Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-136-64/2010

Teisėja Vitalija Liauzginienė Proceso Nr. 1-86-1-00131-2006-9

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.2.4.5.; 2.1.6.2.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.3.4.6.2.; 2.3.6.3.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.;2.4.5.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 2.6.9.; 3.12.

2010 m. rugsėjo 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, paliekant jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Iš M. J. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos SAM, kodas 191351679, už E. D. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas 2735 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt penki litai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2006 m. vasario 11 d., apie 23 val., kavinės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų, tyčia kumščiu suduodamas du kartus E. D. į galvą, padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, dešinio skruostikaulio lūžį, t.y. nukentėjusiajam E. D. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio skruostikaulio lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010-01-28 nuosprendį ir jį pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti, kaip nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nurodo, kad eksperto išvada neturi jokių pranašumų, lyginant ją su kitais įrodymais. Teigia, kad šioje byloje buvo remiamasi eksperto R.Raukčio parodymais, kurie, jo nuomone, buvo neobjektyvūs, neišsamūs ir prieštaraujantys elementariai medicininiai praktikai, nes posėdžio metu ekspertas R.Rauktys parodė, kad „<...> nurodyti sužalojimai E. D. buvo padaryti ne anksčiau kaip 2006 m. vasario 9 d. ir ne vėliau kaip 2006 m. vasario 15 d. <...>“. Taigi, ekspertas R.Rauktys nurodė gana ilgą, net 6 dienų, laikotarpį, per kurį E. D. galėjo būti padaryti sužalojimai. Kadangi ekspertas R.Rauktys nenurodė tikslaus laiko, kada E. D. buvo padaryti sužalojimai, todėl eksperto išvada šioje dalyje yra tik tikėtino pobūdžio, dėl to, teigia, kad teismas neturi vadovautis eksperto išvada. Nurodo, kad šioje byloje ir be eksperto R.Raukčio išvados yra aišku, kad sužalojimai E. D. buvo padaryti ne vėliau kaip 2006-02-15, tai yra tada, kai E. D. kreipėsi pagalbos į medikus, bet išvadoje nėra nurodyta, kad sužalojimai E. D. buvo padaryti būtent 2006 metų vasario 13 dieną nuo 21.00 vai. iki sekančios dienos 03.00 val. Netikslus, o tik apytikslis 6 dienų sužalojimų E. D. padarymo laikotarpis, reiškia tik viena - E. D. sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitu metu, o ne 2006 m. vasario 13 dieną 23.00 val. Šio neaiškumo teismas nepašalino, nesiėmė būtinų priemonių nustatyti tikslaus E. D. sužalojimo laiko. Eksperto R.Raukčio išvada ir parodymai dėl E. D. sužalojimo laiko yra tikėtino pobūdžio, pagrįsta daugiau nuomone, o ne faktais ir įrodymais, sužalojimo faktas nėra patvirtintas kitų liudytojų, išskyrus paties E. D. ir jo draugelių-sugėrovų, parodymais, dėl to mano, kad teismas neturėjo pagrindo laikyti E. D. sužalojimo faktą būtent 2006 m. vasario 13 dieną 23.00 val., įrodytu, netyrė versijos, kad E. D. galėjo būti sužalotas po to, kai 2006 m. vasario 14 d. naktį, apie 03.00 val. buvo išleistas iš policijos komisariato. Taip pat nepagrįstas eksperto teiginys, jog skruostikaulio lūžį galima pastebėti ir iš karto, ir po keliolikos valandų, praėjus alkoholio poveikiui, tačiau kelia abejonių, kodėl E. D. tik kitos dienos vidury pastebi, kad jam sulaužytas skruostikaulis, nes lūžus skruostikauliui, asmenį beveik iš karto pradeda kankinti skausmas, atsiranda patinimas, atsiranda kiti, būdingi lūžiams požymiai. Be to, policijos pareigūnai, pristatę E. D. į policijos komisariatą, bei policijos komisariato budintis patvirtino, kad pristatytas į policijos komisariatą ir išleistas iš policijos komisariato E. D. buvo sveikas ir jokių sužalojimų ar sulaužymų požymių jo veide nebuvo pastebėta. Mano, kad net jei ir buvo sulaužytas skruostikaulis E. D., tai skausmą jis turėjo pajusti praėjus kelioms valandoms, prašyti komisariate suteikti jam medicininę pagalbą, tačiau to nukentėjęs nepadarė, o dėl skruostikaulio lūžio kreipėsi daugiau nei po dviejų parų. Dėl šių aplinkybių mano, kad eksperto R.Raukčio bandymas paaiškinti, kad E. D. galėjo nepajusti skausmo dėl girtumo, verčia abejoti šio eksperto kompetencija, o toks E. D. elgesys verčia manyti, kad jis buvo pristatytas iš kavinės į policijos komisariatą sveikas, nesužalotas ir jam nebuvo sulaužytas skruostikaulis. Be to, posėdžio metu ekspertas R.Rauktys patvirtino, kad jis negali kategoriškai pasakyti, kada buvo padaryti sužalojimai – ar vasario 10 d., ar vasario 11 d., ar vasario 12 d., nes apžiūros metu nustatyti sužalojimai – poodinė kraujosruva ir kt., jau buvo seni, tame tarpe ir akies obuolio junginėje <...>“. Kadangi ekspertas R.Rauktys negalėjo nurodyti tikslaus E. D. sužalojimo laiko, todėl jo išvada gali būti vadovaujamasi tik dėl paties E. D. sužalojimo fakto, o ne dėl šio sužalojimo laiko. Be to, visiškai nesuprantama kaip policijos pareigūnai nepastebėjo išorinių smurto žymių ant E. D. veido - poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir kraujosruvos dešinės akies obuolio junginėje, nes išoriniai veido sužalojimai atsiranda netrukus po sumušimo, o ne po keliolikos valandų. Todėl kraujosruvas policijos pareigūnai tikrai būtų pastebėję ant E. D. veido tik esant vienai sąlygai - šios kraujosruvos turėjo būti ant E. D. veido pristatant jį į policijos komisariatą. Bet policijos pareigūnai kraujosruvų nepastebėjo, nes jų nebuvo, o atsirado jos jau vėliau, po to, kai E. D. apie 3 val. nakties buvo išleistas iš policijos komisariato ir, tikriausiai, įsivėlė į eilinį konfliktą, kurio pasekoje ir atsirado kraujosruvos ir skruostikaulio lūžis. Teismas netyrė šios versijos, o tik laikėsi prokurorų sufabrikuotos bylos versijos. Be to, teigia, kad specialisto išvadoje nurodoma, kad E. D. poodinė kraujosruva dešinės akies voke, dešinės akies obuolio junginėje ir dešinio skruostikaulio lūžis, o tokius sužalojimus E. D. galėjo padaryti tik kairiarankis žmogus, o jis yra dešiniarankis. Atsižvelgiant į tai, šis faktas patvirtina tą aplinkybę, kad jis nesužalojo E. D., bet pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į šį faktą, apie tai nepasisakė nuosprendyje. Dėl ko pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir tuo buvo padarytas BPK 328 str. 1 d. 3 p. pažeidimas.

