Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-21 · Administracinė byla Nr. A-261-1667-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-21
Bylos Nr.
A-261-1667-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. A-261-1667/2008Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant vertėjai Gretai Maselskienei, apeliantui A. M. (A. M.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. prašymą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus m. VPK) pirmojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyrio 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 12-M25-3237, kuriuo jam atsisakyta išduoti asmens tapatybės kortelę bei įpareigoti atsakovą išduoti jam asmens tapatybės kortelę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas gimė 1974 m. liepos l d., Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, jis buvo rastas, abu jo tėvai nežinomi. Minėto teismo sprendimo pagrindu pareiškėjui 2005 m. birželio 14 d. buvo išduotas gimimo liudijimas. 2006 m. balandžio 20 d. Vilniaus m. VPK Pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyris priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui asmens tapatybės kortelę, kadangi jis, nepaisant to, kad yra gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lietuvoje, nėra Lietuvos pilietis. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo motyvais nurodė, kad jis yra gimęs Lietuvoje ir tokiu būdu įgijęs pilietybę. Pažymėjo, kad nėra nei vieno Pilietybės įstatyme numatyto pagrindo, dėl kurio jis netektų pilietybės. Jis visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, niekada nebuvo išvykęs už jos ribų, save visada laikė Lietuvos piliečiu, laikėsi įstatymų, todėl Vilniaus m. VPK pirmojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyrio priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog asmens tapatybės kortelė yra asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, kuris negali būti išduodamas asmeniui, kol nėra išspręstas jo pilietybės klausimas. Pareiškėjo pilietybės klausimas nėra išspręstas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę galėtų įgyti pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnį, tačiau atsakovas pažymėjo, kad prie prašymo turi būti pridėtas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Pareiškėjas tokio dokumento neturi, todėl jis turi gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui negali būti taikoma Pilietybės įstatymo 11 straipsnio nuostata, jog Lietuvos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvoje ir yra Lietuvos pilietis, kadangi ji taikoma tik nepilnamečiams. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjui visa ši informacija buvo pateikta raštu, jam ne vieną kartą buvo išaiškinta pilietybės įgijimo tvarka, nurodytos visos įstatymuose numatytos procedūros.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkte numatyta, kad pilietybė yra įgyjama gimimu. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal Pilietybės įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kadangi jis buvo rastas Lietuvoje, jo tėvai nežinomi. Pagal Pilietybės įstatymo 11 straipsnį Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą. Minėta teisės norma įtvirtina įstatymo prezumpciją, kad Lietuvoje rastas vaikas, kurio tėvai yra nežinomi, yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Ši prezumpcija atitinkamo asmens veiksmais arba neveikimu gali būti paneigta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pažymėjo, jog pilietybė yra nuolatinis asmens politinis ir teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Taigi asmuo, kuris save laiko atitinkamos valstybės piliečiu, turi būti susijęs tvirtais ryšiais su minėta valstybe, turi laikytis šios valstybės įstatymų, vykdyti jam įstatymų numatytas pareigas bei sąžiningai naudotis jam suteikiamomis teisėmis. Teismas akcentavo, kad vien gimimo faktas Lietuvos Respublikos teritorijoje nesukuria asmens nuolatinio ryšio su valstybe. Teismo nuomone, pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu apskritai nenurodė jokių ryšių su Lietuvos Respublikos valstybe, jis nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis mokėsi, gydėsi, dirbo, Lietuvos valstybėje, nors jis jau yra 32 metų amžiaus.

