- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-561-468/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48232-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- G. P.
- Advokatai
- Sergejus Chiminas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
vertėjai I. P.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. (G. P.) gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-09-19 nuosprendžio, kuriuo G. P.:
- pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 255 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL (1 250 Eur) dydžio baudos bausmė;
- išteisintas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. G. P. pripažintas kaltu dėl to, kad pažeidė šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles, t. y. ne vėliau kaip iki 2023-04-15, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 32 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, jog ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą, neužtikrino teisėtai turimo šaunamojo ginklo – dujinio revolverio „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. 024319, saugumo, dėl ko minėtas šaunamasis ginklas buvo prarastas. Šiais savo veiksmais G. P. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 255 straipsnio 1 dalyje.
2. G. P. taip pat buvo kaltintas ir tuo, kad davė melagingus parodymus, o būtent 2023-12-19 laikotarpiu nuo 12.06 val. iki 12.40 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48232-23, tyčia davė tyrėjai žinomai melagingus parodymus, kad 2023-04-15, apie 12.00 val., į jo butą atvykęs jo sūnus A. P. (A. P.) paėmė jam priklausantį šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. 024319, ir iš buto su minėtu ginklu pasišalino. Tokiais savo veiksmais G. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje ir šioje dalyje G. P. buvo išteisintas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Nuteistojo G. P. gynėjas advokatas S. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-09-19 nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta nusikalstama veika.
3.1. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi nebuvo ištirti ir tinkamai įvertinti visi byloje surinkti įrodymai, o padarytos išvados pagrįstos prielaidomis. Nurodoma, jog byloje yra tik savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, patvirtinantis, kad 2013-11-14 G. P. buvo išduotas leidimas laikyti (nešioti) mažos galios dujinį revolverį, tačiau nuo leidimo išdavimo praėjo 10 metų. Nepatikrinus, kaip ginklas buvo laikomas ir prižiūrėtas, taip pat nesant specialisto išvados, patvirtinančios, jog iš prarasto ginklo buvo galima per vamzdį paleisti kulką, teismas, remdamasis prielaidomis padarė išvadą, kad prarastas ginklas buvo tinkamas šaudyti, todėl esant abejonėms, kurios turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis yra negalimas. Pažymima, jog gynėjas šiuos argumentus buvo išsakęs bylos nagrinėjimo teisme ir baigiamųjų kalbų metu, tačiau skundžiamame nuosprendyje apie tai nepasisakyta.
3.2. Gynėjo vertinimu G. P. galėjo būti patrauktas atsakomybėn administracine tvarka, kadangi BK 255 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 229 straipsnio 2 dalies dispozicijos yra vienodos, skiriasi tik bausmės dydis. Mano, kad atsižvelgiant į dujinio ginklo praradimo aplinkybes, nekilus jokioms neigiamoms pasekmėms, taip pat esant nepaneigtai versijai, kad ginklą galėjo paimti nuteistojo sūnus ir apylinkės teismui šių aplinkybių nevertinus, nuteistajam paskirta per griežta baudos bausmė.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. P. gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nėra ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, todėl dėl šių aplinkybių aukštesnysis teismas nepasisako. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. P. gynėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nesant duomenų, patvirtinančių, jog prarastas ginklas buvo tinkamas šaudyti, o šių abejonių nepašalinus, apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis. Taip pat nurodo, kad netinkamai įvertinus ginklo praradimo aplinkybes, dėl ko neigiamos pasekmės nekilo, G. P. buvo paskirta per griežta bausmė ir jis galėjo būti patrauktas atsakomybėn administracine tvarka.
