Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-39-1626-06

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-10-17
Bylos Nr.: A-39-1626-06
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Stasys Gudynas (pran.)
Atsakovas: Valstybinės, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: M. Ž.
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
9.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A10- 1626/2006Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.6; 9.7.1 (S).

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Jonui Korsakui,atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI, Inspekcija) pakartotinai patikrino M. Ž. dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2005 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. 06-04-23-639. Šiame akte Inspekcija M. Ž. papildomai apskaičiavo 172842,88 Lt, iš jų 114800 Lt FAPM ir 58042,88 Lt šio mokesčio delspinigių. Inspekcija konstatavo, kad M. Ž. nepagrindė Brangų turtą įsigijusio ar įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje deklaruotų 574000 Lt pajamų gavimo, o jo pateikti dokumentai parengti siekiant išvengti mokestinės prievolės. Tokią išvadą Inspekcija padarė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.5 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu. Vilniaus AVMI konstatavo, kad M. Ž. gavo 574000 Lt neapmokestintų pajamų, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau - FAPMLĮ) 33 straipsniu (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) nuo minėtos sumos papildomai apskaičiavo 114800 Lt FAPM. Inspekcija vadovaudamasi FAPMLĮ 39 straipsniu (1996 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) ir Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. bei 2004 m. balandžio 13 d.) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu nuo papildomai apskaičiuotos 114800 Lt FAPM sumos apskaičiavo 3926,16 Lt padidintų delspinigių nuo 2001 m. liepos 6 d. iki 2001 m. rugsėjo 1 d., ir 54116,72 Lt delspinigių nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki patikrinimo akto surašymo dienos.

Vilniaus AVMI viršininkas 2005 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 17-2-90 patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotus mokesčius.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 68-275 patvirtino minėtą Inspekcijos sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2005 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. S-429-(7-436/2005) panaikino VMI 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 68-275 dalį, kurioje M. Ž. nurodyta sumokėti į biudžetą 5292,34 Lt FAPM delspinigių. Mokestinių ginčų komisija patvirtino kitus Inspekcijos nurodymus. Komisija nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai delspinigius skaičiavo nuo 2001 m. liepos 6 d. Kadangi iki 2001 m. pabaigos buvo likę du FAPM sumokėjimo terminai, todėl nuo pusės FAPM sumos 57400 Lt delspinigiai skaičiuojami už 2001 m. rugpjūčio 16 d. - lapkričio 15 d. laikotarpį, o nuo 2001 m. lapkričio 16 d. iki patikrinimo akto surašymo dienos – nuo visos 114800 Lt FAPM sumos.

II.

Pareiškėjas M. Ž. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-429-(7-436/2005).

Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. birželio 7 d. įsigijo UAB „Mikaras“ vekselį už 1567000 Lt. Šių pajamų dalį pareiškėjas pagrindė 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi Nr. 20010601/1, sudaryta su JAV įmonė „Omnium Impex LLC“, dėl neterminuotos 574000 Lt paskolos suteikimo ir 2001 m. birželio 1 d. grynųjų pinigų mokėjimo kvitu Nr. LT/06-01. Tokią pareigą numato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymo (toliau - Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas) 1 straipsnis ir 5 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjas prieštaravo mokesčių administratoriaus pozicijai nepripažinti paskolos sutarties fakto. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada galėjo būti padaryta tik nuginčijus sandorį įstatymų nustatyta tvarka, o tai nebuvo padaryta. Savo argumentus pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-508/2001 pateiktu išaiškinimu.

