Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

gynėjams advokatams Mariui Venckui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Leonorai Vasiliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir nuteistojo D.R. advokato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams ir septyniems mėnesiams;

- pagal BK 18 str. 5 d. ir 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įst. Nr. VIII-1439 red.) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio „VW Golf“ vagystės) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir septyniems mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio „VW Passat“ vagystės) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams;

- pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 260 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 213 str. 1 d. – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 6, 9 d., bausmė, paskirta pagal BK 181 str. 3 d., apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal 178 str. 1 d. (dėl A. J. , Ž. Š. , D. K. , pakartotinio Ž. Š. , Č. B. automobilių vagysčių), ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėtos bausmės, paskirtos pagal BK 18 str. 5 d. ir 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), 178 str. 2 d. (dėl automobilio „VW Golf“ vagystės), 178 str. 2 d. (dėl automobilio „VW Passat“ vagystės), 253 str. 1 d., 260 str. 1 d., 213 str. 1 d., bei Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 2 d. (dėl S. B. turto plėšimo), 180 str. 1 d. (dėl D.N. turto plėšimo), 181 str. 1 d. (dėl Č.B. turto prievartavimo), 181 str. 2 d. (dėl M.G. turto prievartavimo), ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir vienam mėnesiui, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2003 m. liepos 4 d. iki 2003 m. rugpjūčio 4 d., bei bausmė, atlikta pagal Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendį.

R. M. išteisintas pagal BK 133 str., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, bei pagal BK 135 str. 1 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką.

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje R. M. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d. dėl smūgių sudavimo S. K. miške, nutraukta, nesant nukentėjusiojo skundo.

- pagal BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams ir devyniems mėnesiams;

- pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 6 d., bausmė, paskirta pagal BK 181 str. 3 d., apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 159 str., ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 253 str. 1 d., ir Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. (dėl S.B. turto plėšimo) bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d., ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, atliktos pagal Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m rugsėjo 22 d. nuosprendžius, ir laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. balandžio 2 d.

D. R. išteisintas pagal BK 133 str., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. J., R. G. ir T. N., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš R. M., A. J. ir T. N. priteista solidariai 2000 Lt nukentėjusiajam M. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. ir D. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su A. J., neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai, pavartodami fizinį smurtą bei grasindami prieš nukentėjusįjį pavartoti fizinį smurtą, atvirai prievartavo didelės vertės turtą, t. y. 2001 m. gruodžio mėn. pabaigoje D. R. bei R. M., veikdami kartu su A. J., (duomenys neskelbtini) rajone sutikę A. V. (A. V. ) įsodino šį į R. M. vairuojamą automobilį ir nuvežė jį į mišką, esantį (duomenys neskelbtini), kur visi trys sudavė A. V. rankomis bei kojomis ne mažiau kaip po 3 smūgius į įvairias kūno vietas, po to D. R., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su A. J. ir R. M., iš nukentėjusiojo atvirai pareikalavo sumokėti 1000 Lt už tai, kad nukentėjusysis tariamai D. R. išdavė padarius nusikalstamą veiką – vagystę iš garažo. Nukentėjusiajam pasakius, kad tokių pinigų neturįs, D. R. pareikalavo iš nukentėjusiojo perrašyti D. R. vardu bendrabučio butą. Po to A. J., tęsdamas turto prievartavimą, 2002 m. vasario 3 d., apie 20 val., veikdamas kartu su D. R. bei R. M., (duomenys neskelbtini) namo kieme, jėga įsisodinę į R. M. vairuojamą automobilį „VW Jetta“, nuvežė A. V. į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kur, pavartodami prieš jį fizinį smurtą, atvirai iš nukentėjusiojo pareikalavo ateityje jiems sumokėti 12000 JAV dolerių (48000 Lt) arba perrašyti prie (duomenys neskelbtini) viešbučio jo tariamai turimą bendrabučio kambarį. D. R. uždėjo A. V. ant rankų antrankius, A. J. su automobilio trosu pririšo A. V. prie antrankių, o kitą jo galą prie R. M. vairuojamo automobilio, kuriuo šis apie 300 m atstumu tempė nukentėjusįjį paskui automobilį. Po to, D. R., R. M. su A. J. vieną troso galą permetė per šaką ir pririšo prie automobilio galo, pradėjus važiuoti R. M. vairuojamam automobiliui trosu pakėlė nukentėjusįjį nuo žemės ir A.V. pažadėjo sumokėti jų reikalaujamus pinigus. Po to, A. J. su D. R. bei R. M. minėtoje vietoje, suduodami daugybinius smūgius, spardydami A. V. kojomis bei daužydami pagaliais pastarąjį sumušė, padarydami nukentėjusiajam masyvią poodinę kraujosruvą ant abiejų vokų ir nosies nugarėlės ir odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas abiejuose krūtinės ląstos šonuose, masyvias poodines kraujosruvas kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje ir abiejų šlaunų užpakaliniuose paviršiuose.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė, nešiojo bei realizavo šaudmenis ir sukurstė A. J. pagaminti, nešioti ir laikyti šaunamąjį ginklą, t. y. 2003 m. pavasarį, (duomenys neskelbtini), tikslesnė data ir vieta nenustatyta, R. M. neteisėtai laikė ir nešiojo su savimi 4 vienetus 12 kalibro šovinių, kurie yra šaudmenys, bei savadarbį 9 mm kalibro pistoletą, kuriame nebuvo spyruoklės bei apkabos, iki 2003 m. pavasario, (duomenys neskelbtini), tikslesnė data ir vieta nenustatyta, nurodytus šaudmenis ir ginklą realizavo, t. y. perdavė A. J. savo vairuojamame automobilyje ir sukurstė jį pagaminti šaunamąjį ginklą – paprašė pistoletą sutaisyti. Po to, A. J., įkalbėtas R. M. , sutaisė šį pistoletą, tokiu būdu neteisėtai pagamino šaunamąjį ginklą. Tęsdamas nusikaltimą, R. M. nurodė A. J. paslėpti sutaisytą pistoletą, ką A. J. ir padarė - šį ginklą kartu su iš R. M. gautais šaudmenimis nugabeno ir paslėpė miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini).

