Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-04 · Byla Nr. ATP-438-387/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-04
Bylos Nr.
ATP-438-387/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algimantas Valantinas
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-438-387/2015Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-00606-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4; 45.4.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-26 nutarimo, kuriuo G. R. pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nubaustas 500 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. nubaustas už tai, kad 2014-12-23, apie 11.30 val., vairavo kelių transporto priemonę - automobilį „Subaru Baja“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas Pelesos ir Dariaus ir Girėno gatvių sankryža, Vilniuje, buvo neatidus, nesilaikė atstumo ir atsitrenkė į sankryžoje sustojusį praleisti per pėsčiųjų perėją einančių žmonių, automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą E. P. ir jį apgadino, po ko iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tuo pažeisdamas KET 126, 220 p. p. reikalavimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu G. R. prašo panaikinti 2015-02-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą; nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, G. R. veiksmuose nesant pažeidimo sudėties. Vadovaudamasis teismų praktika, formuojama nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, apeliantas pažymi, kad jo kaltę apylinkės teismas konstatavo vadovaudamasis tik nukentėjusiojo parodymais, nevertino visumos prieštaringų aplinkybių, nesigilino į loginę eismo įvykių seką. Apelianto teigimu, įvykus autoįvykiui, abu vairuotojai apžiūrėjo transporto priemonių apgadinimus, kurie akivaizdžiai buvo menkaverčiai. Nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, jog jo transporto priemonės apgadinimai buvo aiškiai matomi, pasak apelianto, paneigia byloje esančios nuotraukos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo automobilis buvo pagamintas 1993 m., jo kėbulo deformacija galėjo atsirasti ir dėl kitų išorinio poveikio šaltinių. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusiojo automobilio duslintuvo sulenkimo taip pat pamatyti buvo praktiškai neįmanoma. Apelianto teigimu, teismas nesigilino į šį klausimą, o tik formaliai išsprendė žalos akivaizdumo klausimą.

Apelianto manymu, pagrįstų abejonių kelia ir tai, jog VW Golf apgadinimai buvo tokie mažareikšmiai, jog sunku būtų pagrįsti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens norą ir motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir tokiu būdu sau sukelti dar didesnius neigiamus padarinius. Anot apelianto, pirminės automobilių apžiūros metu apgadinimai buvo tokie nežymūs, jog šalys susitarė skirstytis ir nepildyti eismo įvykio deklaracijos. Apeliantas akcentuoja, jog jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, tad jis neturėjo jokio pagrindo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Be to, jis yra ūkininkas, kiekvieną savaitę veža produkciją į Vilniaus Užupio Tymo turgų, kuriame ja nuolat prekiauja kartu su žmona. Apelianto teigimu, ši veikla – pagrindinis jo šeimos pragyvenimo šaltinis, o vairuotojo pažymėjimas – gyvybiškai būtinas, kadangi G. R. šeimoje vairuoja tik jis vienas, o automobilis – priemonė, kuria produkcija yra transportuojama į prekybos vietas. Anot apelianto, skundžiamo nutarimo teiginys, jog jis tyčia pasitraukė iš įvykio vietos tam, kad išvengtų menkavertės žalos, kurią būtų padengęs transporto priemonių valdytojų privalomasis draudimas, atlyginimo yra neracionalus. Apelianto teigimu, šiuo atveju jis negalėjo suprasti, kad apskritai buvo padaryta žala. Taigi to nesuvokdamas, negalėjo sąmoningai pasitraukti iš eismo įvykio vietos.

Apeliaciniame skunde tai pat nurodoma, jog asmuo, siekiantis išvengti žalos atlyginimo bei patraukimo administracinėn atsakomybėn, būtų stengęsis automobilį paslėpti arba kuo greičiau pašalinti eismo įvykio padarinius, tačiau tokių veiksmų G. R. nesiėmė, bendradarbiavo su policijos pareigūnais, pateikė jiems nuotraukas, paaiškinimus. Be to, niekada neneigė paties įvykio. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės, kurių neanalizavo pirmos instancijos teismas, patvirtina, kad apeliantas sąžiningai suklydo dėl eismo įvykio metu padarytos žalos mažareikšmiškumo.

