- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-16
- Bylos Nr.
- Iv-2613-484/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00778-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- L. N.
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Dina Olševskaja
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjo L. N. (L. N.) atstovei advokato padėjėjai Dinai Olševskajai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas L. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2012-06-04, ir prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtus 5 873,36 Lt (penkis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt tris litus 28 ct) priedų ir priemokų dėl taikyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Skunduose nurodė, kad jis statutinis valstybės tarnautojas, nuo 2000-09-01 dirba Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime Vidaus tarnybos vyriausiuoju specialistu. Teigė, kad laikotarpiu nuo 2007 metų sausio mėnesio iki 2009 metų kovo mėnesio dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ minėtą teisinį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas už faktiškai atliktą darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs, todėl remdamasis nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 nuostatomis, mano, kad turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2009-12-11, o į teismą jis kreipėsi 2012-03-08, mano, kad trijų metų senaties termino, numatyto Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, nepraleido (b. l. 1-3, 36-38).
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepimuose nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Mano, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 12-13, 43-44).
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą remdamasi skundų argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2009 metais dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose (b. l. 14).
Remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojo asmeninio uždarbio kortelės išrašo duomenimis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 55 ir 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007-2009 metais pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 15-16, 39).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
To paties įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2007 metų sausio mėnesio iki 2009 metų birželio mėnesio.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad mokant valstybės tarnautojui (pareigūnui) ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia asmens teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, tačiau kreiptis į teismą jis turi įstatymo nustatytais terminais.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis a. b. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjos skundo reikalavimams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a. b. Nr. A575-1839/2011).
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį nuo 2007 metų sausio mėnesio iki 2009 metų birželio mėnesio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2012-03-09, skundo reikalavimą žodžiu patikslino 2012-05-22 teismo posėdyje. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. Atsižvelgiant į tai, kad darbo užmokestis mokamas už praeitą mėnesį, pareiškėjas turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už 2009 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo šachmatinių atsiskaitymo žiniaraščių duomenimis pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą pareiškėjui 2009 metų vasario mėn. neišmokėta 213,75 Lt, kovo mėn. – 193,39 Lt, balandžio mėn. – 203,58 Lt, gegužės mėn. – 213,75 Lt, birželio mėn. – 213,75 Lt (b. l. 6, 39). Iš viso už nurodytą laikotarpį pareiškėjui neišmokėta 1038,22 Lt. Ginčo dėl pateiktuose žiniaraščiuose nurodytų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjo naudai iš atsakovo.
Kadangi pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminą, pareiškėjui nepriteistina darbo užmokesčio dalis: už 2007 metų sausio mėn. – 92,90 Lt, vasario mėn. – 92,90 Lt, kovo mėn. – 92,90 Lt; balandžio mėn. – 92,90 Lt, gegužės mėn. – 76,01 Lt, liepos mėn. – 53,08 Lt, rugpjūčio mėn. – 92,90 Lt, rugsėjo mėn. – 92,90 Lt, spalio mėn. – 92,90 Lt, lapkričio mėn. – 92,90 Lt, gruodžio mėn. – 92,90 Lt, 2008 metų sausio mėn. – 46,82 Lt, vasario mėn. 103,00 Lt, kovo mėn. – 103,00 Lt, balandžio mėn. – 455,50 Lt, gegužės mėn. 341,63 Lt, birželio mėn. - 91,10 Lt, liepos mėn. – 455,50 Lt, rugpjūčio mėn. – 455,50 Lt, rugsėjo mėn. - 455,50 Lt, spalio mėn. – 237,65 Lt, lapkričio mėn. - 455,50 Lt, gruodžio mėn. - 455,50 Lt, 2009 metų sausio mėn. – 213,75 Lt (b. l. 6, 39). Iš viso pareiškėjui nepriteistina – 4 835,14 Lt. Pareiškėjo skundas dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2009 metų sausio mėnesio priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip prašo teismo priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (2 d.).
Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).
Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Pareiškėjui teisinės paslaugos buvo teikiamos nuo 2012-02-29, t. y. galiojant Vyriausybės 2007-12-17 nutarimu Nr. 1368 patvirtintam minimalios mėnesinės algos dydžiui 800 Lt. Rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.
Bylos dokumentais nustatyta, kad pareiškėją bylos procese pagal 2012-05-22 atstovavimo sutartį atstovauja advokato padėjėja Dina Olševskaja (b. l. 21). Byloje esantis 2012-02-29 pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjas už skundo surašymą advokato padėjėjai sumokėjo 400 litų (b. l. 7). Ši suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte už tokio pobūdžio paslaugas nustatytų maksimalių dydžių.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, proporcingai pareiškėjui priteistai sumai (priteista 1038,22 Lt iš 53873,36 Lt, t. y. 18 proc. prašomos sumos) mažintina ir pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis ir pareiškėjui priteistina 72 (400 x 18 proc.) Lt teismo išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendė:
L. N. (L. N.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. N. naudai iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1038,22 (vieną tūkstantį trisdešimt aštuonis litus ir 22 ct) neišmokėto darbo užmokesčio ir 72 (septyniasdešimt du) litus teismo išlaidoms atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.