Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutarties, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo A. K. gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 8 d., apie 19.00 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, išgertuvių metu kilus konfliktui, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių rankomis ir kojomis S. D. į kairiąją alkūnę, krūtinę, pilvą, šlaunis, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą; taip pat sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis S. D. į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. sunkią galvos smegenų traumą, kuri komplikavosi smegenų suspaudimu, pabrinkimu, foraminaliniu smegenų kamieno strigimu ir dėl to nukentėjusysis S. D. 2006 m. gruodžio 18 d. mirė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai ir paskirta neteisinga bausmė, o apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišnagrinėjęs, ar buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, galėjusių turėti įtakos teismo sprendimui, neatlikęs įrodymų tyrimo ir savaip interpretavęs faktines bylos aplinkybes (dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta), pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir nepagrįstai atmetė apeliacinį skundą, palikdamas galioti neatitinkantį įstatymo reikalavimų apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius pabrėžia, kad teisingumą vykdo tik teismas, todėl šios institucijos pareiga jau nuo baudžiamosios bylos gavimo teisme momento, jos parengimo nagrinėti teisme stadijoje (BPK 232 straipsnis) patikrinti, ar surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kasatorius teigia, kad šioje byloje pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, pagal kuriuos turi būti tiksliai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės (vieta, būdas, padariniai ir kt.) ir įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti nutartį – perduoti bylą prokurorui, tačiau to nepadarius nuo pat pradžių baudžiamasis procesas tapo šališkas ir neobjektyvus, o įstatymo garantuojama kaltinamojo teisė į gynybą suvaržyta, nes veiksmingai gintis, pateikti įrodymus įmanoma tik pagal pareikštą įtarimą, vėliau – pagal kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos aprašymą. Minėti pažeidimai lėmė ir neteisingų teismų sprendimų priėmimą. Taip neįgyvendintos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo turi teisę į nepriklausomą, nešališką ir teisingą bylos nagrinėjimą, už kurį atsakingos valstybinės institucijos – ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūra, teismas. Nurodytus BPK 219, 232 straipsnių nuostatų pažeidimus kasatorius sieja su BPK 305 ir 320 straipsnių reikalavimų (dėl nuosprendžio aprašomosios dalies ir bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų) nesilaikymu ir BPK 369 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytais kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismo pareiga yra nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstytos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės ir pateiktos motyvuotos išvados apie tai, kad nuosprendis grindžiamas patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais, taip pat argumentai, kuriais remiantis dalis įrodymų atmetami.

Nesutikdamas su teismų išvadomis kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismai atmetė jo parodymus, vertindami juos kaip nenuoseklius. Teismų išvados dėl nuteistojo kaltės grindžiamos liudytojo L. B. parodymais apie A. K. smurtavimą prieš motiną, tačiau jokių duomenų apie tokias aplinkybes byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi prieštaringomis eksperto S. M. išvadomis Nr. 1884(02) apie nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo laiką. Nors pateikta išvada (11 punktas), kad traumos laiko tiksliai detalizuoti negalima, tačiau ekspertas S. M. teismo posėdyje tai paneigė, nurodydamas tikslų sužalojimų laiką. Teismas nuosprendyje dar tiksliau nurodė nusikaltimo padarymo laiką. Šiuo atveju dėl eksperto nekompetencijos turėjo būti paskirta papildoma ekspertizė. Teismas nepašalino prieštaravimų ir dėl S. D. mirties priežasties, nes iš bylos duomenų, liudytojų I. D., I. B. parodymų matyti, kad praeityje, iki įvykio, nukentėjusysis buvo ne kartą sumuštas, patyręs galvos traumą, (šis faktas nurodytas ir eksperto S. M. išvadoje), tačiau liko neišaiškinta, kiek tai turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms. Nuteistasis A. K. teigia, kad nepagrįstos yra teismų išvados apie tai, jog ant nukentėjusiojo S. D. drabužių rasta jo kraujo dėmė patvirtina faktą, kad kasatorius mušė S. D. ir taip pats susižalojo. Kasatoriaus teigimu, dėmė galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir tai rodo šio teismo nutartyje padarytos išvados dėl prieštaringų ir bylos medžiagos neatitinkančių D. N. parodymų, kurie rodo, kad S. D. galėjo būti sužalotas anksčiau, negu padarytas nusikaltimas, kurį nustatė teismas. Teismo šališkumą bei išankstinį nusistatymą rodo ir nutarties teiginiai apie tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, jog butas sutvarkytas, pašalinti išgertuvių pėdsakai, tačiau iš tiesų nėra duomenų apie tai, kaip atrodė butas iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai, kokios buvo išgertuvės. Apeliacinės instancijos teismas iškreipė faktus nurodydamas, kad atvykusiems medikams A. K. melavo sakydamas, jog nežino, iš kur atsirado sužalotas nukentėjusysis.

Be to, teismai pripažino, kad jis (A. K.) nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Priešingai, iš bylos duomenų (alkotesterio parodymų) matyti, kad 2006 m. gruodžio 11 d., jį suimant, buvo visiškai blaivus.