Taip pat skunde nurodo, kad teismas visiškai netyrė pristatymo į policijos komisariatą aplinkybių, nesiaiškino, kokioje būsenoje E. D. buvo pristatytas į Telšių rajono policijos komisariatą bei kokioje būsenoje jis buvo išleistas iš policijos komisariato, o tik nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jog E. D. 2006 m. vasario 11 d. apie 23 val. 55 min., (duomenys neskelbtini), prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ buvo neblaivus (1 t., b.l. 160). Taip ir lieka neaišku, kur E. D. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas - prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ ar policijos komisariate?, kada buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą? Nors teismui atrodo smulkmena ir neturinti nieko bendro su nagrinėjama byla, bet iš tikrųjų tai yra ne taip. Yra žinoma, kad E. D. policijos pareigūnų buvo pristatytas į Telšių rajono policijos komisariato budinčią dalį, kur jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bet apie tai nuosprendyje neužsiminta. Kelia klausimą, kodėl yra slepiamas akivaizdus faktas? Mano, kad atsakymas yra toks – policijos pareigūnai matė, kad E. D. yra sveikas ir nesužalotas, o tai patvirtina jo (apelianto) nekaltumą, bet teismui nekaltumą patvirtinantys įrodymai yra nepriimtini, į nuosprendžio motyvuojamąją dalį įrašyti tik kaltinimui naudingi parodymai. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir neteisingas ir tuo pažeidė jo teises, nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 d. Teigia, kad teismo posėdžio metu liudytojas E. A. paaiškino, kad jis surašė E. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą, bei neprisimena, kad kas nors būtų skundęsis, jog apsaugininkai sulaužė žandikaulį. Taigi, policijos pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą E. D., patvirtino, kad iš E. D. nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl sužalojimų, sumušimo ar sulaužymų. Netikėti policijos pareigūno parodymais nėra jokio pagrindo, tačiau teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad buvo apklausiamas policijos pareigūnas E. A. ir kad jo parodymai patvirtina tą faktą, kad pristatytas į policijos budinčią dalį E. D. buvo sveikas. Taip pat teismo posėdžio metu liudytojas V. G., 2006 m. vasario 11 dieną vykdęs Telšių rajono PK operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo pareigas, parodė, kad E. D. yra girdėtas, kad E. D. pareiškus įtarimus dėl plėšimo, neprisimena tokio įvykio, kad jis į policijos komisariatą būtų atvežtas sumuštas, nes kai atvežtas žmogus yra sužalotas, visada kviečiama greitoji medicinos pagalba arba patys patruliai neveža į ligoninę. Šio policijos pareigūno parodymai yra vieni iš svarbiausių, patvirtinančių tai, kad į policijos komisariato budinčią dalį E. D. buvo pristatytas sveikas ir nesumuštas, bet teismas ir šio liudytojo parodymus nemotyvuotai atmetė, nes tai nesiderina su kaltinimo versija, todėl mano, kad jam (apeliantui) palankūs parodymai teismo buvo ignoruojami. Taip pat mano, kad teismas, atmesdamas be motyvų liudytojų policijos pareigūnų E. A., V. G. parodymus, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. - nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jam (apeliantui) palankius įrodymus.

Liudytojas P. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad antrasis apsaugos darbuotojas porą smūgių trenkė E. D. į veidą, dėl ko pastarasis susmuko prie laiptų ant žemės, tačiau teismo posėdžio metu P. G. šių parodymų nepatvirtino, teigė, kad neprisimena kaltinamojo veido, ar tai buvo jis, neprisimena ir negali tvirtinti, kad apsaugos darbuotojas trenkė E. D. į veidą. Taigi, liudytojas P. G. nieko neprisimena ir teismo posėdžio metu anksčiau duotų parodymų patvirtinti negalėjo, bet primygtinai spaudžiamas prokuroro, sutiko, kad būtų vadovaujamasi jo anksčiau duotais parodymais. Atsakydamas į teisėjos klausimą, ar jis pats matė, kaip apsaugos darbuotojas M. J. smūgiavo E. D. į veidą, liudytojas P. G. nurodė, kad E. D. sakė, kad jį sumušė apsaugos darbuotojas. Tokiais parodymais P. G. patvirtino, kad jis iš tikrųjų nieko nematė, o apie tai, kad E. D. sumušė M. J., sužinojo iš paties E. D., todėl jis (apeliantas) mano, kad, norėdamas padėti E. D. P. G. ir sutiko paliudyti tai, ko nematė ir nežinojo. Be to, liudytojas P. G. nieko neprisimena ir teismo posėdžio metu ankščiau duotų parodymų patvirtinti negalėjo, bet primygtinai spaudžiamas prokuroro, sutiko, kad būtų vadovaujamasi jo ankščiau duotais parodymais.