Pareiškėjas teigė, kad finansų maklerio įmonė „Finvesta“ jam pateikė informaciją, kad reikiamą pinigų sumą gali paskolinti JAV įmonė „Omnium Impex LLC“, kuri FMĮ „Finvesta“ turėjo asmeninę pinigų sąskaitą ir pagal teisės aktus turėjo būti identifikuota. Todėl pareiškėjui nekilo abejonių dėl šios įmonės patikimumo ir jos atstovų įgalinimų. 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį Nr. 20010601/1 šalys pasirašė pasikeisdamos pasirašytos sutarties egzemplioriais. Asmuo, kuris prisistatė Jonu, pateikė pareiškėjui JAV įmonės „Omnium Impex LLC“ atstovo A. G. pasirašytą paskolos sutartį bei 2001 m. birželio 1 d. mokėjimo kvitą Nr. LT/06-01 ir perdavė jam paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Jono asmens tapatybė nėra svarbi, nes teisės ir pareigos pagal paskolos sutartį atsirado tik pareiškėjui ir JAV įmonei „Omnium Impex LLC“. Paskolos sutarties sudarymo metu galiojęs CK 169 straipsnis tokiu būdu sudaryti sutarties nedraudė. Sutarties realumą, t. y. prievolių pagal ją atsiradimą ir jų vykdymą, patvirtina vėlesni šalių susitarimai ir veiksmai. 2004 m. spalio 25 d. papildomo susitarimo sudarymas buvo vykdomas nepažeidžiant CK 1.73 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriai nepagrįstai nepripažino papildomo minėto susitarimo ir su I. Z. 2004 m. rugsėjo 5 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. 20040905/1, kaip įrodymų, patvirtinančių 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutarties Nr. 20010601/1 sudarymo ir vykdymo realumo faktą. Visos operacijos buvo vykdomos per FMĮ „Finvesta“ ir visi atlikti mokėjimo pavedimai fiksuoti šios įmonės vedamoje apskaitoje.