Kasatoriaus manymu, teismų padarytos išvados apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo staigaus didelio susijaudinimo būsenos, neatitinka byloje esančio psichiatrinės ekspertizės akto išvadų (T. 2, b. l. 27-28); teismų sprendimuose pateiktas šių išvadų vertinimas yra iškreiptas, prieštarauja logikos dėsniams ir įstatymui.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad esminių BPK normų pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nenustatyta.

Dėl nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte bei apkaltinamajame nuosprendyje ir bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje pagrįstumo (BPK 219, 232, 233 straipsniai, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti nutartį perduoti bylą prokurorui, yra visiškai nepagrįsti. Iš bylos dokumentų matyti, kad aprašant nusikalstamą veiką, kuria kaltinamas A. K. (BK 129 straipsnio 1 dalis) kaltinamajame akte nurodyta, kad jis tyčia nužudė S. D., t. y. 2006 m. gruodžio 8 d., apie 19.00 val., savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, išgertuvių metu kilus konfliktui, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių rankomis ir kojomis S. D. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairėje alkūnėje, poodinės kraujosruvos krūtinėje, pilve, šlaunyse, kraujosruvos krūtinės raumenyse, po to sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis S. D. į galvos sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl sunkios galvos traumos, t. y. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiųjų momeninės skilčių, kraujosruvas po voratinkliniu dangalu kairiojoje momeninėje–smilkininėje skiltyje, kairiosios smilkininės skilties sumušimą, poodines kraujosruvas dešiniosios akies vokuose, kraujosruvas viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešiniajame skruoste ties dešiniuoju burnos kampu; tai komplikavosi smegenų suspaudimu, smegenų pabrinkimu, foraminaliniu smegenų kamieno strigimu ir tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi, dėl kurios 2006 m. gruodžio 18 d. jis mirė. Taigi kaltinamajame akte, kaip to reikalauja BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatos, išsamiai išdėstytos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius apibūdinančios faktinės aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, taip pat nusikalstamos veikos motyvai bei kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kaltinamajame akte išvardyti ir įrodymai bei jų turinys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas, bylos parengimo nagrinėti metu nenustatęs kliūčių, BPK 233 straipsnio nustatyta tvarka pagrįstai perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o ne priėmė nutartį perduoti ją prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta nepažeidžiant minėtų BPK normų. Be to, pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai apie BPK 219, 232 straipsnių pažeidimus – tik teoriniai samprotavimai, tačiau jie niekuo neargumentuoti, nepagrįsti konkrečiais bylos duomenimis. Tas pats pasakytina apie apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje taip pat išsamiai, pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus aprašytos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o byla teisme išnagrinėta pateikto kaltinimo ribose. Taigi atmestini kasatoriaus teiginiai apie baudžiamojo proceso šališkumą ir neobjektyvumą bei jo teisių į gynybą suvaržymą, kuriuos esą lėmė netinkamai surašytas kaltinamasis aktas.

Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka bei apeliacinės instancijos teismo nutarties surašymą