Taip pat liudytojas G. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip kavinėje vienas iš apsaugos darbuotojų nieko nesakąs sudavė du smūgius kumščiu E. D. į veidą, po smūgių E. D. nuvirto ant žemės, tačiau posėdžio metu G. J. parodė, jog apsaugos darbuotojai prie gretimo staliuko lyg bandė išskirti konfliktuojančius jaunuolius, kas vyko toliau neprisimena, nes praėjo daug laiko, bet matė, kaip staiga E. D. nukrito ant grindų. Taigi, teismo posėdžio metu G. J. nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad jis matė kaip jis (apeliantas) sudavė du smūgius į veidą E. D.. Be to, teismo posėdžio metu G. J. parodė, jog E. D. papasakojo, kad skruostikaulį jam sulaužė apsaugos darbuotojas. Kaip ir liudytojas P. G., G. J. teismo posėdžio metu aiškiai pasakė, kad apie E. D. sulaužytą skruostikaulį sužinojo iš paties nukentėjusiojo, iš to seka išvada, kad liudytojas G. J., kaip ir P. G. nematė, kad jis (apeliantas) sudavė du smūgius E. D.. Kaip ir P. G., G. J., norėdamas padėti draugui, sutiko liudyti tai, ko nematė ir nežinojo, o tik girdėjo iš paties nukentėjusiojo E. D.. Liudytojų P. G. ir G. J. parodymai yra prieštaringi, prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio, todėl mano, kad teismas privalėjo arba pašalinti minėtus prieštaravimus arba nesivadovauti tokiais parodymais. Pastebi, kad liudytojų P. G. ir G. J. parodymai yra prieštaringi ir kitais atvejais, nes P. G. nurodė, kad E. D. po smūgių susmuko prie laiptų ant žemės, o G. J. - kad kavinėje vienas iš apsaugos darbuotojų sudavė du smūgius kumščiu E. D. į veidą. Mano, kad liudytojų P. G. ir G. J. parodymuose yra esminių prieštaravimų, tačiau teismas nesiėmė pašalinti šių prieštaravimų ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prieštaringais parodymais. Be to, teigia, kad apylinkės teismas į nuosprendį įrašė ne teismo metu duotus liudytojų P. G. ir D. J. parodymus, o ikiteisminio metu duotus parodymus, kadangi šių liudytojų teismo metu duoti parodymai patvirtino jo (apelianto) nekaltumą, o teismui ir kaltinimui tai yra nenaudinga. Tokiu būdu, mano, kad teismas parodė savo šališkumą, neobjektyvumą ir nesąžiningumą.

Nukentėjusysis E. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad priėjęs prie jo M. J. sugriebė už rankos, pakėlė ir liepė išeiti iš kavinės, atsakius, kad tuoj išeis, M. J. ranka sudavė du smūgius i galvą. Atkreipia dėmesį, kad E. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo tiriami teismo posėdžio metu, nes E. D. teismo posėdyje nedalyvavo ir duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų nepatvirtino. BPK 283 str. 3 d. nurodyta, kad nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą. Kadangi nukentėjusiojo parodymai yra svarbus įrodomosios informacijos šaltinis, jo pateikti duomenys gali būti reikšmingi nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes (ypač sveikatos sutrikdymo bylose), todėl nukentėjusysis privalo duoti parodymus ir yra apklausiamas pagal visas liudytojo apklausą reglamentuojančias taisykles (BPK 279 - 282 str.). Apylinkės teismas neįvykdė šios pareigos, neiškvietė į teismo posėdį nukentėjusiojo E. D., neapklausė jo teismo posėdžio metu, kaip to reikalauja BPK, bet nuosprendyje rėmėsi E. D. parodymais. Teismas negali vadovautis įrodymais ir parodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo parodymai gali būti perskaitomi teismo posėdžio metu ne bet kokiais atvejais, o tik tais, kai nukentėjusysis nedalyvauja teismo posėdyje dėl aplinkybių, nurodytų BPK 37 str. E. D. neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė teismui įrodymų, dėl kokių priežasčių neatvyko į teismo posėdį. Teismo posėdžio metu prokuroras paaiškino, kad E. D. neatvyksta į teismo posėdį todėl, kad jis yra pasislėpęs nuo nuosprendžio vykdymo kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje yra nuteistas. Mano, kad tai yra rimtas pažeidimas, nes neturėjo galimybės teismo posėdžio metu užduoti klausimų nuketėjusiajam E. D. bei galimybės siekti išsiaiškinti kitas, gan svarbias to vakaro įvykio aplinkybes. Apie tai ne kartą teismo posėdžio metu pasakė ir jo gynėjas, primygtinai prašė į teismo posėdį iškviesti nukentėjusįjį E. D.. Kadangi nukentėjusysis nebuvo iškviestas, mano, kad E. D. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinti ir patvirtinti teismo posėdžio metu.

Taip pat skunde teigia, kad liudytojo R. R. parodymai yra neišsamūs ir neaiškūs, nes pastarasis nenurodė, kurioje vietoje buvo smūgiuota E. D. į veidą - prie laiptų, kavinėje, lauke. Šie prieštaravimai tarp liudytojų parodymų teismo nebuvo pašalinti. Į teismo posėdį R. R. nebuvo iškviestas, tad jo parodymai nebuvo patikrinti teismo posėdžio metu. BPK reikalauja, kad galima vadovautis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdžio metu. Šiuo atveju R. R. parodomais teismas neturėjo teisės vadovautis, bet, kadangi tai naudinga kaltinimo pusei, teismas nepaisė įstatymo reikalavimų.