Pareiškėjas teigė, kad įvykdydamas 2004 m. spalio 25 d. papildomą susitarimą, įvykdė ir pagrindinę prievolę, nustatytą 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi Nr. 20010601/1. Pareiškėjo nuomone, grąžinti pasiskolintus pinigus pareiškėjas galėjo bet kuriuo metu (1964 m. įstatymo redakcijos CK 180 str. ir šiuo metu galiojančio CK 6.53 str.). Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriaus motyvai, jog susitarimo grąžinti paskolą sudarymas tuo metu, kai buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas, rodo tikslą išvengti mokesčio, tėra prielaidos.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius delspinigius apskaičiavo nepagrįstai, viršydamas jam Mokesčio administravimo įstatymo 69 straipsniu suteiktų teisių apimtį. Pareiškėjo nuomone, nėra galimybės nustatyti, kada jis gavo pinigus, todėl nenustačius pajamų gavimo momento, neįmanoma nustatyti pajamų mokesčio sumokėjimo termino tuo pačiu ir mokestinės pareigos nevykdymo termino. Pareiškėjas pažymėjo, Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas nenumato delspinigių skaičiavimo už šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą pajamų mokestį. Be to, mokesčių administratoriui teigiant, kad jis pinigus gavo būtent 2001 m. birželio mėnesį, pripažįstama, jog jie gauti būtent 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutarties Nr. 20010601/1 pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas pagal 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį Nr. 20010601/1 pinigų negavo, todėl pareiškėjo pajamos pagrįstai apmokestintos vadovaujantis FAPMLĮ 33 straipsnio nuostatomis. Pinigų pagal šią paskolos sutartį gavimas buvo pagrįstas 2001 m. birželio 1 d. kasos kvitu Nr. LT/06-01. Jį pasirašė JAV įmonės „Omnium Impex LLC“ atstovas A. G., kuris 2001 m. sausio 1 d. – 2004 m. birželio 15 d. Lietuvoje nesilankė, vizos ar leidimai nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje jam nebuvo išduoti, jo tapatybė nenustatyta, nėra duomenų apie 574000 Lt deklaravimą muitinėje. Be to, Inspekcijai nebuvo pateiktas joks dokumentas, patvirtinantis, kad įmonė „Omnium Impex LLC“ buvo įgaliojusi A. G. ar kitą asmenį atstovauti šią įmonę. Todėl pareiškėjas fiziškai negalėjo gauti 574000 Lt grynųjų pinigų iš įmonės „Omnium Impex LLC“. Pareiškėjo paaiškinimus, kad nurodytą grynųjų pinigų sumą jam perdavė ne A. G., o trečias asmuo vardu Jonas, kurio taip pat nėra galimybių identifikuoti, atsakovas įvertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Atsakovas pažymėjo, kad 2004 m. spalio 25 d. papildomas susitarimas yra pasirašytas ne A. G., o kito asmens A. P., kurio ryšiai su įmone „Omnium Impex LLC“ nežinomi. Dėl šių priežasčių pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo pateikto papildomo susitarimo realumo. Be to, pareiškėjas teigė dėl šio susitarimo su A. P. nebendravęs. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teigimu pinigus paskolos grąžinimui jis gavo iš I. Z. (už kurį šiuos pinigus pervedė užsienio įmonė) per užsienio banko sąskaitas, tačiau kitą dieną šie pinigai buvo pervesti dar kitai užsienio įmonei. Visos šios operacijos įvykdytos per FMĮ „Finvesta“ atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau iš FMĮ ,,Finvesta“ esančių pareiškėjo ir I. Z. asmeninių sąskaitų išrašų matyti, kad tikrinamuoju laikotarpiu jie per šias sąskaitas nevykdė jokių operacijų su vertybiniais popieriais. Todėl, atsakovo nuomone, yra pagrįsti patikrinimo akto teiginiai, jog šios sąskaitos buvo naudojamos ne pagal paskirtį. Atsakovas pažymėjo, kad 2004 m. spalio 25 d. papildomas susitarimas su įmone „Omnium Impex LLC“ bei 2004 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartis su I. Z. buvo sudaryti būtent tuo metu, kai dėl pareiškėjo pagal paskolos sutartį gautų pajamų apmokestinimo prasidėjo mokestinis ginčas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundo netenkinti.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2006 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo M. Ž. skundą patenkino. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-429-(7-436/2005), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 68-275, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 17-2-90 ir 2005 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. 06-04-23-639.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas realiai gavo 574000 Lt paskolą pagal 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį su JAV įmone „Omnium Impex LLC“.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vykdė pareigą, nustatytą Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų pajamų deklaravimo įstatymo (2002 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija) 1 ir 3 straipsniuose. Pareiškėjas kaip vieną iš pajamų šaltinių nurodytam turtui įsigyti nurodė 574000 Lt paskolą, sudarytą su užsienio įmone „Omnium Impex LLC“, ir pateikė 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį Nr. 20010601/1 (MGK b. l. 129), taip pat šios sutarties vykdymą patvirtinantį dokumentą – 2001 m. birželio 1 d. grynųjų pinigų mokėjimo kvitą Nr. LT/06-01 (MGK b. l. 130-131), 2004 m. spalio 25 d. papildomą susitarimą prie sutarties Nr. 20010601/1 (MGK b. l. 63, 85), 2004 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį Nr. 20040905/1 su užsienio piliečiu I. Z. (MGK b. l. 86). Teismo nuomone, I. Z. 2004 m. gruodžio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 23 d. pervedimų bei pareiškėjo 2004 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. gruodžio 28 d. pervedimų buvimą patvirtina FMĮ „Finvesta“ sąskaitų išrašai (MGK b. l. 90-94, 101, 112, 116).

Remdamasis pareiškėjo pateiktais dokumentais teismas padarė išvadą, kad pagal 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį Nr. 20010601/1 pareiškėjas gavo pinigus (574000 Lt). Šis sandoris, taip pat papildomas susitarimas prie sutarties Nr. 20010601/1 įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrindė pajamas įstatymo reikalaujama forma sudarytais sandoriais. Teismo nuomone, Mokestinių ginčų komisijos ir mokesčių administratorių išvados apie tai, kad pareiškėjas negavo pinigų pagal minėtą paskolos sutartį, grindžiamos tik prielaidomis, todėl jas atmetė kaip nepagrįstas. Tai, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys įmonės „Omnium Impex LLC“ įgalinimus A. G. ir kitiems asmenims veikti jos vardu, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas aptariamą pinigų sumą gavo iš kito šaltinio. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės gali būti pagrindu sandoriui ginčyti, tačiau tai nėra apibrėžta Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymo 1 straipsnyje.

