- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-44-485/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Olegas Šibkovas
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė, Valerijus Karpovas
Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-485/2015
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00188-2012-2
2015 m. gegužės 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, prokurorui Evaldui Tarasevičiui, asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius O. K., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta P. B., jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nukentėjusiesiems D. V., D. V. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo
už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. padarymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 6 p.; už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. padarymą, vadovaujantis BK 38 str., atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius.
P. B. atžvilgiu baudžiamoji byla, už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymą, taip pat nutraukta vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. K. ir P. B. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymą, t.y. už tai, kad jie 2012 07 13, apie 18.00 val., veikdami bendrai grupėje su dar trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą D. V. atžvilgiu, t.y. suduodami rankomis ir spirdami į įvairias kūno vietas jam ne mažiau 18-os kartų, padarė veido sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimą kaktoje, kairiajame smilkinyje, nosyje, dešiniame petyje, mentyse, juosmenyje, kryžmenyje, alkūnėse, dilbiuose, dešiniame kelyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės akies viršutiniame voke, sprande, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, nežymiai sutrikdė sveikatą D. V.
Be to, O. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. padarymą, t.y. už tai, kad 2011 m. gruodžio 27 d. apie 02.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, greta naktinio klubo „E.“, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė M. D. vieną smūgį kumščiu į dešinę akį ir ne mažiau 10 smūgių kumščiu bei kojomis į galvos ir rankų sritis, padarė nukentėjusiajam M. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. nuosprendyje konstatavo, kad nors kaltinamiesiems O. K. ir P. B. buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 3 d. padarymo, tačiau nenustačius, kad kaltinamieji turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą ir fizinį smurtą D. V. atžvilgiu panaudojo siekdami pašalinti ir neutralizuoti jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, jų veika kvalifikuotina pagal pasekmes, t.y. dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, kas atitinka BK 140 str. 1 d. Kadangi skundo dėl proceso privataus kaltinimo tvarka nepateikė nukentėjusysis nepateikė, prokuroras taip pat neprašė tęsti procesą, todėl baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. atsisakius nukentėjusiajam kaltinimo, buvo nutraukta. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad O. K. veika (dėl nukentėjusiajam M. D. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo) perkvalifikuotina iš BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d., kadangi O. K. veiksmus lėmė išskirtinai asmeninės paskatos, kilę jo ir M. D. tarpusavio asmeniniai nesutarimai, neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį truko trumpai, nebuvo nustatytas tikslas sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Jurgita Patalavičienė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį ir pripažinti O. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 4 d., 178 str. 2 d. (dėl D. V. turto pagrobimo) ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat pripažinti jį kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) padarymo ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę (BK 63 str. 1, 4 d.). Prokurorė taip pat prašo P. B. pripažinti kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos (BK 75 str.). Nuosprendžio dalis, kuria O. K. ir P. B. pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., tačiau baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., jų atžvilgiu nutraukta, neskundžiama.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o jo išdėstyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas priimdamas nuosprendį iš esmė rėmėsi tik kaltinamųjų O. K. ir P. B. parodymais, kurie nesutampa su kitais byloje esančiai įrodymais. Teismas nepagrįstai konfliktą tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo D. V. įvardino kaip pagrindą, nulėmusį kaltinamųjų veiksmus - tai, kad panaudoję prieš nukentėjusįjį smurtą, iš įvykio vietos išvyko nukentėjusiojo automobiliu, su tikslu jį apsaugoti nuo kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, dėl kurių galėjo būtų prarastas nukentėjusiojo valdomas turtas. Tokią kaltinamųjų versiją paneigia nukentėjusiojo duoti parodymai: bėgdamas iš įvykio vietos jis matė, kaip prieš jį smurtavę asmenys dviem automobiliais, tame tarpe ir jo, išvažiuoja iš įvykio vietos. Be to, ištyrus įrodymus nustatyta ir tai, kad automobilis „Mercedes Benz CLK“ valst Nr. (duomenys neskelbtini) buvo laikomas (duomenys neskelbtini) prie bendrabučių, o 2012-08-14 daiktų, dokumentų įteikimo protokolu jį pateikė P. B. Be to, P. B., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad nukentėjusysis K. V. pabėgo, O. K. į automobilį „Mercedes Benz CLK“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) įmetė grandinėlę ir paliepė važiuoti prie jo namų. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad po to, kai prieš nukentėjusįjį K. V. buvo panaudotas fizinis smurtas, O. K. paliepė P. B. vykti K. V. automobiliu į jo namus ir P. B. iš įvykio vietos juo išvyko. P. B. žinojo, kad automobilis nepriklauso O. K., taigi juo išvykdamas iš įvykio vietos suprato, kad daro nusikalstamą veiką, t.y. grobia svetimą turtą – automobilį. Tuo tarpu O. K. davęs nurodymus vykti svetimu automobiliu veikė kaip organizatorius vykdant automobilio pagrobimą. Tačiau teismas visiškai nevertino šių aplinkybių, nepagrįstai nenustatė, kad P. B. svetimą turtą užvaldė be savininko sutikimo, t.y. įvykdė svetimo turto vagystę. Taigi, O. K. veikė kaip organizatorius ir jo veiksmuose yra požymiais nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 4 d. 178 str. 2 d. o P. B. veiksmuose yra požymiais nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d.
