Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams A. A., E. J., K. V., R. M., V. Z., pareiškėjų atstovui R. M., atsakovo atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. J., K. V., R. M., A. A., V. Z. ir S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Vilniaus apskries Vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad policijos areštinės, skirtingai nei laisvės atėmimo vietos numatytos ir pritaikytos asmenis laikyti trumpesnį laiką - iki 30 parų, o suimtus asmenis – iki 15 parų, todėl, areštinės asmenų laikymo sąlygos gali skirtis nuo tų, kurios yra sudarytos suėmimo vykdymo arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose.

Kamerose esančių sanitarinių mazgų bei langų įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Minkštasis inventorius yra nuolat dezinfekuojamas. Tam atlikti yra sudaryta sutartis su Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikomis.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo į skundą argumentus ir skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jų suėmimą Areštinėje per laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2015-01-01.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Areštinėje jiems nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jie patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas suėmimo vykdymo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą suėmimo vykdymo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas suėmimo vykdymo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Vadovaujantis atsiliepime į skundą ir Areštinės viršininko 2015-05-05 tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-25097 nurodytais duomenimis, pareiškėjai Areštinėje periodiškai buvo laikomi nuo 2012-09-12 iki 2013-03-20 (b. l. 97-106, 108-110). Šiuo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma, HN 37:2009) į bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad Areštinės kamerose jiems nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

HN 37:2009 nėra nustatyti minimalūs vienam asmeniui areštinių kamerose tenkančio ploto reikalavimai, tačiau tokie reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Sprendžiant iš atsiliepime į skundą ir Areštinės viršininko 2015-05-05 tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-25097 esančių duomenų apie pareiškėjų laikymo Areštinėje laikotarpius ir kartu su jais kamerose buvusius asmenis matyti, kad Areštinių kamerose pareiškėjams tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus V. Z., kuris 2012-09-24 buvo laikomas 16,6 kv. m kameroje kartu su 5 asmenimis ir jam teko 3,32 kv. m. kameros ploto. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Areštinėje, išskyrus pareiškėją V. Z., kitų pareiškėjų teisės į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeistos. Šiuo atveju yra pagrindas pripažinti tik pareiškėjo V. Z. teisių į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo faktą.

Skunde nurodoma, kad į Areštinės kamerą pro langą nepakliūdavo dienos šviesa. Higienos normos HN 37:2009 21 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Kita vertus, vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad skaidraus stiklo langų įrengimas Areštinėje pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, šis reikalavimas Areštinei nėra taikomas. Dėl nurodytos priežasties teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Areštinės veiksmų.

Pareiškėjai teigia, kad kamerose nebuvo ventiliacijos. HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad Policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad visose Areštinės kamerose yra įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Toks ventiliacijos būdas atitinka HN 37:2009 reikalavimus, todėl šiuo atveju teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjų teisių pažeidimo fakto.

Pareiškėjai teigia, kad kamerose nuolat jautėsi drėgmės perteklius. HN 37:2009 24 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė kameroje turi būti 30–75 proc. Atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareiškėjų teiginius dėl santykinės oro drėgmės viršijimo, todėl laikytina, kad atsakovas neatsikirto į šiuos pareiškėjų argumentus. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatuoja, kad pareiškėjų buvimo Areštinėje laikotarpiu buvo pažeistas HN 37:2009 24 punkto reikalavimas.

Pareiškėjai teigia, kad jie buvo laikomi kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad ,,Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru”. HN 37:2009 13 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Areštinėje skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į nerūkančių asmenų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Taip pat nurodo, kad skundų, jog suimtieji prieš jų valią buvo laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, Areštinėje nebuvo gauta. Teismo vertinimu, nurodyti atsakovo atstovo argumentai nepaneigia pareiškėjų teiginių apie laikymą kartu su rūkančiais, o tai, jog Areštinėje nebuvo gauta tokio pobūdžio nusiskundimų, neleidžia daryti išvados, kad ši pareiškėjų teisė nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog būtent atsakovas turi paneigti pareiškėjo argumentus dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų, o atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad Areštinėje buvo atsižvelgta į pareiškėjų pageidavimą būti laikomiems atskirai nuo rūkančių asmenų, darytina išvada, kad Areštinė pažeidė pareiškėjų teisę į sveiką gyvenamąją aplinką.

Pareiškėjai teigia, kad kamerose buvo labai nešvaru, neatliktas, patalpų remontas, sienos ir lubos padengtos pelėsiu ir grybeliu, lovos senos, surūdijusios, nebuvo išduodama patalynė, o jei ir išduodama, tai nešvari ir suplyšusi, neišduotos ir higienos priemonės.

HN 37:2009 48 punkte nustatyta, kad visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (HN 37:2009 52 punktas).Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims (HN 37:2009 56-57 punktai). Pagal HN 37:2009 31punktą policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 82 ir 83 punktuose nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir kt.

Pareiškėjai savo reikalavimų pagrįstumui įrodyti pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011-11-22 pažymą Nr. 1/3D-3112 dėl Areštinės patikrinimo, vykusio 2011-10-13 (b. l. 20-24), tačiau teismas nurodytais duomenimis nesivadovauja, kaip neatitinkančiais pareiškėjų laikymo Areštinėje laikotarpio. Kita vertus, atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nenurodė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pareiškėjų teiginius dėl nešvaros Areštinės kamerose, remonto poreikio ar pelėsio buvimo, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad jiems buvo išduotas pilnas patalynės komplektas ar higienos priemonės. Tai yra pagrindas konstatuoti HN 37:2009 48, 52 ir 56 punktų bei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 82 ir 83 punktų pažeidimo faktą.