Teismo manymu, Pilietybės įstatymo 11 straipsnio įtvirtintų sąlygų atitikimas dar pats savaime nereiškia, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, kadangi šiuo atveju yra dar reikalinga asmens valios išraiška būti Lietuvos piliečiu. Asmuo, kuris buvo rastas Lietuvos teritorijoje ir jo tėvai nėra žinomi, pagal Pilietybės įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau sulaukęs 16 metų šis asmuo privalo įstatymų nustatyta tvarka išreikšti savo valią būti Lietuvos Respublikos piliečiu ir gauti tai patvirtinantį dokumentą. Asmens tapatybės kortelės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pilietis, kuriam sukako 16 metų, per vieną mėnesį privalo kreiptis į įgaliotą instituciją dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo. Prireikus asmens tapatybės kortelė gali būti išduota ir piliečiui, nesulaukusiam 16 metų. Minėta teisės norma, teismo nuomone, įtvirtina asmens, sulaukusio 16 metų, pareigą apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės ir realizuoti savo teisę. Asmuo yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu tik tada, kai jis savo veiksmais patvirtina savo ryšį su Lietuvos valstybe, išreiškia norą būti jos piliečiu ir turėti tai patvirtinantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 11 straipsnyje nėra įtvirtinta visų Lietuvoje rastų ir neturinčių tėvų asmenų pareiga būti Lietuvos piliečiais, o yra įtvirtinta tik asmens teisė, kuria jie gali pasinaudoti laikydamiesi įstatymuose numatytų procedūrų.

Teismo teigimu, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo pat gimimo momento iki 2006 metų nesirūpino savo pilietybės klausimais, neturėjo jokio asmens dokumento. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, kodėl jam turi būti išduotas asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, yra faktas, kad pareiškėjas gimė ir gyveno Lietuvoje. Šiuo aspektu teismas dar kartą pažymėjo, kad asmens pilietybė - tai asmens nuolatinis teisinis ir politinis ryšis, pasireiškiantis abipusiu pareigų vykdymu ir tinkamu teisių įgyvendinimu. Teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei teismo posėdžio metu neįtikino teismo, kad jo ryšys su Lietuvos valstybe atitinka pilietybės sąvokos prasmę. Jis nepateikė ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad visus šiuos metus jis gyveno, mokėsi ar dirbo Lietuvoje, kokiose įstaigose ar institucijose lankėsi, kokia veikla užsiima, todėl teismui nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas realiai įgyvendintų kokias nors savo, kaip Lietuvos piliečio, teises ar pareigas. Pareiškėjas taip pat nerealizavo savo teisės įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti savo norą būti Lietuvos piliečiu, todėl Pilietybės įstatymo 11 straipsnio įtvirtinta prezumpcija liko nepatvirtinta, o savo noro būti Lietuvos piliečiu neišreiškęs asmuo nėra laikomas Lietuvos piliečiu. Taigi tokio asmens pilietybės klausimas nėra išspręstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyrio pareigūnai pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti asmens tapatybės kortelę nurodydami, kad jo pilietybės klausimas nėra išspręstas bei paaiškindami pareiškėjui, kokiu būdu jis gali realizuoti savo norą būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Jam teisingai buvo nurodyta, jog pilietybė gali būti suteikta, jeigu jis įvykdys Pilietybės įstatyme numatytas sąlygas, imsis veiksmų visiems būtiniems dokumentams gauti ir surinkti bei įstatymų nustatyta tvarka kreipsis į kompetentingas institucijas dėl pilietybės suteikimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog Vilniaus m. VPK Pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyrio 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjui išduoti asmens tapatybės kortelę motyvuojant tuo, kad nėra išspręstas jo pilietybės klausimas pagal Pilietybės įstatymą, todėl minėto sprendimo nėra pagrindo naikinti, skunde išdėstytais argumentais. Teismo manymu, pareiškėjas savo teisę gauti asmens tapatybės kortelę galės realizuoti po to, kai jo pilietybės klausimas bus išspręstas įstatymų nustatyta tvarka.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta įstatymo prezumpcija, t.y. Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą. Tačiau, anot pareiškėjo, teismas buvo neteisus, tuo aspektu, kad minėta prezumpcija gali būti paneigta atitinkamo asmens veiksmais ar neveikimu. Šis teismo argumentas visiškai niekuo nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, apie tai, kad jis savo veiksmais ar neveikimu paneigė minėtą prezumpciją nėra jokių įrodymų. Teismo proceso metu nei viena valstybės institucija nepateikė jokių įrodymų paneigiančių minėtą įstatyminę prezumpciją. Priešingai, pasak pareiškėjo, civilinėje byloje Nr. 2A47-197/2005, kurios pagrindu konstatuotas juridinę reikšmę turintis faktas, jog jis yra gimęs Lietuvos Respublikoje yra įrodymai, jog jis vykdė visas asmenines bei politines pareigas Lietuvos Respublikai, t.y. dorai elgėsi bei dorai auklėjo savo vaikus, nepažeidinėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka bei nėra teistas. Visų šių aplinkybių visuma, pareiškėjo nuomone, tik patvirtina minėtą įstatyminę prezumpciją, bei kartu patvirtina, jog tarp jo ir Lietuvos Respublikos yra susiklostęs nuolatinis politinis - teisinis ryšys.