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. J., pagrobė automobilį, t. y. 2003 m. birželio 13 d., nakties metu, veikdami bendrininkų grupe, iš anksto pasiskirstę vaidmenimis, iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, (duomenys neskelbtini), pagrobė M. L. automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 6200 Lt vertės, t. y. A. J. su savimi turėtu prietaisu, skirtu automobilių spynelėms išlaužti, išlaužęs ir tokiu būdu atidaręs priekinių kairės pusės durelių bei užvedimo spyneles, R. M. saugant aplinką, kad A. J. įvykio vietoje neužkluptų bei nesulaikytų policija, pastarasis, sujungęs automobilio užvedimo laidus ir užvedęs automobilį, taip jį su R. M. pagrobė.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. J. ir T. N. pagrobė automobilį, t. y. 2003 m. rugsėjo mėn., naktį iš 24 į 25 d., iš anksto pasiskirstę vaidmenimis, iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, (duomenys neskelbtini), pagrobė M. Š. automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 Lt vertės. R. M. automobiliu atvežė T. N. bei A. J. prie namo, (duomenys neskelbtini), kur A. J. prietaisu, skirtu automobilių spynelėms išlaužti, išlaužęs ir tokiu būdu atidaręs priekinių kairės pusės durelių bei užvedimo spyneles užvedė šį automobilį. Po to, R. M. saugant aplinką, kad jų neužkluptų pašaliniai asmenys bei savo vairuojamu automobiliu lydint, A. J. nuvairavo pavogtą automobilį „VW Passat“ į mūrinį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kur T. N. pagal išankstinį susitarimą su A. J. bei R. M. šį automobilį išrinko.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojo bei gabeno šaunamąjį ginklą su šaudmenimis, t. y. 2003 m. pradžioje, tikslesnė data nenustatyta, iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tam leidimo, įgijo šaunamuosius ginklus su šaudmenimis – fabrikinės gamybos 12 kalibro šautuvą (duomenys neskelbtini) su ne mažiau kaip devyniolika 12 kalibro fabrikinės gamybos medžioklinių šovinių ir pistoletą „TT“ Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiais šešiais 7,65 mm kalibro šoviniais. Šį šautuvą su nurodytais šoviniais nugabeno į savo tėvo J. M. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), rūsį ir iki 2003 m. lapkričio 14 d. 19 val. 40 min. neteisėtai laikė, kol juos šiame bute bei jo pagalbinėse patalpose atliekant kratą surado bei paėmė policijos pareigūnai. Šaunamąjį ginklą pistoletą „TT“ Nr. (duomenys neskelbtini) su šaudmenimis šešiais 7,65 kalibro šoviniais nugabeno į savo nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė, iki kol juos nurodytame bute 2003 m. lapkričio 14 d. 15 val. atliekant kratą surado bei paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, t. y. 2003 m., tikslesnė data bei vieta nenustatyta, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, įgijo 141,7124 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, 1,013 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino bei 80 vienetų melsvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 4,717 g psichotropinės medžiagos – MDMA, jas 2003 m. rudenį, tikslesnė data nenustatyta, atgabeno į savo nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, pasvėręs išskirstė atitinkamomis dalimis, t.y. į du bespalvius polietileninius maišelius supylė atitinkamai po 50,2102 bei 50,8673 g kanapių ir jų dalių ir į keturis laikraščio gabalus suvyniojo po 9,7440 g, 9,6455 g, 9,8131 g, ir 9,8175 g kanapių ir jų dalių, o likusias narkotines medžiagas – 1,6148 g kanapių ir jų dalių, įdėjo į permatomą paketą. Kitą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, pasvėręs, išskirstė į plastikinius uždaromus maišelius atitinkamai po 0,245 g ir 0,768 g. Visas šias narkotines bei psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą platinti, minėtame bute neteisėtai laikė iki 2003 m. lapkričio 14 d. 15 val., kol jas šiame bute atlikus kratą surado bei paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad įgijo bei laikė netikrus kitos valstybės apyvartoje esančius pinigus, t. y. 2003 m., tikslesnė data nenustatyta, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo netikrą 100 JAV dolerių banknotą, t.y. JAV apyvartoje esantį piniginį vienetą, bei, žinodamas apie šių pinigų netikrumą, juos savo nuomojamame bute laikė iki 2003 m. lapkričio 14 d. 15 val., kol jį šiame bute kratos metu surado bei paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat D. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė bei realizavo šaunamąjį ginklą, t. y. 2003 m., tikslesnė data ir vieta nenustatyta, neteisėtai įgijęs šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro pistoletą (duomenys neskelbtini), jį iki 2003 m. rugpjūčio mėn. nenustatytoje vietoje laikė, po to netoli nuo A. J. tėvų sodo, esančio (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), perdavė šį šaunamąjį ginklą A. J. paslėpti ir taip neteisėtai jį realizavo. Po to A. J. taip šį šaunamąjį ginklą neteisėtai įgijęs, veikdamas pagal D. R. nurodymus, gautą šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini) nugabeno ir paslėpė miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), kur jis 2003 m. lapkričio 14 d. buvo rastas bei paimtas parodymų patikrinimo vietoje su A. J. metu.

Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje nėra įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Teismas nepagrįstai vadovavosi abejonėmis ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Teismas neteisingai interpretavo liudytojų L. L. (M.), Ž. B. ir E. K. parodymus. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai neteisėtai įsiveržė į butą, kuriame tuo metu buvo mažametė Ž. B. dukra. Jis, gindamas šią mergaitę, bandė pareigūnus nuvilioti į kitą vietą ir tai turi būti vertinama kaip kito žmogaus gynyba, o ne kaip klaidinantis faktas. Nors teismas teigia, kad apelianto visi liudytojai tarpusavyje pažįstami, tačiau policijos pareigūnas V. N. ir prokuroras M. N. taip pat yra pažįstami. Todėl V. N. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie duoti prokuroro M. N. naudai bei jais siekiama nuslėpti neteisėtus veiksmus, atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to, ir epizode dėl A. V. visi liudytojai tarpusavyje pažįstami bei siejami giminystės ryšiais.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad narkotinės medžiagos bei kiti daiktai, rasti ir paimti kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso apeliantui ir atmetė jo parodymus, kad šios medžiagos ir daiktai priklauso A. J. draugui „V.“. Liudytoja Ž. B. matė minėtame bute nepažįstamą asmenį. Apeliantas teigia, kad kiti liudytojai ir nuteistieji yra suinteresuoti asmenys, apkalba apeliantą jam kerštaudami bei siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nurodo, kad nei vienas liudytojas ar nuteistasis nematė, kad apeliantas prekiautų narkotinėmis medžiagomis ar kas nors atsiskaitytų už jas. Ant svarstyklių, rastų ir paimtų kratos metu minėtame bute, nerasti jo pirštų atspaudai. Todėl teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi prielaidomis.

Kadangi byloje nėra įrodyta, jog apeliantas privedė nukentėjusįjį A. V. prie savižudybės, todėl nėra įrodytas ir pastarajam priklausančio turto, kurio vertė viršija 250 MGL, prievartavimo faktas. Be to, liudytojos D. K. ir P. K. parodė, kad butas buvo šeimos nesutarimų, o ne turto prievartavimo objektas.

Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš nuteistuosius buvo naudojamas fizinis ir psichinis smurtas, o apelianto teisė į gynybą buvo apribota. Be to, šią bylą nagrinėjusi teisėja R. Valantinienė buvo šališka, pavėluotai nusišalino nuo bylos teisminio nagrinėjimo, o teismui jo pateikti skundai ir prašymai nebuvo pridėti prie bylos.

Nuteistojo D. R. gynėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį dėl jo ginamojo, ir D. R. pagal BK 253 str. l d. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, bei ginamojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 str. 3 d. į BK 294 str. Apeliantas mano, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Teismo išvados, kad D. R., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai prievartavo didelės vertės turtą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Gynėjas nurodo, kad D. R. reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo A. V. tam tikras pagrindas buvo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jo ginamasis parodė, kad A. V. jam buvo skolingas 200 Lt. Šiuos jo parodymus patvirtino ir nuteistasis A. J.. Teismas patikėjo visais nuteistojo A. J. parodymais ir jais grindė nuosprendį, išskyrus tuos, kuriuose nurodoma apie skolą. D. R. parodymus dėl skolos patvirtino ir liudytoja D. K., o pastarosios parodymus - liudytoja P. K.. Tai, kad kiti liudytojai apie minėtą skolą nežinojo, nepaneigia aplinkybės, kad A. V. buvo skolingas D. R.. Todėl gynėjas teigia, kad D. R. savo veiksmais, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė pripažįstamą savo teisę, o ne turto prievartavimą.

Apeliantas mano, jog neįrodyta, kad D. R. prievartavo didelės vertės turtą iš A. V.. Teismo išvada, kad reikalavimas perrašyti D. R. vardu butą, kurio vertė viršija 250 MGL sumą, yra nepagrįsta, nes šio buto vertė nusikaltimo padarymo metu netirta. Be to, byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis A. V. savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturėjo, todėl neįmanoma kėsintis ar gauti kokios nors turtinės naudos iš nukentėjusiojo turto, kurio jis realiai neturi ir reikalavimas negali būti įgyvendinamas.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad D. R. reikalavo iš A. V. 12 000 JAV dolerių. Šią sumą nurodė tik liudytojai A. G. ir L. G., kurių parodymai yra išvestiniai įrodymai. Gynėjas teigia, kad A. G. teisme šią sumą nurodė tik pagarsinus jo parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu konkrečios sumos jis nenurodė. Nepaneigta galimybė, kad A. V. galėjo jiems nurodyti ir ne tą sumą. Nuteistasis A. J. parodė, kad iš A. V. buvo reikalaujama 10000 - 20000 Lt suma, o jei būtų pavykę parduoti A. V. butą, tai skirtumą, likusį nupirkus bendrabučio kambarį, jie būtų pasidalinę. Byloje nėra nustatyta koks skirtumas pinigų turėjo likti ir ar tas skirtumas būtų viršijęs 250 MGL sumą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ir nenurodė kodėl nesivadovavo paminėtais nuteistojo A. J. parodymais. Liudytojas A. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad A. V. jam pasakojo, jog iš jo prašoma 1000 Lt, 2000 Lt, 4000 JAV dolerių, o po to - 10000 Lt. Taip pat šis liudytojas parodė, kad jam paskolino 1000 Lt, kad galėtų gražinti skolą. Liudytoja L. G. parodė, kad iš A. V. iš pradžių reikalauta 1000 Lt, po to suma išaugo iki 3000-4000 JAV dolerių ar litų, vėliau – 10000 Lt. Liudytoja D. K. parodė, kad iš A.V. D.R. reikalavo 200 Lt skolos, po to 2000 Lt, ir ji kartu su A.V. ieškojo pasiskolinti 2000 Lt, kad juos atiduoti D. R.. Liudytoja P. K. parodė, kad A. V. prašė paskolinti 600 Lt. Liudytojas S. G. parodė, kad iš A. V. buvo reikalauta 8000 - 12000 JAV dolerių. Todėl gynėjas teigia, kad esant šiems liudytojų prieštaravimams bei nesant nukentėjusiojo A.V. parodymų apie reikalaujamą sumą, negalimą daryti neabejotinos išvados, kad jo ginamasis iš A.V. reikalavo 12000 JAV dolerių. Visi šie prieštaravimai dėl prievartaujamo turto dydžio kelia daug abejonių ir jos turi būti vertinamos nuteistojo D. R. naudai.

