Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-190/2012

Teisėjas Jeugenijušas Jaglinskis Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00706-2006-9

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. vasario 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla S. K. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nukentėjusiojo L. U. ir civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie SAM civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2006-07-26, apie 20.00 val., jėga nuplėšęs uždarytą įėjimo durų sklendę, prieš savininko L. U. valią, atvirai įsibrovė į jo gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais S. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat pripažinta tai, jog S. K. nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis, 2006-07-26, apie 20.00 val., neteisėtai prieš savininko valią, įsibrovęs į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sudavė L. U. vieną kartą kumščiu į kairę ranką bei veidą, antrą kartą kumščiu į veidą ir 2-3 kartus spyrė į abi kojas, tuo padarydamas nukentėjusiajam L. U. poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kairės plaštakos 1-o piršto sumušimą, pasireiškusį kairės plaštakos 1-o piršto artimesnio pirštakaulio lūžiu, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kairės plaštakos 1-o piršto pirštakaulio lūžio sveikata sutriko ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Šiais savo veiksmais S. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog kaltinimas jo atžvilgiu grindžiamas tik nukentėjusiojo L. U. parodymais, kuriems suteikta įrodomoji galia, nepaisant to, kad nukentėjusiojo parodymai iš esmės skyrėsi nuo teisme apklaustų liudytojų M. K., G. B., A. N. parodymų. Apelianto nuomone, kaltinimas jo atžvilgiu galėjo būti grindžiamas nukentėjusiojo parodymais tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti jokie įrodymai, pėdsakai, liudytojų parodymai, apie jo įsilaužimą į L. U. butą, niekas nematė kaip jis sužalojo L. U., dėl ko jis ilgai sirgo. Priešingai, policijos pareigūnai, gavę pranešimą iš kaimynės apie konfliktą tarp kaimynų, buvo netoli jų namo, adresu (duomenys neskelbtini), ir per penkias minutes atvyko į įvykio vietą, L. U. jie net nematė, jokių įsilaužimo pėdsakų į L. U. butą nepastebėjo ir todėl nieko neužfiksavo.

Surinkęs duomenis apie savo sveikatos sutrikdymą, L. U. kreipėsi į policiją, prašydamas jį (apeliantą) nubausti už neva padarytus jam sužalojimus 2006-07-26 apie 20 val. vykusio konflikto metu. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L. U. parodė, kad 2006-07-26 kieme tarp jo motinos F. U. ir kaimynės M. K. kilo konfliktas, po konflikto jis, L. U., su motina nuėjo namo, nes lauke lijo lietus, būdamas namuose, išgirdo triukšmą ir pamatė, kaip S. K. iš lauko pusės išdaužė nedidelį koridoriaus langelio stiklą, įsiveržė į jo butą ir puolė muštis. Specialisto išvadoje Nr. G 4509/06 nurodyta, kad L. U. padaryta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, kairės plaštakos 1 piršto sumušimas kietais bukais daiktais, neatmetama galimybė aplinkybėse nurodytu laiku, sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. požymių ir šios kategorijos bylos priskiriamos prie privataus kaltinimo bylų, todėl nukentėjęs asmuo L. U. turėjo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

S. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutrauktas baudžiamasis procesas S. K. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., suėjus penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p.), yra teisėta ir pagrįsta.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl S. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. bei 138 str. 1 d.

Nors apeliantas ir neigia tiek pažeidęs L. U. būsto neliečiamumą, tiek nesunkiai jį sužalojęs, tačiau tokia jo gynybos pozicija paneigiama surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis L. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad S. K. įsiveržė į jo butą ir puolė jį mušti, t.y. sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę, o po to dar vieną, jis tuo metu prie ausies laikė telefoną. Be to, S. K. 2-3 kartus spyrė jam į kojas. Nukentėjusysis analogiškas aplinkybes nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 12, t. 2, b.l. 58-60), atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 21-23) bei 2006-07-27 pareiškime (t. 1, b.l. 3), savo pozicijos laikėsi ir akistatos su S. K. metu (t. 1, b.l. 124-126, t. 2, b.l. 68-69). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja F. U., kurios nebuvo galimybės apklausti teisiamajame posėdyje, nes ji mirė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu minėta liudytoja teigė, jog buvo atidarytos jų buto durys, o į namus įsiveržęs S. K. puolė mušti tuo metu telefonu kalbantį jos sūnų, kumsčiu suduodant į veido stritį bei pora kartų spiriant į kojas (t. 1, b.l. 28-30).

