Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Š. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1121-920/2015 pagal ieškovės Š. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inspecta“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu (1 t. b. l. 91-102) prašė pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 30 d. UAB „Inspecta“ direktoriaus įsakymą Nr. 14-126P-A; pripažinti ieškovei skirtą drausminę nuobaudą ir atleidimą iš darbo neteisėtais; pripažinus, jog ieškovė negali būti grąžinta į darbą UAB „Inspecta" dėl nepalankių sąlygų dirbti, nutraukti 2013 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės Š. J. ir atsakovės UAB „Inspecta“ sudarytą darbo sutartį teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2014 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti ieškovei 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė pagal 2013 m. gegužės 2 d. darbo sutartį Nr. 44/13 įdarbinta UAB „Inspecta“ mokymo įstaigos administratorės pareigose, ieškovę pakvietė dirbti pati atsakovė. 2013 m. spalio 1 d. ieškovė buvo paaukštinta pareigose ir pradėjo dirbti kvalifikacijos tobulinimo grupės vadove. 2014 m. liepos 28 d. ieškovė grįžusi iš atostogų sužinojo, jog 2014 m. liepos 29 d. įvyks mokymosi įstaigos susirinkimas. Šio susirinkimo metu ieškovei, mokymosi įstaigos vadovei J. S. ir profesinio mokymo grupės vadovei B. K. buvo liepta pasiaiškinti raštu. Ieškovės buvo reikalaujama pasiaiškinti, kas pildo kvalifikacijos tobulinimo grupės registrą, ką reiškia Profesinio mokymosi grupės registre esantys įrašai „Šarūnė prašė sąskaitos nerašyti", „Šarūnė sakė sąskaitos nerašyti" bei kodėl nėra rašomos sąskaitos už pažymėjimus UAB „Redasa". Ieškovė paaiškinime nurodė, jog Kvalifikacijos mokymosi grupės registrą ji pildo pati, o ką reiškia tokie Profesinio mokymosi registre esantys įrašai ji negali pasakyti, nes nėra jų rašiusi, dėl tokių aplinkybių turi būti apklaustos mokymosi įstaigos administratorės, kurios tokius įrašus padarė. Ieškovė taip pat pažymėjo, jog galimai tokie įrašai atsirado todėl, jog sąskaitas išrašinėja kitos darbuotojos, todėl taip buvo siekiama užtikrinti, jog sąskaitos nesidubliuotų. Taip pat ieškovė nurodė, jog sąskaitos UAB „Redasa" nebūdavo rašomos jeigu taip nurodydavo aukštesnes pareigas einančios atsakovės darbuotos, t. y. mokymosi įstaigos vadovė, kuriai ieškovė yra pavaldi. Ieškovės nuomone, tai buvo daroma todėl, jog tarp šių įmonių vykdavo pasikeitimas paslaugomis, todėl mėnesio gale viskas būdavo sumuojama ir apskaičiuojama pateikiant galutinę sąskaitą. Gavęs ieškovės pasiaiškinimą, ją iškvietė bendrovės generalinis direktorius, kuris tyčia darė ieškovei spaudimą, grasino, kalbėjo pakeltu tonu, šaukė ant ieškovės, siekdamas ją įbauginti, neva ji meluojanti, klausė, kodėl ieškovė savo pasiaiškinime neparašė nieko apie grynus pinigus ir kur šie pinigai yra dedami. Po tokio susitikimo ieškovė papildomai parašė pasiaiškinime ir jai žinomas aplinkybes apie grynus pinigus, nurodydama, jog kai tokie pinigai yra gaunami, ji juos perduoda aukštesnes pareigas užimančioms darbuotojoms t. y. mokymosi įstaigos vadovei J. S. ir profesinio mokymo grupės vadovei B. K., nes tokia buvo praktika nuo pat ieškovės darbo bendrovėje pradžios ir jai taip buvo liepiama daryti. Ieškovė taip pat nurodė, jog kur tokie pinigai būdavo dedami ji nežino ir negali pasakyti, nes yra pavaldi mokymosi įstaigos vadovei ir ji ieškovei jokių ataskaitų neteikia, ieškovė žino, jog už tokius pinigus būdavo atsiskaitoma su dėstytojais už vedamas paskaitas ir sumokama už gaisrinės saugos protokolus, todėl manė, jog pinigai yra tinkamai apskaitomi ir panaudojami bendrovės interesais. Su skirta drausmine nuobauda ieškovė susipažino ir pasirašė. Susirinkimui pasibaigus generalinis direktorius išvažiavo pietauti su mokymosi įstaigos vadove ir administratore R. J.. Šiems asmenims grįžus iš pietų buvo surengtas dar vienas susirinkimas, kurio metu nurodyta, jog mokymosi įstaigos vadovė J. S. ir profesinio mokymo grupės vadovė B. K. turi išrašyti visas neišrašytas sąskaitas ir jas padengti savo lėšomis, o ieškovė yra atleidžiama iš darbo. Ieškovei buvo liepta pasilikti su generaliniu direktoriumi pokalbiui, kurio metu ieškovei vėlgi buvo grasinama, jog ji bus nuteista ir pasistengta, jog būtų įkalinta laisvės atėmimo vietoje, jai daromas spaudimas, jog neva ji slėpė grynus pinigus, nors ieškovė ir bando nurodyti, jog viską darė pagal bendrovės reikalavimus, kurie jai buvo nurodyti dar pradėjus dirbti ir niekada nėra elgusi neteisėtai ar priešingai atsakovės interesais, nieko nežino apie tai, kad galėjo būti netinkamai vedama įmonės apskaita. Generalinis direktorius pareikalavo iš ieškovės rašyti prašymą atgaline data nutraukti darbo sutartį, nes priešingu atveju su ja bus