Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti: pirmuosius trejus metus kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Iš A. A. priteista: nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. naudai 1 354,63 eurų turtinei žalai ir 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusios ir civilinės ieškovės M. M. naudai 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 21 d., apie 19.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su savo šeimos nariu – sutuoktine B. A., peiliu sudavė pastarajai po du kartus į krūtinę ir kaklą, bei po vieną kartą – į šlaunį ir skruostą, tuo padarydamas nukentėjusiajai durtines–pjautines žaizdas kakle su miego arterijos ir venos sužalojimu, durtinę-pjautinę krūtinės žaizdą su II šonkaulio, pasieninės krūtinplėvės, kairio plaučio sužalojimu, durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą su šlaunies keturgalvio raumens, bei šlapimo pūslės sužalojimu, durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame skruoste, krūtinės kairėje, pjautines žaizdas dešinės plaštakos II-IV pirštuose, bei sudavė 5 smūgius tyrimo metu nenustatytu kietu buku daiktu jai į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kairiame skruoste, dešiniame ir kairiame žande, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje su viršutinio I danties vainiko nuskilimu, po ko B. A. nuo durtinių-pjautinių kaklo, kūtinės bei kairės šlaunies žaizdų, kurios komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad A. A. veiksmai atitinka BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apygardos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apygardos teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka.

A. A. apeliaciniame skunde prašo užklausti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, ar 2014 m. rudenį buvo kreiptasi dėl jo ir B. A. santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė buvo pakankamai aiškintasi apygardos teisme ir iš esmės niekas tos aplinkybės neginčija.

Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės.

Apeliantas skunde nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo teisme metu jam nebuvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė dėl jo psichikos būklės nusikaltimo padarymo metu, nors jis nuosekliai ir nuoširdžiai aiškino, kad galėjo suduoti B. A. visus inkriminuojamus smūgius, tačiau prisimena tik vieną smūgį peiliu B. A. į kaklą. Pasak apelianto, tikroji trumpalaikio atminties sutrikimo priežastis galėjo būti nustatyta atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, jos išvados galėtų turėti reikšmės tiek nusikaltimo kvalifikavimui, tiek bausmės skyrimui, tačiau to nebuvo padaryta, apsiribota specialisto, kuris jo net neapklausė, išvada, kad ekspertizę skirti netikslinga. Teisėjų kolegijos manymu šis nuteistojo prašymas nepagrįstas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. sausio 6 d. buvo paskirta užduotis atlikti tyrimą iš medicininių dokumentų bei atsakyti į klausimą, ar tikslinga A. A. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 1, b. l. 169). Iš šios užduoties matyti, kad ekspertams buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistojo ligos istorijos iš medicinos įstaigų, kuriose pastarasis gydėsi. 2015 m. sausio 7 d. gauta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr. 91TPK-PL-1/2015, kurioje nurodyta, kad pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie A. A. lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą ar silpnaprotystę, ar kokį laikiną psichikos sutrikimą, buvusį inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu, todėl skirti jam teismo psichiatrinę ekspertizę netikslinga (t. 1, b. l. 171). Teismui nėra pateikta papildomų objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti šia specialisto išvada, todėl, kolegijos nuomone, papildomai skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nėra tikslinga, kadangi specialistui buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga bei medicininė dokumentacija išvadai duoti.

Dėl bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. nurodė, kad jam paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. A. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. A., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę A. A. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nedirbantis, vedęs, gydytas VšĮ Anykščių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre (t. 1, b. l. 163) ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (t.1, b. l. 167). Reikia pažymėti, kad A. A. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, taip pat ir už tyčinius nusikaltimus, susijusius su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1992 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pagal BK 225 str. 2 d., 111 str. 1 d.; Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pagal BK 203 str. 1 d.; Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 135 str. 1 d. (t. 1, b. l. 152-158). A. A. tinkamų išvadų nepadarė, įvykdė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei. A. A. buvo 9 kartus baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 159-160). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apeliantas skunde nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad po nusikaltimo padarymo jis niekur nebėgo, nesislapstė, o sulaikius iš karto nuoširdžiai prisipažino ir savo parodymais padėjo tyrimui; kad nusikaltimą išprovokavo nukentėjusiosios B. A. elgesys – pastaroji net dvejus metus elgėsi netinkamai, o įvykio dieną, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, elgėsi itin agresyviai, provokuojančiai, įžeidinėjo jį žodžiais ir veiksmais, ko pasėkoje įvyko konfliktas. Nuteistasis taip pat pažymi, kad inkriminuoto nusikaltimo iš anksto neplanavo, tikslo nužudyti B. A. neturėjo, prisipažino padaręs nusikaltimą ir labai dėl savo veiksmų gailisi. Atkreiptinas dėmesys, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi) nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažįsta kaltu dėl šios veikos padarymo, tačiau būtina nustatyti ir kitą aplinkybę – kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, t. y. kad kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. A. iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimą, nerado pagrindo pripažinti, jog jis, neigdamas artimų ryšių su nužudytąja buvimą, nuoširdžiai gailėtųsi. Pažymėtina, kad A. A. elgesys po nusikaltimo ir požiūris į nukentėjusiąsias, kai jis iš įvykio vietos pasišalino, priešinosi sulaikomas, neatsiprašė nukentėjusiųjų (nužudytosios motinos ir dukros), rodo, jog jis nesigaili ir kritiškai nevertina tokio savo poelgio. Be to, byloje nenustatyta, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nužudytosios elgesys. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl civilinių ieškinių.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo A. A. prašymų yra panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosioms L. S. ir M. M. priteista atitinkamai 5000 eurų ir 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiųjų L. S. ir M. M. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes jokios neturtinės žalos jos nepatyrė.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji L. S. (nužudytosios motina) pareiškė civilinį ieškinį, taip pat ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens priteisti 30000 eurų (t. 1, b. l. 83), nukentėjusioji M. M. (nužudytosios dukra) pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens priteisti 30000 eurų (t. 1, b. l. 93). Apygardos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš nuteistojo A. A. priteisė L. S. naudai 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, M. M. naudai 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šioms nukentėjusiosioms yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis A. A..

