Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vaido Vasiliausko, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Algimanto Šindeikio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK0 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Taip pat A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios paskirtos bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. K. 1 260,86 Eur turtinė žala.

Priteista iš A. K. nukentėjusiajam V. S. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Priteista iš A. K. 67,20 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei.

Priteista iš A. K. 318,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. K., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. birželio 23 d. apie 22.00 val., sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė vieną kartą kumščiu V. S. į veidą, taip smurtaudamas nukentėjusiajam V. S. sukėlė fizinį skausmą.

2. Taip pat A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. birželio 24 d. apie 14.00 val., V. S. namo, esančio, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sudavė kumščiu tris kartus į veidą ir keturis kartus į kairį šoną V. S., taip padarė nukentėjusiajam kraujosruvas akių vokuose, žanduose, kakle, skruostikaulių, dešinės akiduobės išorinės sienelės, žandinių ančių, nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, jog kaltinimai, pareikšti A. K. nukentėjusiajam V. S. sukėlus fizinį skausmą ir nesunkiai sužalojus jo sveikatą, pasitvirtino, jo padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.

4.10. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendžiu, tuo atveju, jeigu jo apeliacinis skundas būtų patenkintas, yra pagrindas panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl dalies civilinių ieškinių patenkinimo bei bausmės paskyrimo.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Algimanto Šindeikio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

9. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. K. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

10. Apeliantas kategoriškai viso proceso metu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo neprisipažino teigdamas, jog V. S. atžvilgiu jis nesmurtavo, kad priešingai tai V. S. atėjęs į jų teritoriją trankė elektros skydinės dėžę, su replėmis nuėjęs už jų ūkinio pastato, kur yra įrengtas apšvietimas, nukirpo laidus, mėtė kabelių daleles dėl ko jis iškvietė policiją. Kitos dienos ryte kaimynei V. T. pranešus, kad jų teritorijoje išdaužyti šviestuvai, nukarpyti laidai, nuvyko į sodybą apžiūrėti padarytų nuostolių. V. S. tą dieną nematė, į jo namus nebuvo nuėjęs. Mano, kad V. S. apkaltino jį sumušimu dėl to, kad jis pasakė, jog kreipsis į policiją dėl turto sugadinimo. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog A. K. 2021 m. birželio 23 d. apie 22.00 val., sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė vieną kartą kumščiu V. S. į veidą, taip smurtaudamas nukentėjusiajam V. S. sukėlė fizinį skausmą, bei 2021 m. birželio 24 d. apie 14.00 val., V. S. namo, esančio, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sudavė kumščiu tris kartus į veidą ir keturis kartus į kairį šoną V. S., taip padarė nukentėjusiajam kraujosruvas akių vokuose, žanduose, kakle, skruostikaulių, dešinės akiduobės išorinės sienelės, žandinių ančių, nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo V. S. parodymai, kurie kartu su liudytojų V. V., A. S., J. S. parodymais, specialisto G. A. C. paaiškinimais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 1195/21 (02), kurioje nurodyta, jog nukentėjusysis specialisto pripažintus ir nustatytus sužalojimus patyrė galimai aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu (t. 1, b. l. 103 – 105), medicininiu dokumentų išrašu, iš kurio matyti, kad V. S. lankėsi Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje, nes buvo sumuštas kaimyno, Panevėžio ligoninėje jam diagnozuotas viršutinio žandikaulio lūžis, abiejų pusių viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių lūžiai, nosies kaulų lūžimas, Kauno klinikose pacientas konsultuotas veido ir žandikaulių chirurgo (t. 1, b. l. 97, 98 – 99), parodymų patikrinimo vietoje bei asmens parodymo atpažinti protokolais, kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusysis atpažįsta A. K. kaip asmenį, sudavusį jam smūgius bei parodo vietas, kuriose buvo sumuštas (t. 1, b. l 48 - 52, 57 – 59), įvykio vietos apžiūros protokolu, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas namuose, kur rasta kraujo dėmių (t. 1, b. l. 23 – 25), kitų daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėti nukentėjusiojo marškinėliai, kurie yra perplėšti ir ištepti krauju (t. 1, b. l. 84 – 85), kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuotas pareigūnų Body kameromis padaryti vaizdo įrašai (t. 1, b. l. 127 – 129), vaizdo įrašai užfiksuoti policijos pareigūnų Body kameromis, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis nurodė gavęs smūgį į veidą, kai buvo nuėjęs aiškintis dėl jam trukdančių ilsėtis šviesų (t. 1, b. l. 130) ir kita rašytine bylos medžiaga tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Aptarti įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Šių įrodymų visumos analizė pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstas išvadas dėl A. K. kaltės ir jo veikų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį.

11. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas pirmosios instancijos teisme pakankamai nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes bei parodė, kad per Jonines jis nukirpo šalia jo namų esančioje medžiotojų sodyboje kabelį, nes labai erzino šviesos. A. K. pamatęs, kad jis kerpa kabelį pribėgo ir jam bepjaunant kabelį, sudavė kumščiu į dešinę veido pusę. Parėjęs namo pamatė, kad veidas pradėjo tinti. 2021 m. birželio 24 d. jis pasiėmė kirvuką ir išdaužė pas medžiotojus lempas, nes jam jos švietė. Medžiotojų tuomet jau nebebuvo. Kaimynė V. T. pamatė, kad jis išdaužė lempas, klausė, ką jis daro. Jis parėjo namo, atvažiavo A. K. ir V. T. viską pastarajam pasakė. Tuomet jis pamatė ateinantį A. K., nespėjo užsikabinti durų, pastarasis įėjo ir tris kartus sudavė kumščiu jam į veidą, į šonus. Jis nesigynė, nes A. K. buvo jį prispaudęs prie kėdės, be to, bijojo po pirmo smūgio. Tada jis paskambino dukrai ir pasakė, kad A. K. jį sumušė. Atvažiavo dukra, nuvežė jį pas daktarą. A. K. jį sumušė už padarytą žalą. Jis tą dieną buvo neblaivus, bet viską gerai prisimena (t. 1, b. l. 12 – 17, 38 - 42, t. 2, b. l. 159). Netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes viso proceso metu jis davė išsamius bei nuoseklius parodymus, jo parodymai atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo duotais parodymais, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. S. negali būti apklausimas ir duoti parodymus nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nors kitoje byloje, kurioje V. S. buvo įtariamas svetimo turto sugadinimu, pripažinta, kad jis baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, kadangi ekspertai nustatė, jog V. S. tiriamos veikos metu sirgo psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir negalėjo suprasti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų, to negali padaryti ir šiuo metu (t. y. ekspertizės akto surašymo metu - 2021 m. spalio 5 d. – lapkričio 5 d.), negali dalyvauti teismo procese, ikiteisminiame tyrime, dėl savo psichikos būklės negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme ir duoti parodymus (2 t., b. l. 146-150), tačiau kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, minima teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė buvo atlikta siekiant išsiaiškinti ar asmuo yra pakaltinamas ir gali atsakyti pagal įstatymą už padarytą pavojingą veiką, o šioje byloje asmuo yra pripažintas nukentėjusiuoju, ir nors fakto, kas jis serga psichikos sutrikimu niekas neginčija, tačiau pats savaime nukentėjusiojo sveikatos sutrikimas nelemia negebėjimo duoti parodymus. Pažymėtina, jog teismas nukentėjusiojo parodymus vertino nesuteikdamas jiems išskirtinumo, o kartu su kitais bylos įrodymais, atsižvelgęs į įvykių eigą, į byloje nustatytų aplinkybių visumą, jų loginį ryšį, t. y. vertino visų įrodymų visumą. Abejoti V. S. nurodytomis aplinkybėmis, dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, teismui nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju, neginčytinai nustatyta, kad V. S. sugadino svetimą – (duomenys neskelbtini) rajono medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, kas ir buvo priežastis kilti konfliktui tarp A. K. ir nukentėjusiojo. Tai, kad dėl sugadinto turto kilo konfliktas su V. S., iš dalies pripažino ir pats nuteistasis, kuriam buvo aiškus pagrindas pykti bei smurtauti prieš nukentėjusįjį, tačiau kaltę dėl fizinių veiksmų prieš nukentėjusį panaudojimą neigė. Tai, kad yra pagrindas tikėti nukentėjusiojo V. S. nurodytomis aplinkybėmis, kad jį sumušė būtent A. K. rodo ir nukentėjusiojo elgesys po įvykio. Pažymėtina, jog tą pačią dieną po įvykio, nukentėjusiajam paskambinusiai dukrai V. V., jis papasakojo apie jo sužalojimo aplinkybes, iš karto nurodė, kad dėl išdaužytų lempų sodyboje, jį sumušė A. K.. Šias aplinkybes, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta nukentėjusiojo dukra V. V., kuri parodė, kad 2021 m. birželio 24 d. apie 17 val., paskambino tėvukui, kuris pasakė, kad jį sumušė A. K.. Tada ji paskambino broliui ir jie abu nuvažiavo pasižiūrėti, kas atsitiko. Atvažiavę apie 19 val., pamatė, kad tėvas sumuštas, veidas mėlynas, ištinęs. Tėvas buvo pasitepęs dantų pasta, kad nuimtų jam tinimą, buvo išsitepęs paakius, kad nebūtų mėlynių. Tėvas sakė, kad 2021 m. birželio 23 d. už medžiotojų ūkinio pastato gavo kelis smūgius, kai nukirpo laidus, o kitą dieną atėjo A. K. ir sudavė jam 4-5 kartus į krūtinę, į šonkaulius. Tėvo rūbai buvo suplyšę, matėsi kraujo žymių ant grindų (t. 2, b. l. 176). Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas nukentėjusiojo sūnus A. S., kuris parodė, kad 2021 m. birželio 24 d. pas jį buvo atvažiavusi sesuo V., kuri paskambino tėvui ir pastarasis jai pasakė, kad yra sumuštas ir guli. Jie nuvažiavo pas tėvą, kuris pasakė, kad jį sumušė kaimynas A. K., nes nukirpo laidus. Jie nuėjo pas kaimynę V. T., kuri pasakė, kad tėvas nukirpo medžiotojams laidus ir, kad per mažai gavo nuo medžiotojų. Tėvas sakė, kad A. K. jį pagavo prie ūkinio pastato ir porą kartų sudavė į veidą, o paskui atėjo ryte ir sumušė namuose. Kai atvažiavo, tėvo veidas buvo ištinęs, jis buvo pasitepęs dantų pasta prie akių, kad jam nuimtų patinimus. Virtuvėje ant grindų buvo pritaškyta kraujo, rūbai irgi buvo kruvini (t. 2, b. l. 176 – 177). Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. S. parodė, jog sužinojusi iš M., kad V. S. sumuštas, ji po poros dienų paskambino nukentėjusiajam. V. S. sakė, kad yra ligoninėje Kaune ir kad jį atėjęs į namus sudaužė A. K.. V. S. kitų pavardžių be K. neminėjo. Nukentėjusysis jai tik po kurio laiko pasakė, kad medžiotojams nukapojo kabelius (t. 3, b. l. 19-20). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja J. S., apklausta ikiteisminiame tyrime aiškiai parodė, kad ji nežino kas konkrečiai V. S. mušė, kad tuos asmenis jis įvardijo kaip “medžiotojai“, o apklausta teisme, dėl tų pačių aplinkybių nurodo, kad paskambinusi V. S. jis sakė, kad yra ligoninėje Kaune ir, kad jį K. sudaužė, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nors liudytojos J. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo visiškai tapatūs, analogiški, tačiau tai neduoda pagrindo jų vertinti kaip prieštaringus, nepatikimus ir jais nesivadovauti. Pirmosios instancijos teisme minėta liudytoja paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu ji tyrėjai nenurodė, kas sumušė V. S., nes nematė skirtumo tarp pasakymo, kad sumušė medžiotojai ir sumušė K. Pažymėtina, jog nors tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai V. V., A. S. ir J. S. tiesiogiai pačio įvykio nematė, tačiau visi jie patvirtino, jog apie nukentėjusiojo sumušimą jiems tapo žinoma iš jo paties pasakojimų, be to, minėti liudytojai nurodė analogiškas aplinkybes apie V. S. atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus, vietas bei tai, kad jį sumušė būtent A. K., kas tik patvirtina, kad nukentėjusysis neišsigalvoja ir visiems pasakoja tą patį.