susidorota, o ieškovė turi būti dėkinga, kad draugiškai leidžiama jai išeiti iš darbo. Ieškovė parašė prašymą 2014 m. liepos 10 d. data nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 1 d. t. y. darbuotojui prašant nuo 2014 m. liepos 30 d. Ieškovei buvo nurodyta atvykti 2014 m. liepos 30 d. t. y. rytojaus dieną 10 valandą ryto pasirašyti dokumentų. Ieškovei atvykus į atsakovės buveinę, jai buvo pateikta pasirašyti ant darbo sutarties priedo, kuriame nurodyta, jog darbo sutartis nutraukiama pagal DK 127 str. 1 d. Ieškovei išduota tik priedo kopija, o generalinis direktorius ieškovės atsiprašė, jog ją paaukodamas turėjo spręsti kilusias problemas su kitomis darbuotojomis. Ieškovė elgdamasi sąžiningai perdavė visus savo darbus kolegėms, nurodė, ką reikia padaryti, tačiau prisiminė, jog namuose liko darbinio automobilio žieminės padangos, kurios netilpo į jos asmeninį automobilį, o darbinio automobilio ji nebeturi teisės vairuoti, visus darbo funkcijoms skirtus daiktus jau yra atidavusi 2014 m. liepos 29 d., todėl jų negalėjo atvežti. Minėtų automobilio padangų atvažiavo pasiimti profesinio mokymo grupės vadovė B. K.. Tarp jos ir ieškovės draugo įvyko nesutarimas, nes ieškovės draugas atsisakė vykdyti nepagarbius B. K. reikalavimus ir pakrauti padangas į jos automobilį. Po tokio konflikto ieškovė sulaukė skambučio iš bendradarbės, kuriuo buvo informuota, jog generalinis direktorius liepė perduoti ieškovei, kad bus pakeistas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas bei grasinama, jog ieškovės draugui bus pakenkta melagingai kreipiantis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą. 2014 m. liepos 31 d. ieškovė elektroniniu paštu pareikalavo pateikti jai darbo sutarties su visais priedais originalą, nes jo iki tol jo nebuvo gavusi. Elektroniniu paštu ieškovė gavo atsakymą, jog sutarties originalas bus išsiųstas paštu 2014 m. rugpjūčio 1 d. 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė nuvykusi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių gavo pažymą, kurioje nurodyta, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta visai kitu pagrindu t. y. pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Ieškovė manydama, jog galbūt įvyko klaida laukė kol jai bus pateiktas darbo sutarties originalas. 2014 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė registruotu laišku taip pat gavo darbo sutarties priedą su minėta informacija bei įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, su kuriais nebuvo supažindinta ir apie kuriuo sužinojo tik jų gavimo dieną. Iš šių dokumentų matyti, jog 2014 m. liepos 30 d. atsakovės generalinio direktoriaus M. A. įsakyme Nr. 14/126P nurodyta, jog patikrinus dokumentus bendrovėje nustatyta, jog daliai klientų nebuvo įrašytos sąskaitos, bendradarbiaujant su UAB „Redasa" nebuvo išrašomos sąskaitos, taip pat buvo imami gryni pinigai. Įsakyme teigiama, jog ieškovės veiksmais galimai padaryta materialinė ir nematerialinė žala įmonei, dėl darbuotojų veikslų įmonei kyla reputacijos sumenkinimo rizika. Todėl įsakyme nurodyta, jog įsakoma atleisti ieškovę dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Su tokiu įsakymu ieškovė nebuvo supažindinta, taip pat nėra ieškovės parašo ir ant darbo sutarties nutraukimo priedo, kuriame nurodyta, jog ieškovė atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Ieškovė pagrįstai mano, jog tokie darbdavio veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, ieškovei visiškai nepagrįstai buvo skiriama drausminė nuobauda, su kuria ji susipažino t. y. priedų pašalinimas, nes ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, visada elgėsi pagal darbdavio ir teisės aktų reikalavimus. Be to, darbdavys neteisėtai ir nepagrįstai jau šalims nutraukus darbo santykius skyrė drausminę nuobaudą ir pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą, nesupažindino ieškovės su neva jai skirta drausmine nuobauda, t. y. atleidimu iš darbo, nesuteikė galimybės pasiaiškinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė (1 t. b.l. 191-196). Teismas nustatė, kad 2014-07-30 atsakovo įstaigoje gautas 2014-07-10 ieškovės prašymas atleisti ją iš darbo nuo 2014-07-30. Ant šio prašymo atsakovo generalinio direktoriaus uždėta rezoliucija atleisti darbuotoją pagal LR DK 136 str., kuri užbraukta ir ištaisyta į LR DK 127 str. 1 d. (1 t.b.l. 57). UAB „Inspecta" generalinio direktoriaus 2014-07-30 įsakymu Nr. 14/126P-A ieškovė atleista iš darbo LR DK 127 str. 1 d. pagrindu. Ieškovė pasirašė ant priedo prie darbo sutarties (1 t. b. l. 59). VSDFV 2014-08-01 pažymos duomenimis, ieškovė atleista iš atsakovo įmonės vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. 