- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- P-56-261/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03490-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „PPR Investicijos“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PPR Investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PPR Investicijos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „PPR Investicijos“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „PPR Investicijos“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1881 (toliau – ir Sprendimas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 104-111) pareiškėjo UAB „PPR Investicijos“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „PPR Investicijos“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114-119), kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „PPR Investicijos“ reikalavimus tenkinti, panaikinant atsakovo – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, priimtą 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (8.6-10)3-1881.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 134–143) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1881. Taip pat iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pareiškėjo naudai priteisė 11 Eur teismo išlaidų.
Teismas nustatė, jog skundžiamu Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (8.6-10)3-1881 Energetikos ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytais principais, 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 21 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 17 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų leidimui išduoti, nurodytų Energetikos ministerijos raštuose, nusprendė neišduoti pareiškėjui UAB „PPR Investicijos“ leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 0,35 MW vėjo elektrinę Rūkštėnų k., Vilkaviškio r. sav., kaip neatitinkančiam EEĮ 21 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 16 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teismas konstatavo, kad pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 16 straipsnio 5, 6, 7 dalių, Elektros energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 21 straipsnio 2, 5 dalių nuostatas Energetikos ministerijos reikalavimas pareiškėjui, norinčiam gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau taip pat atsižvelgtina į tai, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimas yra pakankamai imlus laikui ir sudėtingas procesas, Energetikos ministerija, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, savo raštais iš pradžių nurodė pateikti minėtą dokumentą, vėliau tam nustatė terminą, dar vėliau jį pratęsė, t. y. iš esmės leido pareiškėjui pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą vėliau, ne kartu su pirminiu prašymu, sutiko laukti, kol pareiškėjas baigs pradėtas (apie tai jis informavo ministeriją, pateikė tai patvirtinančius įrodymus) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimo procedūras.
Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsakovas daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo metu, patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, tačiau vertino, jog aptartasis susirašinėjimas, nepriėmimas sprendimo dėl leidimo neišdavimo iškart, kai buvo gauti ne visi reikalingi dokumentai, termino pateikti minėtam dokumentui nustatymas, vėliau jo pratęsimas, suponavo pareiškėjui pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatomis, leidimo išdavimo procedūra tęsis iki pareiškėjas pateiks trūkstamą dokumentą ir Energetikos ministerijai neliks kliūčių išduoti prašomą leidimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis faktinėms aplinkybėmis, t. y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis yra sudaręs sutartį dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo sprendimo gavimo, bei nurodžius, kada tai bus atlikta bei pateikta Ministerijai, atsakovas savo veiksmais iš esmės leido suprasti, jog jis vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nepriims galutinio sprendimo dėl leidimo išdavimo iki pareiškėjas pateiks poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Kolegijos vertinimu, atsakovas tokios pozicijos turėjo laikytis ir toliau, t. y. laukti iki pareiškėjas pateiks aptariamą dokumentą.
Nagrinėjamoje byloje pastebėta bei įvertinta ir tai, jog praėjus vos 12 dienų po ginčo sprendimo priėmimo dienos, pareiškėjas pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą dėl planuojamo ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3, kuriame pateikta išvada, kad planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus, nuspręsta, kad planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje, t. y. pareiškėjas pateikė visus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 16 straipsnio 5 dalyje reikalaujamus dokumentus, reikalingus sprendimui dėl leidimo išdavimo priimti.
Dėl nurodytų argumentų konstatuota, jog Energetikos ministerija ginčo sprendimą priėmė pažeisdama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl toks sprendimas panaikintas.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. balandžio 11 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016.
Prašyme nurodoma, kad šioje byloje egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) ir kartu būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Dėl pirmojo proceso atnaujinimo pagrindo (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimų išdavimą, konkrečiai – AIEĮ 16 straipsnio 5, 6 ir 7 dalis, nevertino jų sistemiškai, neatsižvelgė į tai, kad tiek, kiek to nereglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, leidimų išdavimo tvarką ir procedūras reglamentuoja ir detalizuoja Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 (2013 m. spalio 27 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), antra, minėtas pažeidimas yra akivaizdus, trečia, minėtas pažeidimas yra esminis, kadangi įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą.
Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neaiškino, netaikė bei nevertino kitos teisiškai lygiavertės Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, t. y. 16 straipsnio 7 dalies, nustatančios, jog atsisakymas išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gali būti pateikiamas tik tuo atveju, kai gamintojas nepateikia bent vieno iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų arba pateikti duomenys yra neteisingi. Kadangi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas yra vientisas teisės aktas, tai jo 16 straipsnio 5, 6 ir 7 dalies nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-857/2014) tiek viena kitos atžvilgiu, tiek visame įstatymo kontekste, kitaip jos netenka prasmės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas vertino fragmentiškai, izoliuotai, nepagrįstai iš teisės normų, reglamentuojančių leidimų išdavimą, sistemos išskirdamas tik vieną – AIEĮ 16 straipsnio 6 dalį, ir ja vadovaudamasis, neatsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, suformuluotą AIEĮ 16 straipsnio 7 dalyje bei Taisyklėse. Tokiu būdu, buvo iškreipta tikroji normų prasmė ir tikslas bei padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas, lėmęs neteisingo teismo sprendimo priėmimą.