Teismas nepagrįstai nenurodė kodėl atmetė kitų liudytojų parodymus, kuriuose nurodytos mažesnės nei 12000 JAV dolerių sumos. Be to, byloje yra Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis, kuriame konstatuota, kad, pasak liudytojų A. G. ir L. G., D. R. reikalavo iš A. V. 12000 Lt. Todėl gynėjas teigia, kad byloje neįrodyta, jog D. R. prievartavo 12000 JAV dolerių, ir pastarojo veiksmai pagal BK 181 str. 3 d. kvalifikuoti nepagrįstai. Prievartaujamo turto suma, nurodyta nuosprendyje, yra prielaida, o prielaidomis nuosprendžio grįsti negalima.

Nuteistasis D. R. neigė naudojęs smurtą prieš A. V. ir teisme paaiškino dėl savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismo išvada, kad A. V. buvo surakintas antrankiais, tempiamas automobiliu ir keliamas virve pririšus prie antrankių ant medžio, nepatvirtinta objektyviais bylos duomenimis. Teismo medicinos specialisto išvadoje nenurodyti A. V. padaryti sužalojimai, būdingi antrankiais padarytiems sužalojimams. Nors liudytojas S. G. parodė, kad antrankius jis nuėmė ir nunešė į Klaipėdos m. 1 PK, tačiau ši aplinkybė byloje nepagrįstai netirta. Todėl gynėjas teigia, jog kyla abejonės ar D. R. atliko kokius nors veiksmus su antrankiais A. V. atžvilgiu. Be to, byloje nėra įrodymų apie jo ginamojo konkrečius fizinius veiksmus.

Apeliantas nurodo, kad D. R. taip pat nepagrįstai nuteistas už šaunamojo ginklo - 9 mm pistoletą (duomenys neskelbtini) neteisėtą įgijimą, laikymą bei realizavimą, nes teismas rėmėsi kito nuteistojo A. J. nenuosekliais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. nenurodė kam priklausė minėtas pistoletas, teisme teigė, kad jis priklausė D. R., tačiau byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog šis pistoletas priklausė būtent D. R.. Be to, netirta ar tai tas pats pistoletas, kurį, pasak A. J., jam perdavė D. R.. Taip pat nepagrįstai netirta D. R. ir A. J. nurodyta šį pistoletą identifikuojanti savybė - savaiminiai šūviai. D. R. neneigė, kad buvo miške tuo metu kai buvo bandomas pistoletas, tačiau kam jis priklausė jis nežino. Kad pistoletas priklausė D. R. nepatvirtino nei nuteistasis R. M., nei liudytojai. Todėl teismas, remdamasis parodymais suinteresuoto bylos baigtimi bei švelninančio savo padėtį asmens parodymais, nepagrįstai jo ginamąjį nuteisė pagal BK 253 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji D. R., R. M. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Nuteistojo R. M. ir nuteistojo D. R. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistasis D. R. neprašo nagrinėti jo vardu surašyto, bet nepasirašyto apeliacinio skundo (t. 10, b. l. 54-55). Todėl kolegija bylą nagrinėja tik D. R. gynėjo ir R. M. paduotų apeliacinių skundų ribose.

Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad R.M. skundžia nuosprendį dėl visų nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jis yra nuteistas, nors jokių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą (dėl disponavimo keturiais 12-o kalibro šoviniais ir savadarbiu 9 mm kalibro pistoletu bei automobilių ,,VW Golf“, ,,VW Passat“ vagysčių) apeliantas nenurodo.

Abu nuteistieji ginčija nuosprendžio dalį dėl jų nuteisimo pagal BK 181 str. 3 d. D. R. ir jo gynėjas nesutinka su nusikalstamos veikos juridiniu įvertinimu bei pirmosios instancijos teismo nustatytu D. R. nusikalstamų veiksmų apimtimi. R. M. iš viso neigia savo dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai D. R. ir R. M. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 181 str. 3 d.

Apeliacinių skundų argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Pats nuteistasis D.R. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog jokių turtinių įsipareigojimų A.V. jam neturėjo, nes 200 Lt skolą jis (A. V.) jam buvo grąžinęs beveik prieš mėnesį iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, D.R. pripažino, kad smurtą prieš A.V. vartojo jis, A. J. ir R. M..

Apeliacinės instancijos teisme D.R. paaiškino, kodėl apygardos teisme jis davė kitokius parodymus (neigė savo ir kitų nuteistųjų kaltę). Šie nuteistojo paaiškinimai yra įtikinami ir pagrįsti faktiniais bylos duomenimis. Todėl kolegija atmeta D. R. parodymus, duotus apygardos teisme ir remiasi jo parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. A. J. taip pat patvirtino, kad jie prievartavo A. V. turtą, o ne siekė atgauti kokią nors skolą. Taigi, šioje dalyje D. R. ir A. J. parodymai (dėl paskolos santykių nebuvimo ir smūgių nukentėjusiajam sudavimo) visiškai tarpusavyje sutampa. Jie neprieštarauja ir apeliaciniame skunde paminėtų liudytojų P.K. ir D.K. parodymams. Pažymėtina, kad P. K. niekada nėra tvirtinusi, jog A. V. buvo skolingas D. R. 200 Lt (t. 1, b. l. 176-177; t. 7, b. l. 32-33). Tai nurodė tik liudytoja D. K. (t. 1, b. l. 165-168; t. 7, b. l. 101). Tačiau ši liudytoja nurodė, kad apie paminėtą skolą A. V. jai užsiminė 2001 m. lapkričio mėnesį. Tuo tarpu D. R. patvirtino, kad beveik mėnesį iki 2002 m. vasario 3 d. A. V. šią skolą jau buvo grąžinęs.

