Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2018-09-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-518/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-09-25
Bylos Nr.
1A-227-518/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis
A. D.
Nukentėjusysis
L. K.
Advokatai
Kristijonas Paliutis, Jonas Leikauskas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-518/2018
Teismo proceso Nr. 1-01-2-25837-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.2.14.6.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.4.6.5.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Agatai Minkel, Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistajai A. D.,gynėjui advokatui Kristijonui Paliučiui,nukentėjusiosios L. K. atstovui advokatui Jonui Leikauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. D. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo bei per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos visiškai atlyginti nukentėjusiajai L. K. padarytą turtinę žalą.

Iš A. D. nukentėjusiajai L. K. priteista 140 724,63 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1 000 Eur patirtų procesinių išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. D. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodama, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 m. birželio 2 d. turėdama didelius įsiskolinimus K. K., kylančius iš sutartinės hipotekos lakšto, patvirtinto 2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto 20 notarų biuro 400 000 Lt (115 848,01 Eur), 2014 m. rugpjūčio 7 d. A. V. B. išrašydama paprastąjį vekselį 200 000 Lt (57 924 Eur), 2014 m. spalio 15 d. P. N. išrašydama paprastąjį vekselį 500 000 Lt (144 810,01 Eur), 2015 m. rugsėjo 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d. K. K. išrašydama paprastuosius vekselius 140 000 Eur ir 51 000 Eur, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 6 240,68 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 8 008,31 Eur, turėdama įregistruotus aštuonis turto arešto aktus: 1) 2013 m. rugsėjo 27 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 2) 2014 m. lapkričio 6 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 3) 2014 m. gruodžio 18 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 4) 2015 m. vasario 5 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 5) 2016 m. vasario 8 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 6) 2016 m. vasario 26 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 7) 2016 m. balandžio 22 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 7) 2016 m. birželio 2 d. turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), taip neatskleisdama savo tikrosios turtinės padėties, melagingai tvirtindama, jog jokių didesnių finansinių sunkumų ji neturi ir garantuodama pinigų grąžinimą už parduotą žemę, taip įtikindama ir suklaidindama nukentėjusiąją L. K., pagal 2012 m. gruodžio 7 d. L. K. suteiktą įgaliojimą Nr. DA-4652, turėdama teisę, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 7 d. parduoti L. K. nuosavybės teise priklausantį 0,5800 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę kaip 250 000 Lt (72 405 Eur) sumą, 2012 m. gruodžio 7 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DA-4660 258/725 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio nukentėjusiajai L. K., pardavusi už 120 000 Lt (34 754,40 Eur) V. M., o 2012 m. gruodžio 21 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DA-4833 467/725 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio L. K., pardavusi už 400 000 Lt (115 848,01 Eur) J. K., tokiu būdu, pardavusi L. K. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir nukentėjusiajai reikalaujant atsiskaityti pagal 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą Nr. DA-4652 sutartą pinigų sumą, A. D., 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašydama skolos raštelį 250 000 Lt (72 405 Eur) sumai, 2015 m. lapkričio 9 d. L. K. sumokėjo 10 000 Eur avansą, tuo piktnaudžiaudama L. K. pasitikėjimu, atidėliodama pinigų grąžinimo terminą, melagingai žadėjo, kad įgytą turtą (pinigus) grąžins vėliau, turėdama išankstinį sumanymą prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotą 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą Nr. DA-4652 nevykdyti ir įgytų pinigų negrąžinti, taip pat, kad dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, tokiu būdu, A. D., suvokdama, kad apgaule suklaidindama L. K., savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. K. priklausančius 520 000 Lt (150 602,41 Eur) ir pagal 2012 m. gruodžio 7 d. L. K. suteiktą įgaliojimą Nr. DA-4652 prisiimtus turtinius įsipareigojimus, kurių neketino vykdyti, tokiu būdu pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės turtą, tai yra 520 000 Lt (150 602,41 Eur).

Šalies argumentai

2. Nuteistosios A. D. gynėjas advokatas Kristijonas Paliutis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį, kuriuo A. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Taip pat prašoma priteisti patirtas proceso išlaidas.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, dėl kurių teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą nuosprendį. Gynėjo nuomone, teismo išvados neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams – tiek liudytojų parodymams, tiek rašytiniams dokumentams. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visus bylos įrodymus, įrodymus vertino fragmentiškai, selektyviai ir netgi tendencingai, ko pasėkoje nenustatė arba neteisingai nustatė tokias reikšmingas bylai aplinkybes kaip A. D. ir L. K. 2012 metais sudarytos sutarties tikslas ir turinys, šios sutarties pagrindu L. K. suteikti įgaliojimai ir jų tikslas, A. D. skolos L. K. dydis ir sumokėjimo terminas. Anot gynėjo, teismas neišnagrinėjo su šiomis aplinkybėms susijusių įrodymų ir neuždavė atitinkamų klausimų nei L. K., nei jos dukrai A. V., dalyvavusiai sudarant ir vykdant šalių žodinę sutartį. Kaip teigiama skunde, tinkamai išsiaiškinus nurodytas aplinkybes būtų paneigtos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir paties nusikalstamos veikos fakto, t. y. jog A. D. veiksmuose nebuvo apgaulės, ji nepiktnaudžiavo nukentėjusiosios L. K. pasitikėjimu, pastaroji buvo informuota ir žinojo apie žemės sklypo pardavimo sutarčių sudarymą, A. D. niekada neturėjo tyčios pasisavinti L. K. priklausantį turtą (pinigus už parduotą žemės sklypą), kad tarp sutarties šalių yra kilęs ginčas dėl A. D. atlyginimo ir atitinkamai skolos L. K. dydžio.

