Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. V. priteista: 4000 Lt R. S. turtinei žalai atlyginti; 20 000 Lt E. K. neturtinei žalai atlyginti; 4534,04 Lt Valstybinei ligonių kasai; 10,38 Lt proceso išlaidų.

Nukentėjusiajam R. S. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dalyje dėl išlaidų už paminklą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 9 d., laikotarpyje nuo 21 iki 24 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio suduodamas V. K. kumščiu ne mažiau kaip 3 smūgius į galvą, o šiam parkritus, spirdamas apie 5 kartus į krūtinės ląstos dešinę pusę, tuo padarydamas paviršutinę muštinę kairio antakio žaizdą, paviršutinius dešinio antakio, nosies nugarėlės odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas vokuose ir krūtinės ląstos abejose pusėse, dvigubus dešiniųjų 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10-to šonkaulių lūžius, sukėlusius kraujo išsiliejimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, dėl ko sutriko kvėpavimo veikla, išsivysčiusi po pūlingo plaučių uždegimo. To pasėkoje nukentėjusysis 2007 m. vasario 18 d., 12.15 val. ligoninėje mirė, t. y. V. V. tyčia nužudė V. K.

Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu, nes mano, jog teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Apeliantas neneigia, kad susipykęs su V. K., jį sumušė. Nurodo, jog jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus. Jo parodymai galėjo būti iš dalies netikslūs tik dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo girtas ir ne visas aplinkybes gerai atsiminė. Tačiau apelianto manymu, jo tyčiniai smurtiniai veiksmai – smūgiai rankos kumščiu ir spyriai koja - negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Teismo medicinos tyrimo metu nustatyta, kad pagrindiniai sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne smūgiuojant į dešinę krūtinės pusę, bet ją spaudžiant. Byloje nėra įrodymų, kad jis būtų tyčia spaudęs nukentėjusiojo krūtinės ląstą, taip pat nėra įrodymų, kad jis būtų spardęs nukentėjusiajam į krūtinę pėdos plokštuma. Jis tokių veiksmų ir neatliko. Todėl teismo išvada, kad jis tyčia sulaužė nukentėjusiojo dešiniuosius 2-7, 9-10 šonkaulius, lėmusius nukentėjusiojo mirtį, yra nepagrįsta.

Byloje nenustatyta kokių veiksmų pasėkoje buvo suspausta nukentėjusiojo krūtinės ląsta, dėl ko lūžo šonkauliai. Įvykio metu buvęs liudytojas V. P. parodė, kad jį pažadino triukšmas ir trenksmai. Apeliantas mano, kad jie besistumdydami su V. K. galėjo pakankamai stipriai atsitrenkti tiek į durų staktas, tiek į sienų kampus, tiek į baldų briaunas, ko pasėkoje galėjo kilti triukšmas. Jis taip pat iš inercijos galėjo V. K. prie tokių objektų ir prispausti. Tokį nukentėjusiojo šonkaulių sužalojimo mechanizmą, kaip labai tikėtiną, nurodė ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. A. Tačiau tokie jo veiksmai nebuvo tyčiniai ir jis negalėjo numatyti, kad tokiais veiksmais gali padaryti nukentėjusiajam mirtinus sužalojimus, todėl jo veikoje nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios.

Taip pat apeliantas mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog vieno šonkaulio lūžį sukėlė tiesioginis smūgis į krūtinę ir to pasekmė buvo nukentėjusiojo mirtis. Mano, kad vien tik nuo 8–to dešinės pusės šonkaulio lūžio nebūtų kilusios komplikacijos, išsivystęs pūlingas plaučių uždegimas ir nukentėjusysis miręs. Apelianto manymu, tokias pasekmes galėjo sukleti tik daugybiniai šonkaulių lūžiai, kuriuos sąlygojo būtent nukentėjusiojo krūtinės ląstos suspaudimas.

Apeliantas neneigia, kad sumušdamas V. K. padarė nusikalstamą veiką. Jis labai gailisi nusikaltęs. Tačiau mano, kad nenustačius kad jis tyčia atliko smurtinius veiksmus, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. Mano, kad jis gali būti nubaustas tik pagal BK 132 str. 1 d. už neatsargų gyvybės atėmimą.

Be to, apelianto manymu, teismas jam paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, bausmę.

