Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. A., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nedeklaravęs, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio profesinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) pagalbiniu darbininku, teistas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi bausmė pakeista areštu 45 paroms, bausmę atlikęs, teistumo neturi, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamasis M. A. 2018 m. rugpjūčio 15 d. apie 16.55 val. (duomenys neskelbtini) namo trečio aukšto bendro naudojimo tualete žodinio konflikto metu tyčia smurtavo prieš savo mažametį sūnėną N. A., sudavė jam delnu du smūgius į dešinę ausį, po to, suėmęs už dešinės ausies, patempė, taip smurtaudamas nukentėjusiajam N. A. sukėlė fizinį skausmą.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje 2018 m. rugpjūčio 16 d. išvadoje Nr. G 786/2018(06) konstatuota, kad N. A. kūno paviršiuje objektyvių trauminio poveikių žymių nėra, tačiau patinęs, paraudęs ir skausmingas dešinės ausies kaušelis (b. l. 39).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, visumoje įvertinęs aptartus įrodymus, daro išvadą, kad kaltinimas M. A. sukėlus fizinį skausmą mažamečiui N. A. yra pagrįstas ir įrodytas. Surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma patvirtina, kad kaltinamasis 2018 m. rugpjūčio 15 d. apie 16.55 val. (duomenys neskelbtini) namo trečio aukšto bendro naudojimo tualete tyčia sudavė delnu du smūgius savo mažamečiui sūnėnui N. A. į dešinę ausį, po to, suėmęs už dešinės ausies, patempė ir taip mažamečiui vaikui sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis M. A. teisme parodė, kad jis, pirštu liesdamas, apžiūrėjo N. A. dešinę ausį, teigė, kad ausį palenkė, norėdamas pažiūrėti, kurioje vietoje įgėlė bitė, galėjo netyčia timptelėti, galbūt dėl to N. galėjo pasirodyti, kad M. A. jį muša. Ikiteisminio tyrimo metu M. A. teigė, kad jis neėmė N. A. už ausies, net nelietė, matė, kad jam skauda (b. l. 84-85). Taigi, kaltinamojo parodymai dėl N. ausies lietimo nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Kaltinamasis teisme teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis parodė kitaip, nes buvo susinervinęs. Tačiau abejotina, kad toks kaltinamojo nurodomas apklausos metu jo patirtas jausmas galėjo įtakoti iš esmės skirtingų parodymų davimą.

Tuo tarpu nukentėjusysis N. A. nuo pat įvykio vienodai ir nuosekliai nurodė, kad M. A. jam du kartus ranka trenkė per dešinę ausį ir vieną kartą ją patempė: taip jis parodė, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 52-53), taip jis iškart po įvykio papasakojo savo motinai D. A., kuri jo nurodytas aplinkybes nurodė Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (b. l. 3) ir analogiškai parodė teisiamajame posėdyje.

Liudytojas A. A. taip pat patvirtino, kad sūnus N. ar kaimynų mergaitė K. sakė, kad M. A. delnu kirto N. per ausį, N. lyg parėjęs verkė. Iš liudytojos A. M. parodymų ir jos tarnybinio pranešimo matyti, kad jai iš karto po įvykio N. A. taip pat nurodė tokias pačias faktines aplinkybes apie tai, kad M. A. vaikui sudavė delnu per dešinę ausį ir ją patempė, be to, tokias pat aplinkybes jai iškart po įvykio nurodė mažametė liudytoja K. V.. Kaip matyti iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, N. A. vienodai nurodė ir tokių M. A. veiksmų priežastį – šis neleido sėstis vaikui ant dviratuko. Mažametė liudytoja K. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad matė, kaip M. A. užsuko N. ausį. Nors jos parodymai apie M. A. veiksmus N. atžvilgiu paties nukentėjusiojo parodymų tiksliai neatitinka, vis dėlto ši liudytoja taip pat parodė, kad M. A. turėjo tyčinį fizinį kontaktą su N. A. ausimi, tuo labiau, įvertinant ir šios liudytojos amžių, tai, kad ji buvo apklausta praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio, todėl neatmetama, kad ji būtent tai prisiminė M. A. atliktą veiksmą, nes pagal liudytojos A. M. ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą D. A. parodymus, iškart po įvykio K. V. joms teigė, kad M. A. trenkė N. per ausį ir ją patempė.

Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. A. teigė mananti, kad N. galėjo viską išgalvoti, ypač pamokintas K. V., nes, jos manymu, M. A. negalėjo vaikui suduoti, ši D. A. versija laikytina tik kaip bandymas padėti broliui išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pati D. A. nurodė, kad N. atmintis gera, be to, vaikas turi savo nuomonę dėl to, ką jam K. V. siūlo daryti, ir jis tais atvejais, jeigu pats nenori, atsisako draugės klausyti. A. A. patvirtino, kad N. nelinkęs meluoti ar išsigalvoti. Be to, D. A. pati parodė, jog po širšės įgėlimo vaikui ausį šaldė ledu, davė vaistų, ir jis vėliau skausmu nebesiskundė, žaidė koridoriuje, tačiau būtent vėliau, kai N. pasiskundė, jog dėdė jam sudavė per ausį ir ją tempė, vaiko ausis buvo jau truputį labiau patinusi, ją teko vėl šaldyti ledu. Todėl, teismui, įvertinus nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, vienodumą detalėse viso ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo jais netikėti. Be to, tokią versiją, kad N. galėjo išsigalvoti, kad M. A. jam sudavė, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą iškėlė tik po paties kaltinamojo teisiamajame posėdyje nurodytos analogiškos versijos, kad N. viską išsigalvojo, įkalbėtas kaimynės K. V., o ikiteisminio tyrimo metu ji jokių abejonių N. parodymais neišreiškė. Be to, pats kaltinamasis negalėjo paaiškinti, kodėl ši mergaitė galėtų norėti jį tyčia apkaltinti. Taigi, jokių objektyvių duomenų apie galimą K. V. suinteresuotumą pakenkti M. A. ar jos poveikį N. A. parodymams nėra, todėl kaltinamojo ir D. A. versija, kad N. A. apie jam M. A. suduotus smūgius ir ausies patempimą išsigalvojo, įkalbėtas K. V., atmetama kaip visiškai nepagrįsta.

Tai, kad M. A. veiksmai N. A. sukėlė fizinį skausmą, parodė ir pats nukentėjusysis, kuris teigė, kad jam skaudėjo ausį, nes kaltinamasis sudavė per ją delnu du kartus ir ją patempė, pats kaltinamasis irgi teisme pripažino, kad N., kaltinamajam apžiūrint ausį, prašė jį paleisti, sakė, kad skauda. Liudytoja K. V. apklausos metu patvirtino, kad N. po to, kai M. A. jam užsuko ausį, verkė, sakė, kad skauda. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. A., taip pat liudytojas A. A. parodė, kad N. iš koridoriaus atėjo apsiverkęs, sakė, kad M. A. jam sudavė per ausį ir ją patempė. Liudytoja A. M., atvykusi į įvykio vietą pagal iškvietimą, taip pat teigė, kad vaikas buvo susijaudinęs, policijos pareigūnams sakė, kad dėdė jam trenkė per dešinę ausį ir ją patempė, jam skaudėjo. Taigi, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų ir netgi paties kaltinamojo parodymai patvirtina, kad N. A. dėl kaltinamojo veiksmų jautė fizinį skausmą, ir šis pojūtis buvo taip išreikštas, kad aplinkiniai suprato nukentėjusiojo skausmą. Teismas, vertindamas M. A. veiksmus, delnu suduodant du kartus mažamečiui N. A. per ausį ir ją patempiant, sprendžia, kad M. A. veikė tiesiogine tyčia. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Šiuo atveju kaltinamasis per ausį mažamečiui sudavė net du kartus ir ją dar patempė, todėl nėra abejonių, kad tokiais veiksmais jis siekė konkrečių padarinių – fizinio skausmo sukėlimo. Tarp kaltinamojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltinamojo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos data 2018 m. rugpjūčio 16 d. laikytina rašymo apsirikimu, kaip teisiamajame posėdyje ir nurodė prokurorė, ir ši data atitinkamai patikslintina, nes tiek prokurorė, tiek nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. A. teisme nurodė, kad įvykis buvo 2018 m. rugpjūčio 15 d., tiek visi kiti bylos duomenys – pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, tiek pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tiek įvykio vietos apžiūros protokolas, policijos pareigūnės A. M. tarnybinis pranešimas, D. A., A. A., A. M., M. A. apklausų protokolai patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta 2018 m. rugpjūčio 15 d., dėl to jokių ginčų ar abejonių nekilo.

Taip pat iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog M. A. sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – pagal BK 248 straipsnio 2 dalį, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais yra laikomi kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šiuo atveju N. A. yra kaltinamojo M. A. sesers sūnus, kartu jie negyvena, todėl N. A. nelaikytinas kaltinamojo M. A. šeimos nariu. Pastebėtina, kad šios aplinkybės pašalinimas iš kaltinimo nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia.

Skiriant bausmę M. A., atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas, į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – pasikėsinta į asmens sveikatą, į veikos baigtumo laipsnį – veika baigta, taip pat atsižvelgiama į tai, kad nekilo jokios ilgalaikės pasekmės. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į kaltinamojo asmenybę – M. A. laikomas teisiamu pirmą kartą (b. l. 75), baustas administracinėmis nuobaudomis (b. l. 71-73), bet paskirtų baudų nemoka (b. l. 74). Kaltinamajam, įvertinus jo asmenybę, taip pat į tai, kad nekilo jokių ilgalaikių ar sunkių pasekmių, į tai, kad jis šiuo metu dirba, skirtina minimali įstatymo numatyta bauda.

Į bausmę įskaitytinas kaltinamojo M. A. laikino sulaikymo nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. 17.15 val. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. 13.03 val. laikas (dvi dienos) (b. l. 65, 86) (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalis, BK 66 straipsnis), jį prilyginant 4 MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto 1 papunktis).

Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti - paliekama nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302, 304-305, 307-308, 312-313 straipsniais,

nusprendžia:

M. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir nubausti jį 50 MGL dydžio, t. y. 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų bauda.

Į bausmę įskaityti M. A. laikino sulaikymo nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. 17.15 val. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. 13.03 val. laiką (dvi dienas), jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusio Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.