Teigia, kad nepagrįstas teismo nuosprendžio argumentas, kad jo kaltė pilnai įrodyta minėtais įrodymais, o ta aplinkybė, jog liudytojai L. M. ir L. B. (Č.) nematė, jog M. J. sudavė smūgius, nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų. Teismas be jokių motyvų atmetė jo nekaltumą patvirtinančių liudytojų L. M. ir L. B. (Č.), A. V., E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymus. Keista teismo logika, nes liudytojai teismui liudija tai ką matė, žinojo ar girdėjo, o ne paneigia kitų liudytojų parodymų. Teismo pareiga yra įvertinti visus įrodymus ir nuspręsti, kurių liudytojų parodymai yra objektyvus, o kurių - neobjektyvūs. Teigia, kad apylinkės teismas to nepadarė, įrodymus vertino pagal principą - kaltinamosios pusės liudytojų parodymai teisingi - objektyvūs, gynybos pusės - nepaneigia kaltinamosios pusės liudytojų parodymų, todėl mano, kad teismas, atmesdamas liudytojų L. M., L. B. (Č.), A. V., E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymus be motyvų, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. Taip pat nurodo, kad teismui 2009-09-18 buvo pateikti A. V. ir dar vieno liudytojo, buvusio tuo metu kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ ir mačiusio visas įvykio aplinkybes, paaiškinimai, tačiau teismas šio liudytojo parodymus visiškai ignoravo, parodymų analizė nebuvo atlikta, teismo posėdžio metu jo parodymai nebuvo paviešinti, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje iš viso nėra nurodyti liudytojo A. V. parodymų. Apylinkės teismas neteisėtai ir nepagrįstai, nemotyvuodamas ir neargumentuodamas atmetė dar vieno gynybos liudytojo parodymus, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. Panaši situacija yra su dar keturių liudytojų parodymais, kuriuos teismas atmetė nemotyvuodamas, tai policijos pareigūnų E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymai. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo bei visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Skunde teigia, kad kaltinimai dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrįsti baudžiamajame procese, be kitų įrodymų, daug reikšmės turi liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai, jų patikrinimas yra būtina sąlyga, jei norima išvengti neteisingo asmens nuteisimo. Siekdamas išaiškinti apklausiamo asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymų patikimumą, teismas privalo padaryti jo išdėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikšmę, patikrinti, ar teisingai liudytojas (nukentėjusysis) suprato tų faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai išdėstė duodamas parodymus. Apylinkės teismas liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų analizės neatliko, nemotyvuotai atmetė gynybos liudytojų parodymus, netyrė versijos, kad E. D. galėjo būti sužalotas po to, kai 2006 m. vasario 12 naktį, apie 03.00 val., buvo išleistas iš policijos komisariato, o teismas tik perrašė tai, kas buvo surašyta kaltinamajame akte, nepašalino liudytojų prieštaravimų, o tokiu atveju teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir teisingu. Pagal liudytojų parodymus, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ atvykę policijos pareigūnai į policijos komisariatą pristatę E. D. ir dar vieną šios kompanijos dalyvį, bet teismas nenustatė antro asmens tapatybės, kuris buvo pristatytas kartu su E. D. į policijos komisariatą, neapklausė jo teismo posėdyje ir nustatė svarbių bylai aplinkybių - kokioje būklėje (sveikas ar sumuštas) E. D. buvo pristatytas į policijos komisariatą, kiek laiko praleido policijos komisariate, kada buvo išleisti iš policijos komisariato, kokioje būklėje (sveikas ar sužalotas) E. D. būro išleistas namo, ką veikė ir kur ėjo E. D. ir antrasis kartu su juo buvęs asmuo, kai juos išleido iš policijos komisariato. Šios svarbios bylai aplinkybės teismo posėdžio metu net nebuvo tiriamos, nes teismą domino tik vienas klausimas - pripažinti jį (apeliantą) kaltu, o aiškintis kaltas jis ar ne, teismas nesivargino. Nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų bei negali būti nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, o nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Faktinės bylos aplinkybės, liudininkų parodymai patvirtina jo nekaltumą, bet apkaltinamasis nuosprendis priimamas vadovaujantis tik kaltinamosios pusės liudytojų parodymais, tai yra išimtinai tik nukentėjusiojo E. D. draugų parodymais. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, vadovaudamasis ne faktais, įrodymais ir liudytojų parodymų analize, tuo, kad įvykio tikėtina eiga galėjo būti tokia, o tai reiškia, kad ir nuosprendis yra priimtas vadovaujantis ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, ne įrodymais o prielaidomis, todėl toks nuosprendis yra neteisėtas, turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Taigi, savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismo nuosprendis neatitinka šių reikalavimų. Nuosprendyje yra pateikti tik kaltinimo pusės liudytojų parodymai, o jo nekaltumą patvirtinantys liudytojų parodymai nemotyvuotai atmesti. Pirmosios instancijos teismas vienu iš pagrindiniu įrodymu laiko eksperto R.Raukčio išvadas, kurios yra tikėtino pobūdžio, bet neatlieka šių išvadų analizės ir nepagrįstai suteikia pirmenybę kaip nenuginčijamam įrodymui. Tuo tarpu BPK reikalauja ne tik išdėstyti įrodymus, bet ir atlikti įrodymų analizę, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kaltinimo pusė liudytojų parodymai yra prieštaringi, todėl teismas privalėjo išsamiai atlikti įrodymų ir liudytojų paaiškinimų analizę. Eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, bet ne pagrindinis, lemiamas ir nekvestionuojamas. Taip pat eksperto išvados padarytos vykdant konkretų užsakymą, kad jos yra neobjektyvios ir nepagrįstos, kad jos padarytos remiantis prielaidomis ir samprotavimais, matyti ir ne specialistui, todėl teismas privalėjo vadovautis tik tomis eksperto išvadomis, kurios yra padarytos remiantis ne prielaidomis, faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų, teismo išvados turi būti patvirtintos įrodymais, nuosprendyje nėra nurodyta, kuo remiantis teismas priėmė eksperto aktą kaip įrodymą ir kodėl atmetė gynybos liudytojų parodymus, kurie taip ir nebuvo teismo paneigti, o tai daro apkaltinamąjį nuosprendį nepakankamai motyvuotu ir teisiškai nepagrįstu. Visos šios aplinkybės patvirtina teismo šališkumą.