2.2. Taip pat skunde teigiama, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, šalių civilinius teisinius santykius kvalifikuodamas kaip baudžiamąją veiką ir taip pažeisdamas baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės pažeistoms teisės ir teisėtiems interesams ginti principą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pati L. K. kreipėsi į A. D. dėl žemės sklypo pardavimo, išdavė A. D. įgaliojimą, kuriuo suteikė teisę tiek parduoti žemės sklypą, tiek gauti už jį pinigus, todėl apygardos teismas privalėjo aiškiai ir išsamiai motyvuoti, kodėl piniginės prievolės įvykdymo praleidimo terminas šiuo atveju užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nuo kurio momento pinigų už parduotą žemės sklypą gavimas iš įgaliojime aptartų civilinių atstovavimo santykių „perėjo“ į baudžiamąją veiką, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl šių aplinkybių jokių motyvų nėra nurodyta. Be to, konstatuodamas A. D. baudžiamąją atsakomybę teismas privalėjo įvertinti ir aplinkybes, dėl kurių piniginė prievolė nėra vykdoma, t. y. šiuo atveju tarp sutarties šalių kilęs ginčas dėl piniginės prievolės dydžio, kai iš A. D. reikalaujama daugiau nei buvo sutarta.

2.3. Apelianto teigimu, teismo išvada dėl A. D. tiesioginės tyčios pasisavinti L. K. turtą prieštarauja bylos medžiagai, A. D. veiksmai neindividualizuoti, jų aprašymas yra itin bendrinio pobūdžio, iš esmės neatskleidžiantis, kokiu konkrečiu nusikalstamu veikimu A. D. kaltinama, taip apsunkinant galimybę tinkamai gintis nuo kaltinimo. Kadangi pati L. K. jokių pretenzijų dėl savo išduoto įgaliojimo ir A. D. sudarytų pardavimo sandorių nereiškia, galima daryti prielaidą, jog nusikalstamos veikos faktas kildinamas vien tik iš pinigų neperdavimo fakto. Tačiau skundžiamame nuosprendyje taip ir nedetalizuota, kuriuo konkrečiu momentu A. D. atsirado prievolė perduoti pinigus L. K., iš kaltinimo galima manyti, jog pinigai L. K. turėjo būti perduoti iš karto po žemės sklypo pardavimo sutarčių sudarymo.

2.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nustatant tariamai A. D. pasisavinto turto dydį ir momentą, teismas tinkamai neišsiaiškino A. D. ir L. K. siejusių civilinių teisinių santykių pobūdžio. Gynėjo teigimu, tik daliai tarp šalių sukurtų teisinių santykių buvo būtina notarinė forma, todėl tam buvo išduotas įgaliojimas, bet dėl kitos dalies sutartinių teisinių santykių, šiuo atveju dėl paslaugų teikimo ir tarpininkavimo, galėjo būti sutarta ir žodine forma. Pagal CK 1.93 straipsnį, nesant rašytinės sutarties, jos turinį teismas turėjo nustatyti vertindamas sutarties šalių paaiškinimus, sutarties vykdymą patvirtinančius dokumentus, šalių konkliudentinius veiksmus. Tačiau nagrinėjamoje byloje sutarties šalių netgi nebuvo klausiama apie sudarytos sutarties turinį, jos atlygintinumą, sutartą atlyginimo dydį, pinigų sumokėjimo terminą.

2.5. Pažymima, kad A. D. gavo tik dalį sutartyje numatytų pinigų, ką patvirtina ir liudytojų parodymai. Didžioji dalis pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos žemės sklypo kainos (atitinkamai 350 000 Lt ir 400 000 Lt) A. D. nebuvo sumokėta, t. y. šie pinigai per naująjį žemės sklypo pirkėją J. D. buvo sugrąžinti J. K.. Tai patvirtino ne tik A. D., bet ir žemės sklypo pirkėjas J. D., pripažinęs, kad už žemės sklypą J. K. sumokėjo tik 50 000 Lt nuosavų pinigų, o likusią sumą jam perdavė A. B.. Pastarasis nurodė, kad J. D. perduotus 350 000 Lt gavo iš A. D.. Kadangi A. D. negavo nemažos pardavimo sutartyje numatytos kainos dalies, o kitos dalies sumokėjimas buvo siejamas su detaliojo plano rengimu, todėl neaišku, kuo remiantis buvo konstatuota, jog A. D. nebuvo jokių objektyvių kliūčių atsiskaityti su nukentėjusiąja.

2.6. Be to, L. K. ir A. V. pripažino, kad 2015 m. lapkričio 9 d. joms buvo sumokėta 10 000 Eur, todėl likusi A. D. skola yra 62 463 Eur. Tai užfiksuota ir 2013 m. gruodžio 16 d. skolos raštelyje padarytuose įrašuose. Todėl A. D. buvo galima inkriminuoti nebent tik 62 463 Eur pasisavinimą.