Tokiu būdu yra neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ne siekdami atgauti 200 Lt skolą, o turto prievartavimo tikslu. Todėl jų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ne kaip savavaldžiavimas, bet kaip turto prievartavimas.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teisme D. R., tvirtindamas, jog A.V. iš viso nebuvo surakintas antrankiais, nėra iki galo nuoširdus, nes byloje ši aplinkybė yra neginčijamai nustatyta. Ją patvirtino A. J. bei liudytojai L. G. ir S. G. , iš kurių parodymų seka, kad po vieno vežimo į mišką A. V. grįžo sumuštas ir su antrankiais. Antrankių naudojimo faktą ikiteisminio tyrimo metu buvo patvirtinęs ir D. R. (t. 4, b. l. 4-7, 8-10, 4-12, 13-14).

Byloje iš tiesų nėra tirta, kam buvo perduoti šie antrankiai ir kur jie šiuo metu randasi. Akivaizdu, kad nustatyti šias aplinkybes praėjus daugiau nei 6 metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, nėra galimybės. Tačiau šių aplinkybių nenustatymas neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nei D. R., nei A. J. niekada netvirtino, jog A.V. buvo automobiliu tempiamas žeme, pririšus prie jo rankų ar antrankių trosą. Iš A. J. parodymų seka, kad prie automobilio trosu pririštas nukentėjusysis bėgo iš paskos, nes jie važiavo negreitai.

Be to, byloje nėra jokių leistinų bei patikimų įrodymų, kad prie rankų ar antrankių pririštas A. V. buvo pakeltas nuo žemės, trosą permetant per medžio šaką ir pririšant jo galą prie automobilio. A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme nurodė, jog A. V. tokiu būdu buvo tik gąsdinamas, tačiau realiai nuo žemės pakeltas nebuvo. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu vienintelėje apklausoje nurodė tik D. R. (t. 4, b. l. 8-10). Tačiau pagal BPK 301 str. nuostatas, apygardos teismas neturėjo teisės tik šiais, prokurorui duotais įtariamojo parodymais, kurių jis teisme nepatvirtino, pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. inkriminuoti nuteistiesiems paminėtą aplinkybę.

Pažymėtina ir tai, kad tokiu būdu keliant nuteistąjį nuo žemės, ant jo rankų (riešų) neabejotinai būtų sužalojimai. Tačiau tokio pobūdžio sužalojimų specialistas nekonstatavo (t. 1, b. l. 207). Tai savo ruožtu patvirtina, kad A. J. parodymai dėl smurto pobūdžio atitinka tikrovę.

Todėl apygardos teismo nustatyta aplinkybė, kad pradėjus važiuoti R.M. vairuojamam automobiliui, trosu nukentėjusysis buvo pakeltas nuo žemės, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina.

R. M. apygardos teismo išvadas dėl jo kaltės dėl A.V. turto prievartavimo iš esmės grindė vieninteliu teiginiu – esą jo kaltė pamatuota tik A. V. giminaičių ar pažįstamų parodymais.

Su šiuo apelianto teiginiu sutikti negalima.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir tinkamai įvertinti ne tik liudytojų N. V., G. N., L.G., S. G., Le. G., D. K., A. Ž., V. N. , bet ir A. J. parodymai bei D. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Šiuos parodymus jis patvirtino ir papildė apeliacinės instancijos teisme.

Šių įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad R. M. kaltė dėl A. V. turto prievartavimo yra neginčijamai įrodyta.

Pirmosios instancijos teismas D. R. , R. M. ir A. J. pagal BK 133 str. išteisino ne todėl, kad jie nedalyvavo A.V. turto prievartavime, bet todėl, kad jų veika, vadovaujantis BK 3 str. nuostatomis, galėtų atitikti 1961 m. BK 110 str. numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau šio baudžiamojo įstatymo dispozicija reikalavo specialaus subjekto požymio – nukentėjusiojo materialinės ar kitokios priklausomybės nuo kaltininko. Tokios priklausomybės nebuvimas reiškia vieno iš nusikaltimo sudėties požymių (subjekto) nebuvimą.

Taigi, nuteistųjų išteisinimas pagal 2000 m. BK 133 str., šiuo atveju, nereiškia, kad jie turi būti išteisinti ir dėl turto prievartavimo.

Tai, kad liudytojas (policijos darbuotojas) V. N. pažįsta prokurorą M. N. dar neduoda pagrindo šio liudytojo parodymus laikyti nepatikimais.

Byloje taip pat nėra jokių patikimų duomenų, kad dėl šios nusikalstamos veikos padarymo apklausti visi liudytojai ar nuteistieji R. M. nepalankius parodymus davė verčiami policijos darbuotojų ar prokuroro.

D. R. gynėjo skunde daug dėmesio skiriama turto prievartavimo juridiniam įvertinimui. Apeliantas, vertindamas nuteistųjų bei liudytojų parodymus, tvirtina, kad byloje nėra įrodyta, jog iš A. V. buvo prievartaujamas didelės vertės turtas.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 12 p. nurodyta, kad turto prievartavimas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas pakartotinai, jei turint vieningą tyčią tuo pačiu motyvu buvo kelis kartus reikalaujama iš to paties nukentėjusiojo pinigų konkreti suma ar turtas, keitėsi laikui bėgant, taip pat nepriklausomai nuo to, kad nukentėjusysis perduodavo dalimis reikalaujamus pinigus ar turtą, arba nepriklausomai nuo to, kad keitėsi grasinimų pobūdis.