Prokurorė taip pat nesutinka su teismo motyvais dėl O. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 284 str. 1 d., 138 str. 2d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. Prokurorės teigimu surinkti įrodymai patvirtina, kad tarp O. K. ir nukentėjusiojo M. D., klube, buvo kilęs žodinis konfliktas, kurį išsprendė klubo apsaugos darbuotojas. Vėliau O. K. santykių aiškinimąsi pratęsė viešoje vietoje - lauke, prie įėjimo į klubą, kur įvykio vietoje ir laiku buvo liudytojas T. K. Apklaustas jis parodė, kad nakties metu, apie 02.00 valandą išėjęs iš klubo „E.“ į lauką, matė atokiau stovintį O. K. Atsisukęs pamatė šalia jo gulintį nepažįstamą vaikiną. Matė kaip O. K. sudavė tam vaikinui kelis smūgius į viršutinę kūno dalį. Šių parodymų teismas nevertino ir nepagrįstai padarė išvadą, kad O. K. veiksmais nebuvo pažeista viešoji rimtis. Nevertino ir aplinkybės, kad klubas „E." - naktinis klubas, kuriame aktyviai lankomasi būtent nakties metu. Taigi, fizinio smurto vartojimas tokioje vietoje, matant pašaliniams asmenims - šiuo atveju liudytojui T. K., vertintinas kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Nustatyta, kad O. K., supykęs dėl nukentėjusiojo elgesio klube - esant mažareikšmei dingsčiai - kad nukentėjusysis klube O. K. buvo grubus, viešojoje vietoje - prie klubo „E.", esantį (duomenys neskelbtini) vartojo prieš jį smurtą, ko pasėkoje, nukentėjusiajam padarė sužalojimus, specialistų įvertintus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, O. K. ir P. B. bei jų gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad aukštesnės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Dėl D. V. turto pagrobimo
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti O. K., P. B., nukentėjusieji D. V. ir D. V.
Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės O. K. apklaustas apygardos teisme parodė, kad palaiko savo parodymus duotus pirmos instancijos teisme. Tikslo pagrobti D. V. automobilio neturėjo. Žinojo, kad jis prekiauja automobiliais, todėl paprašė draugo P. B., kad šis apsimestų pirkėju ir susitartu su D. V. susitikti prie (duomenys neskelbtini). Įvyko muštynės, D. V. iš įvykio vietos pabėgo. Negalvojo, kad gali taip nutikti, bet automobilis liko stovėti aikštelėje, nenorėjo jo ten palikti su rakteliais, nes pavojinga, todėl nusprendė automobilį parvaryti iki namų ir tuomet ieškojo D. V. Buvo neprotinga palikti užkurtą mašiną kažkokioje aikštelėje, nes jei ji dingtų jis būtų atsakingas. Žinojo, kad D. V. pasiims tą mašiną, tačiau pastarojo nepavyko surasti, telefonu nesusisiekė, ieškojo per pažįstamus, po kelių dienų sužinojo, kad jis išvyko į Norvegiją. Nukentėjusiojo numerį turėjo, skambino iš karto jam, bet kaip tyrimo eigoje sužinojo jis tą telefoną pametė bėgdamas aikštelėje. Gyvenamosios vietos nežinojo, tik, kad (duomenys neskelbtini) gyvena. Tada D. V. automobilį nuvarė prie bendrabučio ir pastatė aikštelėje, tame bendrabutyje gyveno mokyklos ūkvedys, jo paprašė prižiūrėti automobilį, prie namų negalėjo laikyti, nes nėra vietos. Netrukus jį sulaikė policija, o automobilis taip ir liko stovėti aikštelėje. P. dar nebuvo sulaikytas, todėl jis tą automobilį pristatė į policiją. Nuo įvykio kelios savaitės buvo praėję. Byloje yra duomenys, žinutė V. rašyta. P. B. parvairavo automobilį iki jo namų, jis net nebuvo iš jo išlipęs, konflikte nedalyvavo. Viskas vyko labai greitai, jis laikė pyktį ir sudavė kelis smūgius D. V., bet jis spėjo pabėgti, nebaigė aiškintis to konflikto iki galo. Nebuvo plano pagrobti automobilį, norėjo išsiaiškinti santykius dėl muštynių, kurios buvo kelios dienos prieš tai. Automobilį atidavė, jokių pretenzijų nebuvo, daiktai savo vietoje, susitaikė, žalą atlygino.
Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. B. apklaustas apygardos teisme parodė, kad nukentėjusiojo nepažinojo, į (duomenys neskelbtini) aikštelę atvyko su juo apsimetęs automobilio pirkėju. Ten įvyko muštynės, D. V. pasišalino iš įvykio vietos ir liko automobilis bei pamesta grandinėlė. O. įmetė ją į automobilį ir pasakė, kad reikia tą automobilį apsaugoti, tada nuvažiavo iki O. namų ir ten paliko automobilį. Tai atrodė geriausias variantas. O. pasakojo apie muštynes sodyboje, konfliktą prie jo namų ir sakė, kad reikia susitikti su nukentėjusiuoju išsiaiškinti viską, kad daugiau taip nebūtų. Dėl automobilio kalbos nebuvo, tik dėl santykių aiškinimosi dėl ankstesnių muštynių. Kitą dieną klausė O. ar atsirado nukentėjusysis, sakė, kad ieško, telefonu, kuriuo skambino pagal skelbimą, nebeprisiskambino. Nuvažiavo prie O. namų, nes galvojo, kad D. V. tą patį vakarą susisieks, todėl automobilis buvo prie O. namų, jam padavė raktelius. Pirmas kelias dienas automobilis prie O. namų stovėjo. Paskui O. sužinojo, kad nepavyksta susitikti su D., todėl jį perstatė. Žinojo kad nukentėjusysis prekiauja automobiliais, sutiko padėti draugui, todėl apsimetė pirkėju, su nukentėjusiuoju nekonfliktavo. Nuvažiavo į nuošalesnę aikštelę prie (duomenys neskelbtini), nes suprato, kad iš O. pusės buvo pyktis, todėl santykius aiškintis neprotinga kur daug žmonių.
Nukentėjusysis D. V. apklaustas apygardos teisme parodė, kad į jį kaip automobilio pirkėjas kreipėsi P. B., jie susitiko, paprašė išbandyti automobilį. Jis sėdo už vairo, neaptarė kur važiuoti, tiesiog sėdo ir važiavo. P. B. nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini). Viskas vyko labai greitai, pajuto smūgius, pabėgo. Automobilį paliko aikštelėje, bėgdamas pametė telefoną. P. B. nepažinojo, o O. K. iš matymo pažinojo. Automobilis priklausė jo mamai D. V. Po muštynių bėgo ne namo, o iki artimiausio pastato. Po įvykio automobilio bandė ieškoti, bet daug pastangų nedėjo, paklausinėjo pažįstamų, parašė policijoje pareiškimą dėl automobilio. Netrukus išvyko į Norvegiją. Žala atlyginta, su kaltinamaisiais susitaikė, pretenzijų jiems neturi. Sunku pasakyti dėl ko jie tą automobilį paėmė, gal buvo emocijos, jie gal ir neplanavo to automobilio vogti. Kodėl prieš jį aikštelėje buvo panaudotas smurtas tada nesuprato, matė O. Su K. prieš tai sodyboje sukonfliktavo ir paskui prie jo namų aiškindamiesi sukonfliktavo, dėl ko konfliktas kilo, nepamena. Dėl grandinėlės vagystės nieko nekaltino, tik, kad ji buvo nutraukta. Nematė, kaip išvažiavo automobilis. Daugelio aplinkybių nepamena, tačiau tvirtina savo parodymus duotus pirmos instancijos teisme. Keliukas kur paliko automobilį buvo laukuose, ant to keliuko nepaliktų automobilio, galbūt teisingai jie pasielgė. Bėgo nesidairydamas iš muštynių vietos, gal atsisuko ir pamatė automobilį išvažiuojant, kaltinamieji jį galėjo matyti.
Nukentėjusioji D. V. apklausta apygardos teisme parodė, kad sūnus D. V. pasakojo, kad paskambino pagal skelbimą, atvažiavo pamėginti mašiną, jis leido pamėginti, pavažiuoti ir tuo pasibaigė. Paskui tik sužinojo, kad po to viso konflikto jis įbėgo į būdelę ar aikštelę pas sargą paskambinti, kad pranešti, jog įvyko konfliktas. Atvažiavo greitoji ir jis išvažiavo į Klinikas. Ji taip pat nuvyko į Klinikas iš kur sūnus buvo išleistas gydytis namuose. Sūnus nesakė, kad paėmė mašiną, sakė, kad norėjo pamėgint, bet jis buvo šoke, tad ji nelabai suprato kas atsitiko. Automobilio ji neieškojo, laukė kol viskas išsispręs. Automobilis buvo Mersedesas senas, važiuojantis, bet šiaip su gedimais. Sūnus pasakė, kad automobilis liko aikštelėje, ji buvo su vyru nuvykusi, bet nerado automobilio, buvo jau tamsu. Daugiau automobilio neieškojo, paskui iš policijos sužinojo, kad automobilis atsirado, nuvažiavo ir pasiėmė. Žala atlyginta, pretenzijų jokių neturi. Automobilyje daiktai visi buvo likę, niekas nedingę. Pinigus perdavė K. ir B.
Prokurorė skunde teigia, kad atlikdamas įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, nepilnai dėl jų pasisakė, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolų, teismas ištyrė visus, tiek O. K. ir P. B. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, vertino kiekvieną jų atskirai ir viseto kontekste, todėl paminėtos aplinkybės bei bylos medžiaga leidžia teigti, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Todėl prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti ir atmestini.
Kaip matyti iš prokurorė apeliacinio skundo, ji nesutinka, kad P. B. ir O. K. veiksmuose nebuvo tikslo pasisavinti svetimą turtą. Jos nuomone, iš bylos duomenų matyti, kad P. B. žinojo, jog automobilis nepriklauso O. K., taigi juo išvykdamas iš įvykio vietos suprato, kad daro nusikalstamą veiką, t.y. grobia svetimą turtą – automobilį. Tuo tarpu O. K. davęs nurodymus vykti svetimu automobiliu veikė kaip organizatorius vykdant automobilio pagrobimą, todėl apylinkės teismas turėjo O. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d., 178 str. 2 d. , o P. B. veiksmus pagal BK 178 str. 2 d.
BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę ir tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Teismų praktikoje laikoma, kad pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis ypatingas tuo, kad pagrobimas yra tiktai tyčinis nusikaltimas – kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, suprasdamas, kad savininkui ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta turtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, būtina nustatyti, kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Svarbu nustatyti ar kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.
Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio, teismas konstatavo, kad remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma nenustatyta, jog O. K. ir P. B. panaudojo fizinį smurtą D. V. atžvilgiu siekdami pašalinti ir neutralizuoti jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Apylinkės teismas nenustatė, kad O. K. ir P. B. veiksmuose buvo siekis užvaldyti nukentėjusiojo D. V. turtą. Tokio siekio nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą. Tiek pirmos instancijos teismo posėdyje, tiek ir duodami parodymus apeliacinės instancijos teisme, O. K. ir P. B. teigė, kad neturėjo tikslo pagrobti svetimo turto, t.y. nukentėjusiojo automobilio. Pirmos instancijos teisme O. K. nurodė, kad jo tikslas buvo išsiaiškinti su D. V. už neteisėtą įsibrovimą ankstų rytą į jo namus, kaltinimą dėl dingusios grandinėlės (duomenys neskelbtini) sodyboje, kurią pats jau buvo radęs, neteisėto pinigų reikalavimo, rimties trikdymo jo šeimos narių, draugų ir kaimynų. Tai jis patvirtino ir duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme bei nurodė, kad automobilį paėmė tik dėl to, kad jį apsaugoti, nes palikti su rakteliais nuošalioje aikštelėje, neatrodė protinga, manė, kad nukentėjusysis pasiims automobilį iš jo, kadangi jį sulaikė policija, todėl automobilį policijai pristatė P. B. Tai, kad tarp O. K. ir nukentėjusiojo D. V. prieš įvykį buvo kilęs konfliktas sodyboje ir O. K. namuose patvirtino ir liudytojai A. K., D. J. K., A. Ž., E. S., N. B.. P. B. taip pat patvirtino, kad jokio išankstinio susitarimo pagrobti turtą nebuvo, žinojo, kad O. K. nori išsiaiškinti su nukentėjusiuoju dėl ankstesnių konfliktų, todėl sutiko padėti draugui ir apsimetęs automobilio pirkėju susisiekė su nukentėjusiuoju, kad jį pasikviestų į nuošalę vietą. Pats nukentėjusysis D. V. nei apklaustas pirmos instancijos teisme, nei apygardos teisme nenurodė, kad O. K. ir P. B. vykstant muštynėms būtų reiškę kokius reikalavimus, patvirtino, kad sodyboje ir O. K. namuose taro jų buvo kilęs konfliktas (t. 3 b. l. 32-35). Tikslo pagrobti svetimą turtą nebuvimą patvirtina ir tai, kad automobilis „Mercedes Benz CLK“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi D. V., tačiau savininke įregistruota D. V., jiems buvo grąžintas su visais jame buvusiais daiktais ir D. V. priklausančia grandinėle. O. K. ir P. B. parodymus, kad jie norėjo grąžinti automobilį D. V., jo ieškojo ir išvažiavo iš aikštelės tik norėdami apsaugoti automobilį patvirtina ir apžiūros protokolu D. V. priklausančio mobiliojo ryšio telefono apžiūros metu rasta SMS, kurios turinys „Sveikas, čia alenas, skambino man tie, sakė nori užbaigti viską...išeik ant ryšio,...kad grąžintų tau viską“. Sms išsiųsta 2012-07-23 12.47 val. Liudytojas A. Ž. taip pat patvirtino, kad visi ieškojo D. V., kad viską išsiaiškinti, jis pats bandė susisiekti telefonu.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atmestinas prokurorės skundo argumentas, kad nukentėjusiojo D. V. parodymai, jog jis, būdamas sargo budelėje, matė, kaip jo automobilis išvažiavo iš aikštelės, paneigia O. K. ir P. B. versiją, kad automobilį jie paėmė, nes norėjo apsaugoti. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. V. tiek pirmos instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje duotų parodymų, jai sūnus pasakė, jog automobilis liko stovėti aikštelėje, todėl ji su vyru, jau grižus iš Klinikų, nuvažiavo į aikštelę automobilio, tačiau ten jo nerado.
Kadangi byloje nenustatyta, kad O. K. ir P. B. būtų turėję tikslą pagrobti svetimą, D. V. priklausantį turtą – automobilį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. K. ir P. B. veiksmus kvalifikavo pagal pasekmes, tai yra dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, pagal BK 140 str. 1 d. Kadangi nukentėjusysis atsisakė kaltinimo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje bylą nutraukė ( BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Dėl nukentėjusiajam M. D. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo
Prokurorė apeliaciniu skundu taip pat ginčija O. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimą iš BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. (dėl M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo). Prokurorės nuomone, bylos duomenimis nustatyta, kad O. K., supykęs dėl nukentėjusiojo M. D. elgesio klube - esant mažareikšmei dingsčiai - kad nukentėjusysis klube O. K. buvo grubus, viešojoje vietoje - prie klubo „E.", esantį (duomenys neskelbtini) vartojo prieš jį smurtą, ko pasėkoje, nukentėjusiajam padarė sužalojimus, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK138 str. 2 d. 8 p.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundo argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo O. K. veiksmus dėl M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 str. 1 d. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.