2.7. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino informacijos, patvirtinančios detaliojo plano rengimą, derinimą ir kt. procedūras, nors su detaliojo plano rengimu susijusios procedūros ir veiksmai bei detaliojo plano patvirtinimo įtaka žemės sklypo vertei buvo esminė A. D. paslaugų dalis. Nors A. V. parodė, kad į UAB „A“ (duomenys pakeisti) buvo kreiptasi tik siekiant parduoti žemės sklypą, bet apie tikrąją kreipimosi priežastį ir su A. D. sutartų paslaugų pobūdį galima spręsti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Visų pirma, buvo kreiptasi į UAB „A“ (duomenys pakeisti), kuri žinoma kaip žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus žemėtvarkos projektus, geodezinius matavimus rengianti ir vykdanti įmonė, bet ne į nekilnojamojo turto agentūras. Antra, kokiu pagrindu L. K. ir A. V., nuo 2004 iki 2012 metų nesugebėjusios parduoti žemės sklypo už jų pageidaujamą kainą, t. y. 250 000 Lt, galėjo manyti, kad tai pavyks padaryti A. D.. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad buvo siekta ne tik parduoti žemės sklypą, bet ir pakeisti jo paskirtį. Priešingu atveju, jei kreipimosi tikslas buvo tik žemės sklypo pardavimas, A. D. nebūtų pradėjusi žemės sklypo detaliojo plano rengimo procedūrų. Be to, A. D. turint tyčią pasisavinti už žemės sklypo pardavimą gautus pinigus bei pagal įgaliojimą galint parduoti žemės sklypą už 250 000 Lt, jai nebuvo jokio pagrindo stengtis parduoti žemės sklypą už didesnę kainą. Aptartos aplinkybės rodo tai, kad tikrasis šalių susitarimas apėmė ne tik žemės sklypo pardavimą, bet ir veiksmų, kurie turėjo padidinti esamą žemės sklypo vertę, atlikimą.

2.8. Atkreipiamas dėmesys ir į A. V. parodymų nelogiškumą ir tarpusavio prieštaringumą neva UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorius siūlė nupirkti žemės sklypą mokant 10 000 Lt už arą, bet ji nesutiko. Vadovaujantis šiais liudytojos parodymais gaunasi, jog buvo atsisakyta žemės sklypą parduoti už 580 000 Lt, nors pagal išduotą įgaliojimą A. D. buvo įgaliota parduoti žemės sklypą tik už 250 000 Lt. Tokios kainos už 58 arų žemės ūkio paskirties žemės sklypą niekas nebūtų mokėjęs net pačiame žemės sklypų kainų pike 2007 metais. Kita vertus, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir panaikinus žemės sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas, t. y. paruošus žemės sklypą gyvenamųjų namų ar komercinių objektų statyboms, žemės sklypo vertė išaugtų kelis kartus. Tuo nesunku įsitikinti palyginus viešai skelbiamas žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės sklypų kainas. Iš to seka, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorius nebent galėjo paaiškinti A. V., kodėl ji neranda pirkėjo žemės sklypui už norimą kainą, bei patarti pasidomėti galimybėmis pakeisti žemės sklypo paskirtį į gyvenamąją ar komercinę, kas ženkliai padidintų žemės sklypo vertę. Kadangi apie žemės sklypo paskirties keitimo procedūras nei A. V., nei L. K. nieko nenusimanė, todėl galimai paklausė UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriaus patarimo ir kreipėsi į A. D., kuri UAB „A“ (duomenys pakeisti) dirbo su kadastriniais matavimais ir adresų sklypams suteikimu, todėl galėjo pakomentuoti Vilniaus miesto bendrojo plano ir kitų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius konkrečioje vietovėje. Dėl savo praktinės patirties A. D. turėjo kontaktų savivaldybės administracijoje, taip pat žinojo ir galėjo bent jau preliminariai vertinti, ar žemės sklype pagal teritorijų planavimo dokumentus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ateityje įmanoma kokia nors statyba ir jeigu įmanoma, tai kokia. Būtent paminėti A. D. gebėjimai ir nulėmė susitarimą, pagal kurį A. V. ir L. K. siekė parduoti žemės sklypą už 250 000 Lt sumą, kurios be A. D. pagalbos, t. y. žemės sklypo paskirties pakeitimo, niekas nebūtų mokėjęs, o visa likusi žemės sklypo pardavimo kainos dalis turėjo atitekti A. D. už dėl jos praktinės patirties, ryšių ir padaryto darbo išaugusią žemės sklypo vertę.

2.9. Taip pat skunde akcentuojami A. V. parodymų neatitikimai ir dėl kitų bylos aplinkybių. A. V. nurodė, kad apie žemės sklypo pardavimą A. V. sužinojo tik 2015 m. lapkričio mėnesį, bet tuo pačiu A. V. pripažino jau nuo 2013 m. kovo mėnesio skambindavusi A. D. ir prašiusi sumokėti pinigus, o ši vis prašydavo palaukti, kol galiausiai 2013 m. gruodžio 16 d. A. D. parašė skolos raštelį. Taigi, akivaizdu, jog A. V. melavo apie žemės sklypo pardavimą sužinojusi tik 2015 m. lapkričio mėnesį. Be to, A. V. nurodė ir tai, kad už įgaliojimo išdavimą notarinį mokestį sumokėjo A. D., jie nei UAB „A“ (duomenys pakeisti), nei A. D. avanso nemokėjo, buvo sutarta, kad už žemės sklypą jiems grąžins 250 000 Lt, o dėl likusios sumos nieko nebuvo kalbėta. Taip pati liudytoja netiesiogiai pripažino, kad paslaugos buvo atlygintinos, aiškiai nurodė ir kokia suma pardavus žemės sklypą turėjo būti grąžinta.

2.10. Anot gynėjo, pagrįstų abejonių kyla ne tik dėl A. V. parodymų, bet ir L. K. parodymų teisingumo. Duodama parodymus nukentėjusioji L. K. neprisiminė nei A. D. pavardės, nei kokią sumą A. D. turėjo grąžinti pagal susitarimą, nei už kiek buvo parduotas žemės sklypas. Nurodyti prieštaravimai turėjo sukelti pagrįstų abejonių L. K. ir A. V. nuoširdumu ir sąžiningumu, kadangi akivaizdu, jog jos nutyli svarbias susitarimo su A. D. aplinkybes. Tačiau nepaisant akivaizdžių prieštaravimų ir nutylėjimų, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apklausdamas nukentėjusiąją L. K., šiai neuždavė elementarių su tokiomis aplinkybėmis susijusių klausimų, bylą nagrinėjęs teismas taip pat nesiėmė nustatyti, dėl kokio dydžio ir formos atlyginimo šalys sutarė už A. D. paslaugas.