Iš liudytojų S. G., L. G. , A. Ž. parodymų matyti, kad reikalaujamo perduoti turto vertė nuo 2001 m. gruodžio pabaigos iki 2002 m. vasario 3 d. keitėsi didėjimo linkme. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad galutinėje išdavoje iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama perduoti 12000 JAV dolerių arba perrašyti prie (duomenys neskelbtini) viešbučio jo tariamai turimą bendrabučio kambarį. Byloje nustatyta, kad A.V. neturėjo savo vardu registruoto nekilnojamojo turto. Ši aplinkybė gali būti reikšminga civiliniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau, šiuo atveju, ji nepašalina veikos pavojingumo ir baudžiamumo, nes iš liudytojų P. K., S. G., D. K. parodymų matyti, jog A. V. įkalbinėjo jam artimus asmenis įkeisti ar parduoti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą tam, kad bent iš dalies galėtų patenkinti nuteistųjų neteisėtus reikalavimus.

Kaip jau minėta, galutinė prievartaujamo turto vertė išaugo iki 12000 JAV dolerių arba 48000 Lt pagal nusikalstamos veikos padarymo metu nustatytą JAV dolerio ir lito oficialų kursą. Byloje taip pat nustatyta, jog nuteistieji buto, esančio prie (duomenys neskelbtini) viešbučio, tikslios kainos nežinojo. Jų įsitikinimu paminėto buto kaina turėjo būti artima 48000 Lt. Tai, kad buto rinkos vertė realiai buvo mažesnė, nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui lemiamos reikšmės neturi.

Kolegija jau nurodė, kad reikalaujamo parduoti turto vertė nuolat augo. Todėl natūralu, kad vieniems liudytojams (D. K., A. Ž.) nukentėjusysis galėjo nurodyti tokios vertės turtą, kurio nuteistieji iš jo reikalavo tęstinės nusikalstamos veikos pradžioje.

Tačiau liudytojai A. G., L. G., S. G. nurodė, kad iš A.V. buvo reikalaujama 12000 JAV dolerių.

Liudytoja L.G. apygardos teisme taip pat patvirtino, kad reikalaujamo parduoti turto vertė nuolat didėjo ir po paskutinio A. V. išvežimo į mišką išaugo iki 10000 – 12000 JAV dolerių ar litų. Ši liudytoja dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio, teisme negalėjo prisiminti kokių pinigų (JAV dolerių ar litų) buvo reikalaujama iš nukentėjusiojo. Tačiau ji nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė teisybę, t. y. geriau prisiminė reikalaujamą perduoti pinigų sumą. Iš liudytojos L. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog galutiniame turto prievartavimo etape iš A. V. buvo reikalaujama 12000 JAV dolerių (t. 1, b. l. 157-160).

Tik iš dalies atitinka tikrovę apelianto teiginiai, jog prievartaujamo turto vertę pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tik išvestiniais įrodymais.

Liudytojas S. G. patvirtino, jog pats asmeniškai girdėjo, kad jo bute D. R. iš A. V. reikalavo 12000 JAV dolerių.

Kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal BPK 20 str. prasmę jokie įrodymai, tarp jų ir pirminiai bei išvestiniai, neturi pranašumo vienas prieš kitą. Todėl jie turi būti vertinami bendra tvarka, t. y. vadovaujantis įstatyme įtvirtintais įrodymų sąsajumo, leistinumo principais.

Būtent taip įrodymus, kuriais nustatė prievartaujamo turto vertę, ir vertino apygardos teismas.

D. R. gynėjo apeliaciniame skunde daroma prielaida, kad A. V. liudytojams galėjo nurodyti ne tą pinigų sumą, t. y. meluoti. Tačiau kolegija nemato jokių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis galėjo meluoti jam artimiems žmonėms. Be to, šiame nuosprendyje jau nurodyta, jog liudytojas S.G. parodė, kad D. R. iš A. V. reikalavo būtent tokios pinigų sumos.

Apeliantas neteisingai interpretuoja liudytojos P. K., D. K., A. Ž. parodymus. Iš šių liudytojų parodymų seka, kad A. V. prašė mažesnių pinigų sumų tam, kad iš dalies patenkinus turto prievartautojų reikalavimus, būtų atidėtas mokėjimo laikas arba tam, kad būtų galima sumokėti kitiems asmenims, kurie užtartų A. V..

Taip pat apeliantas, siekdamas sukelti abejonių dėl prievartaujamo turto vertės apeliuoja į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje išdėstytus liudytojų A. G. ir L. G. parodymus. Tačiau jis neatkreipia dėmesio į tai, kad, šiuo atveju, paminėti liudytojai nurodo visai kitą pinigų (12000 Lt) reikalavimo pagrindą - už pavogtus ir negrąžintus dokumentus.

Iš nuteistojo A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme, matyti, jog turto prievartavimo pradžioje, t. y. 2001 m. pabaigoje, iš A. V. buvo reikalaujama perduoti pinigų suma svyravo nuo 10000 Lt iki 20000 Lt (t. 4, b. l. 65-68; t. 8, b. l. 29-30). Vėliau buvo reikalaujama parduoti butą ir jiems atiduoti pinigus, o nepavykus parduoti buto – gauti ir atiduoti buto vertę atitinkančius pinigus. A. J. taip pat patvirtino, kad su A. V. dėl prievartaujamo turto vertės faktiškai kalbėjosi tik D. R. . Iš A. J. parodymų seka, kad jį ir R. M. tenkino bet kokia pinigų suma, kurią visų bendrininkų suderintais veiksmais prievartavimo būdu pavyktų gauti iš A. V.. Skundžiamame ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nusikalstamos veikos darymo pabaigoje D. R. iš nukentėjusiojo reikalavo perduoti 12000 JAV dolerių. Todėl visų nuteistųjų (D. R., A. J. ir R. M. ) nusikalstama veika, vadovaujantis BK 190 str. nuostatomis, teisingai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 181 str. 3 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.).