2. Skundžiamo teismo sprendimo argumentai (kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog visus metus nuo gimimo pareiškėjas gyveno, mokėsi, ar dirbo Lietuvoje, kokiose įstaigose ar institucijose lankėsi, kokia veikla užsiėmė) prieštarauja bendrajam teisės principui lex non cogit ad impossibilia, t..y. negalima reikalauti to, kas yra neįmanoma, bei faktinėms prezumpcijoms. Neįrodinėtina aplinkybė yra ta, jog asmuo neturintis asmens dokumentų negali kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sienos, t. y. išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl vadovaujantis faktine prezumpcija preziumuotina, jog pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje patvirtina ir atitinkamos valstybės institucijos (visi įrodymai yra civilinėje byloje Nr. 2A47-197/2005). Taip pat neįrodinėtina aplinkybė yra ta, kad neturėdamas dokumentų pareiškėjas negalėjo mokytis. Šiuo atveju, pareiškėjo teigimu, jis mokyklos nelankė ir liko neraštingas tik dėl atitinkamų valstybės institucijų neveikimo (nesudarymo jam sąlygų mokytis iki sukaks 16 metų). Kaip teigia pareiškėjas, neįrodinėtina aplinkybė ir ta, kad asmuo, neturintis asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, negali dirbti. Pareiškėjas paaiškina, jog jis dirbo tik namų ruošos darbus bei tokiu būdu stengėsi, kad jo nepilnamečiai vaikai galėtų mokytis, ir kartu augti dorais Lietuvos Respublikos piliečiais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog duomenys apie tai į kokias valstybės institucijas jis kreipėsi spręsdamas savo tapatybės – pilietybės klausimą yra civilinėje byloje Nr. 2 A47-197/2005.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti, savo poziciją grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo rastas 1975 metais Lietuvoje, kurio tėvai yra nežinomi ir yra pripažinta, jog jis gimė 1974 metais liepos 1 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste. Pagal teisės aktų galiojimo laike principą, pareiškėjo statusą pilietybės atžvilgiu apsprendė tuo metu galioję teisės aktai. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą jis buvo laikomas, dabar neegzistuojančių valstybių - TSRS ir Lietuvos TSR piliečiu. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais daroma nuoroda į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX – 1078 redakcija) 11 straipsnį, nustatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą, yra nepagrįsta.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX – 1078 redakcija) 1 straipsnyje nustatytų pirmų trijų atvejų, kuriems esant asmuo laikomas Lietuvos Respublikos pilietis pagal šį įstatymą, bet jis gali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal anksčiau galiojusius, 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą, ar 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą. Tačiau byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų tai, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo minėtų įstatymų nustatyta tvarka, nėra.

Pažymėjo, kad pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą, buvo nustatytas dvejų metų terminas nuo šio įstatymo įsigaliojimo, per kurį asmenys, turintys teisę į pilietybę pagal šį įstatymą, turėjo apsispręsti dėl pilietybės priėmimo (minėto įstatymo 2, 35 straipsniai). Pareiškėjas šį terminą praleido.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalis asmens tapatybės kortelės išdavimas yra siejamas su asmens buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl ko pareiškėjo reikalavimas išduoti tokią kortelę, nesant Lietuvos Respublikos piliečiu, yra nepagrįstas.

V.

2007 m. birželio 29 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Atnaujinti procesą prašė ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktuose nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui nėra taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX – 1078 redakcija) 11 straipsnio nuostata ir nepagrįstai taikė pareiškėjo atžvilgiu 1989 11 03 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 str. ir 35 str. nuostatas, reikalaujančias per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pareikšti apsisprendimą dėl pilietybės priėmimo.