2.11. Pirmosios instancijos teismui nesigilinus į tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdį bei vadovaujantis tik L. K. ir A. V. parodymais buvo padarytos absurdiškos ir nelogiškos išvados, jog A. D. sutiko neatlygintinai padėti L. K. parduoti žemės sklypą, visus gautus pinigus iš karto atiduoti L. K., iš savų lėšų susimokėti notarams už įgaliojimo ir žemės sklypų pardavimo sandorių tvirtinimą bei registraciją nekilnojamojo turto registre, ir galiausiai be jokios priežasties pradėjo rengti detalųjį planą, nors žemės sklypo savininkei L. K. jis nebuvo reikalingas ir ji to daryti neprašė.

2.12. Pažymima, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas, baudžiamoji atsakomybė taikoma turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. ir kt. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011 ir kt.).

2.13. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Tiek įgaliojimo išvadavimas, tiek turto pardavimo sandorio, veikiant pagal teisėtai išduotą įgaliojimą, sudarymas yra įprasti civiliniai sandoriai, šie sandoriai atitiko nukentėjusiosios L. K. valią ir interesus, dėl šių sandorių sudarymo jokios pretenzijos nėra reiškiamos. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, jog jau minėtų sandorių sudarymo metu A. D. turėjo išankstinę tyčią užvaldyti L. K. priklausantį turtą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą apie tarp šalių sudarytą mišraus pobūdžio sutartį, turinčią atlygintino pavedimo, tarpininkavimo ir paslaugų teikimo bruožų, pagal kurią A. D. įsipareigojo pagerinti žemės sklypą (parengti detalųjį planą ir pakeisti jo paskirtį), surasti pirkėją žemės sklypui ir jį parduoti. Tuo metu L. K. išduotame įgaliojime aiškiai išreiškė valią dėl žemės sklypo pardavimo kainos – 250 000 Lt, nors įgaliojime nėra nustatyta, kokia pardavimo kainos dalis lieka A. D., bet su tokia sąlyga įgaliojimo nebūtų tvirtinęs notaras, todėl ši sąlyga buvo aptarta atskirai žodžiu sudarytoje pavedimo sutartyje. L. K. ir A. D. nėra giminaitės ar draugės, jų nesiejo ir kitokie asmeninio pobūdžio santykiai, kuriems egzistuojant tikėtini neatlygintino pavedimo santykiai, į A. D. buvo kreiptasi kaip į atitinkamoje srityje dirbantį asmenį, kuris gali pagerinti turimą žemės sklypą ir surasti jam pirkėją, t. y. kaip į tam tikros srities profesionalą, o tokie santykiai visada būna atlygintiniai. Neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir teismo išvados, jog A. D. negrąžina ir nesirengia grąžinti pinigų nukentėjusiajai. Dalį pinigų, t. y. 10 000 Eur, A. D. atidavė, tai pažymėta 2013 m. gruodžio 16 d. skolos raštelyje, tame pačiame raštelyje tiek A. D., tiek nukentėjusiosios L. K. dukra A. V. patvirtino ir likusią skolos sumą – 62 463 Eur. A. D. niekada neneigė, kad yra likusi skolinga 62 463 Eur, paaiškino juos grąžinsianti kai tik bus patvirtintas žemės sklypo detalusis planas, po ko žemės sklypo pirkėjas J. D. pagal sutartį sumokės likusius 100 000 Eur. Bylos nagrinėjimo metu L. K. atstovui netgi buvo pateiktas taikos sutarties projektas, kuriame buvo numatytas visos skolos grąžinimas ir realus trečiojo asmens įsipareigojimas užtikrinti A. D. prievolės įvykdymą. Visgi L. K. advokatas pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo atmetė, kadangi nepagrįstai siekia iš A. D. prisiteisti ne įgaliojime numatytus 250 000 Lt, o visą žemės sklypo pardavimo kainą. Tokiu būdu L. K. ir jos atstovui piktnaudžiaujant teise ir reikalaujant iš A. D. daugiau negu ji yra skolinga, dėl tarp šalių kilusio ginčo nesant patvirtinam detaliajam planui J. D. nesumoka likusios 100 000 Eur pardavimo kainos dalies A. D., todėl ji pati negali sumokėti 62 463 Eur skolos L. K..

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji A. D. ir jos gynėjas advokatas K. Paliutis prašė tenkinti apeliacinį skundą, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras, nukentėjusiosios L. K. atstovas advokatas J. Leikauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios A. D. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog A. D. pasisavino nukentėjusiosios L. K. didelės vertės turtą – 520 000 Lt (150 602,41 Eur), nurodoma, kad tarp A. D. ir L. K. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių kvalifikuoti kaip BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nėra pagrindo.

6. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia.

7. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai).

8. Kita vertus, net ir tada, kai padaryta veika formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ne kiekvienu atveju veika pripažįstama nusikalstama. Veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu). Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatą, jog nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – kriminalinės bausmės. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-518/2014 ir kt.).

9. Sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, civiliniai teisiniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius gali peraugti tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios siejamos su sudarytų civilinių sandorių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sandorio šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sandorio vykdymui. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz. be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-78/2012, 2K-106-2013, 2K-378/2014 ir kt.). Pažymėtina, jog vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios, priežastys. Todėl sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sandorių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas sandorius.