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. U. dėl patirtų sužalojimų jau kitą dieną, t.y. 2006-07-27 , kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą – VšĮ Naujosios Vilnios polikliniką (t. 1, b.l. 93). Specialisto išvadoje Nr. G 4509/06(01) nustatyta, kad L. U. padaryta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, kairės plaštakos I piršto sumušimas, pasireiškęs kairės plaštakos I piršto artimesnio pirštakaulio lūžiu. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2006-07-27. Sužalojimai visumoje dėl kairės plaštakos I piršto pirštakaulio lūžio kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi sveikata yra sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Poodinė kraujosruva kairės akies vokuose atskirai kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą vienas nuo kito, jie nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Neatmetama galimybė, kad kairės plaštakos I piršto sumušimas galėjo gautis ir savigynos metu (t. 1, b.l. 17). Taigi, aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo patirtas sužalojimas atitinka S. K. suduotų smūgių lokalizaciją.

Tai, jog S. K. pažeidė L. U. būsto neliečiamumą patvirtina 2006-07-27 Įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 5-6), kuriame nurodyta, jog apžiūrėjus nusikaltimo padarymo vietą – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio L. U., duris ir durų staktą buvo nustatyti tam tikri durų užrakto pažeidimai, t.y. užrakto užlenkimas, kas patvirtina, kad durys buvo atidarytos jėga paties S. K.. Be to, apžiūros metu iš nukentėjusiojo buto buvo paimtos šlepetės ir balto metalo kryželis su grandinėle, kurie, kaip paaiškėjo priklauso S. K. bei patvirtina, kad jis vis dėlto buvo įsiveržęs į nukentėjusiojo butą.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga darytina išvada, jog nukentėjusiojo L. U. parodymai nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti aukščiau paminėti bylos duomenys, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo kaltinamojo S. K. ir liudytojos M. K. parodymais, kadangi jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra nenuoseklūs, prieštaringi, o taip pat nelogiški ir yra paneigiami aukščiau aptartais įrodymais.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2006-08-22 S. K. parodė, kad kieme gal su L. U. ir buvo susikabinę, bet muštynių nebuvo, šlepetės jis visada laiko prie namo, todėl L. U. galėjo jas pavogti, o grandinėlę jis galbūt paliko prie savo buto durų, ir nukentėjusysis greičiausiai ją taip pat paėmė (t. 1, b.l. 58-59). Įtariamojo 2007-06-01 apklausos metu S. K. pariodė, kad L. U. grandinėlę galimai nuplėšė nuo jo kaklo, kai jie buvo susikibę (t. 1, b.l. 115-116), o 2011-06-15 apklausos metu – jog grandinėlę pametė vieną dieną prieš įvykį skindamas vyšnias (t. 2, b.l. 90-91). Atkreiptinas dėmesys, į tai jog teisiamojo posėdžio metu S. K., ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog, nors tarp jo ir L. U. muštynių nebuvo, tačiau jie buvo susikibę, šios aplinkybės nepatvirtino, be to, parodė, jog šlepetės, kurias L. U. pateikė policijai, yra ne jo (t. 2, b.l. 155-162).

Liudytoja M. K., ikiteisminio tyrimo metu, tvirtinusi, jog jos sūnus S. K. su L. U. kieme buvo susikibę (t. 1, b.l. 41-43, 95-97), apklausiama teisiamajame posėdyje, kaip ir S. K., davė skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, teigdama, kad jos sūnui priėjus prie L. U. ir ištraukus iš jo rankų lazdą, šis (L. U.) nubėgo namo, t.y. nepatvirtino aplinkybės jog jis busvo susikibę (t. 2, b.l. 155-162).

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą abejoti aukščiau aptartais kaltinamojo S. K. bei jo motinos M. K. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais bei nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes, nes jie prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams ir yra subjektyvūs, kadangi minėti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Įvertinusi aptartus faktinius duomenis, apeliacinė instancija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam L. U. nustatyti sužalojimai buvo padaryti dėl tyčinių S. K. nusikalstamų veiksmų, suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis bei kojomis, ir tokiu būdu padrytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.) bei pažeistas būsto neliečiamumas (Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d.).

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog jo (S. K.) veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. požymių todėl nukentėjęs asmuo L. U. turėjo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, nes paneigiamas jau aukščiau minėta specialisto išvada Nr. G 4509/06(01), kurioje konstatuota, jog L. U. patirti sužalojimai visumoje dėl kairės plaštakos I piršto pirštakaulio lūžio kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi sveikata yra sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, kas atitinka juridinę kvalifikaciją būtent pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str., nes atsakomybė asmeniui pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. kyla dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Esant nurodytų aplinkybių visumai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. K. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. bei 138 str. 1 d., padarymo, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., baudžiamąjį procesą nutraukė dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Tenkinti apelianto skundą jame nurodytais argumentais ir naikinti ar keisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.