Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmę atliekant bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 20 d. apie 16 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, Operatyvaus valdymo poskyrio specialistui R. L. atliekant jo asmens apžiūrą, pasipriešino teisėtiems pareigūnų reikalavimams, atsisakė pateikti su savimi turėtus daiktus, vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino panaudoti fizinį smurtą ir susidoroti su pareigūnais, panaudodamas fizinį smurtą stumdė patrulį T. G., patrulį J. K. ir specialistą R. L., ranka bandė suduoti smūgį į veidą patrulių būrio vadui A. B..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 286 str. dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Iš esmės, to neginčija ir apeliantas, nesutikdamas tik su jam paskirta bausme.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į M. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, įvertino jo asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas, bausmės skyrimui reikšmingas, aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė.

Apelianto teigimu, teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei į tai, kad nėra padaryta materialinės žalos.

Iš bylos medžiagos matyti, jog M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 20-21), tiek teisiamajame posėdyje (b. l. 106-107) iš esmės prisipažino dėl visų esminių jam inkriminuotos veikos aplinkybių. Kitaip tariant, apeliantas neneigė kaltinime išdėstytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, nors pats jų visų atpasakoti negalėjo, teigdamas, jog dėl girtumo, paprasčiausiai, ne viską prisimena. Toks nuteistojo aiškinimas logiškas, nes pastarasis nusikaltimo metu iš tiesų buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3, 06 promilių; b. l. 114), todėl reikalauti iš kaltininko, kad jis nuosekliai papasakotu įvykio aplinkybes, kurių neprisimena, būtų nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad M. J., iš esmės, savo kaltę pripažino, tačiau šios aplinkybės nelaikė jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kolegija pritaria tokiai apylinkės teismo pozicijai.

Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas ne vien pagal bendrus tokio pobūdžio pareiškimus. Konkrečiu atveju būtina nustatyti ir nuoširdų kaltininko gailėjimąsi – kritišką savo paties elgesio vertinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį iš esmės. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. J. padarė neišnykus teistumui, nepraėjus nei 3 mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu (b. l. 73-74), atlikimo. Iš minėto nuosprendžio matyti, kad ir tuomet M. J. prisipažino padaręs BK 182 str. 3 d. numatytą veiką ir reiškė apgailestavimą dėl to, kaip ir dėl eilės kitų nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas 2001 m. spalio 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, 2005 m. balandžio 11 d. ir 2006 m. sausio 10 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais, 2006 m. gegužės 12 d. ir 2006 m. liepos 31 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais (b. l. 39-52; 56; 57-58; 63-65; 66-67). Taigi, skundžiamu nuosprendžiu M. J. buvo nuteistas jau 9 kartą (b. l. 29-34), ne sykį buvo baustas ir administracine tvarka (b. l. 115-116). Iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, jog pasipriešinimas policijos pareigūnams nebuvo atsitiktinis M. J. neigiamas poelgis – tai viso jo ankstesnio elgesio padarinys, veikimas dėl susiformavusio visuomenėje netoleruotino požiūrio į bendrąsias gyvenimiškas vertybes. Akivaizdu, jog savo elgesio M. J. kritiškai nevertino, nors, kaip jau minėta, tai deklaruodavo. Konkrečiu atveju M. J. teisiamajame posėdyje taip pat reiškė apgailestavimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau, kolegijos nuomone, dėl visumos ankščiau aptartų aplinkybių – tai tik deklaratyvūs M. J. pareiškimai. Kritiškas savo elgesio vertinimas, atitinkamos išvados ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, yra būtina sąlyga pripažįstant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Tokiu būdu, teismui nustačius kaltininko savanorišką kaltės pripažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį, negalima konstatuoti kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto prisipažinimo padarius nusikaltimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nenustatė nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos veikos.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji civilinių ieškinių nepareiškė, materialinė žala padaryta nebuvo, tačiau tai negali būti pripažinta M. J. atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Tokiu būdu kolegija, atsižvelgusi į nustatytą vieną M. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertinusi visas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo M. J. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė nei BK 286 str. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), yra tinkamai individualizuota ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Nuteistojo atžvilgiu ankstesniais teismų sprendimais taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai (Įstatymas ,,Dėl amnestijos akto“), realios laisvės atėmimo bausmės M. J. pozityvaus poveikio nepadarė – jis vėl, praėjus trumpam laikui, padarė nors ir nesunkų, tačiau tyčinį nusikaltimą. Konkrečiu atveju daryti išvadą, kad paskyrus nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar atidėjus paskirtos bausmės vykdymą pavyks pasiekti bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.), nėra jokio pagrindo.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo švelninti M. J. paskirtą bausmę ar teisinę padėtį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.