10. Pripažindamas A. D. kalta pagal jai pareikštą kaltinimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo įrodyta, jog A. D. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. veikdama išankstine tiesiogine tyčia apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus, iš anksto žinodama, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, neatskleisdama savo tikrosios turtinės padėties (didelių įsiskolinimų ir turto areštų), melagingai tvirtindama, jog finansinių sunkumų neturi, bei garantuodama pinigų už parduotą žemę grąžinimą, įtikino L. K. išduoti jai įgaliojimą, pagal kurį veikdama pardavė L. K. žemės sklypą, bet gautų pinigų L. K. neatidavė, 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašydama skolos raštelį 250 000 Lt (72 405 Eur) sumai bei 2015 m. lapkričio 9 d. sumokėjusi 10 000 Eur avansą, tuo piktnaudžiaudama L. K. pasitikėjimu, vis atidėliodama pinigų grąžinimo terminą, melagingai žadėdama pinigus grąžinti vėliau bei žinodama, jog dėl jos finansinės ir turtinės padėties pinigų nebus galima išieškoti priverstinai, tokiu būdu apgaule suklaidindama L. K., savo naudai įgijo L. K. priklausančius 520 000 Lt (150 602,41 Eur) ir pagal 2012 m. gruodžio 7 d. išduotą įgaliojimą prisiimtus įpareigojimus, kurių neketino vykdyti, pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės turtą – 520 000 Lt (150 602,41 Eur).

11. Įvertinusi byloje surinktus ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, fragmentiškai, atskirų įrodymų iš viso neįvertino, dėl to padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atliko tik formalų situacijos vertinimą, iš esmės į bylos aplinkybes nesigilino ir tikrųjų nuteistosios A. D. neatsiskaitymo su nukentėjusiąja L. K. priežasčių nenustatė bei net nebandė nustatyti. Be to, skundžiamame nuosprendyje apsiribota tik formaliu A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių konstatavimu, nedetalizuojant, kaip konkrečiu atveju pasireiškė išankstinė tyčia pasisavinti už L. K. žemės sklypą gautus pinigus, apgaulės panaudojimas ar piktnaudžiavimas pasitikėjimu, tuo pažeidžiant konstitucinės doktrinos nuostatą, jog teismas privalo siekti nustatyti tiesą kiekvienoje byloje ir turi būti aktyvus, vykdydamas šią esminę savo funkciją.

12. Iš esmės byloje nėra ginčo, kad tarp nuteistosios A. D. ir nukentėjusiosios L. K. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tiek byloje apklaustų asmenų parodymais, tiek rašytiniais bylos įrodymais neginčytinai nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimu L. K. vieneriems metams A. D. suteikė teisę valdyti ir disponuoti asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, bendras plotas 0,58 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), su teise perleisti žemės sklypą savo nuožiūra už ne mažesnę nei 250 000 Lt sumą, susitarti dėl kitų esminių ir antraeilių sutarčių sąlygų, taip pat gauti pinigus už žemės sklypą ir kt. (1 t., b. l. 5). Veikdama pagal įgaliojimą, A. D. 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė V. M. 258/725 dalis žemės sklypo už 120 000 Lt (1 t., b. l. 48-50), o 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi likusias 467/725 dalis žemės sklypo už 400 000 Lt pardavė J. K., kuri žemės sklypą įsigijo kartu su sutuoktiniu K. K. (1 t., b. l. 51-53).

13. Taigi, vertinant formaliai, veikdama pagal įgaliojimą pardavusi L. K. priklausantį žemės sklypą A. D. gavo iš viso 520 000 Lt, kuriuos, anot apygardos teismo, privalėjo perduoti L. K., bet to nepadarė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiribojo tik aukščiau nurodytų aplinkybių dėl įgaliojimo išdavimo ir 2012 m. gruodžio 7 d. bei 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo konstatavimu ir analizavimu, bet visiškai ignoravo kitus byloje surinktus įrodymus ir reikšmingas bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo esant nustatytas sąlygas baudžiamajai atsakomybei kilti.

14. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į A. D. pareikšto kaltinimo, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, dviprasmiškumą. Aprašant A. D. nusikalstamą veiką, konstatuojama, jog ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tokia nusikalstamos veikos aprašymo konstrukcija atitinka ne turto pasisavinimo, numatyto BK 183 straipsnyje, bet BK 182 straipsnyje numatyto sukčiavimo dispoziciją. Visgi konstatavus, kad A. D. nukentėjusiajai L. K. priklausančius pinigus įgijo apgaule, tuo pačiu teigiama, jog tokiu būdu A. D. pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės L. K. turtą. Taigi, pagal kaltinimą, A. D. tuo pačiu metu ir apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, ir pasisavino jos žinioje buvusį tą patį didelės vertės turtą. Kita vertus, nepaisant A. D. pareikšto kaltinimo dviprasmiškumo, nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi tai, ar byloje yra sąlygos, kurių pagrindu civiliniai teisiniai santykiai peraugtų į baudžiamuosius.

15. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, A. D. nenaudojo apgaulės L. K. atžvilgiu, nepiktnaudžiavo L. K. pasitikėjimu, o kartu A. D. nesuklaidino nukentėjusiosios L. K. ir jos dukros A. V. dėl savo ketinimų bei nesiekė neteisėtai pasisavinti L. K. turto.

