Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas), Algerdo Urbšio, Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteisto J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, J. J. viso bausmės vykdymo metu paskiriant įpareigojimą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu J. J. paskirta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo baumė, jos vykdymą atidedant 1 metams ir 6 mėnesiams su pirmiau nurodytu įpareigojimu, visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2009 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu J. J. paskirta ir neatlikta bausme – 30 MGL dydžio bauda ir 2012 m. spalio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausme – 40 MGL dydžio bauda ir J. J. paskirta galutinė subendrintą bausmę – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams ir 6 mėnesiams su pirmiau nurodytu įpareigojimu, ir 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda.

Civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) priteista iš J. J. 3854,84 Eur (trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt keturi eurai 84 ct) turtinei žalai atlyginti ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) už advokato teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 5 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, neturėdamas įgaliojimo, pardavė UAB (duomenys neskelbtini) direktorei E. B. automobilį „Renault Premium 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 3854,84 Eur sumą, neįnešdamas gautų pinigų į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, tokiu būdu pasisavino svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 3854,84 Eur turtą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistojo J. J. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; civilius ieškinius palikti nenagrinėtus.Nurodo, kad J. J. kaltu neprisipažino, o jo parodymai nėra paneigti jokiais objektyviais įrodymais. Manoma, kad būtina nustatyti ar J. J. automobilį pardavė savavališkai ar su UAB (duomenys neskelbtini) žinia ir leidimu bei tai ar neįnešdamas gautų pinigų į kasą J. J. padarė įmonei turtinę žalą. Ne tik J. J. nurodė, kad jis automobilį pardavė su UAB (duomenys neskelbtini) žinia ir net turėdamas tam rašytinį įgaliojimą, bet ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. E2-5601-800/2015, konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) neginčija paties automobilio „Renault Premium 420”, priklausiusio UAB (duomenys neskelbtini), pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) už 3854,84 Eur sumą, tokiu būdu patvirtindama, kad leidimą parduoti automobilį J. J. buvo davusi. Skunde teigiama, jog UAB (duomenys neskelbtini) nevedė savo vidinės dokumentacijos taip kaip reikalauja norminiai aktai. Tokiu būdu tampa dar sunkiau nustatyti tikrąsias aplinkybes. Antra vertus, visos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, o tokiu būdu seka ir išvada, kad nepaneigti pastarojo parodymai apie įgaliojimo parduoti kaltinime nurodomą automobilį buvimą. Be to, nepaneigti ir J. J. parodymai apie tai, kad kaltinime nurodytas automobilis buvo pirktas už jo paties pinigines lėšas. J. J. taip pat už savo lėšas pirko automobiliams detales, o UAB (duomenys neskelbtini) buvo neatsiskaičiusi su J. J., todėl pagal tarpusavio susitarimą šis neturėjo UAB (duomenys neskelbtini) gražinti už automobilį gautų pinigų. Taigi J. J., neįnešdamas pinigų į kasą, nepadarė UAB (duomenys neskelbtini) žalos. Aukščiau paminėtas aplinkybes patvirtina 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaita-faktūra. Pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini) išrašė šią sąskaitą pirkėjui UAB (duomenys neskelbtini) dėl 12 533,66 Lt (su PVM) sumos už autovežį „Renault“ (2 t., b. 1. 68). Minėta PVM sąskaita-faktūra buvo išduota J. J., o iš 2013 m. kovo 19 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad šis, nurodytą sumą grynais pinigais sumokėjo. Tuo tarpu UAB (duomenys neskelbtini) atstovės ir šios įmonės direktoriaus paaiškinimai bei parodymai apie tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) esą buvo išdavusi grynuosius pinigus J. J., neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. UAB (duomenys neskelbtini) nepateikė ne tik atitinkamo kasos išlaidų orderio (juo labiau, kasos išlaidų orderio, pasirašyto J. J. apie tai, kad jam būtų buvę išmokėti grynieji pinigai iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos), bet ir jokio kitokio dokumento. UAB (duomenys neskelbtini) taip pat nepateikė jokių rašytinių ar bet kokių kitų įrodymų apie tai, kad ši įmonė tuos pinigus J. J. būtų kompensavusi vėliau. Tuo tarpu J. J. parodymus patvirtina eilė byloje surinktų mokėjimo už detales dokumentų, iš kurių matyti, kad už detales grynais pinigais sumokėjo J. J., kai UAB (duomenys neskelbtini) byloje nepateikė įrodymų, kad atitinkamus pinigus J. J. būtų kompensavusi. Svarbu ir tai, kad pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tik turtinę žalą nukentėjusiajam asmeniui, civiliniam ieškovui padaręs asmuo, t.y. šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta nusikaltimo sudėtis yra tik tuomet, jeigu nukentėjusiajam asmeniui kaltininko veiksmais padaroma turtinė žala (būtinasis nusikaltimo sudėties požymis). Tuo tarpu dėl šioje apeliacinio skundo dalyje jau paminėtų aplinkybių yra akivaizdu, jog UAB (duomenys neskelbtini) tariama turtinė žala yra neįrodyta.Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors pirmos instancijos teismas J. J. parodymuose bandė įžvelgti prieštaravimus, tačiau jie nėra esminiai. Manoma, kad šioje byloje nuo pat pradžių buvo ir tebėra tiriami, nagrinėjami išimtinai vien civiliniai teisiniai santykiai.Apeliantas taip pat nurodo, kadangi šioje baudžiamojoje byloje J. J. turėjo ir turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl byloje J. J. pareikštas civilinis ieškinys turėjo ir turi būti paliktas nenagrinėtu.Atsikirtime į apeliacinį skundą UAB (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė Gitana Butrimienė prašo nuteisto J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti ir priteisti UAB (duomenys neskelbtini) turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą.Nurodo, kad versija, jog J. J. vilkiką pardavė ir pinigus sau pasiliko pagal žodinį susitarimą yra gynybinio pobūdžio. Jei būtų egzistavęs toks žodinis susitarimas, tuomet nebūtų susidubliavę PVM sąskaitų-faktūrų numeriai, taip pat, kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB (duomenys neskelbtini). Tokią versiją paneigia ir ta aplinkybė, kad automobilis buvo parduotas už gerokai mažesnę kainą, nei tariama skola (nuteistasis teigė, kad skola buvo apie 20000 Lt). Tai kad nebuvo jokios skolos už pirktas detales patvirtina ir tai, kad visos sąskaitos yra išrašytos būtent UAB (duomenys neskelbtini) vardu, už detales apmokėta arba iš įmonės sąskaitos pavedimu, arba įmonės grynais pinigais. J. J. tvirtinimai dėl neva tai esančios skolos turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir paties J. J. parodymai patvirtina pinigų jam perdavimo faktą už UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio pardavimą, kurių jis įmonei negrąžino. Be to, pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad turėjo skolų ir vykdomųjų bylų su antstoliais, o tai tik dar labiau patvirtina blogą nuteistojo finansinę padėtį. Savais asmeniniais pinigais J. J. už įmonės prekės niekada nėra mokėjęs, nes vien pirktų detalių kainos kelis kartus viršija jo mėnesinį darbo užmokestį. Pats nuteistasis net nesugebėjo įvardinti UAB (duomenys neskelbtini) tariamos skolos dydžio, t.y. iš pradžių teigė, kad skola siekia apie 20000 Lt, vėliau teigė, kad apie 3854,84 Eur (13310 Lt).Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti tai, kad vilkikas buvo pirktas už įmonės pinigus. Tačiau byloje yra pateiktas rašytinis įrodymas – UAB (duomenys neskelbtini) 2013 sausio - kovo mėnesio kasos orderis prekių ir paslaugų apmokėjimui, kuriame matoma, kad iš kasos išimta 18000 Lt, kurių dalis buvo perduota nuteistajam vilkiko pirkimui ir remontui.Trečia, nuteistasis J. J. savo nusikalstamais veiksmais padarė UAB (duomenys neskelbtini) turtinę žalą, kadangi nuteistasis pasisavino jam remontui patikėtą svetimą turtą (3854,84 Eur), veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savo turtu, suvokdamas, kad savininkas šio turto neteks ir sąmoningai tyčia to siekė. Turtinės žalos dydį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2014 m. gegužės 5 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 0000293 (1 t. b. l. 21, 24) ir 2014 m gegužės 5 d. kasos išlaidų orderis Nr. 016 (1 t., b. l. 22).Atsikirtime taip pat nurodoma, jog nuteistasis pardavė įmonei priklausantį automobilį ir pinigų jai neperdavė. J. J. savavališkai juos (svetimą turtą) pasisavino, siekdamas turtinės naudos sau, taip sąmoningai neteisėtai praturtėjo ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, todėl nuteistojo J. J. kaltė visiškai įrodyta, teisingai ir pagrįstai kvalifikuota būtent pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.Teismo posėdyje prokurorė Dana Rutkauskaitė ir civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė Gitana Butrimienė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo J. J. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir J. J. išteisinti.Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nuteistojo J. J. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog visiškai įrodyta, kad J. J., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, neturėdamas teisiškai apibrėžto įgaliojimo, pardavė įmonei (duomenys neskelbtini) automobilį „Renault Premium 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 3854,84 Eur sumą, neįnešdamas gautų pinigų į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, tokiu būdu pasisavino svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 3854,84 Eur dydžio turtą. Todėl J. J. padaryta nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-19-697/2015).Nagrinėjamu atveju nuteistasis, neturėdamas įgaliojimo, pardavė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį ir gautų pinigų neįnešė į UAB (duomenys neskelbtini) kasą. Šias aplinkybes patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojas V. B. parodė, kad J. J. UAB „BVG“ dirbo vadybininku. Įmonėje buvo nuspręsta įtraukti naują veiklą – pirkti automobilius ir juos suremontavus brangiau parduoti. Dėl to buvo nupirkti du automobiliai. Vienas jų „Renault Premium 420“. Automobilis – vilkikas buvo pirktas už 11000 Lt, o jo rinkos vertė buvo 6000 Eur. Automobilis buvo nevažiuojantis, todėl prieš parduodant reikėjo jį suremontuoti. Detalių reikėjo pirkti už 2000 Eur. Atėjęs J. J. informavo, kad automobiliui atsirado pirkėjas, kuris automobilį perka už 10000 Eur, todėl buvo išrašytas vienas įgaliojimas išimti mašinos tranzitinius numerius. Su J. J. nebuvo aptarta per kiek laiko mašina bus parduota. Po kiek laiko J. J. iš įmonės patalpų išsikraustė ir išėjo iš darbo, o mašina liko. J. J. buvo pasakyta, kad gali sumokėti 13000 Eur ir pasiimti mašina. Tačiau J. J. išvarė mašiną ir pinigų nesumokėjo. Jis neturėjo įgaliojimo parduoti automobilį, kuris buvo parduotas be bendrovės žinios. J. J. pasiskambino buhalterei, pats išrašė asmeniškai sąskaitą faktūrą, nuvažiavo į VĮ „Regitra“ ir ten sugebėjo perrašyti vilkiką. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. V., kuri dirba UAB (duomenys neskelbtini) buhaltere. Ji parodė, jog įmonėje už 11000 Lt buvo pirktas automobilis. Po kiek laiko atsirado sąskaita 31 numeriu, kurioje įrašyta, kad parduotas minėtas automobilis UAB (duomenys neskelbtini). Sąskaitos numerį buvo įrašęs J. J., kuris dubliavosi su jos išrašytos sąskaitos numeriu už komunalines paslaugas. Liudytoja sąskaitos numerio dėl automobilio pardavimo J. J. nesuteikė. Kai atsirado dubliuota sąskaita, jie tikslino mokesčių inspekcijai. Nei J. J., nei UAB (duomenys neskelbtini) jiems pinigų neįnešė. Liudytoja E. B. patvirtino, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore pirko „Renault Premium“ automobilį už 13310 Lt. Dėl pirkimo tarėsi su vadybininku J. J., kuriam pinigus sumokėjo grynais. Ji parašė sąskaitą-faktūrą, o J. J. turėjo išrašyti kasos orderį. Jis pasakė, kad orderį pristatys į jų ofisą kitą dieną, bet nepristatė. Automobilį J. J. jiems perdavė Draugystės gatvėje. Perdavė jų įmonės vairuotojui. Paskui, tai yra po automobilio pardavimo, pas juos J. J. įsidarbino vairuotoju. Šias aplinkybes patvirtina ir objektyvieji bylos duomenys. Iš 2014 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitos-faktūros matyti, kad 2015 m. gegužės 5 d. J. J. UAB (duomenys neskelbtini) direktorei E. B. už 13 310 Lt pardavė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Renault Premium“. Taigi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog J. J. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad svetimą turtą neteisėtai parduoda ir už jį gautus pinigus paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita.Nors J. J. teigia, kad automobilį pardavė su UAB (duomenys neskelbtini) žinia ir net turėdamas tam rašytinį įgaliojimą, tačiau tokia jo versija nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis. Tuo tarpu liudytojo V. B. parodymus, kuriuose jis patvirtino, kad J. J. buvo įgaliotas tik išimti mašinos tranzitinius numerius, patvirtina 2014 m. balandžio 27 d. UAB (duomenys neskelbtini) įgaliojimas Nr. 5. Įgaliojime nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) įgalioja vadybininką J. J. atstovauti bendrovę, užregistruojant vilkiką „Renault Premium“ ir išimti laikinus numerius. Įgaliojimo, kuriuo J. J. būtų įgaliotas parduoti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį, byloje nėra. Taigi J. J. versija, jog automobilį pardavė su UAB (duomenys neskelbtini) žinia ir net turėdamas tam rašytinį įgaliojimą, atmetama. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog automobilis „Renault Premium 420“ ir detalės, skirtos jo remontui, buvo pirkti už J. J. asmenines lėšas, o UAB (duomenys neskelbtini) buvo neatsiskaičiusi su J. J., todėl pagal tarpusavio susitarimą šis neturėjo UAB (duomenys neskelbtini) gražinti už automobilį gautų pinigų. Tai, kad būtų buvęs tarpusavio susitarimas dėl automobilio pardavimo, paneigia aplinkybė, jog yra susidubliavę PVM sąskaitų-faktūrų numeriai ir nebuvo išrašytas pinigų priėmimo kvitas. Be to, J. J. teigė, kad įmonė jam buvo skolinga apie 20000 Lt (5792,4 Eur), tačiau automobilį „Renault Premium 420“ jis pardavė už žymiai mažesnę sumą – 3854,84 Eur. Tuo tarpu liudytojas V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmos instancijos teisme paaiškino, kad automobilis ir jo remontui reikalingos detalės buvo pirktos už įmonės pinigus. Tai patvirtina 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaita-faktūra, serija TNG Nr. 000811, iš kurios matyti matyti, kad pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini) išrašė šią sąskaitą pirkėjui UAB (duomenys neskelbtini) už 12 533,66 Lt /su PVM/ sumą, už autovežį „Renault“ (2 t., b. l. 68). Šią nurodytą sumą J. J. sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini), ką patvirtina 2013 m. kovo 19 d. pinigų priėmimo kvitas, serija ACB Nr.236207 (2 t., b. l. 69). Jog minėti pinigai buvo paimti iš UAB (duomenys neskelbtini) rodo UAB (duomenys neskelbtini) kasos už 2013 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. išrašas iš kurio matyti, kad 2013 m. vasario 1 d. kasoje likutis dienos pradžioje – 18157,86 Lt, likutis dienos pabaigoje – 157,86 Lt , iš viso per dieną išleista 18 000 Lt prekių ir paslaugų apmokėjimui (2 t., b. l. 79). Visa tai rodo, jog automobilis „Renault Premium 420“ buvo pirktas ne už J. J. asmeninius pinigus, o už UAB (duomenys neskelbtini) lėšas. Pasisakant dėl detalių, kurios buvo pirktos automobilio remontui, atkreipiamas dėmesys, jog visos sąskaitos buvo išrašytos UAB (duomenys neskelbtini) vardu ir už detales buvo apmokama iš įmonės sąskaitos pavedimu arba grynaisiais įmonės pinigais. Liudytojas V. B. patvirtino, jog J. J. tik ieškojo detalių, o už jas mokėjo įmonė. Grynais pinigais detalių pirkimui J. J. paprastai buvo duodamos nedidelės sumos, kuriuos jis apiformindavo, gaudavo avansinį orderį iš buhalterės, buhalterei nurodydavo, kad ji atspausdintų orderi. Visa tai patvirtino ir UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė J. V.. Tuo tarpu paties J. J. versijos, jog jis detales ar patį automobilį būtų pirkęs savomis lėšomis, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl tokia versija laikoma gynybinio pobūdžio, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis ir civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Šiame kontekste pažymima, jog civilinis ieškinys baudžiamajame procese paliekamas nenagrinėtu, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tuo tarpu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmos instancijos teismas pagrįstai civilinį ieškinį patenkino ir civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) priteisė iš J. J. 3854,84 Eur turtinei žalai atlyginti.Skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Kauno apylinkės teismas įvertino tai, jog J. J. padarė vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei. Jo padarytas nusikaltimas tyčinis ir baigtas. J. J. baustas už administracinius teisės pažeidimus, psichiatrinio ir narkologinio gydymo įskaitose neužregistruotas, dirbantis, išsituokęs, turi du suaugusius vaikus, du kartus teistas, nusikalto teistumams neišnykus. Įvertinęs šias aplinkybes pirmos instancijos teismas pagrįstai J. J. skyrė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo 1 metams 6 mėnesiams, skiriant įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Paskirta bausmė pagrįstai subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžiais paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams ir 6 mėnesiams su pirmiau nurodytu įpareigojimu, ir 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio baudą. Pažymima, kad teismai neprivalo pateikti argumentuotas išvadas dėl visų skunduose keliamų klausimų, jei tai nėra susiję su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-19-697/2015). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).Atsikirtime į apeliacinį skundą UAB (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė Gitana Butrimienė prašė priteisti UAB (duomenys neskelbtini) turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014 ir pan.).Nagrinėjamojoje byloje nuteistasis J. J. nesutiko su Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendžiu ir iniciavo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Jo gynėjas advokatas Danius Svirinavičius padavė apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, todėl yra pagrindas tenkinti UAB (duomenys neskelbtini) atstovės advokatės Gitanos Butrimienės prašymą priteisti UAB (duomenys neskelbtini) turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą, kurios sudaro 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš J. J. 300 Eur (tris šimtus eurų) UAB (duomenys neskelbtini) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.