2014-08-08 VSDFV priimtas atsakovo 2014-08-07 prašymas dėl duomenų tikslinimo, kuriame nurodyta, kad ieškovė atleista iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. (b. l. 64-66). Atsižvelgdamas į šiuos įrodymus, teismas sprendė, kad byloje nekyla ginčo, jog ieškovė rašė prašymą ją atleisti iš darbo nuo 2014-07-30 ne 2014-07-10 d., o 2014-07-29 d. (ieškovės teigimu) arba 2014-07-30 d. (atsakovo teigimu). Todėl teismas nenagrinėjo aplinkybės dėl ant prašymo nurodytos jo surašymo datos 2014-07-10, nes LR DK 127 str. 1 d. nurodytas prašymo pateikimo terminas yra garantija darbdaviui, kurios šis turi teisę atsisakyti, kas ir įvyko ginčo atveju. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas konstatavo, kad jokių duomenų, patvirtinančių ieškovei darytą spaudimą, išskyrus drausminės nuobaudos skyrimo dokumentus, byloje nėra, liudytojos B. K. ir J. S. 2015-03-31 teismo posėdžio metu tokio spaudimo ar grasinimų aplinkybių taip pat nepatvirtino. Ieškovei daryto spaudimo bei grasinimų, teismo vertinimu, nepatvirtina ir atsakovo generalinio direktoriaus nuoseklūs ir neprieštaringi parodymai apie 2014-07-29 d. ir 2014-07-30 d. vykusius susirinkimus ir darbo drausmės pažeidimų tyrimą, 2015-04-09 teismo posėdžio metu (1 t. b. l. 186). Teismas pripažino, kad drausminės nuobaudos skyrimas bei galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo tyrimo eiga, prašant darbuotojo pasiaiškinimo ir nurodant, kokio pobūdžio drausminė nuobauda gali būti skirta arba bus skirta, negali būti laikoma susidorojimu ar spaudimu, kurio pagrindu darbuotojas, šiuo atveju ieškovė, būtų priversta rašyti prašymą atleisti ją iš darbo. Tiek drausminės nuobaudos skyrimas, tiek prašymo atleisti iš darbo rašymas yra atitinkamai darbdavio ir darbuotojo teisė, o ne pareiga, kuria jie turi teisę pasinaudoti arba ne. Taip pat teismas pripažino, kad klaidingų duomenų VSDFV pateikimas negali būti laikomas įrodymu, jog ieškovei buvo grasinta susidorojimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys netrukus po ieškovės užklausimo gavimo atsakovo buvo operatyviai ištaisyti. Vertindamas UAB „Inspecta" generalinio direktoriaus 2014-07-30 įsakyme Nr. 14/126P po atsakovo generalinio direktoriaus parašu esantį ranka darytą užrašą 2014-07-31, teismas pripažino, kad atsakovo generalinio direktoriaus nurodomos aplinkybės, jog šią datą užrašė ne jis ir tai akivaizdžiai matosi lyginant jo raštą ant ieškovės esančio prašymo atleisti iš darbo (b.l. 57), gali būti laikomos pagrįstomis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas labiau tikėtinomis pripažino atsakovo nurodytas 2014-07-30 UAB „Inspecta“ direktoriaus įsakymo Nr. 14-126P-A priėmimo aplinkybes, pagal kurias ieškovė savo noru parašė prašymą ją atleisti iš darbo, todėl ieškovės reikalavimą dėl 2014-07-30 UAB „Inspecta“ direktoriaus įsakymo Nr. 14-126P-A pripažinimo negaliojančiu atmetė, kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl 2014-07-30 UAB „Inspecta" direktoriaus įsakymo Nr. 14-126P-A pripažinimo negaliojančiu yra atmestinas, kaip nepagrįstas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtais UAB „Inspecta“ generalinio direktoriaus 2014-07-30 įsakymu Nr. 14/126P pritaikytą drausminę nuobaudą ir atleidimą iš darbo, nes šis įsakymas nurodytu 2014-07-30 UAB „Inspecta" direktoriaus įsakymu Nr. 14-126P-A yra pripažintas netekusiu galios. Tačiau teismas pripažino, kad atsakovas laikėsi LR DK 240 str. nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, t.y. 2014-07-29 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu nurodė ieškovei pateikti pasiaiškinimą, kuriame įvardino konkrečias darbo drausmės pažeidimo aplinkybes, ieškovė 2014-07-29 pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodytos aplinkybės UAB „Inspecta“ generalinio direktoriaus 2014-07-30 įsakymu Nr. 14/126P buvo įvertintos, kaip suteikiančios pagrindą ieškovei, vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. skirti drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą dėl 2014-07-30 UAB „Inspecta" direktoriaus įsakymo Nr. 14-126P-A pripažinimo negaliojančiu, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovei nebuvo darytas spaudimas išeiti iš darbo, o byloje to nepatvirtina jokie įrodymai. Šiuo atveju teismas vertino tik pavienius įrodymus, o ne visų aplinkybių visumą, kuri pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei buvo darytas spaudimas, ji buvo verčiama nutraukti darbo sutartį savo noriu, taip sumažinant atsakovės pagal įstatymą mokėtinas sumas darbuotojui, grasinant, jog ieškovei nenutraukus sutarties savo noru, ji bus atleista dėl darbo drausmės pažeidimo. Kaip matyti iš bylos aplinkybių 2014 m. liepos 29 d. įvyko mokymosi įstaigos susirinkimas, kurio metu ieškovės buvo reikalaujama pateikti paaiškinimus. Ieškovė vykdydama atsakovo nurodymus pateikė paaiškinimą. Gavęs ieškovės pasiaiškinimą, ją iškvietė bendrovės generalinis direktorius, kuris