15.1. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios L. K. dukra A. V., padėjusi L. K. tvarkytis tiek nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, tiek žemės sklypo pardavimo klausimus, parodė, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą momento (kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos 2006 metais (1 t., b. l. 105) bandė parduoti aukščiau minėtą žemės sklypą, bet iki 2012 metų žemės sklypo taip niekas ir nenupirko, todėl nepavykstant surasti pirkėjo, L. K. ir A. V. kreipėsi į UAB „A“ (duomenys pakeisti), kuri tvarkė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minimą žemės sklypą, direktorių A. B., šis nukreipė jas pas A. D., su kuria ir buvo sutarta, jog ji padės parduoti L. K. žemės sklypą. Kaip parodė A. D., be savo tiesioginio darbo UAB „A“ (duomenys pakeisti) ji papildomai užsidirbdavo padėdama keisti žemės sklypų naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamąją ar komercinę, dėl ko ženkliai padidėdavo žemės sklypų vertė, o paskui žemės sklypus parduodama, todėl ir nukentėjusiajai L. K. su A. V. paaiškino, jog, norint parduoti žemės sklypą už jų pageidaujamą kainą, būtina pakeisti žemės sklypo paskirtį. A. D. nurodė, jog kartu su L. K. ir A. V. sutarė kainą, kurią jos tikėjosi gauti už žemės sklypą, o žemės sklypą pardavus brangiau, likusi suma atitektų A. D., L. K. ir A. V. sutikus, buvo nuvykta pas notarą ir L. K. išdavė įgaliojimą A. D. disponuoti žemės sklypu.

15.2. Nors tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausta A. V. teigė, kad buvo sutarta tik dėl to, jog pardavusi žemės sklypą A. D. perduos L. K. 250 000 Lt, o kas būtų, jei žemės sklypas būtų parduotas brangiau, aptarta nebuvo, tačiau toks A. V. paaiškinimas yra nelogiškas, prieštarauja bylos aplinkybėms bei yra paneigtas kitais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausiama A. V. kategoriškai tvirtino, reikalaujanti iš A. D. priteisti būtent 250 000 Lt dydžio skolą, o ne 520 000 Lt, tuo patvirtindama A. D. parodymus, jog už žemės sklypą gauta pinigų suma, viršijusi 250 000 Lt, turėjo likti A. D.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors byloje pareikštame civiliniame ieškinyje nukentėjusiajai L. K. padaryta turtinė žala vertinama 520 000 Lt, bet civilinis ieškinys yra pasirašytas nukentėjusiosios atstovo advokato J. Leikausko (1 t., b. l. 64-65), A. V. paaiškino, kad nežinojo apie civiliniame ieškinyje pareikštą reikalavimą priteisti būtent 520 000 Lt dydžio sumą, todėl akivaizdu, jog pareikštas civilinis ieškinys neatitinka nukentėjusiosios L. K. valios ir interesų. Tai, kad A. D. už parduotą žemės sklypą L. K. turėjo grąžinti 250 000 Lt, o ne 520 000 Lt patvirtina ir 2013 m. gruodžio 16 d. A. D. pasirašytas skolos raštelis (1 t., b. l. 35). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iškviesta paaiškinti skolos raštelio surašymo aplinkybes I. K. taip pat parodė, jog A. D. buvo skolinga L. K. būtent 250 000 Lt. Nekyla abejonių, kad parduodant žemės sklypą A. D. turėjo išlaidų dėl notarinių veiksmų atlikimo, bet A. V. parodė, jog už notarinius veiksmus nei ji, nei L. K. pinigų A. D. nedavė. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikta 2013 m. lapkričio 5 d. projektavimo darbų sutartis (4 t., b. l. 23-36), iš kurios matyti, jog vien žemės sklypo detalaus plano projekto parengimo išlaidos sudarė 65 360 Lt. A. D. parodymus, jog ji užsidirbdavo padėdama pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį ir paskui juos parduodama, patvirtina byloje esantys A. D. išduoti įgaliojimai, iš kurių matyti, kad 2012-2015 metais buvo įgaliota atstovauti asmenis atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, o paskui šiuos žemės sklypus parduoti (2 t., b. l. 44-194). Taip pat byloje yra pateiktos ir 2012-2017 metų laikotarpiu sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, iš kurių matyti, jog pati A. D. pirkdavo, o paskui parduodavo žemės sklypus Vilniaus miesto savivaldybės ribose (1 t., b. l. 152-197; 2 t., b. l. 1-19). Iš išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog A. D. tarpininkaudavo parduodant žemės sklypus, į kuriuos būdavo atkuriamos nuosavybės teisės, padėdavo pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį už tai gaudama sutartą atlygį, todėl nekyla abejonių ir dėl to, kad pagal susitarimą su L. K. tuos pačius veiksmus A. D. turėjo atlikti taip pat atlygintinai, o šiuo konkrečiu atveju A. D. atlygį sudarė už parduotą žemės sklypą gauta suma, viršijanti 250 000 Lt, iš kurios dar turėjo būti padengtos ir visos žemės sklypo pardavimo bei žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo išlaidos.

15.3. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. susitarimas su L. K. ir šios dukra A. V. neapėmė žemės sklypo paskirties pakeitimo. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, L. K. ir A. V. nesėkmingai pardavinėjo žemės sklypą nuo 2006 iki 2012 metų, kadangi, kaip paaiškino A. D., žemės sklypą norėjo parduoti už didesnę kainą nei tuo metu buvusi tokių žemės ūkio paskirties sklypų rinkos vertė, už atitinkamai didesnę kainą žemės sklypą parduoti buvo galima tik pakeitus žemės sklypo naudojimo paskirtį. A. D. parodė, kad L. K. žemės sklypui pirkėjus surasti pavyko tik pažadėjus pakeisti žemės sklypo paskirtį. Tai patvirtina ir 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria 258/725 dalys žemės sklypo parduotos V. M. už 120 000 Lt, nurodytas įsipareigojimas pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į namų valdos iki 2013 m. liepos 1 d. Nors 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, pasirašytoje su J. K., tokio įsipareigojimo nėra, bet tiek A. D., tiek K. K. ir J. K. nurodė, kad A. D. buvo pažadėjusi pakeisti žemės sklypo paskirtį. Taip pat K. K. ir J. K. parodė, kad po žemės sklypo įsigijimo patys pradėjo domėtis žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo galimybėmis ir sužinojo, jog tai padaryti bus itin sudėtinga, todėl pranešė atsisakantys investicijos į žemės sklypą bei paprašė surasti žemės sklypui kitą pirkėją. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 467/725 dalis žemės sklypo iš K. K. ir J. K. perpirko J. D. (1 t., b. l. 54-56). Pastarasis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, jog iš pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos 400 000 Lt sumos savo pinigais sumokėjo tik 50 000 Lt, nes daugiau įsigyta žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis nebuvo verta, o likusius 350 000 Lt jam davė A. B.. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimas buvo neatsiejama A. D. įsipareigojimo parduoti žemės sklypą už ne mažesnę kaip 250 000 Lt sumą dalis, kadangi priešingu atveju parduoti žemės sklypo bent už įgaliojime nurodytus 250 000 Lt nebūtų pavykę.