6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei G. P. gynėjo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistojo gynėjas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nusikalstamos veikos dalyką ir padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 255 straipsnio 1 dalį kaip šaunamojo ginklo laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą, dėl ko šaunamasis ginklas buvo prarastas bei paskyrė nuteistajam proporcingą padarytai nusikalstamai veikai ir teisingą bausmę. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, o ir bausmės skyrimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-09-19 nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dėl G. P. veiksmų kvalifikavimo
8. Skundžiamu nuosprendžiu G. P. pripažintas kaltu dėl to, kad pažeidė šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles, dėl ko šaunamasis ginklas buvo prarastas. Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. P. ne vėliau kaip iki 2023-04-15, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, pažeisdamas GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, jog ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą, neužtikrino teisėtai turimo šaunamojo ginklo – dujinio revolverio „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“, Nr. 024319, saugumo, dėl ko minėtas šaunamasis ginklas buvo prarastas. Nuteistojo gynėjo teigimu, baudžiamoji atsakomybė galima tik už ginklo, tinkamo šaudyti atitinkamais šoviniais praradimą, tačiau šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog prarastas ginklas buvo tinkamas šaudyti, šios aplinkybės nebuvo tirtos, todėl apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas prielaida, be to, dėl ginklo praradimo nekilus neigiamoms pasekmėms, nuteistasis galėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo gynėjo skundo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį, kadangi juos paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
9. Pagal BK 255 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė teisėtai turimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisykles ir dėl to kitas asmuo neteisėtai jais pasinaudojo arba dėl to šaunamasis ginklas, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos buvo prarastos. Šio baudžiamojo nusižengimo objektyvieji požymiai reiškiasi: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimu (dažniausiai – neveikimu); kito asmens neteisėtu pasinaudojimu šiais objektais ar realios galimybės pasinaudoti jais įgijimu arba šių objektų praradimu; priežastiniu ryšiu tarp laikymo taisyklių pažeidimo ir kito asmens šių objektų panaudojimo, realios galimybės juos panaudoti ar, kas aktualu nagrinėjamam atveju – aptariamų objektų praradimu. BK 255 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl sprendžiant, kokia veika sudaro šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo pažeidimą, vadovaujamasi atitinkamais teisės aktais. Šio baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargumu. Asmuo, laikantis šaunamąjį ginklą, šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų jų laikymo ar saugojimo reikalavimų, numato, kad šiais objektais gali pasinaudoti asmenys, neturintys atitinkamo leidimo arba šie objektai gali būti prarasti, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumato šių pasekmių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir privalo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-511/2022).
10. Nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad neatlikus aptariamo ginklo ekspertinio vertinimo, nėra pagrindo išvadai, kad prarastas ginklas buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Nurodoma, jog šiuo atveju teismo išvada, kad G. P. dėl nepakankamo rūpestingumo prarado ginklą, atitinkantį GŠKĮ 2 straipsnio 3 punkte nurodytą dujinio ginklo ir 65 straipsnyje nurodytą šaunamojo ginklo sąvoką yra paremta tik prielaida, dėl ko, nepatikrinus šių aplinkybių, visos abejonės turėtų būti aiškinamos G. P. naudai, kas šiuo atveju padaryta nebuvo, pirmosios instancijos teismui šių argumentų nevertinus.
11. Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024). Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remiantis bylos duomenimis, tinkamai nustatė baudžiamojo nusižengimo dalyką – tai nuteistojo teisėtai turimas, atitinkantis šaunamojo ginklo sampratą dujinis revolveris. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nebuvo išsamiai analizuota, ar aptariamas ginklas buvo tinkamas šaudyti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai negali būti laikomi pagrįstu pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti, kadangi aptariamas ginklas pagrįstai buvo pripažintas atitinkantis šaunamojo ginklo sampratą, tai gi ir jam keliamus pagrindinius veikimo/naudojimo pagal paskirtį reikalavimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nėra, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo proceso dalyviai, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo principas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-1073/2020).
12. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, dėl šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimo, buvo pradėtas 2023-12-19 gavus G. P. pareiškimą apie tai, kad 2023-04-15 apie 12:00 val. jo sūnus A. P., lankydamasis jo namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš spintelės, miegamojo kambaryje, pavogė jam priklausantį dujinį revolverį ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM, (serijos Nr. 024319 ) (1 t., b. l. 7–12). Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad G. P. teisėtai turimą šaunamąjį ginklą, jo praradimo metu, laikė neužtikrinęs ginklo saugumo, 2023-12-29 nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 254 straipsnio 1 dalies į BK 255 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tiek kaip liudytojas (1 t., b. l. 34–37), tiek kaip įtariamasis (1 t., b. l. 130–132) pripažino, kad jis ruošdamasis eiti į darbą iš seifo išsitraukė ginklą, kurį nešiojasi savigynai, tačiau netikėtai į namus atėjo jo sūnus A. P., todėl G. P., skubėdamas, ginklą dėžutėje padėjo ne į seifą, o į spintą, o sūnui išėjus iš namų pastebėjo, kad ginklo nebebuvo. Apklausiamas įtariamuoju taip pat nurodė, manantis, „kad kelias minutes ne seife gulėjęs ginklas nėra taisyklių pažeidimas“, todėl savo kaltės nepripažino. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, pripažino, jog žinojo ginklo laikymui keliamus reikalavimus, nurodė jog buvo siūlęs sūnui jo vardu perrašyti ginklą, kadangi baigėsi terminas, per kurį reikėjo atiduoti ginklus, o paaiškindamas įvykio aplinkybes teigė, kad sūnus ginklo nematė, kadangi jis „paslėpė ginklą į dėžutę, tą dėžutę įdėjo į spintelę, apdėjo ją daiktais ir nuėjo pasidaryti kavos, o sūnus tuo metu vaikščiojo po namus“, o toliau apklausiamas nurodė, kad „jis siūlė sūnui išgerti kavos, tačiau sūnus atidarė spintelę, pamatė dėžutę, paėmė ginklą, įsidėjo į kišenę, nuėjo pas save į kambarį ir po kelių minučių bėgte išbėgo iš jo namų net neatsisveikinęs“. Nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė manantis, jog neturėtų būti patrauktas atsakomybėn, kadangi apie ginklo praradimą pranešė, be to, dujinis pistoletas nėra šaunamasis ginklas. Tai gi savo parodymais nuteistasis pripažino, jog ginklą laikė nesilaikydamas nustatytų saugumo reikalavimų, tačiau nurodė manantis, kad neturėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi aptariamas ginklas nelaikomas šaunamuoju ginklu. Tuo tarpu tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas A. P. neigė ėmęs nuteistajam priklausiusį ginklą, nurodė, kad jo, be nuteistojo priežiūros, nėra matęs ir žinantis, kad šis norėjo ginklą perrašyti jam, tačiau A. P. į tai niekada rimtai nežiūrėjo. A. P. bei liudytoja apklausta G. P. nurodė, kad butas, kuriame gyvena nuteistasis G. P., priklauso nuteistajam ir G. P., todėl ši ir jos sūnus A. P. turi teisę bet kada šiame bute lankytis. Iš byloje esančio savanoriško daiktų, dokumentų protokolo matyti, kad 2013-11-14 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo skyrius G. P. išdavė neterminuotą leidimą Nr. 0003330 laikyti (nešiotis) ginklus, o 2013-11-14 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyba išdavė ginklo (mažos galios revolverio „ME 38 COMPACT G, 380 ME GUM“ Nr. 024319) pažymėjimą Nr. 0003330-145916 (1 t., b. l. 42 – 48). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrėjus būtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šalia durų į miegamąjį esančiame praėjime į sandėliuką yra lentyna, kurios viduryje yra užrakintas, nepažeistas seifas (1 t., b. l. 49 – 62).
13. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Nagrinėjamu atveju BK 255 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimas G. P. veiksmuose nors ir nėra pagrįstas tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymais, tačiau G. P. kaltė yra patvirtinta jo paties bei kitais 12 punkte aptartais duomenimis, kuriuos ištyręs pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys pagrindžia, kad G. P., veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, žinodamas ginklo – dujinio revolverio, atitinkančio šaunamojo ginklo sampratą – laikymui keliamus reikalavimus, jų nesilaikė, ką pripažino ir pats nuteistasis, dėl ko ginklas buvo prarastas.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo padaryta išvada, jog aptariamas ginklas buvo tinkamas šaudyti, yra grįsta tik prielaida, kadangi šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu tirtos nebuvo. Teisėjų kolegija, šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina jog nuteistasis tiek pateikdamas pareiškimą dėl ginklo pagrobimo, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, duodamas parodymus aiškino, jog aptariamą ginklą – dujinį revolverį – jis įsigijo ir nešiojo eidamas į darbą savigynai. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis GŠKĮ 2 straipsnio 76 punktu, visiškai netinkamu naudoti ginklu laikomas nešaunamasis ginklas, kuris gaunamas perdirbant ar paveikiant šaunamąjį ginklą arba pakeičiant šaunamojo ginklo savybes taip, kad visos jo pagrindinės dalys yra negrįžtamai sugadintos ar sugedusios ir jų neįmanoma atkurti, sutaisyti, išimti, pakeisti kitomis, kad jis vėl taptų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju nuteistasis nė karto neužsiminė, jog aptariamas ginklas, kurį jis prarado, buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl kokių nors tyčia atliktų ginklo perdirbimo veiksmų, tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojais apklausti nuteistojo šeimos nariai. Nuteistasis ne tik nurodė žinantis ginklo laikymui keliamus saugumo reikalavimus, bet ir ne kartą pabrėžė turimo leidimo laikyti šaunamąjį ginklą galiojimo termino pabaigą ir pareigą šį ginklą grąžinti įgaliotai institucijai, tuo tarpu GŠKĮ įtvirtinta nuostata, jog netinkamiems naudoti ginklams yra išduodamas sertifikatas, dėl kurio gavimo nuteistasis į policijos įstaigą nesikreipė (GŠKĮ 38 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nepanaudojus specialiųjų žinių ir neištyrus ginklo (ko dėl objektyvių priežasčių – ginklo praradimo – padaryti neįmanoma), taip pat nepatikrinus aplinkybių, kaip jis buvo laikomas, negalima daryti kategoriškos išvados, jog prarastam ginklui yra taikomos GŠKĮ įstatymo nuostatos. Gi priešingai, kaip jau minėta, nuteistasis pripažino, jog šį ginklą naudojo savigynai, taip pat pripažino žinojęs, jog šio ginklo laikymui yra keliami specialūs saugumo reikalavimai, todėl, įvertinus visus nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus (nuteistojo bei liudytojo A. P. parodymais nustatytas aplinkybes, jog nuteistasis siekė išlaikyti ginklą, pakeisdamas jo savininką), nėra pagrindo abejoti, kad aptariamas ginklas buvo netinkamas naudoti, todėl šios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, įvardijamos kaip pažeidžiančios in dubio pro reo principą, vertinamos kaip siekis sušvelninti nuteistojo teisinę padėti ir išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginklas buvo prarastas dėl nuteistojo veiksmų, todėl gynybos argumentai dėl tam tikrų su ginklo įvertinimu susijusių aplinkybių neištyrimo/nepakankamo ištyrimo, laikytini nepagrįstais, nes asmuo veikęs nusikalstamai, šiuo atveju praradęs nusikalstamos veikos dalyką, neturi pagrindo tikėtis, kad teisėsaugos institucijos privalės veikti/dirbti taip, kad būtų pašalintos visos galimos abejonės. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad ginklas buvo netinkamas šaudyti, tokių duomenų nepateikė ir nuteistasis nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde.
15. Apeliaciniame skunde, kaip atskiras skundo argumentas, gynėjo vertinimu patvirtinantis, jog nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, įvardijama tai, jog ANK 229 straipsnio dispozicijoje įtvirtintas analogiškas nusižengimas, kurį, nuo baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 225 straipsnio 1 dalyje skiria tik sankcijos dydis. Nurodoma, jog šiuo atveju nekilus jokioms neigiamoms pasekmėms dėl ginklo praradimo, taip pat esant nepaneigtai aplinkybei, kad ginklą galėjo paimti A. P., nuteistasis galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Vis tik, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais sutikti neturi jokio objektyvaus pagrindo. Visų pirma, administracinė atsakomybė, pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį kyla už ginklo ar šaudmenų, kuriems įsigyti, laikyti ar nešioti nereikalingas leidimas, saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė – už teisėtai turimo šaunamojo ginklo, <..> laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą, jei dėl to kitas asmuo neteisėtai pasinaudojo šaunamuoju ginklu arba dėl to jis buvo prarastas. Tai gi esminis šių pažeidimų atribojimo ir pavojingumo laipsnį apibūdinantis kriterijus – kilę padariniai, t. y. šiuo atveju aktualus ir nagrinėjamas ginklo praradimas. Nagrinėjamu atveju ginklo – dujinio revolverio – praradimas yra laikomas nusikalstamų veiksmų – ginklo laikymo taisyklių pažeidimo – pasekme, dėl ko G. P. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas. Šiuo atveju G. P. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi keliama versija apie tai, kad ginklą paėmė nuteistojo sūnus A. P., kadangi trečiojo asmens veiksmai su ginklu – galimybė juo pasinaudoti ar pasinaudojimas ginklu – yra vienas iš alternatyvių veiksmų, užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę ginklo savininkui, jei tai įvyko dėl netinkamo ginklo laikymo ar kitų BK 255 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, jog G. P. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už ginklo praradimą, o ne dėl aplinkybių, leidusių kitam asmeniui pasinaudoti ginklu, sudarymą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde tai, ar A. P. pasinaudojo ginklu ar ne, nenustačius ginklo pagrobimo aplinkybių, reikšmės neturi, dėl ko šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
16. Atsižvelgiant į tai, jog ginklo praradimo faktas bylos duomenimis yra visiškai įrodytas, to neginčija ir nuteistasis, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog nuteistojo veiksmai neatitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių, dėl ko nėra pagrindo spręsti klausimo dėl baudžiamosios bylos nutraukimo ir jo patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimo. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys patvirtina tiek objektyviųjų tiek ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo veiksmuose.
17. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų nuteistojo gynėjo keliamą abejonę, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo kaltę grindė prielaidomis. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad G. P. turėjo šaunamąjį ginklą ir jam priklausantis šaunamasis ginklas - dujinis revolveris buvo prarastas dėl to, kad buvo laikomas ne rakinamame seife, o dėžutėje, padėtoje į lentyną, ką pripažino ir pats nuteistasis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis, kuriais neabejotinai nustatyta, jog nuteistasis G. P. veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, tai yra nenumatydamas, jog dėl jo nepakankamo rūpestingumo saugant ginklą – įdedant jį į dėžutę ir padedant ją spintą, o ne į seifą – jis gali būti prarastas, nors, pagal savo asmenines savybes ir įvykio aplinkybes (būdamas informuotas apie ginklo saugojimui keliamus reikalavimus, taip pat žinodamas, kad į jo gyvenamąją vietą bet kada galintys ateiti kiti asmenys turės galimybę prie ginklo prieiti) galėjo tai numatyti ir tokiu būdu prarado ginklą. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo kaltė yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir jų pagrindu teisingai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 255 straipsnio 1 dalyje. Objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo gynėjo keliamą versiją tiek dėl netinkamo bylos dalyko, tiek dėl duomenų, patvirtinančių padarytus BPK 20 straipsnio pažeidimus, byloje nėra, jų, kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistojo gynėjas, todėl aukštesnysis teismas laiko, kad G. P. gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Dėl bausmės ir kitų klausimų
18. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo G. P. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Įvertinta buvo ir G. P. asmenybė, t. y. tai, jog jis buvo teisiamas pirmą kartą (jo atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, kurių vienas, dėl galimai padarytos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o antrasis, dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nutrauktas G. P. susitaikius su nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 113–115)), per paskutinių trejų metų laikotarpį administracine tvarka baustas nebuvo (1 t., b. l. 119). Remdamasis byloje esančiais duomenimis, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jos atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad G. P. bausmės tikslai gali būti pasiekti parenkant vieną švelnesnių bausmės rūšių ir nustatant jos dydį artimą minimaliam – 25 MGL dydžio baudą.
20. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, parenkant bausmės rūšį ir dydį baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principų. Nors paskirta bausmė neabejotinai pakeis G. P. įprastą gyvenimą ir sukels jam finansinių nepatogumų, tačiau tai yra neišvengiamos už nusikalstamos veikos padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis.
21. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai atliko įrodymų tyrimą, įvertino ne tik G. P. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 255 straipsnio 1 dalį. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės G. P. veikos kvalifikavimui, jos atribojimui nuo administracinės atsakomybės ar skiriamos bausmės dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
22. Teismui buvo pateikta 2024-11-25 pažyma dėl 108,33 Eur išieškojimo iš nuteistojo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo G. P. (G. P.) gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.