Šioje byloje nustatyta, kad buvo sužalotas M. D., nukentėjusiojo M. D. sužalojimo laipsnį patvirtino specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1 b.l. 19-20), kurioje jam konstatuota poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, muštinė žaizda pakaušio kairėje, odos nubrozdinimai galvos plaukuotoje dalyje ir veide, dešinės akiduobės vidinės ir išorinės sienelių lūžiai, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės akiduobės sienelių lūžių. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad sužalojimai buvo padaryti 2011 m. gruodžio 27 d. apie 02.00 val., greta naktinio klubo „E.“, esančio (duomenys neskelbtini). O. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės skundo motyvais dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. esant chuliganiškoms paskatoms. Norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (LAT nutartis Nr. 2K-454/2011).
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad O. K. 2011-12-27 buvo naktiniame klube „E.“, kuriame turėjo būti koncertas. Jis nuėjo pažiūrėti prie scenos ir atsisėdo ant kėdės. Prie jo priėjo M. D. ir jam pasakė, kad jis eitų iš čia, koliojosi, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. O. K. klubo apsaugos darbuotojų buvo išvestas lauk. Apie 02.00 val. nukentėjusysis išėjo į lauką, norėdamas paskambinti draugui. Bekalbant telefonu, prie jo priėjo O. K., kuris klausė kodėl jį išmetė iš klubo. O. K. sudavė M. D. vieną smūgį kumščiu į dešinę akį ir ne mažiau 10 smūgių kumščiu bei kojomis į galvos ir rankų sritis. O. K. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog M. D. buvo agresyvus, koliojosi, tarp jų kilo žodinis konfliktas klubo viduje, vėliau, kai pamatė nukentėjusįjį lauke, paklausė kodėl jis taip elgėsi, tačiau pamatęs, kad šis sugniaužė kumštį, nelaukęs pirmas smogė M. D. (1 t. 72, 82 b. l., 2 t. 2-3 b. l.). Ir nors prokurorė skunde tvirtina, kad O. K. esant mažareikšmiai dingčiai viešoje vietoje, prie naktinio klubo, kur lankosi daugybė pašalinių žmonių, panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl teismas nepagrįstai nenustatė chuliganiškų paskatų, tačiau kaipo matyti iš bylos duomenų, O. K. veiksmus M. D. atžvilgiu lėmė išskirtinai asmeninės paskatos, t. y. kilę tarpusavio asmeniniai nesutarimai klubo viduje, jo neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį M. D., padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, truko trumpai, be to, nebuvo nustatyta, kad O. K. panaudodamas smurtą prieš M. D., nakties metu gatvėje, siekė sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį, ketino pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar numatė šias pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia apylinkės teismo išvada. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad veiką kvalifikuojant pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdina nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Teismų praktikoje smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė neinkriminuojama.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad O. K. veikos, kuria nesunkiai buvo sutrikdyta nukentėjusiojo M. D. sveikata, motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp jų anksčiau klubo viduje buvo kilęs konfliktas. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad klubo viduje konfliktavo su O. K., po šio konflikto pastarasis buvo išprašytas iš apsaugos darbuotojų iš klubo. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad O. K. nusikalstamus veiksmus lėmė ne chuliganiškos paskatos, bet konkrečios, juos paaiškinančios priežastys – pyktis ir kerštas nukentėjusiajam dėl jo paties netinkamo elgesio, ir prieš tai buvusio tarpusavio konflikto.
Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl O. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 1 d. laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl keisti skundžiamu nuosprendžiu O. K. veiksmų kvalifikaciją dėl M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagrindo nėra. Apylinkės teismas pagrįstai nutraukė bylą O. K. atžvilgiu, kadangi nustatė, jog O. K. neteistas, savo noru atlygino žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju, pastarasis jam atleido ir pretenzijų neturi, gailisi dėl padaryto nesunkaus nusikaltimo, įvertinus visas aplinkybes, buvo pagrindas manyti, kad O. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo O. K. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad O. K. paskirta gynėja advokatė Regina Atkočaitienė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 69,48 Eur. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš šiuo atveju iš asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, nesuderinamas su jo teise į gynybą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo šiuo atveju atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš O. K. netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 69,48 Eur, iš O. K. nepriteisti.