Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, pareiškėjas mano, patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 5 000,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui Lukiškių TI-K ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais, atlyginimo.

Reikalavimai atlyginti žalą pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais (tėvais ir sugyventine).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – Kodeksas) 94 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai suteikiami Kodekso 73, 74, 79, 80 straipsnių nustatytu dažnumu.

Kodekso 7 straipsnyje numatyta, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai.

Pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Kodekso 8 straipsnis). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 121 punkte nustatyta, kad, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Ilgalaikio pasimatymo suteikimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo nuteistojo atvykimo į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (ne per kalendorinius metus). Patogų laiką ilgalaikiam pasimatymui per įstatymo nustatytą laiką nuteistasis turi teisę pasirinkti pats ir privalo jį suderinti su pataisos įstaigos administracija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. pagal savo kompetenciją) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (kaip jis pats skunde nurodo nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d.) būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus su savo artimaisiais. Aplinkybę, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo patvirtina byloje esantis Lukiškių TI-K spalio 5 d. raštas Nr. 9-11681 (b. 1. 38). Prie bylos medžiagos taip pat yra pridėta nuteistojo A. Š. pasimatymų apskaitos kortelės informacija, kuri taip pat patvirtina šią aplinkybę. Šioje kortelėje užfiksuota, kad pareiškėjui nei ilgalaikių, nei trumpalaikių pasimatymų suteikta nebuvo (b. l. 17–18). Taigi šioje ginčo situacijoje teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde jam kilusios žalos atsiradimą taip pat kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, buvusio ginčo laikotarpiu, kuris nesuteikė nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, teisės gauti ilgalaikius pasimatymus. Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo skundo teiginius, kad galiojantis teisinis reglamentavimas pažeidžia jo teises, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, o šią funkciją vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, nes įgyvendina valstybės valdžią. Tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.