Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. A., jos gynėjo ir nukentėjusiosios R. N. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteista: pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 18 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nuosprendis pakeistas: A. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 1961 m. BK 104 straipsnį ir paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams, A. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 4 dalį ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams; kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių nukentėjusiosios kasacinį skundą patenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo kasacinius skundus atmesti, gynėjo, prašiusio nuteistosios ir jo kasacinius skundus patenkinti, o nukentėjusios kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistosios, jos gynėjo ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteista už tai, kad 2001 m. birželio 5 d., apie 20 val., Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini), 250 metrų nuo R. N. sodybos, kerštaudama už atleidimą iš darbo ir atsisakymą priimti ją atgal į darbą UAB „M.“, iš nenustatyto 16-to kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo iššovė du šūvius R. N. į galvą, sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius peiliu jam į kaklą ir taip tyčia jį nužudė.

A. A. taip pat nuteista už tai, kad tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, po R. N. nužudymo, iš nužudytojo automobilio „Toyota Starlet“ pagrobė 351 Lt vertės turtą, R. N. vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registracijos bei techninės apžiūros liudijimus.

A. A. nuteista ir už tai, kad neturėdama leidimo, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – 16-to kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą – ir 18 vienetų 16-to kalibro medžioklinių šovinių, kuriuos nešiojo Kauno ir Jonavos rajonuose, laikė Kaune, (duomenys neskelbtini), šautuvą iki 2001 m. birželio 5 d., o šovinius iki birželio 8 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. A. ir jos gynėjo kasaciniai skundai atmestini, nukentėjusiosios R. N. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistosios A. A. ir jos gynėjo kasacinių skundų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistoji A. A. kasaciniame skunde teigia, kad teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau skunde išdėstyti motyvai šio teiginio nepatvirtina. Kasaciniame skunde nenurodytos konkrečios normos, kurios, kasatorės nuomone, buvo pažeistos ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, kas yra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Skunde nenurodyti Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsniai, kurie pritaikyti netinkamai, nemotyvuojamas jų pritaikymo netinkamumas, neargumentuojama, jog nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnį ar dalį, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, t. y. tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skunde nuteistoji aptaria savo baigiamąją kalbą teisme bei tvirtina, kad teismas ją netinkamai įvertino bei nurodo, kokiais įrodymais teismas turėjo remtis bei kaip juos vertinti. Skunde pateikdama savą bylos įrodymų analizę nuteistoji tvirtina, kad vieni įrodymai byloje neturi įrodomosios galios, o kiti nepatvirtina jos kaltės bei teigia esanti nekalta. Baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia teisės iš naujo vertinti bylos įrodymus, spręsti fakto, šiuo atveju kaltės, klausimus. Nurodyti skundo argumentai patys savaime nėra apskundimo ir bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl jie nagrinėjami tiek, kiek yra susiję su nuteistosios gynėjo kasaciniame skunde nurodytais kasacinio nagrinėjimo pagrindais.

Nuteistosios A. A. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes į skundo argumentus atsakė teiginiais, pagrįstais samprotavimais ir prielaidomis. Apeliaciniu skundu nuteistosios gynėjas prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį motyvuodamas, kad A. A. nekalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kasaciniame skunde gynėjas išdėsto tuos pačius argumentus dėl faktinių aplinkybių, kuriuos nurodė apeliaciniame skunde, bei nurodo apeliacinės instancijos teismo atsakymus į juos. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, o tai reiškia, jog iš naujo faktinių aplinkybių netiria. Todėl tikrinant apeliacinės instancijos teismo atliktą apeliacinio skundo išnagrinėjimo kokybę nustatytina tik tai, kiek teismas paisė BPK 320 straipsnyje nurodytų bendrųjų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų, ar atsakė į visus apelianto pateiktus argumentus, tačiau iš naujo nenustatinėjant kasatoriaus nurodytų aplinkybių, jų pakartotinai nevertinant ir netikrinant, ar šias aplinkybes teismai nustatė teisingai.

Lyginant nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinį darytina išvada, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 straipsnyje numatytų reikalavimų. Nuosprendyje atsakyta į visus esminius apelianto argumentus, teismo išvados yra motyvuotos, nuosprendyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, t. y. byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra ne tokios, kokių norėtų kasatorius, nereiškia, jog apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas.

Tai, kad byloje nėra tiesioginių A. A. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodymų, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus grindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistosios gynėjo kasacinio skundo teiginys apie tai, kad įrodymai, kuriais teismas vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertinti atsietai nuo kitų bylos duomenų, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, nesant tiesioginių įrodymų, nuteistosios kaltė pagrįsta būtent esamų duomenų viseto analizės rezultatu. Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti vertinamas kaip samprotavimai ir prielaidos, kaip nurodo kasatorius, vien dėl to, kad turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai. BPK 20 straipsnio prasme jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Todėl tai, kad teismas vadovavosi tokiais netiesiogiai A. A. kaltę įrodančiais duomenimis (liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, daiktų poėmio protokolais, ekspertizės aktais), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, tame tarpe ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas, kaip tai skunde nurodė kasatorius.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat BPK 304-307 straipsniuose numatytų reikalavimų, nes teismo išvados dėl A. A. pripažinimo kalta pagal visas nusikalstamas veikas yra motyvuotos ir pagrįstos teisme išnagrinėtų įrodymų analize.