Apelianto nuomone, skundžiamame nutarime taip pat netinkamai yra interpretuojami nukentėjusiojo parodymai, kadangi pastarasis parodė, jog iš karto siūlė kviestis policijos pareigūnus, tačiau vėliau apklausos metu teigė, jog policiją iš tikrųjų nusprendė kviestis tik pradėjęs važiuoti, kai išgirdo garsus, ir pagalvojo, kad G. R. gali apie įvykį pranešti pareigūnams pirmas. Pasak apelianto, nukentėjusysis nurodė, jog policiją nusprendė kviesti dėl to, kad pabijojo, jog G. R. gali pats kreiptis į policiją ir pareikšti jam pretenziją.

Anot apelianto, nesant objektyvių duomenų apie tai, kad jis suprato, jog apgadino kitą automobilį ir sąmoningai iš įvykio vietos išvažiavo, vadovaujantis principu in dubio pro reo, darytina išvada, kad G. R. buvo nepagrįstai nubaustas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

Atsiliepimas

Atsiliepimų byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo matyti, jog jis sutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau ginčija jam inkriminuotą teisės pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. R. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Priimdamas skundžiamą nutarimą, teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai juos išanalizavo ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai nei teigia apeliantas, jo padarytas teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis.

Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia, jog jis kliudė automobilį VW Golf, tačiau nurodo, jog tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo. Taip pasielgė supratęs, kad jie sutarė su nukentėjusiuoju dėl pretenzijų vienas kitam nebuvimo bei automobiliams padarytų apgadinimų mažareikšmiškumo. Išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog tokie apelianto teiginiai yra paneigti bylos duomenimis. Teismo posėdžio protokolu bei garso įrašu (teismų informacinė sistema LITEKO) nustatyta, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme nukentėjusysis paaiškino, jog įvykus eismo įvykiui G. R. savo kaltės nepripažino, akcentavo, jog jo automobiliui padaryti apgadinimai yra žymesni, policijos kviesti nesutiko. Pasak nukentėjusiojo, jie galutinai taip dėl nieko ir nesusitarė. G. R. vis teigė, jog jo automobilis yra apgadintas labiau. Anot nukentėjusiojo, jis nesutiko su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pasiūlymu patraukti automobilius į šoną, kadangi pastarasis nepripažino savo kaltės dėl įvykio kilimo. Teismo posėdžio metu, E. P. pažymėjo, jog G. R., taip jam konkrečiai nieko ir nepasiūlęs, sėdo į mašiną ir išvažiavo (b. l. 39). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir paties G. R. paaiškinimai, kur jis nurodė, jog į klausimą, ar nukentėjusysis turi jam pretenzijų, E. P. jam nieko neatsakė. Tik žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą transporto priemonę, o paskui numojo ranka. Pasak G. R., šioje situacijoje buvo paskubėta, todėl įvyko nesusikalbėjimas (b. l. 40). Taigi iš esmės pats pažeidėjas pripažįsta, jog jis pasitraukė iš eismo įvykio vietos taip ir nesulaukęs iš E. P. patvirtinimo, jog šis jam pretenzijų neturi, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos bei nepranešęs apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusysis, jo paties teigimu, iškvietė policiją tik po to, kai pradėjo važiuoti ir išgirdo keistą garsą, G. R. veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Aukščiau teismo aptartais ir išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad iš karto po eismo įvykio E. P. buvo pasimetęs, nežinojo ką daryti, niekaip negalėjo apsispręsti kaip jam pasielgti šioje situacijoje – į pažeidėjo klausimą dėl pretenzijų buvimo taip ir neatsakė, vis žiūrėdavo į transporto priemones, paskui numojo ranka ir pan. Tačiau G. R. pasitraukė iš eismo įvykio vietos taip ir nesulaukęs galutinio nukentėjusiojo atsakymo, tad nenuostabu, jog pradėjęs važiuoti ir išgirdęs keistus garsus, E. P. nutarė pranešti apie įvykį policijos pareigūnams.