Nurodo, jog jis prisipažino sumušęs V. K. , nors pats nukentėjusysis dar būdamas sąmoningas teisėsaugos pareigūnams nurodė visai kitas susižalojimo aplinkybes. Labai gailisi nusikaltęs. Jis yra sukūręs faktinę šeimą, turi du mažamečius vaikus, dirba, jo teistumai išnykę. Be to, apeliantas mano, kad V. K. mirtį iš dalies galėjo sąlygoti ir nesavalaikiai suteikta medicininė pagalba.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo V. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė byloje esančiu įrodymų visetu, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. V. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia nužudė V. K. , ir kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip tyčinį nužudymą. Apeliantas prisipažįsta mušęs V. K., tačiau mano, kad jo suduoti smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, tai yra apeliantas ginčija priežastinio ryšio tarp jo pavartoto smurto ir nukentėjusiojo V. K. mirties buvimą.

Teismo išvada, kad būtent apeliantas vartojo smurtą V. K. atžvilgiu ir kad būtent jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – V. K. mirtimi, padaryta ištyrus paties apelianto, nukentėjusiųjų E. K. ir R. S. , liudytojo V. P. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas ir kitus įrodymus bei įvertinus jų visumą.

Ikiteisminio tyrimo metu V. V. apklaustas kaip įtariamasis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nurodė, kad jis lošdamas kortomis su V. K. susipyko, trenkė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, o šiam nuvirtus ant grindų, spyrė koja 4-5 kartus į šonus ir į nugarą (t. 1, b. l. 64). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 67-69), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 72-75), akistatos su liudytoju V. P. metu (t. 1, b. l. 77) bei vėliau dar kartą apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 82-83). Tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis pakeitė savo parodymus ir parodė, kad jis V. K. sudavė vieną kartą į veidą ir 3–4 smūgius koja į nugarą, o į šonus nespyrė (t. 1, b. l. 174-176). Apygardos teismas nuosprendyje išanalizavo nuteistojo V. V. duotus parodymus ir pasisakė dėl jų patikimumo. Teismas pagrįstai patikėjo nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, nes šie jo parodymai buvo nuoseklūs ir vienodi bei sutapo su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Aplinkybę, kad būtent apeliantas mušė V. K. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis patvirtino įvykio vietoje buvęs liudytojas V. P. , kuris parodė, kad įvykio vakarą jis savo bute kartu su V. V. ir V. K. lošė kortomis ir gėrė alų. Vėliau jis pasigėrė ir nuėjo miegoti. Išgirdęs triukšmą, atsibudo ir matė kaip V. V. ranka sudavė V. K. į veidą bei jam spyrė (t.1, b. l. 178-180).

Specialisto išvada Nr. M 142/07 (05) nustatyta, jog V. K. mirties priežastis yra lėtinis kvėpavimo veiklos sutrikimas, išsivystęs po pūlingo plaučių uždegimo, išsivysčiusio krūtinės ląstos sumušimo, kraujo išsiliejimo dešinėje krūtinplėvės ertmėje bei ūmios mažakraujystės fone. Priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, nukentėjusiajam plaučių uždegimas išsivystė ne vien tik nuo 8–to dešinės pusės šonkaulio lūžio, o nuo visų šonkaulių lūžių visumos (t. 1, b. l. 12-14).

Teismo medicinos ekspertas R. A. teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialisto išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė sužalojimų į krūtinės ląstą visuma spardant. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smogiant kumščiu, tiek spiriant, tiek ir kitais būdais. Nustatyta, kad 8-tas šonkaulis sulaužytas tiesioginio smūgio į krūtinę metu, o kiti šonkauliai lūžo nuo spaudimo jėgos (t. 1, b. l. 180-181).

Ekspertas nurodė, kad šonkauliai galėjo lūžti nuo smūgių pado plokštuma į krūtinės ląstą, kurie sukėlė gniuždymo (spaudimo) efektą. Nors ekspertas neatmetė galimybės, kad šonkauliai galėjo lūžti ir atsitrenkus, tačiau byloje nėra duomenų, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo būtų buvusios grumtynės. Nesant tokių duomenų, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajam devyni šonkauliai lūžo nuo nuteistojo suduoto smūgio pėdos plokštuma nukentėjusiajam į krūtinę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis pėdos plokštuma nukentėjusiajam į krūtinę nespardė.