tyčia darė ieškovei spaudimą, grasino ieškovei, kalbėjo pakeltu tonu, šaukė ant ieškovės, siekdamas ją įbauginti, neva ji meluojanti, klausė, kodėl ieškovė savo pasiaiškinime neparašė nieko apie grynus pinigus ir kur šie pinigai yra dedami. Po tokio susitikimo ieškovė buvo priversta papildomai rašyti papildomus pasiaiškinimus. Po tokių pasiaiškinimų pateikimo ir pokalbio su generaliniu direktoriumi ieškovei bei kitoms dviem darbuotojoms buvo skirtos drausminės nuobaudos, jos informuotos, jog tris mėnesius negaus jokių priedų. Tačiau vėliau, tą pačią dieną buvo surengtas dar vienas susirinkimas, kurio metu nurodyta, jog ieškovė yra atleidžiama iš darbo už tą patį neva egzistavusį drausmės pažeidimą. Ieškovei buvo liepta pasilikti su generaliniu direktoriumi pokalbiui, kurio metu ieškovei vėlgi buvo grasinama, jog ji bus nuteista ir pasistengta, jog būtų įkalinta laisvės atėmimo vietoje, jos atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, jai daromas spaudimas, jog neva ji slėpė grynus pinigus. Be to, atsakovė pateikė duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta DK 136 str. 3 d. 2 p. t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Šis atleidimo iš darbo pagrindas nebuvo pakeistas iki tol, kol ieškovė nesikreipė į advokatą, kuris parengė ir išsiuntė pretenziją atsakovei. Be to, iki atsiliepimo į ieškinį momento ieškovė nebuvo informuota apie tai, kad atsakovė pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą, o atsakovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tai padaryti. Nors teismas nurodė, jog apie tai, kad ieškovei buvo daromas spaudimas nepaliudijo kitos atsakovės darbuotojos, tačiau, apeliantės nuomone, vertindamas tokių liudytojų paaiškinimus teismas turėjo atsižvelgti į šių liudytojų priklausomumą nuo atsakovės. Be to, tai, kad atsakovė tyčia siekė kenkti ieškovei patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai, kurie nurodė, jog ieškovė atsakovės buvo šmeižiama kitų galimų darbdavių akivaizdoje, buvo skatinama jos nepriimti į darbą, tyčia rengiami dokumentą apie neegzistuojančią ieškovės pravaikštą. Teismo nurodomi argumentai, jog atgalinės datos nurodymas nėra svarbi aplinkybė, nes toks atleidimo terminas yra nustatomas tik darbdavio naudai, yra nepagrįsti. 14 dienų atleidimo terminas yra nustatomas abiejų šalių naudai ir jų interesais, siekiant sudaryti galimybę darbuotojui pakeisti poziciją, o darbdaviui užtikrinti kito darbuotojo suradimą. Terminui nustatant tik garantijas darbdaviui šiuo atveju jis nebūtų vertęs ieškovės rašyti prašymo atleisti iš darbo atgaline data. Tokią šio termino paskirtį patvirtina ir pats DK. DK 127 str. 4 d. nustatyta, jog darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu. Todėl akivaizdu, jog šiuo atveju buvo siekiama sudaryti aplinkybes, jog ieškovė pasitarusi su teisininku ar atsigavusi nuo patirto spaudimo neatšauktų savo prašymo. Be to, ieškovei buvo grasinama ir ji buvo spaudžiama gąsdinant, jog jos atžvilgiu bus iškelta baudžiamoji bylą, o tuo tarpu šią dieną yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės pareiškimą, kuriame ieškovė apklausta liudytoja ir kuriame ieškovės žiniomis atsakovė ne kartą skundė procesinius veiksmus, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ar jį tęsti. Tai patvirtina, kad atsakovė neabejotinai naudojo spaudimą ieškovei, o ieškovei pradėjus ginti savo teises, tokius grasinimus realizavo.

2. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo argumentais, jog atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškove pagal DK 127 str. 1 d., o ankstesni įsakymai nutraukti darbo sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu yra panaikinti, nes buvo priimti dėl įvykusios klaidos. Iš faktinių aplinkybių, visų byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškove būtent DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, priėmė visus reikiamus tokiam nutraukimui sprendimus, parengė visus būtinus dokumentus, apie darbo sutarties pagrindą informavo ir ieškovę, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, apie darbo sutarties nutraukimą minėtu pagrindu ieškovę taip pat perspėjo ir kiti atsakovės darbuotojai, nurodydami, jog ieškovei neatvykus papildomai pasiaiškinti pas generalinį direktorių, ji bus atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Tokią atsakovės poziciją patvirtina ieškovei paskirtos nepagrįstos drausminės nuobaudos, spaudimas ir visų su darbo sutarties nutraukimu susijusių dokumentų turinys, jų priėmimo datos, iš kurių matyti, kad atsakovė nutraukė darbo sutartį neva esant darbuotojos kaltei, tačiau darbuotojai pradėjus ginti savo interesus pasikreipiant į atsakove per profesionalų teisininką, neinformuodama ieškovės pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą.