Skunde teigia, kad Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė faktinių bylos aplinkybių, neteisėtai ir nepagrįstai atmetė liudytojų L. M. ir L. B. (Č.), A. V., policijos pareigūnų E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymus, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje net nenurodė, kad teismo posėdžio metu buvo apklausti keturi policijos pareigūnai, patvirtinę kad E. D. į policijos komisariatą buvo pristatytas ir iš jo išleistas sveikas, o tai patvirtina jo nekaltumą, perrašė tai, kas buvo surašyta kaltinamajame akte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus (BPK 328 str. 1 d. 4 p.), padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 369 str. 3 d.), o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir priimti naują nuosprendį (BPK 326 str. 4 d.). Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, teismo išvados padarytos vadovaujantis konflikte dalyvavusių, o tai reiškia suinteresuotų asmenų parodymais, nemotyvuotai atmetant kitų liudytojų parodymus. be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, t.y. teismas neatsižvelgė į tai, ar galėjo E. D. skruostikaulio lūžį pastebėti praėjus ilgam laiko tarpui, ar galėjo policijos pareigūnai pastebėti kraujosruvas ant E. D. veido, kai pastarasis buvo pristatytas į policijos budinčią dalį, nenustatė antro asmens, kuris buvo pristatytas kartu su E. D. į policijos budinčią dalį, bei netyrė versijos, kad E. D. galėjo būti sužalotas po to, kai buvo išleistas iš policijos. Taip pat yra prieštaringų įrodymų, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms, nuosprendyje nenurodyta kuo remdamasis teismas priėmė vieną iš šių įrodymų ir atmetė kitus, nes prieštaringi liudytojų P. G. ir G. J. parodymai, nemotyvuotai atmesti liudytojų L. M., L. B. (Č.), A. V. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą, nes ta aplinkybė, kad E. D. padaryti dešinės pusės sužalojimai galėjo būti padaryti tik kairiarankio žmogaus, o ne dešiniarankio, teismo nebuvo tiriama, ir tai vertintina kaip esminis teismo išvadų prieštaravimas, kadangi jis tokių sužalojimų, kurie buvo padaryti E. D., padaryti negalėjo. Kaip esminius BPK pažeidimus, nurodo BPK 7 str. įtvirtinto rungimosi principo, Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. (teisė į nepriklausomą, nešališką ir teisingą teismą), gynybos pateiktų įrodymų ir argumentų nemotyvuoto atmetimo pažeidimus. Nuosprendyje surašant tik tai, kas naudinga kaltinimui, bet visiškai ignoruojant gynybos pateiktus įrodymus, negalima tikėtis teisingumo ir tiesos nustatymo, todėl mano, kad toks Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir teisingu. Teismas yra įpareigotas neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, pats privalo siekti nustatyti tiesą, nes bylos išsprendimas priklauso ne tik nuo to kaip šalys rungiasi, bet ir nuo paties teismo iniciatyva atliekamų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu rungimosi principo nebuvo, buvo tik kaltinimai, o bet kokie gynybos prašymai, kaip pavyzdžiui iškviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį, nemotyvuotai buvo atmetami.

Teigia, kad nusikaltimo nepadarė, vykdė profesinę pareigą palaikyti viešąją tvarką. Telšių rajono apylinkės teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir neteisingas, neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes, netyrė kitų galimų E. D. versijų, netyrė aplinkybių, kad galėjo tapti E. D. ir jo draugų - liudytojų G. J., P. G. ir R. R. sąmokslo auka, o apsiribojo tik tuo, ką pateikė prokuratūra, priėmė neteisingą nuosprendį ir pripažino kaltu nekaltą asmenį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. J. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., t.y. nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį E. D..