D. R. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas ir apygardos teismo sprendimas dėl D. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo 9 mm kalibro pistoletu (duomenys neskelbtini)).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. J. ir D. R. parodymus, BPK 20 ir 305 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. motyvuotai aptarė kodėl remiasi A. J. parodymais ir atmeta D. R. parodymus.

Apeliantas yra neteisus tvirtindamas, jog A. J. parodymuose yra esminių prieštaravimų. Apygardos teisme paminėtas nuteistasis nenurodė, jog ginklas priklausė D. R. . Jis tik nurodė, kad šį ginklą atsivežė D. R. ir po nepavykusio šaudymo (savaiminių šūvių) paliko jam, kad paslėptų (t. 8, b. l. 32). Ikiteisminio tyrimo metu A. J. paaiškino, kad nežino kam šis ginklas priklauso ir iš kur jį D. R. gavo. Jis taip pat nurodė, kad ginklas gali priklausyti D. R. ar A. M.. Tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu A. J. kategoriškai patvirtino, jog šį ginklą atsivežė D. R. ir po savaiminių šūvių paliko jį A. J. paslėpti.

Taigi, jokių esminių prieštaravimų A. J. parodymuose nėra.

Tuo tarpu D. R. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo davė iš esmės priešingus parodymus, t. y. tvirtino, kad ginklas priklausė R. M., o jis tik važiavo šaudyti arba visai neigė bet kokias sąsajas su šiuo ginklu (t. 4, b. l. 15-16; t. 10, b. l. 77; t. 8, b. l. 28).

R. M. iš viso neigia dalyvavęs išbandant ginklą (nors jo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir pats D. R.), todėl grįsti jo parodymais D. R. nekaltumą nėra juridinio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad nėra teisiškai reikšminga bei papildomo tyrimo reikalaujanti ir kita apelianto skunde nurodyta aplinkybė – pistoleto priklausymas (D.R. ar A. M.), nes D. R. yra nuteistas už paminėto pistoleto įgijimą, laikymą bei realizavimą. Šiuos veiksmus D. R. atliko nepriklausomai nuo to, kam šis pistoletas faktiškai priklausė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad D. R. A. J. būtų perdavęs dar kitą 9 mm kalibro (duomenys neskelbtini) pistoletą.

Byloje nenustatyta, kad A.J. turi priežasčių apkalbėti D.R.. A.J., duodamas D.R. nepalankius parodymus, savo teisinės padėties nei pasunkina, nei palengvina.

Analogiškai vertintini ir A. J., T. N. parodymai ir kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė R. M. kaltę dėl disponavimo savadarbiu 9 mm kalibro pistoletu ir 4 vienetais 12-o kalibro šovinių bei dėl automobilių ,,VW Golf“, ,,VW Passat“ vagystės.

Priešingai nei teigia R. M. , pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino L. L. (M.), Ž. B. parodymus, duotus apygardos teisme, ir pagrįstai jais nepatikėjo. Byloje nustatyta, kad R. M. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina rakto nuo minėto buto turėjimas ir R.M. asmens dokumentų suradimas bute bei pačio R. M. elgesys (prašymas nedaryti kratos, siūlant parodyti pistoleto paslėpimo vietą miške), kuris, šiuo atveju, negali būti paaiškinamas noru apsaugoti Ž. B. mažametę dukrą nuo neaiškios grėsmės, kurią, pasak apelianto, jai kėlė policijos darbuotojai.

Iš Ž.B. ir J.K. teisme duotų parodymų seka, kad Ž. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo likusi viena mažametė jos dukra. Tačiau iš liudytojo V. N. parodymų matyti, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butų bendro koridoriaus duris atidarė moteris. Tai reiškia, kad šias duris galėjo atidaryti tik Ž. B.. Bet kokiu atveju, paminėta aplinkybė neturi lemiamos reikšmės sprendžiant R. M. kaltės klausimą.

Kolegija pažymi, kad krata bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikta remiantis teismo nutartimi, todėl laikyti jos neteisėta nėra pagrindo (t. 2, b. l. 4).

Kolegija neturi pagrindo netikėti A. J., S. K., R. S. parodymais apie ginklų turėjimą ir prekybą narkotinėmis medžiagomis.

Priešingai nei teigė apeliantas, A. J. paaiškino, kad pats asmeniškai yra matęs pas R. M. ,,Vinčester“ tipo šautuvą, ,,TT“ pistoletą, narkotines medžiagas, o taip pat matęs R. M. realizuojant šias medžiagas.

Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtino, jog R. M. jo prašė realizuoti narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 63-67).

S. K. , kuris, atsižvelgiant į jo poziciją apygardos teisme, negali būti įtartas noru apkalbėti R. M., taip pat nurodė, kad matė, jog apeliantas nepažįstamam vaikinui pardavė narkotines medžiagas (t. 9, b. l. 22). Abstraktūs apelianto teiginiai apie siekimą sušvelninti savo atsakomybę ar kerštą nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

A. J. patvirtino, kad jo draugas „V.“ paminėtame bute negyveno ir negalėjo gyventi.

Kolegijos taip pat neįtikino apelianto teiginiai, kad ginklą, šaudmenis ir narkotines medžiagas bute galėjo palikti kiti asmenys, kurie, pasak Ž. B., lankėsi paminėtame bute.

Tai pasakytina ir apie ginklą bei šaudmenis, rastus apelianto tėvo nuomojamo buto rūsyje, kuriuo naudojosi tik R. M. .

R. M. pirštų atspaudų nesuradimas ant apelianto gyvenamojoje vietoje rastų ginklų, šaudmenų, svarstyklių nuteistojo kaltės nei patvirtina nei paneigia.