Be to, šiuo atveju atsakovas negalėjo savo iniciatyva nutraukti darbo sutarties keliais skirtingais DK nurodytais pagrindais, o jau nutraukęs sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu ir atlikęs visus tokio pagrindo paviešinimo veiksmus, negalėjo vienašališkai nutraukti darbo sutarties nauju pagrindu. Apeliantės nuomone, atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškove būtent DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, o vėlesnis atsakovo įsakymas Nr. 14/126P-A yra parengtas jau po darbo santykių su ieškove nutraukimo, kai atsakovui iškilo grėsmė, jog ieškovė kreipsis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Atsakovo argumentai, jog buvo įvykusi klaida yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški, nes tokie veiksmai buvo ne vienkartiniai, po įsakymu pasirašė pats atsakovo direktorius, kuris turėjo žinoti įsakymo turinį, susidariusią situaciją. Be to, tokio pagrindo įforminimui buvo atlikta keletas veiksmų, t. y. surašytas įsakymas, parengtas darbo sutarties priedas, kuris išsiųstas ieškovei, pateikti duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės atstovas advokatas A. T. išsiuntė užklausimą atsakovui su prašymu nurodyti kokiu pagrindu iš darbo buvo atleista ieškovė. Būtent tik galimai sulaukęs tokių pretenzijų atsakovas tyčia parengė atgaline data įsakymą Nr. 14/126P-A ir atliko sekančius veiksmus neva pakeisdamas atleidimo pagrindą. Tai, jog įsakymas buvo parengtas atgaline data, tvirtina aplinkybės, jog prie įsakymo yra prirašoma papildoma raidė, paliekant įsakymo numerį analogišką, kas tvirtina, jog jis buvo parengtas jau po 2014 m. liepos 30 d. Taigi akivaizdu, jog toks įsakymas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes buvo priimtas ne tik nesant atsakovo valios, bet ir jau esant pasibaigusiems darbo santykiams, siejusiems atsakovę ir ieškovę, todėl atsakovas nebegalėjo dar kartą atleisti ieškovės iš darbo.

3. Teismas savo sprendime yra nenuoseklus, visų pirma teismas nurodo, jog ieškovė buvo atleista pagal DK 127 str. 1 d., tačiau vėliau sprendime teigiama, jog drausminės nuobaudos buvo paskirtos laikantis DK nustatyto reglamentavimo. Ieškovė pažymi, kad atsakovė nepagrįstai nutraukė su ieškove sudarytą darbo sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, t. y. darbuotojui vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, o ieškovė nebuvo informuota kokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ji padarė, su drausmine nuobauda nebuvo supažindinta, jai nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Ieškovė visą laiką tinkamai, pareigingai, rūpestingai atliko jai pavestas darbines funkcijas, niekada nepažeidinėjo jokių norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių ar pareiginių instrukcijų. Šiuo atveju akivaizdu, kad galimai tam tikras pinigų operacijas vengė įforminti kiti įmonės darbuotojai, o ieškovė to padaryti negalėjo, todėl tai sudaro pagrindą teigti, jog ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda už galimai kitų darbuotojų atliktus pažeidimus. Tokias aplinkybes patvirtina ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų paaiškinimai, iš kurių matyti, jog dvi atsakovės darbuotojos pateikė visiškai skirtingus paaiškinimus, kas kėlė teismo abejonę jų patikimumu. Taip pat minėtas aplinkybes patvirtino V. K. paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, jog veiksmus dėl kurių ieškovei buvo ketinama skirti drausminę nuobaudą, atliko kiti atsakovės darbuotojai. Be to, pati atsakovė iš pradžių nelaikė tokių aplinkybių, kurioms neva esant egzistavo šiukštus darbo drausmės pažeidimas, šiukščiu darbo drausmės pažeidimu ir skyrė net DK nenumatytą drausminę nuobaudą, - visoms darbuotojoms buvo atsisakyta išmokėti priedus. Tokiu būdu matyti, jog darbo sutartis nepagrįstai buvo nutraukta DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, nes joks darbo drausmės pažeidimas apskritai nebuvo padarytas.

4. Teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad buvo laikytasi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Šiuo atveju kaip matyti iš faktinių aplinkybių, drausminė nuobauda t. y. atleidimas iš darbo, paskirta nesudarius galimybių ieškovei pasiaiškinti, ieškovei jau nutraukus su atsakove darbo santykius. Su minėtu įsakymu, kuriuo skirta drausminė nuobauda, ieškovė nebuvo supažindinta ir jį gavo tik 2014 m. rugpjūčio 4 d., kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba jau buvo informuota apie darbo sutarties nutraukimą esant šiukščiam darbo drausmės pažeidimui. Be to, ieškovė nepasirašė ant darbo sutarties priedo, kuriame atsakovės iniciatyva tyčia pakeistas atleidimo iš darbo pagrindas ir jį sužinojo tik daug vėliau. Šiuo atveju atsakovė net nesiekė gauti ieškovės pasiaiškinimo, išsiaiškinti susidariusios situacijos ir tada priimti atitinkamą sprendimą. Atsakovė siekė kuo labiau pakenkti ieškovei, todėl ne tik panaudojo neteisėtas priemones versdama ieškovę pateikti prašymą atgaline data nutraukti darbo sutartį, siekė pakenkti ieškovės kaip darbuotojos reputacijai, pakeisdama darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Visai tai tvirtina, jog drausminė nuobauda ne tik buvo skirta nepagrįstai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

5. Net ir atmetus aukščiau nurodytus argumentus dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo ir atsakovės priimtų įsakymų teisėtumo, teismas turėjo imtis aktyvių veiksmų ir įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su tyčiniais atsakovės veiksmai nukreiptais prieš ieškovę, ginti ieškovės kaip silpnesnės šalies interesus ir tenkinti ieškinį bent iš dalies, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, su darbu susijusias išmokas, neturtinę žalą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atliekant neplaninį Mokymo įstaigos patikrinimą buvo nustatyta, jog atestatai išduodami asmenims, kurie fiziškai nedalyvauja mokymuose, dėl ko įmonė galėjo prarasti licenciją teikti tokias paslaugas. Taip pat nustatyta, kad nesutampa registrų duomenis su įmonės apskaitos programa, tai yra suteiktos paslaugos, išduoti atestatai, tačiau už jas neišrašytos sąskaitos, tačiau paimti grynieji pinigai, kurių likimas neaiškus, kadangi į įmonės sąskaitą jie nepapuolė. Nustačius šiuos faktus iš Mokymo įstaigos darbuotojų buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, nesuprantamas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad skiriant drausminę nuobaudą nebuvo laikomasi drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos ir jai nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Darbuotojų pateikti paaiškinimai patvirtino pažeidimus ir UAB „Inspecta“ generalinio direktoriaus 2014-07-30 įsakymais atsakingiems darbuotojams skyrė drausmines nuobaudas. Ieškovei vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. 2014-07-30 įsakymu Nr.14/126P buvo taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Po įsakymo priėmimo, įmonės vadovui buvo pateiktas Š. J. prašymas atleisti iš darbo savo noru. Pažymėtina, kad prašymas buvo datuotas 2014-07-10, nors pateiktas 2014-07-30. Įmonės vadovas, atsižvelgdamas į tai, kad įsakymas jau priimtas, nepakeitė nuomonės ir uždėjo rezoliuciją atleisti darbuotoją pagal LR DK 136 str. Vėliau ieškovei atėjus pas įmonės vadovą ir paprašius išsiskirti gražiuoju, vadovas sutiko panaikinti drausminę nuobaudą ir tenkinti darbuotojo prašymą, pasirašant priedą prie darbo sutarties, dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 127 str. 1 d. Įmonės vadovui neperdavus paskutinės informacijos apie atleidimo pagrindo pakeitimą, įmonės raštinės darbuotojai išsiuntė įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui perdavė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, nurodant LR DK 136 str. 3 d. 2 p. Atsakovas ištaisydamas neatitikimą papildomai pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui prašymą dėl duomenų tikslinimo ir šiuo metu atleidimo pagrindas yra ištaisytas į LR DK 127 str. 1 d. Pripažintina, kad pirminio įsakymo išsiuntimas galėjo sukelti tam tikrą neaiškumą, tačiau pažymėtina, kad UAB „Inspecta“ buvo gavusi ieškovės atstovo advokato A. T. prašymą dėl informacijos apie Š. J. atleidimo pagrindą. Atsakovas informavo ieškovės atstovą, kad ieškovė atleista LR DK 127 str. 1 d. pagrindu ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

Vertindama ieškovės reikalavimus atsakovė pažymi, kad ieškovė tiek pasiaiškinime, tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje pripažino, kad ėmė iš klientų grynus pinigus. Vėliau teismo posėdyje duodama paaiškinimus Š. J. kategoriškai paneigė bet kokių pinigų ėmimą iš bet kokių asmenų, nurodydama, kad niekada nėra to dariusi. Apklaustos B. K. ir J. S. paneigė bet kokių neteisėtų nurodymų davimą ieškovei ir grynųjų pinigų iš jos ėmimą. Pagal sutartį UAB „Redasa“ buvo įsipareigojusi tarpininkauti surandant klientus. Už surastą klientą tarpininkui priklausė 10 proc. vertės komisiniai. Mokymo įstaigos patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2014 m. sausio mėnesio Kvalifikacijos tobulinimo grupėje, kuriai vadovavo ieškovė, neišrašyta 40 sąskaitų už suteiktas paslaugas asmenims, kuriuos daugiausiai atsiuntė UAB „Redasa“. Pabandžius su tais asmenimis susisiekti ir pasiteirauti dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, buvo paaiškinta, kad jie už paslaugas atsiskaitė grynais pinigais. Sąskaitų neišrašymo faktas nustatytas kiekvieną mėnesį, o ne tik liepos mėnesį, todėl ieškovės pasiteisinimas, kad atleista nespėjo sutvarkyti tik liepos mėnesio sąskaitų, neatitinka tikrovės ir