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje neapklausė nei nukentėjusiojo, nei liudytojo R. R. apie 2006-02-11 įvykio aplinkybes, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti posėdžio metu. Taigi, nukentėjusiojo ir liudytojo R. R. parodymai, kaip vieni iš įrodymų šaltinių, buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir liudytojas R. R. nebuvo apklausti, tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija byloje atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė nukentėjusįjį E. D.. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad liudytojas R. R. atvyktų į teismo posėdį ir patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teismas būdavo informuojamas, kad šis liudytojas yra išvykęs į užsienį dirbti. Posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad su draugais buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, gėrė alų, prie gretimo stalelio įvyko konfliktas (lyg kažkas nesumokėjo pinigų), dėl ko buvo iškviesti apsaugos darbuotojai, jiems atvykus, jis pats jau buvo girtas, buvo padėjęs galvą ant stalelio, o stodamasis pajuto smūgį, po kurio nukrito ir jį draugias, pakėlęs nuo žemės, išvedė į lauką. taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad naktį buvo nuvežtas į policijos komisariatą, kad jo ten niekas nesumušė, o dėl sužalojimo kreipėsi į medikus. E. D. posėdžio metu teigė, kad iš draugų P. G. ar R. R. sužinojo asmens, kuris jam sudavė smūgį vardą ir pavardę, ir pagal draugų pasakojimą policijoje parašė pareiškimą. Tvirtino, nematęs, kas jam sudavė smūgį, po kurio nukrito ant žemės. Teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo perskaityti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie pagrindinėse įvykio detalėse: apsaugos darbuotojų iškvietimo, smūgio sudavimo sutampa su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis teisme apie jo sužalojimo aplinkybes buvo apklaustas po įvykio praėjus daugiau kaip ketveriems metams, tikėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai praėjus ilgam laiko tarpui, negalėjo išsamiai nurodyti ne tik visų 2006-02-11 įvykio aplinkybių, bet ir žodis į žodį atkartoti ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis dėl jam padaryto sužalojimo į teisėsaugos instituciją kreipėsi 2006-02-14, tą pačią dieną buvo paimtas ne tik nukentėjusiojo E. D. pareiškimas dėl jam padaryto sužalojimo, bet jis apklaustas liudytoju ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo (b.l. 2, 13, 17-18, t. 1). Tiek pareiškime, tiek ir paklausos metu nukentėjusysis parodė, kad atvykus į kavinę apsaugos darbuotojams, prie jo priėjo M. J. (teigė, kad kitą apsaugos darbuotoją L. M. pažįsta) sugriebė už rankos, pakėlė ir liepė eiti lauk, o kai atsakė, kad „tuoj išeis“, keldamasis nuo kėdės, pajuto, kad M. J. jam sudavė po vieną kartą į dešinę ir kairę galvos puses, daugiau smūgių nebuvo suduota, jis nesipriešino; po jam suduoto antro smūgio prarado sąmonę, atsipeikėjo lauke prie P. G.. Byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų, o taip pat ir eksperto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė dešinio skruostikaulio lūžis (b.l. 37, 41, t. 1). Iš E. D. asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad pas medikus nukentėjusysis kreipėsi 2006-02-13 ir nurodė, kad jį 2006-02-11 sumušė saugos darbuotojai kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, sugretinus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo E. D. duotus parodymus, daroma išvada, kad sužalojimą nukentėjusysis E. D. patyrė kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, o ne kur nors kitus, pvz. po paleidimo iš policijos komisariato 2006-02-12, kaip keliama abejonė apeliaciniame skunde.

Apylinkės teisme apklausti liudytojais policijos pareigūnai neprisiminė, kad nukentėjusysis E. D. būdamas pristatytas į policijos komisariatą būtų skundęsis sužalojimais, nes pagal praktiką liudytojai paaiškino, kad tokiu atveju, jei asmuo skundžiasi, jie aiškinasi aplinkybes. Taigi, jei liudytojai neprisiminė ar E. D. buvo pristatytas į policijos komisariatą sužalotas ir nesiskundė dėl sužalojimų, nereiškia, kad nukentėjusysis į policijos komisariatą buvo pristatytas nesužalotas. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų E. A., V. G. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybės, jog į policijos komisariatą E. D. buvo pristatytas nesužalotas.

Nors teismo medicinos specialisto išvada patvirtina tik faktą, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sužalojimas, tačiau specialisto išvada buvo duota remiantis ne tik nukentėjusiojo apžiūra, bet ir pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose nurodyta diagnozė: dešinio skruostikaulio lūžis, o siuntime (įraše iš medicininių dokumentų) nurodyta diagnozė – dešinės pusės skruostikaulio lūžis, trauma 2006-02-11 apie 23.30 val. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad E. D. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, dešinio skruostikaulio lūžis, galėjo būti padaryti užduotyje nurodomu laiku („š.m. vasario 11 d. apie 23 val.“), tam neprieštarauja poodinės kraujosruvos ir kraujosruvos spalva bei įrašai mediciniuose dokumentuose. Taip pat nurodyta, kad sužalojimai padaryti vieno buko daikto poveikyje nemažiau vieno smūgio pasekoje (b.l. 37, t. 1). Nors teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas negalėjo nurodyti konkrečiai kada nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas, tačiau įvertinus teismo medicinos specialisto išvadoje ir pateiktose medicininiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs dešinio skruostikaulio lūžis buvo padarytas 2006-02-11 kavinėje „(duomenys neskelbtini)“.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusįjį pristačius į policijos komisariatą, policijos pareigūnai jo veide nepastebėjo jokių sužalojimo žymių, dėl ko apeliantas mano, kad nukentėjusysis tuo metu nebuvo sužalotas. Medicinoje kraujosruva apibudinama kaip odos spalvos pakitimas, atsirandantis dėl po oda esančių raumeninių skaidulų bei jungiamojo audinio pažeidimo, nepažeidžiant odos vientisumo. Kraujosruvų atsiradimas priklauso nuo keleto priežasčių: žmogaus odos tvirtumo, gretutinių ligų, tam tikrų medikamentų vartojimo ir kraujosruvos amžių maždaug galima nusakyti pagal jos spalvą, iš karto po susižeidimo – rausva, vėliau spalva pakinta (internetinė prieiga www.sveikaszmogus.lt). Atsižvelgiant į tai, kad kraujosruva iš karto po sužeidimo yra rausva, o spalva pasikeičia tik po 1-2 dienų, daroma išvada, kad nukentėjusįjį policijos komisariate pralaikius 3 valandas 35 minutes (b.l. 42-43, t. 1) ir nukentėjusiajam pačiam pareigūnams neišreiškus nusiskundimo dėl sužalojimo, policijos pareigūnai galėjo ir nepastebėti, kad E. D. yra sužalotas. Be to, apklausos metu teismo medicinos ekspertas R.Rauktys parodė, kad E. D. išleidžiant jį iš policijos komisariato padarytas sužalojimas galėjo matytis, o taip pat galėjo ir nesimatyti, o dėl girtumo nukentėjusysis skausmo galėjo nejausti. Ekspertas taip pat paaiškino, kad išvada buvo surašyta remiantis medicininiais dokumentais ir prašė šia išvada remtis nagrinėjant baudžiamąją bylą (b.l. 6, t. 2). Įvertinus paminėtas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiajam padaryto sužalojimo nustatymu, dėl sužalojimo padarymo laiko, daroma išvada, kad nukentėjusysis E. D. negalėjo būti sužalotas anksčiau nei 2006-02-11 ar vėliau, išleidus jį iš policijos komisariato. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusįjį išleidus iš policijos komisariato, jis būtų sužalotas kitų asmenų, nes tokiu atveju medicininiuose dokumentuose nebūtų įrašo, kad buvo sumuštas kavinėje „(duomenys neskelbtini)“.