12. Tai, kad A. K. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas smurtas, nėra išgalvota V. S. versija patvirtina ir byloje esantis medicinos dokumentų išrašas, iš kurio matyti, kad V. S. 2021 m. birželio 26 d. 01.10 val. lankėsi Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje ir gydytojui nurodė, kad buvo sumuštas kaimyno. Panevėžio ligoninėje jam diagnozuotas viršutinio žandikaulio lūžis, abiejų pusių viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių lūžiai, nosies kaulų lūžimas. Kauno klinikose pacientas konsultuotas veido ir žandikaulių chirurgo (1 t., b. l. 97, 98-99). Parodymų patikrinimo vietoje bei asmens parodymo atpažinti protokoluose taip pat užfiksuota, kad nukentėjusysis atpažįsta A. K. kaip asmenį, sudavusį jam smūgius bei parodo vietas, kuriose buvo sumuštas (t. 1, b. l. 45-52, 57-64). Byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, patvirtina kad nukentėjusysis V. S. buvo sužalotas namuose, kur rasta kraujo dėmių (t. 1, b. l. 23-35). Be to, nukentėjusiojo parodymus ir tai, kad jam įvykio dieną buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 1195/2021(02), kurioje nurodyta, kad V. S. nustatyta kraujosruvos akių vokuose, žanduose, kakle, skruostikaulių, dešinės akiduobės išorinės sienelės, žandinių ančių, nosies kaulų lūžis. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis, gydymo taktika ir rekomendacijos rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis, t. y. 2021 m. birželio 23 d. apie 23.00 val. vieną kartą kumščiu trenkus į dešinę veido pusę, po to, 2021 m. birželio 24 d. apie 10.00 val., sugriebus už marškinių, taip apdraskant krūtinę, ir tris kartus sudavus kumščiu į veidą bei keturis kartus į kairį šoną. Sužalojimai galėjo būti padaryti dėl ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti dėl vieno griuvimo. Skruostikaulių, dešinės akiduobės išorinės sienelės, žandinių ančių, nosies kaulų lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 103-105). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas G. A. C. patvirtino surašytą išvadą bei nurodė, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti buku daiktu, t.y. ranka. Specialisto teigimu, byloje nėra duomenų, kad asmuo pats negalėjo susižaloti, nes jis nėra paralyžiuotas, jis gali valdyti savo kūną, taip pat sužalojimo metu jam nebuvo apribota laisvė judėti, tačiau vienas griuvimas ar atsitrenkimas į paviršių negalėjo sukelti tokių sužalojimų. Tokie sužalojimai galėjo atsirasti patyrus ne mažiau kaip tris trauminius poveikius. Kategoriškai tvirtinti, kad griūnant asmuo negalėjo patirti tokių sužalojimų, jis negali (t. 3, b. l. 19 -20). Tai, jog specialisto išvada negali tiesiogiai patvirtinti, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent A. K. dar nereiškia, jog specialisto išvada negali būti laikoma patikimu netiesioginiu įrodymu byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tiek specialisto G. A. C. paaiškinimus, tiek ir jo pasirašytą išvadą bei jos patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Kritikuotina ir apelianto pateikta nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo versiją, argumentuojant, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti griuvinėjant ar griūnant važiuojant dviračiu dėl sunkaus girtumo laipsnio. Tokie apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kad tą dieną V. S. būtų važiavę dviračiu. Priešingai, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas K. M. parodė, kad po Joninių, šeštadienį, važiavo į parduotuvę su dviračiu ir po 10 val. matė nukentėjusįjį V. S., kurio veido vienas šonas buvo išteptas baltai, galėjo būti ir užklijuotas, ėjo nuo (duomenys neskelbtini) link namų, atrodė, kad eina iš parduotuvės, rankose kažką nešėsi – lyg alaus, lyg cigarečių (t. 2, b. l. 175). Liudytoju teisme apklaustas S. T., nurodė, jog V. S. turi dviratį, tačiau juo važinėja retai (t. 3, b. l. 3). Liudytoja V. T. taip pat nurodė, jog po Joninių 10 val. ryte nukentėjusį ji matė einantį. Pažymėtina ir tai, jog teisme apklaustas specialistas G. A. C. paaiškino, jog vienas griuvimas ar atsitrenkimas į paviršių negalėjo nukentėjusiajam sukelti tokių sužalojimų, tokie sužalojimai galėjo atsirasti patyrus ne mažiau kaip tris trauminius poveikius. Tai, kad V. S. specialisto išvada nustatytus sužalojimus galėjo patirti ne 2021 m. birželio 24 d. dieną, o anksčiau, nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog liudytojai K. M. ir V. T. nukentėjusįjį matė einantį po Joninių 10 val. ryte, kuris buvo išsitepęs ar užsiklijavęs ant žando kažką balto. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po 2021 m. birželio 23 d. vakare A. K. jam suduoto smūgio pradėjo tinti veidas, todėl ryte grįžęs iš medžiotojų sodybos, kurioje jis išdaužė šviestuvus, pasitepė veidą pasta ir išėjo pėsčiomis į parduotuvę esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Liudytojas K. M. patvirtino, jog jis sužalojimų nematė, tik matė, kad ant V. S. veido kažkas baltas yra, maždaug delno dydžio. Liudytoja V. M. taip pat patvirtino, jog kitą dieną po Joninių, apie 10 val. ryto, eidama iš kaimynės V. T., matė pėstute grįžtantį V. S.. Sužalojimų ant jo nematė, jis buvo tik užsiklijavęs pleistriuką (t. 3, b. l. 4).