Kasaciniame skunde nuteistosios A. A. gynėjas nepagrįstai teigia dėl BPK 82 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatų ignoravimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir teisingai atsakyta į analogiškus nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Kasaciniame skunde šie apeliacinės instancijos teismo motyvai neginčijami, todėl kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas skundo teiginys neanalizuojamas. Nutartyje taip pat neanalizuojami nuteistosios gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 7 ir 44 straipsniuose numatytų reikalavimų pažeidimo, kadangi jie yra deklaratyvūs, pagrįsti ne šių normų turinio analize, o tvirtinimu, kad A. A. nusikaltimų nepadarė ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai jos kaltės nepatvirtina. Nutartyje neanalizuojamas ir skundo teiginys moralinės žalos atlyginimo priteisimo, kadangi šis teiginys motyvuotas tik civilinio ieškinio patenkinimo nepagrįstumu.

Dėl nukentėjusiosios R. N. kasacinio skundo

Nukentėjusioji R. N. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme keliamų reikalavimų, nes joje nenurodyta, kad A. A. pripažinta kalta už neteisėtą ginklo ir šovinių įgijimą, laikymą, nešiojimą, nenurodytas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį ji būtų pripažinta kalta ir nepaskirta bausmė už šio nusikaltimo padarymą, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje bausmė pagal BK 234 straipsnio 1 dalį yra nurodyta, ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kasatorė yra teisi nurodydama minėtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies trūkumą, todėl galima konstatuoti, kad surašant visą motyvuotą nuosprendį buvo pažeisti BPK 307 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Byloje yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio įžanginės ir rezoliucinės dalies rankraštis (t. 8, b. l. 220 – 221), surašytas vadovaujantis BPK 324 straipsnio 12 dalimi. Rankraštiniame nuosprendžio rezoliucinės dalies variante yra nurodyta, kad keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį A. A. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadinasi, surašant visą motyvuotą nuosprendį (BPK 324 straipsnio 12 dalis) buvo padaryta techninė klaida ir rezoliucinėje dalyje nebuvo įrašytas aprašomojoje nuosprendžio dalyje numatytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimas dėl A. A. nuteisimo už neteisėtą ginklo ir šovinių įgijimą, laikymą, nešiojimą.

Nukentėjusiosios kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad skirdamas nuteistajai bausmę, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad bausmės A. A. skiriamos vadovaujantis BPK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais bei nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų sunkumą ir jų pavojingumo laipsnį, į nepataisomas nusikaltimo pasekmes, kaltinamosios asmenybę, amžių, sveikatos būklę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad A. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu artima bausmės vidurkiui už sunkiausią jos padarytą nusikaltimą ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad vadovaujasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais bausmių skyrimo motyvais, iš esmės kreipė dėmesį tik į 1961 m. BK 104 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį ir nuteistosios asmenybę. Tuo tarpu kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir ypač A. A. padarytos nusikalstamos veikos (R. N. nužudymo) pavojingumo laipsnis, liko be deramo teismo dėmesio.

Padarytos veikos pavojingumo laipsnis yra viena iš aplinkybių, į kurią turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nusikalstamos veikos pavojingumas yra šios veikos požymis, reiškiantis, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomas teisines vertybes, įvardytas BK 1 straipsnio 1 dalyje. Dėl tokio kėsinimosi žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms, visuomenės ar valstybės interesams padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Atskiros nusikalstamos veikos rūšies pavojingumą įvertina įstatymo leidėjas, kuris, atsižvelgdamas į veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, BK straipsnio, numatančio atsakomybę už tą veiką, sankcijoje nustato atitinkamas bausmes. Būtent pagal nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį yra skiriamos nusikalstamų veikų rūšys (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai – BK 10 straipsnis) ir nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnis).

Skiriant bausmę kaltinamajam, būtina įvertinti konkretaus jo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 3, 4 punktai).

Skirdamas bausmę A. A. už R. N. nužudymą, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visas aplinkybes, lemiančias konkretaus nusikaltimo pavojingumą. Teismas atsižvelgė į nepataisomas nusikaltimo pasekmes, tačiau ši aplinkybė nužudymo atveju pati savaime nėra kuo nors išskirtinė lyginant su kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ar 2000 m. BK 129 straipsnį. Nėra jokio pagrindo teigti, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas bausmes už nužudymą, neatsižvelgė į tai, kad šio nusikaltimo pasekmės yra nepataisomos. Vadinasi, individualizuodamas bausmę už nužudymą, teismas privalo vertinti kitas aplinkybes, lemiančias nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Skirdamas bausmę A. A. už R. N. nužudymą, teismas privalėjo vertinti byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad šis nusikaltimas buvo iš anksto apgalvotas, jam buvo ruošiamasi, iš anksto buvo parinkti nusikaltimo įrankiai, apgalvotas slėpimosi planas, kad ruošiantis šiam nusikaltimui buvo padarytas kitas nusikaltimas, kad labai sunkus nusikaltimas padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl žemų paskatų (keršto). Šių aplinkybių neįvertinimas reiškia, kad, skiriant bausmę A. A. už R. N. nužudymą, nebuvo reikiamai įvertintas jos padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, o tuo pačiu – netinkamai pritaikyta BK 54 straipsnio 2 dalis. Įvertinus minėtas aplinkybes, o taip pat kitas nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgė teismai, skirdami bausmę A. A., už R. N. nužudymą A. A. skirtina didesnė nei 1961 m. BK 104 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė.

Nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymo yra nepagrįsti. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad, subendrinant bausmes, bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. A. nuteista už labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, A. A. padaryti nusikaltimai priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse, kuriose buvo aiškinamas BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymas, ne kartą konstatuota, kad nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2004 – Teismų praktika, 2005, Nr. 23, P. 200-205). Kadangi A. A. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, bausmių subendrinimo būdas yra parinktas tinkamai, taigi ir baudžiamasis įstatymas pritaikymas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. A. ir jos gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti: pagal 1961 m. BK 104 straipsnį A. A. paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę A. A. paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų.

Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.