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009, 2K-89/2010 ir kt.).

Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų A. A. veiksmų nukentėjusioji L. S. staiga ir netikėtai neteko dukros, o nukentėjusioji M. M. – motinos. Tokia staigi smurtinė mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą B. A. motinai ir dukrai, su kuriomis kartu nužudytoji pastaruoju metu gyveno, neigiamai paveikė jų gyvenimą. L. S. paaiškino, kad B. A. palaidojo ji, apmokėjo visas laidojimo išlaidas, dėl dukros nužudymo jai pašlijo sveikata (t. 1, b. l. 80-81, t. 2, b. l. 14-15). M. M. paaiškino, kad jos mama B. A. ją visą laiką prižiūrėjo, nors ir išgerdavo, tačiau ja rūpinosi (t. 1, 90-91, t. 2, b. l. 29-30). Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas iš A. A. L. S. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas taip pat įvertino nukentėjusiosios nurodytą jų su dukra tarpusavio ryšį, artimą giminystę, kitas aplinkybes bei atsižvelgdamas į A. A. turtinę padėtį (nedirba, kito legalaus pragyvenimo šaltinio neturi) bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, padarė išvadą, kad iš A. A. L. S. naudai priteistina 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti dėl jos patirtų dvasinių išgyvenimų, susijusių su dukros netektimi. Nustatydamas iš A. A. M. M. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas padarė išvadą, kad nužudytosios gyvenimo būdas buvo nenormalus, pastaroji piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, retai dirbdavo, labai artimų santykių su dukra nepalaikė, dėl nurodytų aplinkybių M. M. pareikštą ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas byloje nustatytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 5000 eurų nužudytosios motinai ir 10000 eurų nužudytosios dukrai, kaip aiškiai per didelį nėra pagrindo. Nors apeliantas skunde nurodo, kad B. A., gyvendama kartu su motina L. S. ir dukra M. M., nuolat patirdavo psichologinį smurtą iš jų pusės, o dukra šios atžvilgiu dar vartojo ir fizinį smurtą, tačiau byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių duomenų.

Apeliantas skunde taip pat prašo priimti atskirąją nutartį dėl nukentėjusiųjų L. S. ir M. M. nusikalstamų veiksmų, duodant melagingus parodymus šioje baudžiamojoje byloje. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintų L. S. ir M. M. parodymai, neva jis nuolat smurtavo B. A. atžvilgiu, taip pat apie pastarosios gyvenimo būdą bei asmenybę: kad ši buvo tvarkinga, pareiginga, rūpinosi namais ir vaikais, dirbo, retai vartodavo alkoholį ir t. t., yra akivaizdžiai melagingi ir duoti, siekiant kuo labiau pakenkti jam – A. A.. Šis nuteistojo prašymas atmetamas. BK 235 str. prasme atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjusysis asmuo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios L. S., M. M. davė parodymus apibūdinančius nukentėjusiąją B. A., jos santykius su nukentėjusiomis bei pastarosios santykius su nuteistuoju A. A. iki nusikaltimo padarymo, taip pat išdėstė savo paziciją dėl neturinės žalos priteisimo. Įvertinus šiuos jų parodymus kartu su kitais byloje surinktais įrodymas, kolegijos manymu nėra pagrindo daryti išvadai, jog jie akivaizdžiai prieštarauja kitai bylos medžiagai ir yra aiškiai melagingi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios apie pačias įvykio aplinkybes jokių parodymų nedavė, nes apie B. A. nužudymo sužinojo vėliau. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad nukentėjusiosios L. S. ir M. M. galėjo duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nenustatė.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. sausio 7 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų Nr. (2.16) NTP-7-128, kurioje nurodoma, kad iš A. A. valstybės naudai priteistinos 66,59 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėja advokatė Eleonora Ada Unčiurienė nuteistajam A. A. buvo paskirta vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. A. atmetamas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.