Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Rimanto Giedraičio,

dalyvaujant pareiškėjo E. A. atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui, atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Giedriui Noreikai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, toks atsakovo veikimas yra ne kas kita, kaip lygiagretus (pakartotinis) persekiojimas už tą pačią veiką. Ne bis per idem yra elementarus ir fundamentalus teisinės valstybės principas (Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N12-54-05), įtvirtintas taip pat ir Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu 11, 4 straipsnyje "Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą". Minėtame Konvencijos straipsnyje yra reglamentuota: "7. Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus". Ši norma taip pat yra pakartota ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 str. 6 dalyje: „Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą" bei LR ATPK 250 straipsnio 8 p., ir pareiškėjo manymu, draudimas pakartotinai bausti apima ir draudimą lygiagrečiai persekioti, vykstant nepasibaigusiam baudžiamajam procesui teismuose. Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato viršininkas dar 2009 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 52-23-AT2-72. Pareiškėjo atžvilgiu ta pati institucija 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kurio numeris yra kur kas mažesnis, nei anksčiau priimtas nutarimas. Ši aplinkybė pareiškėjui taip pat kelia didelių abejonių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 52-23-AT2-22 pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą (b.l. 17). Vykdydamas minėtą nutarimą, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, nurodydamas, kad E. A. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė E. A. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b.l. 18).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau - Įstatymas.).

Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje numatyta kardomųjų priemonių ir Įstatymo 5 straipsnyje numatyto oficialaus perspėjimo paskirtis, susijusi su kitais pagrindais ir tikslais. Būtent kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Be to, Baudžiamojo proceso kodekso 201 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Taigi, kardomosios priemonės baudžiamojoje byloje ar ikiteisminio tyrimo metu skiriamos asmenims, kurie kaltinami konkrečios nusikalstamos veikos padarymu. Oficialus perspėjimas taikomas ne dėl asmenų konkrečios nusikalstamos veikos padarymo, bet dėl įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšiu su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, kurie yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tai yra esminiai skirtumai atribojantys kardomųjų priemonių ir šio ginčo atveju – oficialaus perspėjimo skirimo pagrindus, sąlygas ir tikslus. Kardomosios priemonės paskyrimas pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. I-64-743/2011, nagrinėjamoje Lazdijų rajono apylinkės teisme, nesusijęs su oficialaus perspėjimo taikymo pareiškėjui pagrindais. Įvertinus skirtingus oficialaus perspėjimo ir kardomųjų priemonių skyrimo pagrindus ir tikslus, konstatuotina, kad oficialaus perspėjimo taikymas neturi jokios įtakos pareiškėjo nekaltumo prezumpcijai baudžiamojoje byloje Nr. I-64-743/2011. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad oficialaus perspėjimo paskyrimas suformuos išankstinę baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuomonę apie pareiškėją. Baudžiamojo proceso kodekse 6 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinis principas, kad teisingumą vykdo tik teismas. Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių (BPK 6 str. 2 d.). Draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties (BPK 6 str. 3 d.).

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl galimai jo padarytų nusikalstamų veikų ( b.l. 28, 49-114). Iš Alytaus AVPK Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašo matyti, kad pil. A. K. buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, tame tarpe draudimas bendrauti su pareiškėju E. A. (b.l. 40-45). Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro pagrindo konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai. Taip pat minėti duomenys patvirtina, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas ne dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu pareiškėjas kaltinamas baudžiamojoje byloje Nr. I-64-743/2011 nagrinėjamojoje Lazdijų rajono apylinkės teisme. Pareiškėjo ir jo atstovo nurodytas ne bis per idem principas pažeistas nebuvo.

Aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jam nebuvo išaiškinta, kokie būtent jo veiksmai kelia grėsmę visuomenė saugumui, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Organizuoto nusikalstamo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006-05-19 įsakymu Nr. 5-V-314, 38 punktą - oficialus perspėjimas galioja vienerius metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą asmeniui pateikimo susipažinti ir pasirašyti dienos. Pasibaigus anksčiau taikyto oficialaus perspėjimo galiojimo laikui, teisės aktai neriboja įgaliotos institucijos teisės taikyti tapačias prevencinio poveikio priemones tam pačiam asmeniui Įstatymo 4 straipsnyje numatytais pagrindais.

Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl skundžiamo nutarimo numerio, kuris kur kas yra mažesnis nei anksčiau priimto nutarimo, nesudaro pagrindo abejoti nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu. Teismui dėl skundžiamo nutarimo numerio jokių abejonių nekilo. Skundžiamas nutarimas priimtas 2011 metais, pareiškėjo skunde minimas - 2009 metais, todėl atsakovo atsiliepime nurodyti teisės aktai ir argumentai yra pakankami pagrįsti skundžiamo nutarimo numerio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl plačiau dėl to nepasisakytina.

Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – E. A. paskirta pagrįstai, jos naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.