Iš byloje apklaustų liudytojų P. G., G. J. bei ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo R. R. parodymų matyti, kad šie liudytojai apklausti 2006-02-20, t.y. po nukentėjusiojo apklausos 2006-02-14 ir po įvykio praėjus tik savaitei. Šie liudytojai parodė patys matę kaip į kavinę iškviesti atvyko du apsaugos darbuotojai, vienas iš jų, kaip liudytojas R. R. nurodė liesesnio kūno sudėjimo, o liudytojas P. G. parodė ne L. M., kurį pažįsta iš matymo, sudavė porą kartų E. D. į veidą, po ko E. D. nukrito ant žemės (b.l. 57, 58, 61-62, t. 1). Šie liudytojai taip pat parodė, kad E. D. agresyviai nesielgė. Nors teisme apklausti liudytojai P. G. ir G. J. teigė, jog nematė, kas sudavė smūgius nukentėjusiajam ir kad iš pastarojo sužinojo, kad jį sužalojo apsaugos darbuotojas M. J., tačiau teisme apklausti liudytojai P. G. ir G. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo duotus parodymus ir teigė, kad iš karto po įvykio geriau prisiminė visas aplinkybės ir kad tais jų parodymais galima remtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisme liudytojai buvo apklausiami po įvykio praėjus daugiau kaip trejiems metams, todėl logiška, kad jie nebeprisiminė savo anksčiau duotų parodymų, dėl ko bylą nagrinėjusi teisėja perskaitė jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. BPK 276 str. 4 d. numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Taigi, teisme perskaičius liudytojų P. G. ir G. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, liudytojai teigė juos patvirtinąs, todėl nei apylinkės teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu, kai jie po įvykio praėjus trumpam laiko tarpui buvo apklausti, parodymais. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis E. D. ar kitas asmuo būtų įtakojęs liudytojus P. G., G. J. ar R. R. duoti vienokius ar kitokius parodymus. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad jie po įvykio su nukentėjusiuoju bendravo – liudytojas G. J. parvežė E. D. iš ligoninės Klaipėdoje, liudytojas P. G. parodė, kad su nukentėjusiuoju buvo susitikęs pas jį namuose, matė E. D. sumuštą kitą dieną po jo paleidimo iš policijos komisariato, teigė, kad E. D. buvo pamušta akis. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų bei nukentėjusiojo duoti parodymai teismo posėdyje buvo ištirti nepažeidžiant BPK reikalavimų, ir šių asmenų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusįjį sužalojo į kavinę iškviestas vienas iš apsaugos darbuotojų. Atsižvelgiant į liudytojo P. G. parodymus, jog jis iš matymo pažįsta apsaugos darbuotoją L. M. ir tvirtino, kad šias apsaugos darbuotojas smūgių nesudavė, daroma išvada, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė kartu su liudytoju L. M. į įvykio vietą iškviestas M. J..

Apeliantas nepagrįstai savo nekaltumą grindžia liudytojos L. B. (buvusios Č.) ir buvusio savo kolegos L. M. parodymais. Liudytoja L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausta teisme parodė, kad nematė kokiomis aplinkybėmis nepageidaujami vaikinai iš kavinės buvo išvesti iš kavinės, nes dirbo prie kasos. Posėdžio metu liudytoja parodė, kad išėjusi į lauką, pamatė kaip E. D. ir P. G., kuriuos pažinojo, stumdosi, kai buvo atvažiavę policijos pareigūnai. Vertinant liudytojos duotus parodymus, daroma išvada, kad ši liudytoja nepatvirtina apelianto nekaltumo. Liudytojas L. M., apelianto buvęs kolega, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kelis kavinės klientus, nepaklususius jų reikalavimui išeiti iš kavinės, jėga išvarė iš kavinės į lauką – jis paėmęs vieną jaunuolį už rūbų, perdavė M. J., kuris pastarąjį pastūmė link durų, o išėjus į lauką ten pamatė stovinčius išvarytus jaunuolius, kurie pradėjo jį ir M. J. gąsdinti. Teismo posėdžio metu liudytojas L. M. patvirtino duotus parodymus, tvirtino, jog nei jis, nei jo kolega M. J. nesudavė nei vieno smūgio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus liudytojas parodė, jog lauke išvaryti jaunuoliai sakė, kad vienam iš jų yra blogai su sveikata, kad reikia kviesti med. pagalbą (b.l. 69-70, t. 1). Taigi, liudytojui L. M. buvo žinoma, kad vienam iš jų išvarytam jaunuoliui yra blogai, tačiau abejingai sureagavo į tokius žodžius ir išvažiavo iš įvykio vietos. Be to, pastebėtina, kad tokia liudytojo L. M. apklausos protokole nurodyta aplinkybė verčia abejoti liudytojo parodymais, jog išvarant iš kavinės nepageidaujamus asmenis, nebuvo sužalotų asmenų.