Tačiau nuosprendžio dalis, kuria R. M. nuteistas pagal BK 213 str. 1 d., negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

BK 213 str. 1 d. (2003 m. balandžio 10 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) yra numatyta atsakomybė už netikrų ar tikrų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų ar vertybinių popierių gaminimą ar klastojimą arba netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų ar vertybinių popierių įgijimą, laikymą ar realizavimą, o taip pat už įrangos tokiems pinigams ar vertybiniams popieriams gaminti ar klastoti gaminimą, įgijimą, laikymą, realizavimą.

R. M. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už neteisėtą žinomai netikro 100 JAV dolerių vertės banknoto įgijimą ir laikymą.

Nekyla abejonių, kad R. M. inkriminuota nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tačiau byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad įgydamas ir laikydamas netikrą 100 JAV dolerių vertės banknotą apeliantas žinojo, jog jis yra netikras. Skundžiamame nuosprendyje esančios prielaidos, kad R. M. žinojimą apie paminėto banknoto netikrumą patvirtina jo laikymas kartu su kitais apyvartoje uždraustais daiktais, aiškiai nepakanka priimti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį.

Byloje yra duomenų, kad kartu su kitais pinigais minėtą banknotą, nežinodama apie jo netikrumą, nuteistajam galėjo perduoti jo motina L. L. (M.) šaldytuvo pirkimui.

Todėl nuosprendžio dalis dėl R. M. nuteisimo pagal BK 213 str. 1 d. naikintina. Šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

R. M. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą taip pat ginčija apeliuodamas į teismo šališkumą, rungimosi principo pažeidimą bei kitus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Kolegija neturi galimybės atsakyti į daugumą deklaratyvių R. M. teiginių apie neįvardijamus žmogaus teisių ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Apelianto nurodytuose medicininiuose dokumentuose jokių nuorodų apie neteisėtus tyrimo metodus nėra (t. 8, b. l. 57-60). Priešingai, iš šių dokumentų matyti, kad R. M. konstatuoti sužalojimai padaryti nepažįstamų asmenų dar iki sulaikymo arba juos pasidarė pats R. M..

Kolegija neturi teisės vertinti R. G., A. M., D. R. parodymų dėl nusikalstamos veikos (sunkaus S. K. sveikatos sutrikdymo), už kurios padarymą apeliantai nėra nuteisti.

Įstatymas nedraudžia tai pačiai ikiteisminio tyrimo teisėjai, pratęsusiai įtariamajam suėmimo terminą, toje pačioje byloje apklausti liudytoju kitą asmenį. Tokių procesinių veiksmų atlikimas BPK 58 str. 2 d. 2 p. prasme negali būti pagrindu nušalinti ikiteisminio tyrimo teisėją ar jam pačiam nusišalinti.

D. R. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jį vertė duoti neteisingus parodymus. Nors apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kad tokius parodymus duoti jį vertė R. M.. Dėl tokio poveikio jis apygardos teisme ir pakeitė parodymus.

Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D.R. iš esmės neneigė savo kaltės dėl A. V. turto prievartavimo. Jis taip pat aiškino, kad šio nusikaltimo padaryme dalyvavo R. M.. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams net nebuvo reikalo prieš jį (D.R.) naudoti neteisėtus tyrimo metodus.

R. M. savo skunde akcentuoja teisėjos R. Valantinienės šališkumą ir per vėlų jos nusišalinimą nuo bylos.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teisėja R. Valantinienė nuo baudžiamosios bylos nusišalino tada, kai sužinojo, jog byloje yra aplinkybių, dėl kurių ji negali nagrinėti šios bylos. Toks procesinis sprendimas ir iki jo vykęs bylos nagrinėjimas R. M. teisių nesuvaržė. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. M. dėl nutartyje nurodytų aplinkybių būtų anksčiau pareiškęs paminėtai teisėjai nušalinimą (t. 6, b. l. 99). Apeliantas nenurodo kaip teisėjo E. Maškevičiaus pasiruošimas bylai ir kaltinamųjų gynybos pozicijų žinojimas galėjo įtakoti apelianto teisės į gynybą suvaržymą.

Iš byloje esančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos rašto matyti, kad R. M. rašė itin daug skundų įvairioms institucijoms (t. 6, b. l. 54-55). Todėl natūralu, kad ne visi šie skundai yra pridėti prie bylos, juo labiau, kad to apeliantas ir neprašė (skundai adresuoti tik vienam adresatui).

Kolegijos nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme R. M. teisė į gynybą ir rungimosi principas nebuvo pažeisti.

R. M. nuo įtarimo pareiškimo dienos suprato jam pareikšto įtarimo esmę, turėjo gynėją. Pareikšto kaltinimo esmė jam taip pat buvo suprantama. Apeliantas aktyviai naudojosi įstatymo jam suteiktomis teisėmis (reiškė prašymus, dalyvavo liudytojų apklausose, teisme uždavinėjo klausimus, reiškė savo nuomonę apie kitų proceso dalyvių pareikštus parodymus).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 213 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. M. pagal BK 213 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 str., 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. prie BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 6 d., 9 d. pagrindu nustatytos subendrintos šešerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 18 str. 5 d. ir 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įst. Nr. VIII-1439 red.), pagal BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio ,,VW Golf“ vagystės), pagal BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio ,,VW Passat“ vagystės), pagal BK 253 str. 1 d., pagal BK 260 str. 1 d., bei Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. (dėl S. B. turto plėšimo), pagal BK 180 str. 1 d. (dėl D. N. turto plėšimo), pagal BK 181 str. 1 d. (dėl Č. B. turto prievartavimo), pagal BK 181 str. 2 d. (dėl M. G. turto prievartavimo), ir R. M. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad pradėjus važiuoti R. M. vairuojamam automobiliui, trosu nukentėjusysis A. V. buvo pakeltas nuo žemės.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.