Pareiškėjo teigimu, pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymą buvo reikalaujama per dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo dienos apsispręsti dėl pilietybės priėmimo ne visų tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje gyvenusių asmenų, o tik tų, kurie anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva. Tuo tarpu pareiškėjas niekada nebuvo išvykęs už Lietuvos ribų, nuolat save laikė Lietuvos Respublikos piliečiu, kas įrodo jo nenutrūkstamą ryšį su Lietuvos valstybe. Toks šių teisės normų aiškinimas išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas Nr. 123-4650, 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Pareiškėjas nurodė, kad 1989 m. Pilietybės įstatyme buvo numatyta tik, kad pilnamečiai asmenys turi per dvejus metus apsispręsti dėl pilietybės ir pateikti įstatyme nustatytoms institucijoms nustatytus dokumentus. Pareiškėjas šio įstatymo galiojimo metu buvo nepilnametis.

Pagal 1989 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnį Lietuvos TSR piliečiai yra, be kitų asmenų, išvardintų šiame straipsnyje, asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą (4 p.). Pagal šios redakcijos įstatymo 14 straispnį Lietuvos TSR teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas joje gimusiu ir yra Lietuvos TSR pilietis. Tai reiškia, kad Lietuvos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas joje gimusiu ir automatiškai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Šias sąlygas atitinka pareiškėjas, todėl jis automatiškai yra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, netiesiogiai pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, t. y. dėl jo nepilnamečių vaikų – J. M. ir A. M. – teisių ir pareigų. Akivaizdu, jog nebūdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, pareiškėjas negali tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose, ginančiuose vaikų teises, nustatytos pareigos rūpintis savo vaikais: negali susirasti darbo, gauti pastovių pajamų, jam užkirstas kelias tinkamai išlaikyti savo vaikus.

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 16 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai ir tvarka numatyti Pilietybės įstatyme: 1989 m. buvo priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymas, 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, nuo 2002 m. galioja naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

1989 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir 1989 m. Pilietybės įstatymas) 1 straipsnis numatė, kas yra Lietuvos TSR piliečiai. Vadovaujantis šio straipsnio 2 punktu, Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; pagal šio straipsnio 4 punktą Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą.

Vadovaujantis 1989 m. Pilietybės įstatymo 14 straipsniu Lietuvos TSR teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas joje gimusiu ir yra Lietuvos TSR pilietis. Analogiška nuostata, tik nurodant ne Lietuvos TSR, o Lietuvos valstybę ir jos teritoriją, yra nustatyta ir tiek 1991 m. Pilietybės įstatyme (11 str.), tiek 2002 m. Pilietybės įstatyme (11 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas gimė Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, 1974 m. liepos 1 d. jis buvo rastas, jo abu tėvai nežinomi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo išvykęs gyventi iš Lietuvos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas turi kitos valstybės pilietybę, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas visą gyvenimą gyveno Lietuvoje ir neturi kitos valstybės pilietybės. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, yra teisinis pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali būti laikomas Lietuvos TSR piliečiu pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą - tiek pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 ir 4 punktus, tiek pagal šio įstatymo 14 straipsnį.

Šiuo metu galiojančio 2002 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 4 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą. Tokiu būdų esant pagrindui pripažinti, kad pareiškėjas laikytinas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą, jis turėtų būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal 2002m. Pilietybės įstatymą.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant 1989 m. Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1, 2 dalis, 2 straipsnio 4 dalį, 35 ir 1 straipsnius darytina išvada, jog prašymus dėl Lietuvos TSR pilietybės suteikimo per dvejus metus nuo minėto įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę paduoti tik pilnamečiai asmenys. Pareiškėjas 1989 m. Pilietybės įstatymo įsigaliojimo metu ir dvejų metų laikotarpyje, per kurį reikėjo kreiptis dėl pilietybės suteikimo, buvo nepilnametis, todėl negalėjo pats kreiptis dėl Lietuvos TSR pilietybės įgijimo ir tokiu būdu įgyvendinti šią savo teisę. Pagal 1989 m. Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 2 dalį nepilnamečių asmenų prašymus suteikti Lietuvos TSR pilietybę turėjo paduoti jų teisėti atstovai. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjo abu tėvai nežinomi, taip pat nėra nustatyti pareiškėjo kiti teisėti atstovai laikotarpiu, kol pareiškėjas buvo nepilnametis, taip pat ir laikotarpiu, per kurį turėjo būti kreiptasi dėl pilietybės suteikimo. Teismas konstatavo, kad yra teisinio pagrindo manyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai 2007 m. kovo 29 d. nutartį argumentavo 1989 m. Pilietybės įstatyme esančia nuostata dėl dvejų metų termino kreiptis dėl pilietybės suteikimo.

Pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalis asmens tapatybės kortelės išdavimas yra siejamas su asmens buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu. Todėl vertinant, ar Vilniaus m. VPK pirmojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyrio sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti asmens tapatybės kortelę, yra teisėtas ir pagrįstas, būtina nustatyta, ar pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertino, kad yra teisinio pagrindo manyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2007 m. kovo 29 d. nutartį, padarė materialinės teisės normų pažeidimus jas taikant, galėjusius turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytu argumentu, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, kartu pasisakė ir dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, t. y. dėl jo nepilnamečių vaikų – J. M. ir A. M. – teisių ir pareigų. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad dėl tokio teismo sprendimo neturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės jis negalės tinkamai rūpintis savo nepilnamečiais vaikais, yra nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikoje ir asmenims, nesantiems Lietuvos Respublikos piliečiais, neužkertamos galimybės įstatymų nustatyta tvarka dirbti, gauti pastovias pajamas ir t. t. nurodė, kadšie pareiškėjo nurodyti argumentai negalėtų sudaryti pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai ir tvarka nustatyti išskirtinai Pilietybės įstatymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Vilniaus miesto VPK pirmojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyris 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui asmens tapatybės kortelę, paliko nepakeistą.

Apeliantas skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, dokumentų rengimo ir sprendimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais priėmimą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos dokumentų rengimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 54 punktas numato, kokie dokumentai pateikiami, sprendžiant pilietybės klausimą pagal LR Pilietybės įstatymo 11 straipsnį. Pagal Taisyklių 77 punktą asmenims, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal LR Pilietybės įstatymą, asmens tapatybės kortelę ar pasą išduoda Vidaus reikalų ministro įgaliota institucija Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Aiškinant šias teisės normas sisteminiu metodu, darytina išvada, kad siekiant įgyti LR pilietybę, asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą ir išspręsti klausimą dėl pilietybės. Tai, kad pareiškėjas buvo rastas LR teritorijoje ir šis juridinis faktas nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimu, suteikia jam teisę kreiptis su prašymu dėl LR pilietybės įgijimo.

Pareiškėjas siekia gauti asmens tapatybės kortelę. Asmens tapatybės kortelės išdavimo tvarką reglamentuoja Asmens tapatybės kortelės išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančia ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 513 (2003 m. spalio 30 d. redakcija). Šio aprašo 4 punktas numato, kad asmens tapatybės kortelė išduodama asmeniui, kai jo pilietybės klausimas yra išspręstas pagal LR Pilietybės įstatymą. Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi Taisyklių nustatyta tvarka į migracijos tarnybą ir būtų išspręstas jo pilietybės klausimas byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti asmens tapatybės kortelę.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis spręsdamas ginčą dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje nustato ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, 2006 m. balandžio 20 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui asmens tapatybės kortelę, yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas neturėjo pagrindo išduoti pareiškėjui asmens tapatybės kortelę.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. nutartimi pagrįstai atmetė A. M. apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktine bylos aplinkybe, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, nepadarė procesinės teisės pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismo nutartis nėra pagrindas pripažinti A. M. LR piliečiu. Siekdamas gauti asmens tapatybės kortelę A. M. turi teisę LR Pilietybės įstatymo 11 straipsnio pagrindu kreiptis į migracijos tarnybą su prašymu dėl LR pilietybės įgijimo. Tik priėmus sprendimą dėl LR pilietybės įgijimo, pareiškėjas turės teisę kreiptis dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo, kadangi pagal asmens tapatybės kortelės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asmens tapatybės kortelė yra pagrindinis LR piliečio asmens dokumentas, patvirtinantis jo asmens tapatybę ir pilietybę ir skirtas naudoti Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. M. prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys