Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. liepos 31 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad virtuvėje buvo pilna parazitų (tarakonų).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (nauja redakcija nuo 2013 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atsakovas pateikė į bylą 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 (b. l. 21-23; toliau – ir Sutartis), sudarytą tarp UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (toliau – Pardavėjas) ir Alytaus pataisos namų, pagal kurią Pardavėjas įsipareigoja parduoti Alytaus PN deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas pagal poreikį (Sutarties 1 p.), Alytaus PN perduoda užsakymą paslaugoms, Pardavėjas per 3 darbo dienas (nuo paraiškos gavimo dienos) pateikia paslaugas Alytaus PN (Sutarties 6 p.), Alytaus PN įsipareigoja patikrinti paslaugų kokybę ir atitikimą Alytaus PN nustatytiems techniniams reikalavimams bei įforminti prekių ar paslaugų priėmimo aktą (Sutarties 8 p.). Atsakovas nepateikė įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nors teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi (b. l. 5) buvo įpareigotas pateikti informaciją apie vabzdžių naikinimą ir tokią informaciją patvirtinančius įrodymus, nepateikė duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (Aprašo 3 priedas), teikiami užsakymai paslaugoms (Sutarties 6 p.), įforminami prekių ar paslaugų priėmimo aktai (Sutarties 8 p.), kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą virtuvėlėje. Teismas vertina, kad vien Sutartis, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog virtuvėje buvo kenkėjų (tarakonų) ir daro išvadą, kad atsakovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 str.), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad maisto gaminimui virtuvėje buvo skirta viena viryklė 100-ui žmonių, kuri pilnumoje neveikė, todėl likdavo alkanas.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Pareiškėjas pripažino, kad yra įrengta virtuvėlė maistui gaminti bei pasidėti, teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų įrangos, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl vienos, nepilnai veikiančios viryklės laikytinos nepagrįstomis.

Pastebėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5 ir 6 punktus, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Kadangi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, nuteistieji maitinamai pagal sudarytus valgiaraščius nemokamai, pareiškėjas neginčija, kad tokio maitinimo negaudavo, todėl aplinkybė, jog ne kartą liko alkanas dėl virtuvėlėje nepilnai veikiančios viryklės, vertintina kritiškai ir atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje buvo netvarka – šaldytuvai purvini, skleidė blogą kvapą, grindys bei stalai riebaluoti, purvini, indų plautuvę (kriauklę) ir šiukšlių dėžę apspitusios musytės, iš kanalizacijos sklido nemalonus kvapas, tačiau jokiomis jam prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis šių aplinkybių neįrodinėjo.

Higienos normos HN 134:2015 35 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog švarą sanitariniuose mazguose ir virtuvėlėse palaiko tvarkiniai. Darytina išvada, kad už patalpų švarą ir tvarkos palaikymą jose, yra atsakingi ir patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl galimai nepakankamos švaros ir tvarkos yra sąlygojami kitų nuteistųjų bei paties pareiškėjo elgesio. Pareiškėjas nenurodė ir teismas byloje nenustatė, kad dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų ir dėl to galimai sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo skundą nebūtų reagavęs. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl netvarkos ir nešvaros atmestini kaip nepagrįsti. Pagal bylos duomenis ir pareiškėjo abstrakčius teiginius, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, prižiūrint švarą ir tvarką pataisos namuose.

Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo privatumo dušo kabinose, nes nebuvo užuolaidėlių, nebuvo persirengimo kambario, todėl patirdavo patyčias.

Higienos normos HN 134:2015 16 ir 18 punktai reglamentuoja oro temperatūrą dušinėse, taip pat privalomą karšto vandens į jas tiekimą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir/ar kietasis inventorius, tačiau reikalavimo, jog privalomai dušuose turėtų būti užuolaidėlės, tarp jų nėra. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras. LVAT praktikoje yra pažymėta, jog privatumo duše neužtikrina pertvarų nebuvimas. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pertvaros dušinėje yra įrengtos, rūbus prieš einant į dušą nuteistieji gali nusirengti persirengimo kambaryje, tualetuose arba savo miegamajame. Pareiškėjas šių aplinkybų neginčija, tačiau, jo manymu, dėl nesančių užuolaidėlių, dušinėse nebuvo pakankamai užtikrintas privatumas ir jis patyrė patyčias. Teismo vertinimu, vien užuolaidėlių dušinėse nebuvimas (esant pertvaroms) negali būti vertinamas nepakankamu privatumo, naudojantis dušu, užtikrinimu ir tuo pačiu negali būti vertinamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus. Patiriamų patyčių pareiškėjas nekonkretizavo, duomenų, jog dėl patyčių jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, byloje nėra, todėl nurodyta aplinkybė laikytina abstrakčia, nesudarančia pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė nepatogumus, diskomfortą, dvasinį bei moralinį pažeminimą, išsivystė nepilnavertiškumo jausmas, atsirado psichologinių problemų ir pasekmes jaučia iki šiol, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Alytaus PN Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 15) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas į Psichologinę tarnybą, ginčui aktualiu laikotarpiu, nesikreipė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (atsakovui nepaneigus aplinkybės, jog virtuvėlėje buvo tarakonų – Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas nepilnus šešis mėnesius (įvertinus etapavimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę laikotarpius) buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 20 punktą), nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.