IV.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais. Be to, atsakovas nurodė:

1. Byloje surinktais įrodymais nepagrįsta aplinkybė, kad pareiškėjas 574000 Lt faktiškai gavo pagal 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2001060/1. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl šio sandorio nepagrįstos ir neįrodytos.

2. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad sandoris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-1880/2005 suformuotai administracinių bylų praktikai.

Pareiškėjas M. Ž. nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas neturi teisės nepripažinti 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutarties Nr. 2001060/1 ir 2001 m. birželio 1 d. mokėjimo kvito Nr. LT/06-01 juridinės galios nesiremdamas jokiais viešąjį administravimą reguliuojančiais teisės aktais. Tuo apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

2. Apelianto abejonės dėl aptariamo paskolos sandorio sudarymo realumo nereiškia, kad sandoris negalioja, nes tokio sandorių negaliojimo pagrindo civilinėje teisėje nėra.

3. Apeliantas nuginčyti aptariamą sandorį gali tik įstatymų nustatyta tvarka.

4. Pareiškėjas pagal Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų pajamų deklaravimo įstatymo 1 straipsnį neprivalo įrodinėti asmenų, faktiniais veiksmais prisidėjusių prie sandorio, egzistavimo. Pagal minėtą įstatymą būtini įrodymai yra byloje, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad nėra objektyvių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas realiai gavo pinigus pagal aptariamą paskolos sutartį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime sutiko su atsakovo apeliaciniu skundu, palaikė jame išdėstytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu Lietuvos Respublikos gyventojų, įsigyjančių (įsigijusių) brangų turtą, pajamų deklaravimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2002 m. sausio 29 d. pajamų deklaracijoje deklaravo 1567000 litų pajamas, panaudotas 2001 m. birželio 7 d. paprastojo vekselio iš UAB „Mikaras“ įsigijimui. Tačiau mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo pateiktos paskolos sutarties, sudarytos 2001 m. birželio 1 d. su užsienio kompanija Omnium Impex LLC, pagal kurią pareiškėjas iš šios kompanijos gavo 574000 litų paskolą, ir šią paskolą apmokestino 114800 litų fizinių asmenų pajamų mokesčiu bei priskaičiavo 58042,88 litų delspinigių. Mokestinių ginčų komisija delspinigius sumažino iki 5292,34 litų.

Pareiškėjo pateikta 2001 m. birželio 1 d. paskolos sutartis atitinka sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 43 straipsnio reikalavimus. Todėl ši sutartis pagal ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ yra tinkamas dokumentas gautų pajamų pagrindimui. Kad pagal paminėtą paskolos sutartį pareiškėjas gavo 574000 litų paskolą, patvirtina ir byloje esantis grynųjų pinigų mokėjimo kvitas Nr. LT/06-01 (b. l. 69). Atsakovo argumentas, kad pagal minimą paskolos sutartį pareiškėjas paskolos negavo, grindžiami tik prielaidomis. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas tokius atsakovo argumentus pagrįstai atmetė. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo neteisingų duomenų apie savo pajamas ir turtą pateikimo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (b. l. 79). Ši aplinkybė irgi patvirtina, jog atsakovo argumentai apie tai, kad pareiškėjas paskolos negavo, nepasitvirtino. Kokiu būdu pareiškėjas gautą paskolą grąžino, nagrinėjamiems teisiniams santykiams reikšmės neturi. Gautos paskolos fizinių asmenų pajamų mokesčiu neapmokestinamos. Pirmosios instancijos administracinio teismo išvada, kad pareiškėjas pagrindė pajamas įstatymo reikalaujama forma sudarytais sandoriais, yra pagrįsta. Teisės normos, įsigaliojusios po paskolos sutarties sudarymo, nagrinėjamiems teisiniams santykiams netaikytinos. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas Nijolė Piškinaitė Algirdas Taminskas