13. Vertinant nukentėjusiojo duotų parodymų nuoseklumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog V. S. apklausiamas kitoje byloje, kurioje jis buvo įtariamas svetimo turto sugadinimu (teisminio proceso Nr. 1-01-1-22477-2021-0, kuri apeliacinės instancijos teismo buvo išreikalauta ir apžiūrėta nagrinėjant šią baudžiamąją bylą), taip pat nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir nagrinėjamoje byloje apklausiant jį nukentėjusiuoju. V. S. kategoriškai teigė, jog A. K. jo atžvilgiu naudojo smurtą. Tai, kad kaip teigiama apeliaciniame skunde, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis painiojo įvykio laikus, nurodydamas skirtingas valandas kuomet jis buvo sumuštas A. K. 2021 m. birželio 24 d. (2021 m. birželio 26 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. birželio 24 d. apie 10.00 val. pas jį į namus įsiveržė A. K.; 2021 m. rugsėjo 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodoma, kad 2021 m. birželio 24 d. 10.00 val. ryte A. K. pateko į nukentėjusiojo namus; 2021 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis nurodo, kad A. K. galėjo ne 10 val. ryte, o 14 val. dieną jį sumušti; apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodo, kad buvo sumuštas 2021 m. birželio 24 d. po pietų), nepaneigia nukentėjusiojo sužalojimo fakto bei nesudaro pagrindo, jo parodymais netikėti bei vertinti, kad jis siekia apeliantą apkaltinti išgalvotais dalykais. Pažymėtina, jog apklausiamas 2021 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis patikslino savo anksčiau duotus parodymus, nurodydamas, kad tiksliai valandos, kada antrą kartą A. K. jam sudavė smūgius, jis pasakyti negali, bet kaip supranta tai buvo po to, kai A. K. buvo pranešta, kad medžiotojų sodyboje jis sugadino šviestuvus ir tuomet jis atvažiavęs jų apžiūrėti atėjo pas nukentėjusįjį ir sudavė smūgius. Anksčiau manė, kad A. K. antrą kartą jį mušė 2021 m. birželio 24 d. ryte, tačiau dabar tuo nėra tikras, kadangi nuo to laiko kai jis parėjo iš parduotuvės, buvo praėjęs laiko tarpas ir po įvykio praėjus kelioms valandoms jam skambino dukra V., kuriai ir pasakė, kad yra sumuštas (t. 1, b. l. 39). Pagrindą tikėti nukentėjusiojo parodymais, jog jis apsiriko nurodydamas, laiką kuomet jis antrą kartą buvo sumuštas A. K., sudaro ir tai, jog jau aukščiau minėti liudytojai K. M. ir V. T., V. M., nukentėjusįjį matė einantį po Joninių apie 10 val. ryte, taigi akivaizdu, jog 10 val. ryto, kaip pirminiuose savo parodymuose buvo nurodęs nukentėjusysis, A. K. jo sumušti negalėjo. Tai, kad A. K. nukentėjusįjį galėjo sumušti 2021 m. birželio 24 d. po pietų apie 14 val., kaip patikslintuose parodymuose teigė nukentėjusysis, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, jog A. K. į medžiotojų sodybą, apžiūrėti padarytų nuostolių atvyko apie 14 val., ko neneigė ir pats A. K.. Liudytojai V. T. ir S. T. taip pat patvirtino, jog A. K. į sodybą atvažiavo apie 13-14 val. Iš byloje esančios A. K. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės, taip pat matyti, kad minėto numerio veikimas (duomenys neskelbtini) kaime esantis ryšių bokštas, kurio veikimo teritorija apima ir įvykio vietos teritoriją (duomenys neskelbtini) kaime, fiksuotas nuo 2021 m. birželio 24 d. nuo 13.43 val. iki 16.28 val. (2 t., b. l. 9-10).

14. Pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. S. parodymais, kad A. K. buvo nukentėjusiojo namuose ir naudojo jo atžvilgiu smurtą, nesudaro ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės: jog liudytoja V. T. matė kaip pas ją atėjo A. K. ir vėliau išėjo iš jos sodybos ir matė, kad jis išėjęs nuėjo iki medžiotojų sodybos sėdo į automobilį ir išvažiavo; liudytoja V. M. visą dieną ravėdama daržą nematė, kad kas nors būtų ėjęs pas nukentėjusįjį; liudytojas J. M. patvirtino, kad matė kaip 2021 m. birželio 24 d. dieną atvažiavo į medžiotojų sodybą A. K., o vėliau nuėjo pas kaimynę V. T.. Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų V. T., V. M. ir J. M. parodymai, jog jie nematė, ar būtų matę, kad A. K. būtų ėjęs į nukentėjusiojo sodybą, negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantis, kad A. K. tikrai nebuvo nuėjęs į V. S. sodybą. Kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, liudytoja V. T. nepatvirtino, kad visą laiką nuo to momento, kai pamatė atvykusį A. K., ji nuolatos stebėjo ką jis veikia, kur eina, iki pat jo išvykimo, priešingai, ji pati ikiteisminio tyrimo metu teigė Joninių dieną buvo užsiėmusi savo reikalais, laisvalaikiu namuose. Liudytojas J. M. nurodė, kad matė kaip atvažiavo A. K., kaip nuėjo pas kaimynę, tačiau tada jis su sūnumi išvažiavo ir nežino, kada A. K. išvažiavo iš sodybos. Liudytoja V. M. nurodė, jog negali pasakyti, ar A. K. buvo užėjęs pas V. S.. Ji ravėjo daržą ir nematė kad kas nors būtų ėjęs pas nukentėjusįjį į kiemą. Taigi, nei vienas iš šių apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog be perstojo stebėjo nukentėjusiojo namus bei į sodybą atvykusį A. K., todėl, kaip jau minėta, teigti, jog A. K. tikrai nebuvo nuėjęs į V. S. sodybą, nėra jokio pagrindo.

15. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu A. K. buvo nuteistas dėl 2021 m. birželio 23 d. vakare įvykusio įvykio aplinkybių. Skundo autoriaus teigimu, vadovaujantis bylos duomenimis policijos pareigūnai E. G. ir A. I. atvykę pas V. S. 2021 m. birželio 23 d. 22:03 val. nenustatė jam jokių sumušimų, nukentėjusysis nepareiškė jokių nusiskundimų dėl jo sumušimų ar sveikatos būklės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis atvykusiems pas jį pareigūnams sakė apie sumušimą, patvirtina pareigūnų Body kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų turinys (t. 1, b. l. 130). Įrašuose aiškiai girdėti, kaip nukentėjusysis pareigūnams mažiausiai du kartus pasako, kad nuėjęs aiškintis į medžiotojų sodybą dėl jam trukdančių ilsėtis šviesų, jis buvo sumuštas („davė į snukį“). Įrašuose taip pat užfiksuota, kad pokalbio su pareigūnais metu minimas tik vienas asmuo – kaimynas A. Ir nors liudytojais apklausti policijos pareigūnai E. G. ir A. I. nurodė, kad nukentėjusysis sužalojimu nesiskundė, lyg sakė, kad davė, bet nesuprato, ką davė, tačiau kaip jau minėta, vaizdo įrašuose užfiksuota, kad nukentėjusysis net du kartus aiškiai pasakė, kad jam buvo suduota, tačiau į vieną tokį nukentėjusiojo pasakymą buvo atsakyta – nemeluok, o į kitą netgi paaiškinta, kad jis gaus baudą ne už tai, kad gavo į veidą, o už tai, kad karpė laidus. Tai, kad policijos pareigūnai akivaizdžių smurto žymių ant nukentėjusiojo kūno nematė, nepaneigia nukentėjusiojo atžvilgiu naudoto smurto fakto. Kaip nurodė pats nukentėjusysis, jam tik paryčiais pradėjo labai skaudėti veidą, veido dešinė pusė buvo išmušta karščio, paraudusi, pradėjo tinti.

16. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti medžiotojų sodyboje buvę J. M. ir K. Š., patvirtino, jog tuo metu kai A. K. buvo nuėjęs už ūkinio, jis negalėjo pasiekti V. S., todėl jokio kontakto su juo negalėjo būti, kadangi prie tvoros stovi jūrinis konteineris, ten pridėta visokių daiktų ir praėjimo nėra. Tačiau šie liudytojų parodymai, teisėjų kolegijos vertintini kritiškai, kadangi kaip matyti iš byloje esančio parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir pridėtų foto lentelių (t. 1, b. l 45-46, 48-49), tarp tvoros ir jūrinio konteinerio yra akivaizdus tarpas, kuriuo galima ir įmanoma praeiti.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas A. K. kaltę grindė tik nukentėjusiojo parodymais ir pateikta įvykių versija, taip pat kitų asmenų parodymais, kurie yra grindžiami jų gauta informacija apie A. K. veiksmus iš pačio nukentėjusiojo, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir netiesiogiai įvykį mačiusių apklaustų liudytojų parodymus bei jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo, liudytojų V. V., A. S., J. S. parodymai, specialisto G. A. C. paaiškinimai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykių metu nukentėjusiojo atžvilgiu jis jokių veiksmų neatliko ir neabejotinai patvirtina, kad A. K. smurtas prieš nukentėjusįjį, 2021 m. birželio 23 d. apie 22.00 val., tyčia sudavus vieną kartą kumščiu V. S. į veidą ir 2021 m. birželio 24 d. apie 14.00 val., tyčia sudavus kumščiu tris kartus į veidą ir keturis kartus į kairį šoną buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (V. S. sukeltu fiziniu skausmu ir padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako A. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

Dėl civilinio ieškinio

19. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad A. K. kaltės nepripažino, turi būti atmesti pirmos instancijos teismo priteisti civiliniai ieškiniai.

19.1. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

19.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu iš nuteistojo A. K. priteistu Kauno teritorinės ligonių kasos naudai civiliniu ieškiniu 1260,86 Eur turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiojo V. S. naudai priteistu civiliniu ieškiniu 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kadangi jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. K. kaltės padarius nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteisti esant teisiniam pagrindui. Vertindamas V. S. naudai priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

20. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti nuteistojo A. K. naudai, pagal pateikiamus rašytinius įrodymus, patirtas procesines išlaidas už gynėjo advokato dalyvavimą apeliaciniame procese atstovaujant jį ir rengiant apeliacinį skundą. Šiuo atveju atmetus nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, A. K. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Algimanto Šindeikio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.