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog G. R. pasitraukė iš eismo įvykio vietos tinkamai neįsitikinęs tuo, jog nukentėjusysis jam jokių pretenzijų neturi, sutinka nepildyti eismo įvykio deklaracijos ir nekviesti policijos. Paties G. R. teigimu, šioje situacijoje buvo paskubėta, tačiau nagrinėjamu atveju atsakomybė dėl tokio elgesio bei kilusių pasekmių tenka administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, kadangi būtent jis buvo eismo įvykio kaltininku. Dėl pastarosios priežasties, prieš pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, G. R. privalėjo įsitikinti, jog elgdamasis tokių būdu jis nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei juose jam numatytų pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis KET tuo atveju, kai eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. Taigi pagal galiojančias KET eismo įvykio dalyviai gali pasišalinti iš įvykio vietos tik susitarę dėl įvykio aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog nagrinėjamu atveju G. R. pasišalino iš įvykio vietos neįsitikinęs, jog sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ( šiuo atveju dėl to, jog nukentėjusysis jam jokių pretenzijų neturi). Nors apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiojo veiksmus (E. P. rankos mostą; neryžtingumą, žiūrint tai į vieną, tai į į kitą transporto priemonę ir pan.) suprato kaip sutikimą dėl pretenzijų nebuvimo, toks jo suvokimas nepašalina atsakomybės dėl eismo įvykio bei pareigos jį tinkamai įforminti.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog apeliantas, suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį bei privalėdamas pasilikti eismo įvykio vietoje, tyčia iš jos pasišalino, prieš tai nesutaręs su nukentėjusiuoju dėl esminių įvykio aplinkybių, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos bei nepranešęs apie eismo įvykį policijos pareigūnams, taip pažeidė KET 220 p. reikalavimus, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad tai, jog, apelianto nuomone, automobiliui VW Golf buvo padaryti menkaverčiai apgadinimai, nepaneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį galimybės, kadangi įvykio kelyje metu net ir nežymios turtinės žalos padarymas bent vienai iš įvykyje dalyvaujančių judančių transporto priemonių, pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, laikytinas eismo įvykiu. Tuo tarpu įvykus eismo įvykiui, žalos vertinimo prerogatyva atitenka nukentėjusiam asmeniui, o ne įvykio kaltininkui. Teismo jau buvo ne kartą minėta, jog nagrinėjamoje byloje G. R. akcentavo tik jo automobiliui padarytus apgadinimus, nukentėjusiojo galutinio atsakymo dėl jo patirtos žalos vertinimo taip ir nesulaukė, kas leidžia teigti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo faktiškai įvertino automobiliams padarytus apgadinimus vadovaudamasis vien savo subjektyvia nuomone ir pastebėjimais.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliuodamas į teismų praktiką, G. R. neatsižvelgė į minėtuose procesiniuose sprendimuose teismų nurodytas aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Taip kasacinio teismo nutartyje Nr. 2AT-11-2012 buvo pasisakyta dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų sugadinant kuro užpylimo įtaisą bei pranešant apie įvykį degalinės operatorei degalinėje nurodytu telefonu. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-8-2013 pažeidėjas buvo pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarymo konstatuojant, jog kalto asmens veiksmais buvo padaryta žala ir pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis veikė tyčia.

Tuo tarpu teismams sprendžiant bylas, precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Kiti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai (dėl G. R. būtinumo turėti teisę vairuoti transporto priemones ir pan.) neturi reikšmės apelianto kaltės klausimui dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo spręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai nevertina ir dėl jų nepasisako. Be to, į daugumą jų jau buvo atsižvelgta apylinkės teismo pritaikius pažeidėjui ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei paskyrus žymiai mažesnę nuobaudą nei numatyta aptariamo straipsnio sankcijoje – 500 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, paskirta atsižvelgus į pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidėjo elgesį po eismo įvykio, kilusias pasekmes, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, todėl yra teisinga.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apylinkės teismas, priimdamas 2015-02-26 nutarimą, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, todėl šis teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Atmesti G. R. apeliacinį skundą.

2015-02-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Algimantas Valantinas