15.4. Taip pat nepagrįsta apygardos teismo išvada, jog A. D. nebuvo jokių objektyvių kliūčių perduoti nukentėjusiajai L. K. už žemės sklypą gautus pinigus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta atsietai nuo vėlesnių aplinkybių vertinant 2012 m. gruodžio 7 ir 18 d. sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias L. K. žemės sklypas buvo parduotas už bendrą 520 000 Lt sumą. Kaip A. D. parodė, nors 2012 m. gruodžio 21 d. dalis žemės sklypo už 400 000 Lt buvo parduota K. K. ir J. K., kurie pinigus sumokėjo dar prieš sutarties pasirašymą, bet po kiek laiko K. nusprendė nebeinvestuoti į žemės sklypą ir pasakė, kad nori susigrąžinti pinigus. Liudytojais apklausti K. K. ir J. K. patvirtino A. D. parodymus, kad dalį žemės sklypo už 400 000 Lt pasiūlęs įsigyti A. B. žadėjo greitai pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį, tačiau po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo patys pasidomėjo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo galimybėmis ir sužinojo, jog šiuo atveju tai būtų labai sudėtingas ir ilgai galintis užtrukti procesas, apie tai pasakė A. B., kuris surado kitą žemės sklypo pirkėją – J. D., kuriam pardavė žemės sklypo dalį už tuos pačius 400 000 Lt. J. D. parodė, kad tuo metu ieškojo komercinės paskirties žemės sklypo servisui statyti, rado skelbimą apie parduodamą žemės ūkio paskirties sklypą, dėl žemės sklypo daugiau bendravo ne su A. D., bet su A. B., kadangi žemės ūkio paskirties sklypas nebuvo vertas 400 000 Lt, todėl tiek nesiruošė mokėti, bet A. B. įtikinėjo, jog per pusę metu žemės sklypo paskirtį pakeis, todėl J. D. sutiko mokėti 50 000 Lt, o likusius 350 000 Lt davė A. B.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas A. B. nurodė, kad 350 000 Lt, kuriuos davė J. D., gavo iš A. D., o pastaroji nurodė, kad tie 350 000 Lt buvo paimti iš prieš tai iš J. K. gautų 400 000 Lt. Byloje nėra tokius nuteistosios ir liudytojų parodymus paneigiančių duomenų, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, A. D. realiai disponavo tik iš V. M. gautais 120 000 Lt ir iš J. D. gautais 50 000 Lt, todėl net neatsižvelgiant į patirtas notarinių veiksmų sudarymo ir būsimas žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo išlaidas, A. D. objektyviai negalėjo grąžinti L. K. ne tik pirmosios instancijos teismo priteistų 520 000 Lt, bet ir L. K. išduotame įgaliojime nurodytų 250 000 Lt.

15.5. Kita vertus, J. D. nurodė, kad likusius 350 000 Lt už nusipirktą L. K. žemės sklypo dalį sumokės iš karto kai tik bus pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis. Tai atitinka tiek A. D., tiek A. V. parodymus, jog kiekvieno susitikimo metu A. D. sakydavo, kad dar nėra pakeista žemės sklypo paskirtis, todėl ji negalinti L. K. grąžinti pinigų už žemės sklypą. Baudžiamojoje byloje gauta medžiaga iš Nacionalinės žemės tarnybos apie žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimą 2013 metais (1 t., b. l. 87-108) patvirtina A. D. parodymus, kad iš karto po L. K. žemės sklypo pardavimo buvo pradėtos žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūros. Taip pat A. D. parodymus apie atliktus veiksmus žemės sklypo naudojimo paskirčiai pakeisti patvirtina A. D. ikiteisminio tyrimo metu pateikti dokumentai (3 t., b. l. 9-13), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikta 2013 m. lapkričio 5 d. projektavimo darbų sutartis (4 t., b. l. 23-36) bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti dokumentai, susiję su žemės sklypo detaliojo plano rengimu. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų A. D. parodymus ir leistų teigti, jog A. D. būtų vilkinusi žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūras, taip siekdama išvengti savo įsipareigojimų nukentėjusiajai L. K. įvykdymo. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tiek A. D., tiek J. D. patvirtino, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis galiausiai buvo pakeista, tik šis faktas dar neįregistruotas Nekilnojamo turto registre, vis tik J. D. nurodė jau sumokėjęs A. D. dalį likusios sumokėti žemės sklypo kainos – 20 000 Eur. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateiktas mokėjimo nurodymas, pagal kurį L. K. buvo sumokėti 62 463 Eur, t. y. visiškai grąžinta 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojime numatyta 250 000 Lt suma. Šios aplinkybės patvirtina, kad būtent dėl užsitęsusių žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūrų A. D. negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimo nukentėjusiajai L. K. pagal 2012 m. gruodžio 7 d. išduotą įgaliojimą.