Nors atsakovo atstovas niekaip neatsikirto į pareiškėjų teiginius dėl neaprūpinimo švaria patalyne ir čiužiniais, tačiau kartu su atsiliepimu į skundą pateikė 2011-12-06 Skalbimo paslaugų sutartį Nr. 338, sudarytą su UAB „Švaros etalonas“ , pagal kurias nurodyta bendrovė įsipareigojo teikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skalbinių skalbimo, dezinfekavimo ir lyginimo paslaugas (b. l. 139-141). Teismo vertinimu, nurodyta paslaugų teisimo sutartis patvirtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniame padalinyje – Areštinėje, yra užtikrinamas lovos skalbinių skalbimas. Tuo tarpu pareiškėjai konkrečiai neįvardijo, kurio atvykimo į Areštinę metu jiems buvo išduoti nešvarūs patalynės komplektai ar čiužiniai, todėl šie pareiškėjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad į dušą buvo vedami kartą per tris mėnesius ir tiekiamas vanduo nebuvo pakankamai šiltas. Vadovaujantis HN 37:2009 60 punktu, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 7.12 punkte. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Areštinėje buvo laikomasi nustatytos išvedimo į dušą tvarkos, tačiau, įvertinus pareiškėjų buvimo Areštinėje laikotarpius ir Asmenų, laikomų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje išvedimo į dušą registracijos žurnalo (b. l. 112-120) duomenis, matyti, kad pareiškėjas S. J. per 15 parų buvimo Areštinėje laikotarpį į dušą buvo išvestas tik vieną kartą. Kitų pareiškėjų išvedimo į dušą reikalavimai nebuvo pažeisti. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog Areštinėje buvo pažeista pareiškėjo S. J. teisė nusiprausti po dušu. Tuo tarpu pareiškėjų nusiskundimas dėl nepakankamos dušuose tiekiamo vandens temperatūros yra pernelyg subjektyvus ir bendro pobūdžio, todėl nevertintinas.

Pareiškėjai nurodo, kad Areštinėje nebuvo vedami pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad Policijos areštinėje esantys asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjams tokia teisė buvo užtikrinta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo argumentais, tuo tarpu pareiškėjai šio nusiskundimo pakankamai nedetalizavo ir nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis jiems nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjų argumentas atmestinas kaip pernelyg bendro pobūdžio.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjai Areštinėje nebuvo supažindinti su vidaus tvarkos taisyklėmis, nesuteikta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo tvarką. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose yra iškabintos Areštinės vidaus tvarkos taisyklės. Tai, kad pareiškėjai, atvykę į Areštinę buvo apžiūrėti medikų, patvirtina Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale (b. l. 121-134) esantys įrašai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjams buvo sudarytos galimybės susipažinti tiek su Areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, tiek išsiaiškinti medicininių paslaugų teikimo tvarką, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisių pažeidimo fakto.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų suėmimo vykdymo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjų suėmimo vykdymas Areštinėje neatitiko eilės teisės aktų nustatytų reikalavimų, dėl kurių pareiškėjai patyrė daug neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Šiuo atveju, pareiškėjai netinkamomis sąlygomis Areštinėje buvo laikomi 9-16 parų, iš esmės visi pareiškėjai nurodė identiškus neigiamus išgyvenimus dėl tapačių Areštinės pažeidimų, teismo nustatyti pažeidimai konstatuoti visų pareiškėjų atžvilgiu, papildomai nustatyta, kad pareiškėjas S. J. vieną kartą nebuvo išvestas į dušą, ir vieną parą (2012-09-24, b. l. 101, 108) pareiškėjui V. Z. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismo vertinimu, nurodyti pažeidimai pagal savo intensyvumą ir trukmę bei pobūdį nelaikytini išskiriančiais pareiškėjus S. J. ir V. Z. iš kitų pareiškėjų, todėl spręstina, kad visų pareiškėjų patirtą neturtinę žalą atlygins vienodo dydžio neturtinės žalos priteisimas.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjų laikymo laikotarpis Areštinėje nebuvo ilgalaikis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis. Į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai kreipėsi tik 2015-03-23, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo išvykimo iš Areštinės, tai rodo, kad pareiškėjai nevertino Areštinės pažeidimų, kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjai nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teikė skundus Areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. byloje esantys suteiktos medicininės pagalbos įrašai (b. l. 121-138) neleidžia daryti išvados, kad buvimo Areštinėje metu buvo sutrikdyta pareiškėjų sveikata.

Pareiškėjai teigė, kad netinkamas Areštinės kamerų apšvietimas neigiamai paveikė jų regėjimą, pateikė medicininių įrašų kopijas, kuriose nurodyta, jog pareiškėjai skundėsi miego sutrikimais, apsunkintu akių regėjimu (b. l. 90), tačiau, įvertinus neilgą pareiškėjų laikymo Areštinėje laikotarpį, teismas neturi pagrindo spręsti, kad nurodytus sutrikimus įtakojo būtent Areštinėje buvusios netinkamos gyvenimo sąlygos.

Įvertinęs išdėstytus argumentus, pareiškėjų atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjų patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas kiekvienam.

Atsižvelgiant į tai, kad Areštinė yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinis padalinys, neturintis teisinio subjektiškumo, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjams priteistinas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjų E. J., K. V., R. M., A. A., V. Z. ir S. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjams E. J., K. V., R. M., A. A., V. Z. ir S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kiekvienam po 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.