nepaaiškina neišrašytų sąskaitų priežasties. UAB „Redasa“ vadovas apklaustas posėdyje paliudijo, kad dirbo su ieškove ir tarp šalių susiklostė santykiai, kai atestatai buvo išduodami faktiškai nevykdžius mokymų, o su reikalingais dokumentais atestatui gauti ieškovei buvo perduodami ir pinigai už paslaugas. Tuo pačiu posėdyje paaiškėjo, kad pagal neformalų susitarimą su ieškove, UAB „Redasa“ išrašydavo sąskaitą UAB „Inspecta“ didesnei sumai, nei priklausė už tarpininkavimo paslaugas surandant klientus. UAB „Redasa“ vadovas paliudijo, kad dirbo ir ataskaitas derinimui gaudavo iš Š. J.. Taigi, tarpininkas gaudavo didesnį atlyginimą, nei priklausė pagal sutartį, o UAB „Inspecta“ sąskaitos už suteiktas paslaugas nebūdavo išrašomos ir pinigai į įmonės kasą nepatekdavo, tuo įmonė patirdavo dvigubą nuostolį. Sukurtame modelyje už įmonės ribų cirkuliavo neapskaitytas pinigų srautas, kuris nepateko į įmonės kasą. Ieškovės prieštaringi, vieni kitiems prieštaraujantys, nenuoseklūs paaiškinimai, kuriuos paneigia UAB „Redasa“ vadovo duoti parodymai, patvirtina, kad Š. J. veikla turi vagystės, sukčiavimo ir turto pasisavinimo požymių. Ir nors darbuotojas nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, LR DK 235 str. prasme jis padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Taigi, šiuo atveju buvo juridinių faktų sudėtis reikalinga nutraukti su ieškove darbo sutartį remiantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p., drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai, įvertinus visas svarbias aplinkybes, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Darbuotojui paprašius darbo sutartį nuraukti LR DK 127 str. 1 d. pagrindu ir atsakovui sutikus, UAB „Inspecta“ 2014-07-30 įsakymu Nr.14/126P-A pripažino įsakymą, kuriuo skirta drausminė nuobauda, netekusiu galios. Šiuo metu drausminė nuobauda yra panaikinta ir nesukuria jokių teisinių pasekmių ieškovei. Darbo sutartis su ieškove nutraukta LR DK 127 str. 1 d. pagrindu, atitinkamai tai įforminant.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas darbuotojo darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas (DK 127 straipsnio 1 dalis, DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas), ieškovei įrodinėjant, kad ji buvo atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtai ir pažeidžiant nustatytą atleidimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo CK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtu ir pagrįstu, todėl ieškinį atmetė. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, vertino tik pavienius įrodymus, o ne visų aplinkybių visumą, padarė neteisingas išvadas: jog ieškovei nebuvo daromas spaudimas nutraukti darbo santykius, jog atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškove pagal DK 127 str. 1 d., o ankstesni įsakymai nutraukti darbo sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu yra panaikinti, teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad buvo laikytasi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Todėl apeliantės manymu teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas, nes jo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė tas faktines aplinkybes, jog ieškovė ir jos darbdavys UAB „Inspecta" sudarė 2013 m. gegužės 2 d. darbo sutartį Nr. 44/13 kuria ieškovė buvo priimta dirbti UAB „Inspecta“ mokymo įstaigos administratorės pareigose, nuo 2013 m. spalio 1 d. ieškovė pradėjo dirbti pas atsakovę kvalifikacijos tobulinimo grupės vadove (1 t. b.l. 15-24, 168). 2014 metais atliekant UAB „Inspecta“ veiklos patikrinimą buvo nustatyta, jog kai kuriais atvejais asmenims buvo suteiktos mokymo paslaugos, išduoti atestatai, tačiau už jas neišrašytos sąskaitos, tačiau paimti grynieji pinigai, į įmonės sąskaitą jie nepapuolė. Iš Mokymo įstaigos kai kurių darbuotojų, tame tarpe iš ieškovės bendrovės administracija 2014 07 29 Įsakymu pareikalavo pateikti pasiaiškinimą (1 t. b.l. 50). Ieškovė pateikė pasiaiškinimą (1 t. b.l. 51), kuriame teigė, kad nusižengimo darbo tvarkai nepadarė. Ieškovė 2014 07 30 pateikė darbdavio administracijai prašymą atleisti ją iš darbo (1 t. b.l. 57). 2014 07 30 darbdavys priėmė du įsakymus: Nr. 14/126P, kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo LR DK 136 straipsnio 3 dalie 2 punkto pagrindu (1 t. b. l. 54) ir Nr. 14/126P-A, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios 2014 07 30 Įsakymas Nr. 14/126P, nutraukta darbo sutartis su ieškove pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (1 t. b.l. 58). 2014 07 30 ieškovė ir darbdavys sudarė priedą prie darbo sutarties Nr. 44/13, kuriuo įtvirtino, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukiama nuo 2014 07 30 pagal LR DK 127 straipsnio 1 punktą (1 t. b.l. 59). Byloje ieškovė pateikė VSDFV 2014-08-01 pažymą, kurioje nurodoma, kad ieškovė atleista iš darbo vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (1 t. b.l. 30). 2014-08-08 VSDFV priimtas atsakovo 2014-08-07 prašymas dėl duomenų tikslinimo, kuriame nurodyta, kad ieškovė atleista iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. (1 t. b.l. 64-66).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tuo tarpu CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamos bylos duomenimis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas, nustatydamas šalių darbo sutarties nutraukimo teisiškai reikšmingas aplinkybes, neva nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, kad skundžiamame teismo sprendime pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie buvo palankūs, naudingi atsakovei, ir visiškai nevertino, neanalizavo kitų byloje buvusių įrodymų, kuriais rėmėsi ieškovė.

Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu 2014 07 30 dieną (1 t. b. l. 57). Nors apeliantė jai daromą spaudimą rašyti pareiškimą nutraukti darbo santykius grindžia ta aplinkybe, kad jai buvo liepta pareiškimą rašyti atgaline data (2014 07 10), tačiau iš darbdavio administracijos vadovo rezoliucijos ir esančio bendrovės registracijos spaudo matyti, kad ieškovės pareiškimas nutraukti darbo sutartį gautas 2014 07 30 dieną. Kauno apylinkės teismas sprendime todėl pagrįstai konstatavo, kad prašymo nutraukti darbo santykius surašymo datos nurodymas pareiškime nėra svarbi aplinkybė byloje, nes byloje nekilo ginčo, kad ieškovė rašė prašymą ją atleisti iš darbo nuo 2014-07-30 ne 2014-07-10 d., o 2014-07-29 d. (ieškovės teigimu) arba 2014-07-30 d. (atsakovės teigimu). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstai ir apeliacinio skundo motyvus, kad ieškovei buvo daromas įvairiapusis spaudimas nutraukti darbo santykius. Visiškai suprantama darbuotojos būsena, kai darbdavio administracija reikalauja darbuotoją pasiaiškinti, kodėl nėra į bendrovės kasą įmokėtos gautos įmokos, kur yra panaudojami pinigai. Tačiau šios aplinkybės nepagrindžia ieškovės teiginio, kad tokiu būdu buvo daromas spaudimas nutraukti darbo santykius.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pirminis darbdavio sprendimas buvo atleisti ieškovę iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą 2014 07 30 dienos įsakymu Nr. 14/126/P (1 t, b. l. 54). Tai patvirtina ir ištaisyta bendrovės vadovo rezoliucija ieškovės prašyme nutraukti darbo santykius (1 t. b.l. 57). Teisėjų kolegija nustatė, jog tą pačią dieną darbdavys priėmė kitą įsakymą Nr. 14/126P-A, kuriuo panaikino 2014 07 30 dienos įsakymą Nr. 14/126/P ir nutraukė darbo sutartį su ieškove DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kad šiuo įsakymu ir jame nurodomu pagrindu ieškovė buvo atleista iš darbo įrodo 2014 07 30 ieškovės ir darbdavio sudarytas priedas prie darbo sutarties Nr. 44/13, kuriuo šalys įtvirtino, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukiama nuo 2014 07 30 pagal LR DK 127 straipsnio 1 punktą (1 t. b. l. 59). Taip pat teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia byloje esantis rašytinis įrodymas priedas prie darbo sutarties (1 t. b.l. 32), kuriame nėra ieškovės parašo, jog darbo sutartis yra nutraukiama pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės administracijos direktorius turėjo teisę pasinaikinti anksčiau priimtą sprendimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, vėlesnis įsakymas buvo palankus ieškovei, atitiko jos išreikštą valią nutraukti darbo santykius su darbdaviu DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu UAB „Inspecta“ direktoriaus 2014 07 30 dienos įsakymą Nr. 14/126/P. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip neteisingus apeliacinio skundo argumentus jog darbdavio administracija nutraukė darbo sutartį su ieškove būtent DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, o vėlesnis atsakovo įsakymas Nr. 14/126P-A yra parengtas jau po darbo santykių su ieškove nutraukimo, neinformavus ieškovės, kai atsakovui iškilo grėsmė, jog ieškovė kreipsis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad be pagrindo Kauno apylinkės teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad darbdavio administracija nepažeidė nuobaudos skyrimo procedūros, numatytos DK 240 straipsnyje. Konstatavus, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, šie skundo argumentai neturi reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad darbdavys priėmė sprendimą atleisti ieškovę iš darbo skubotai, taip pažeidė jos teises, atėmė galimybę pasinaudoti pareiškimo atšaukimo galimybe (DK 127 str. 4 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju.

Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis DK normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – kad ieškovė 2014 m. liepos 30 d. pateikė darbdaviui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, kad šį pareiškimą bendrovės vadovas priėmė ir sutiko atleisti ieškovę iš darbo nuo tos pačios dienos, t. y. nuo 2014 m. liepos 30-osios, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojui išreiškus savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui sutikus su darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data (t. y. nagrinėjamu atveju darbdaviui atsisakius nuo jo naudai įstatyme nustatyto įspėjimo termino), šalių darbo sutartis buvo nutraukta būtent 2014 m. liepos 30 ir DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to darbdaviui atsirado ir DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

Nustatyta, kad atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 570 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, šias išlaidas prašo priteisti iš apeliantės (2 t. b. l. 17,26,27). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės prašymas tenkintinas (LR CPK 98 str.).

Valstybė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 4,85 eurus išlaidų (b. l. 155), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Inspecta“ (į.k. 302515952) iš Š. J. (a.k.(duomenys neskelbtini)) 570 eurų turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš Š. J. (a.k.(duomenys neskelbtini)) 4,85 eurus turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).