15.6. Faktinių bylos aplinkybių neatitinka ir apygardos teismo išvada apie susitarimo su L. K. sudarymo metu nuslėptus A. D. finansinius įsipareigojimus ir įregistruotus turto arešto aktus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmasis turto arešto aktas A. D. atžvilgiu registruotas tik 2013 m. rugsėjo 27 d., o kiti atitinkamai 2014, 2015 ir 2016 metais, pirmasis A. D. nurodytas įsiskolinimas yra pagal 2012 m. gruodžio 18 d. sutartinės hipotekos lakštą, kiti įsiskolinimai kilę iš 2014 ir 2015 metais sudarytų sandorių. Taigi, susitarimo su nukentėjusiąja L. K. ir šios dukra A. V. metu bei įgaliojimo išdavimo 2012 m. gruodžio 7 d. metu A. D. neturėjo nei įsiskolinimų, nei registruotų turto arešto aktų, atitinkamai negalėjo nuo L. K. ir A. V. nuslėpti savo prastos turtinės ir finansinės padėties, kuri tiesiog tokia nebuvo.

15.7. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog po susitarimo su nukentėjusiąja L. K. sudarymo nuteistoji A. D. būtų sąmoningai bloginusi savo turtinę padėtį. Vien to, kad po įgaliojimo išdavimo ir žemės sklypo pardavimo A. D. atžvilgiu buvo registruota turto arešto aktų, atsirado didelių skolinių įsipareigojimų, savaime nepakanka konstatuoti, jog tokiu būdu buvo sąmoningai siekiama sudaryti situaciją, kad L. K. negalėtų atgauti pinigų už parduotą žemės sklypą. Tuo labiau kad, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, A. D. 2012-2017 metų laikotarpiu tiek pati pirkdavo ir parduodavo žemės sklypus, tiek tarpininkaudavo kitiems asmenims perkant ir parduodant žemės sklypus, keičiant jų naudojimo paskirtį, kam, pasak A. D., reikėjo papildomų investicijų, dėl to jai reikėjo skolintis pinigų.

15.8. Be to, turto pasisavinimas yra išimtinai tyčinis nusikaltimas. Vien turto užvaldymo fakto nepakanka baudžiamajai atsakomybei kilti. Šiuo atveju turi būti konstatuota kaltė, pasireiškianti tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad turtas įgyjamas neteisėtai ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Baudžiamasis įstatymas reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų A. D. nusikalstamus ketinimus pasisavinti L. K. turtą. Byloje nustatyta, kad L. K. ir A. V. pačios kreipėsi dėl pagalbos parduodant žemės sklypą, jos nenurodė, kad joms buvo daromas spaudimas ar jos kaip nors kitaip buvo įtakojamos sutikti su A. D. pasiūlytomis sąlygomis žemės sklypui parduoti, o būtent tuo, jog žemės sklypas bus parduotas bent už 250 000 Lt tik pakeitus žemės sklypo naudojimo paskirtį. Tiek nukentėjusioji L. K., tiek jos dukra A. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nereiškė jokių pretenzijų dėl sutartos 250 000 Lt sumos. A. D. nėra inkriminuota tai, kad sutardama pinigų sumą, už kurią turėtų būti parduotas žemės sklypas, ji būtų elgusis nesąžiningai. Šiuo atveju vien tai, kad pardavusi žemės sklypą A. D. gavo didesnę pinigų sumą nei 250 000 Lt, savaime nepatvirtina A. D. nusikalstamų ketinimų. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, A. D. nuo nukentėjusiosios L. K. ir jos dukros A. V. nenuslėpė jokių įsiskolinimų, nenustatyta, kad būtų sąmoningai bloginusi savo turtinę padėtį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į prieštaringus A. V. parodymus neva nuo jos ir L. K. buvo slepiamas žemės sklypo pardavimo faktas. A. V. parodė, kad kiekvieno susitikimo su A. D. metu klausdavo, kada A. D. atiduos 250 000 Lt, kurie pagal įgaliojimą galėjo būti gauti tik pardavus žemės sklypą, todėl akivaizdu, kad A. V. neabejotinai žinojo apie žemės sklypo pardavimą, priešingu atveju A. D. būtų prašiusi informacijos apie tai, kaip sekasi pardavinėti žemės sklypą, o ne reikalavusi už žemės sklypą gautų pinigų. Pati A. D. niekada neneigė savo įsipareigojimų nukentėjusiajai L. K. – ne tik 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašė skolos raštelį, bet 2015 m. lapkričio 9 d. sumokėjo 10 000 Eur kaip dalinį skolos grąžinimą. Skundžiamame nuosprendyje ignoruojant aukščiau nurodytas aplinkybes, o būtent tai, kad A. D. dėl užsitęsusių žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūrų iš žemės sklypo pirkėjų nebuvo gavusi visos žemės sklypo pardavimo kainos ir dėl to objektyviai negalėjo sumokėti L. K. įgaliojime numatytos 250 000 Lt sumos, savo įpareigojimų pripažinimas, surašant skolos raštelį, bei dalinis skolos grąžinimas, sumokant 10 000 Eur, be jokio pagrindo buvo įvardintas piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu.

16. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. ir L. K. siejo išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kylantys įpareigojimai bylą nagrinėjant teisme buvo įvykdyti, nesant baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų nėra pagrindo A. D. veiksmų vertinti kaip nusikalstamų. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis A. D. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, panaikinama A. D. paskirta kardomoji priemonė, o nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato J. Leikausko pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Prašymas dėl nukentėjusiosios išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo iš A. D. atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. D. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. D. panaikinti.

Nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Atmesti prašymą priteisti iš A. D. proceso išlaidas nukentėjusiosios L. K. advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Albinas BielskisDaiva Pranytė-ZalieckienėLinas Žukauskas