Byloje nustatyta, kad visi šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam V. K. buvo konstatuoti iš karto atvežus jį į ligoninę. Duomenų, kad nukentėjusysis būtų sužalotas iki ar po apelianto ir nukentėjusiojo konflikto byloje nėra. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas įvykio metu buvo neblaivus. Kolegijos nuomone, apelianto girtumas turėjo įtakos ne tik nusikalstamos veikos padarymui, tačiau iš dalies ir įvykių, aplinkybių, kuriomis buvo sumuštas V. K. , atsiminimui. To neneigia ir pats apeliantas, nurodydamas, kad jo parodymai galėjo būti iš dalies netikslūs dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo girtas ir ne visas aplinkybes gerai atsiminė. Kolegija tuo aiškina ir apelianto neigimą sudavus smūgius nukentėjusiajam į krūtinę pado plokštuma.

Apeliantas neneigdamas, kad jis mušė nukentėjusįjį, pateikia savo sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmo versiją. Jis mano, kad nukentėjusiajam šonkauliai galėjo lūžti jiems stipriai atsitrenkus į durų staktas, sienų kampus ar baldų briaunas. Pirmosios instancijos teismas analizavo šią gynybos versiją ir padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo butų buvusios grumtynės, ir kad nukentėjusiajam šonkaulių lūžiai būtų padaryti spaudžiant krūtinės ląstą, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino ir pripažino įrodyta aplinkybę, jog šonkauliai lūžo nuo smūgių koja į krūtinės ląstą. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia teismo išvada ir pripažįsta ją teisinga.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad būtent nuteistasis V. V. padarė nukentėjusiajam V. K. visus nustatytus sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Kolegijos nuomone, byloje įrodyta, kad nuteistojo veika buvo būtinoji padarinių (V. K. mirties) kilimo sąlyga ir tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys.

Be to, nuteistasis savo apeliaciniame skunde ginčija ir subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – kaltę. Nuteistasis nurodo, jog nukentėjusįjį V. K. nužudė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Teigia, kad jis neturėjo tikslo nužudyti ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 str. kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

BK 132 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Apeliantas, prašydamas kvalifikuoti jo veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nenurodo kokia neatsargumo forma pasireiškė jo kaltė.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 str. 2 d.).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Apygardos teismas nustatydamas šioje byloje nusikaltimo subjektyviąją pusę rėmėsi objektyviais veikos duomenimis, rodančiais, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti smūgiuojant į gyvybiškai svarbias kūno sritis – galvą ir krūtinės ląstą, dešinę jos pusę.

Šioje byloje apelianto veiksmai, suduodant nukentėjusiajam į galvą ir spiriant į nugarą bei šoną, įvertinus jo amžių ir gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo galimų padarinių suvokimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. V. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikos gali kilti nusikalstami padariniai, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti. Suduodamas smūgius koja V. K. į nugarą ir šoną jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tad nuteistasis V. V., veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė V. K., tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl išdėstytų motyvų V. V. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad V. K. mirtį iš dalies galėjo sąlygoti ir nesavalaikiai suteikta medicininė pagalba. Kaip jau buvo minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo V. K. mirties priežastis buvo nuteistojo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 4 punkte yra išaiškinta, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos išvada dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo suduotų nukentėjusiajam smūgių ir jo mirties yra teisinga. Teismas teisingai nustatė nuteistojo kaltės formą ir jo padarytai veikai pritaikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas mano, kad jam yra paskirta neteisinga, per griežta, bausmė.

Kolegijos nuomone, nuteistajam yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Šis įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas V. V. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. V. V. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, veikta netiesiogine tyčia. Padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Taip pat atsižvelgta į tai, kad yra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – apeliantas pripažino nusikaltimo objektyviosios pusės aplinkybes ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino ir jo asmenybę charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad apelianto teistumai išnykę, tačiau jis baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai (b. l. 114, 165), augina du mažamečius vaikus. Be to, teismas įvertino ir nukentėjusiojo netinkamą elgesį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, V. V. už tyčinį nužudymą (BK 129 str. 1 d.) paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė yra mažesnė nei BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kuris yra 10 metų laisvės atėmimo. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.