Kasatorius A. K., nesutikdamas su jo nuteisimu už tyčinį S. D. nužudymą, didesnėje savo kasacinio skundo dalyje neigia teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, iš naujo netiria ir nevertina įrodymų. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus teismų nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai numatyti BPK 369 straipsnyje, t. y. netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai BPK pažeidimai. Taigi nuteistojo A. K. kasacinį skundą kolegija nagrinėja tuo aspektu, ar visos bylos aplinkybės išnagrinėtos, ar teismų išvados dėl kaltės pagrįstos įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, ar įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamuose teismų sprendimuose išvados dėl veikos aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku jų išnagrinėjimu, remiantis teisėtais būdais gautais, teismų ištirtais įrodymais, kurių duomenys patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, savo nutartį grindė tiek teisiamajame posėdyje tirtais įrodymais, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje tirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausė liudytojus D. N., L. C., nukentėjusiąją I. D., teismo medicinos specialistus S. M., S. J., atlikusius nukentėjusiojo S. D. ir nuteistojo A. K. tyrimus dėl jiems padarytų sužalojimų, savo parodymus papildė pats nuteistasis A. K., taip pat buvo perskaityti rašytiniai bylos dokumentai, susiję su minėtų asmenų paaiškinimais. Be to, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį paskirti A. K. papildomą komisinę psichiatrinę–psichologinę ekspertizę, o įvykdžius šią nutartį, byloje pateiktas atitinkamas ekspertizės aktas. Pažymėtina, kad baigus įrodymų tyrimą, atliktą apeliacinės instancijos teisme, proceso dalyviai, tarp jų – nuteistasis (kasatorius), nepateikė prašymų papildomai ką nors tirti. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismas privalėjo paskirti papildomą ekspertizę dėl S. D. padarytų sužalojimų laiko ir kilusių pasekmių priežasčių, nes esą specialistas S. M. nekompetentingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išsamiai apklausęs specialistą S. M. dėl jo pateiktų išvadų, išsiaiškino visas kasatoriaus keliamas abejones ir nutartyje pateikė atsakymus apie minėtas faktines aplinkybes, atitinkančius įrodymų turinį. Taigi kasacinio skundo teiginiai apie paviršutinišką, neišsamų bylos įrodymų tyrimą – atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. K. pripažinimas kaltu įvykdžius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžiamas įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Kaip matyti iš bylos dokumentų, apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės nurodė tuos pačius argumentus (dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo), kaip ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus šiuos argumentus pateikti motyvuoti atsakymai, todėl deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai apie apeliacinio skundo neišnagrinėjimą ir atitinkamai BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą prieštarauja bylos dokumentų turiniui.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, išanalizavo visų nuteistojo A. K. parodymų turinį, nustatė juos esant nenuoseklius ir padarė motyvuotas išvadas, kad bylos įrodymų visuma patikimai patvirtintos faktinės įvykio aplinkybės apie tai, jog būtent dėl A. K. smurtinių veiksmų S. D. padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Nustatydamas nukentėjusiojo sužalojimų padarymo laiką ir mirties priežastį, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs šias aplinkybes, kurios nustatytos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, detaliai išanalizavo visus įrodymais gautus faktinius duomenis, juos palygino tarpusavyje ir visapusiškai įvertino. Taip nustatyta, kad sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, galėjo būti padaryti laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 8 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. Be to, nustatyta, kad kiti S. D. padaryti sužalojimai, kurie inkriminuoti A. K., atitinka tą patį laiką ir yra panašios kilmės. Nagrinėdamas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl S. D. mirties priežasties bei galimų ankstesnių traumų įtakos mirčiai, apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai ir visapusiškai analizavo tiek objektyvius rašytinius bylos įrodymus, specialisto S. M. paaiškinimus, tiek liudytojų L. C., L. B., D. N., nukentėjusiosios I. D. parodymus. Teismas pripažino teisingomis apkaltinamojo nuosprendžio išvadas ir motyvuotai atsakė į apelianto teiginius. Taigi teismų nustatyta, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp A. K. veikos ir S. D. mirties, o teiginiai apie kitas nukentėjusiojo traumas, galėjusias turėti įtakos kilusiems padariniams, – paneigti, kaip neatitinkantys tikrovės. Pastebėtina, kad kasatoriaus minimais liudytojo L. B. parodymais apie jo smurtavimą prieš motiną teismai nesiremia kaip argumentu, pagrindžiančiu nuteistojo kaltę dėl S. D. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pasisakyta dėl įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, specialisto išvadų atlikus DNR tyrimą (apie kraujo dėmes ir jo priklausomybę), teismo medicinos specialisto išvadų (dėl A. K. nustatytų sužalojimų laiko, kilmės ir pobūdžio) ir specialisto S. J. paaiškinimų apie šias išvadas. Taip pat pasisakyta dėl byloje esančių dokumentų apie medicinos pagalbos iškvietimo aplinkybes ir dėl D. N. parodymų apie aplinkybes, susijusias su atvykimu į įvykio vietą bei sužaloto S. D. gabenimą į medicinos įstaigą. Remdamasis minėtais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas apie faktus, susijusius su S. D. sužalojimu bei nuteistojo elgesiu po įvykio, nukentėjusiojo kraujo pėdsako ant kaltininko drabužio atsiradimo aplinkybėmis, todėl kasatoriaus teiginiai, kad apie tai padarytos teismo išvados šališkos ar paviršutiniškos – nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo teiginius dėl jo staigaus labai didelio susijaudinimo būsenos, kurią esą sukėlė neteisėtas nukentėjusiojo poelgis. Tirdamas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas patikrino kasatoriaus skunde minimo 2007 m. balandžio 3 d. teismo psichiatrinės–psichologinės ekspertizės akto išvadas, kuriose buvo padaryta spausdinimo klaida, ir paskyrė papildomą komisinę kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę (T. 2, b. l. 27-28, 178, 182-183, 187-188). Šio teismo nutartyje į kasatoriaus teiginius atsakyta išsamiai ir motyvuotai, taip nustatyta, kad A. K. nusikaltimo padarymo metu nebuvo didelio susijaudinimo būsenos, kurią nulėmė nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė motyvuotas išvadas ir dėl kitų nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnyje, nebuvimo bei pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esant jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą esant apsvaigusiam nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos šios veikos padarymui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo elgesio įvertinimui (ir tuo pačiu – teisingo sprendimo priėmimui) neturėjo įtakos tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodyta, jog medicinos pagalba iškviesta nukentėjusiajam jau mirus – po sužalojimų pusantros paros išgulėjus koridoriuje, nors iš tiesų, kaip teismų nustatyta, šį laiką jis gulėjo be sąmonės, t. y. kaltininko mirtinai sužalotam S. D. ilgą laiką nebuvo teikiama būtinoji pagalba, siekiant išgelbėti jo gyvybę. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes BK 59 ir 60 straipsniai taikyti tinkamai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde, šio teismo nutartis priimta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, jos turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, nereiškia, kad teismas buvo šališkas ir priėmė neteisingą sprendimą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.