Analizuojant paties apelianto parodymus matyti, kad M. J. teigė, jog nepageidaujamus kavinės lankytojus jie jėga išprašė lauk ir manė, kad elgiasi teisingai pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymą. Minėto įstatymo 2 str. 2 d. numatyta, kad fizinė prievarta – tai fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų panaudojimas. Pagal šio įstatymo 16 str. apsaugos darbuotojas fizinę prievartą ir specialiąsias priemones turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą; 2) gindamas saugomą subjektą nuo užpuolimo, gresiančio šio sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą; 4) sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jei šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) pašalindamas iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Taip pat šio įstatymo 15 str. 3 d. įpareigoja apsaugos darbuotoją, atsiradus pagrindui panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, jei šis nevykdys apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugos darbuotojo ar saugomo subjekto, ar saugomame objekte esančių asmenų gyvybei ar sveikatai arba įspėti yra neįmanoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad apsaugos darbuotojai buvo iškviesti 23:38 val. (b.l. 149, t. 1) tikslu apsaugoti įvykį, o byloje apklausti liudytojai parodė, kad nepastebėjo, jog E. D. būtų elgęsis agresyviai, jis apsaugos darbuotojams nesipriešino, vienam iš apsaugos darbuotojų pasakė, kad tuoj išeis ir stojosi išeiti, kai jam buvo suduoti smūgiai į veidą. Taigi, byloje nenustatyta, kad apsaugos darbuotoju dirbęs M. J. pagal įvykio metu buvusią situaciją turėjo teisėtą pagrindą E. D. atžvilgiu panaudoti fizinę prievartą. Kadangi nebuvo pagrindo naudoti fizinę prievartą asmens atžvilgiu, pripažįstama, kad M. J. veiksmai – suduodant daugiau nei vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, buvo tyčiniai, neatitiko Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatyme apsaugos darbuotojo teisių ir pareigų. Nuteistojo parodymai, jog jis smūgių niekam nesudavė vertintini kritiškai, nes byloje apklausti liudytojai P. G., G. J., R. R. kategoriškai parodė matę kaip apsaugos darbuotojas sudavė porą smūgių nukentėjusiajam E. D., kuriam padarytą sužalojimą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada.

Pagal BK 138 str. atsako asmuo už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad po nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto – smūgių sudavimo į veidą, nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad sukelia nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 8 str. 5 p. būdamas apsaugos darbuotoju ir panaudojęs fizinę prievartą, prireikus privalėjo suteikti pirmąją medicinos pagalbą, to nepadarė. taigi, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą ir pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d., o ne pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., kadangi smūgius sudavė neturėdamas chuliganiškų paskatų, nesiekdamas pažeisti viešąją tvarką.

Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su nukentėjusiajam surašytu administracinės teisės pažeidimu, yra nepagrįstas, nes nukentėjusiajam administracinės teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis, būdamas girtas buvo viešoje vietoje. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiajam po suduotų smūgių išėjus į iš kavinės į lauką, buvo iškviesta policija, kuri nukentėjusįjį ir dar vieną kavinės lankytoją išsivežė į policijos komisariatą. Taigi, nukentėjusysis į policijos komisariatą buvo išvežtas ne dėl netinkamo elgesio kavinėje, jo apsaugos darbuotojai nebuvo sulaikę už tai ir neperdavė policijos pareigūnams, todėl nukentėjusiajam surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas už girto pasirodymą viešoje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ 2006-02-12 nepatvirtina ir nepaneigia apelianto keliamos versijos, kad ne jis sužalojo nukentėjusįjį. Šis nukentėjusiajam surašytas protokolas patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis E. D. buvo neblaivus. Šią aplinkybę patvirtina ne tik pats nukentėjusysis, bet ir byloje apklausti liudytojai. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas nukentėjusiajam surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas kaip M. J. kaltę pagrindžiantis įrodymas nurodytas todėl, kad nuo 2006-02-10 iki 2006-02-16 policijos komisariate nebuvo užregistruotas nei vienas įvykis, susijęs su E. D., išskyrus tai, kad jam buvo surašytas minėtas administracinės teisės apžeidimo protokolas, t.y. paneigta apelianto versija, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas po to, kai jis buvo paleistas iš policijos komisariato.

Taip pat nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nenustatytas asmuo, kuris kartu su nukentėjusiuoju buvo pristatytas į policijos komisariatą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad į policijos komisariatą kartu su E. D. buvo pristatytas E. E., kyris kaip ir nukentėjusysis buvo pristatytas išblaivinimui ir administracinės teisės pažeidimo protokolo surašymui. kadangi byloje nustatyta, kad smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti kavinėje, tad E. E. iškvietimas į teismą liudytojų buvo netikslingas, kadangi E. E. taip pat kaip ir nukentėjusysis buvo neblaivus, ir galėjo taip pat nepastebėti nukentėjusiojo veide sužalojimo žymių. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad E. E. iškvietimas į teismą ir jo apklausa yra netikslingi, kadangi nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinkti kiti įrodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą. Minėtas straipsnis numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, bet ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nuosprendyje išvardino įrodymus – asmenų, kurių parodymai, teismo nuomone, pagrindžia kalto asmens kaltę. Kadangi liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai nei patvirtina, nei paneigia nei vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl nebuvo tikslinga atlikti šių liudytojų parodymų analizę ir juos vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kolegija pripažįsta, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatlikta išdėstytų įrodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, kuris suvaržė apelianto įstatymo garantuojamas teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Iš bylos matyti, kad M. J. įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos – kaltinamasis turėjo pasirinktą gynėją, buvo tenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai dėl papildomų liudytojų iškvietimo bei papildomų įrodymų išreikalavimo. Be to, nuteistasis pasinaudojo savo teise – apskundė jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, o ir apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, siekiant išsiaiškinti skunde nurodytus argumentus, buvo atliktas įrodymų tyrimas, patenkintas nuteistojo reikalavimas teisme apklausti nukentėjusįjį. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimo ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatliko nurodytų įrodymų analizės, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl teismo šališkumo ar nesilaikant BPK 224-225 str. nustatytų teismingumo taisyklių. Pagal teismų praktiką šališku pirmosios instancijos teismu visada turėtų būti pripažįstami atvejai, kai pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 str. numatytais pagrindais. Byloje nenustatyta, kad bylą išnagrinėjusi teisėja būtų buvusi šališka arba byla buvo išnagrinėta pažeidžiant bylų teismingumo taisykles. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmė nešališkas teismas, todėl nėra pagrindo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar apeliantą išteisinti.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio atmesti.