Teigia, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas šiuo atveju suponuoja išvadą, kad tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos (16 str. 7 d.) apskritai eliminuojamos iš teisinės sistemos ir praktikoje tampa sunkiai įgyvendinamos, kadangi, remiantis tokiu aiškinimu, institucija, išduodanti leidimus, niekada negalės praktikoje pritaikyti minėtos nuostatos ir neturės teisės, pareiškėjui nepateikus visų reikiamų dokumentų, atsisakyti išduoti leidimą, jei pareiškėjas informuos, kad rengiamasi dokumentą pateikti ateityje, o institucija bus priversta neribotą laiką laukti, kol pareiškėjas surinks visus reikiamus dokumentus, kas gali tęstis neapibrėžtą laiką ar apskritai neįvykti. Minėta apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada sukuria situaciją, kad kitu atveju, pareiškėjui nepateikus reikiamų dokumentų ir institucijai, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, dėl to atsisakius išduoti leidimą, bus konstatuotas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies pažeidimas (kaip kad nagrinėjamoje byloje). Be to, pareiškėjui nepateikus reikiamų dokumentų, administracinė procedūra lieka neužbaigta neribotą laiką, o tai gali lemti ir kitų asmenų teisių pažeidimą – pvz., nagrinėjamu atveju pareiškėjas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-104 pripažintas aukciono laimėtoju ir jam skirta 350 kW skatinimo kvota, taikant 36 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą. Tol, kol pareiškėjas nepateiks visų reikiamų dokumentų, suteikta kvota nei jis pats, nei kitas asmuo negalės pasinaudoti. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu sukuriama situacija, kad kvota gali būti „rezervuojama“ neribotam laikui, kadangi pareiškėjas reikiamų dokumentų gali niekada nesusirinkti / negauti. Tokia situacija galėtų lemti ir tai, kad gali būti nepasiekti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnyje nustatyti uždaviniai.
Akcentuoja ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime, pažeisdamas materialiosios teisės normas (t. y. Taisyklių 32 p.), padarė klaidingą išvadą, jog sprendimo dėl leidimo neišdavimo nepriėmimas iškart, kai buvo gauti ne visi reikalingi dokumentai, sukūrė pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad institucija lauks, iki kol pareiškėjas gaus dokumentą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Taisyklių 32 punktas imperatyviai nustato, kad jeigu pateiktas neišsamus ar netinkamai įformintas prašymas, taip pat jei pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, ar dokumentai atitinka leidimų išdavimo sąlygas, Energetikos ministerija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tokio prašymo gavimo raštu praneša pareiškėjui arba leidimo turėtojui, kad būtina pateikti trūkstamus dokumentus ar informaciją, kuriuos pateikti reikalauja teisės aktai. Taigi, akivaizdu, kad pranešti pareiškėjui apie trūkstamus dokumentus ir paprašyti juos pateikti Energetikos ministeriją įpareigoja teisės aktai. Priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo sprendime, būtent sprendimo atsisakyti išduoti leidimą priėmimu iškart, kai su pirminiu prašymu nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai, neinformuojant pareiškėjo apie trūkumus, galėtų būti pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Be to, nors teismas sprendimu apgynė pareiškėjo tariamą teisėtą lūkestį, Energetikos ministerijos vertinimu, toks lūkestis negali būti laikytinas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas sprendime klaidingai nurodė, kad pareiškėjas praėjus vos 12 dienų po ginčo sprendimo priėmimo dienos, pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą, kad planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje vietoje. Visų pirma, toks sprendimas Energetikos ministerijai buvo pateiktas tik 2015 m. vasario 11 d. įvykusio teisminio posėdžio metu, antra, dokumentas pateiktas jau po Sprendimo priėmimo. Be kita ko, teisės doktrinoje akcentuojama, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiai įmonei. Pareiškėjas aukciono laimėtoju buvo paskelbtas jau 2013 m. kovo 28 d., o pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, su visais AIEĮ 16 straipsnio 5 dalyje nustatytais dokumentais, nuo aukciono laimėjimo per 3 mėnesius privalėjo kreiptis į leidimą išduodančią instituciją. Taigi, pareiškėjui iki Sprendimo priėmimo buvo suteiktas protingas terminas visų reikiamų dokumentų surinkimui, tai įrodo ir Energetikos ministerijos teikti raštai pareiškėjui su raginimu pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau pats pareiškėjas, vilkindamas procedūras, neveikė atsakingai, rūpestingai ir apdairiai, todėl jau vien dėl to tariamas jo lūkestis negali būti ginamas ir vertinamas teisėtu. Energetikos ministerija pareiškėjui teiktuose raštuose niekada neišreiškė pozicijos, kad lauks dokumento tol, kol pareiškėjas jį pateiks. Priešingai, atsakovo motyvuotai ir argumentuotai buvo paaiškinama, kokius dokumentus pagal galiojančius teisės aktus yra būtina pateikti. Tačiau, nors teisės aktuose expressis verbis įtvirtinta, kokie dokumentai reikalingi, siekiant gauti leidimą, ir Energetikos ministerijai, įgyvendinant Taisyklių keliamus reikalavimus, paprašius patikslinti prašymą ir pateikti pagal įstatymus trūkstamus dokumentus, šiuos Energetikos ministerijos veiksmus apeliacinės instancijos teismas klaidingai traktavo kaip sutikimą ir leidimą įmonei dokumentus pateikti bet kada ir Energetikos ministerijos įsipareigojimą nepriimti neigiamo sprendimo.
Dėl antrojo proceso atnaujinimo pagrindo (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, teismų praktika neabejotinai formuojama klaidinga linkme, todėl, siekiant užtikrinti vienodos, teisingos administracinių teismų praktikos formavimą, būtina atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje. Be šios bylos, teismuose nagrinėjamos dar dvi bylos: administracinė byla Nr. A-353-858/2016 (proc. Nr. 3-61-3-03493-2014/9) pagal pareiškėjo UAB „KJ 220“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai bei administracinė byla Nr. A-1100-261/2016 (proc. Nr. 3-61-3-03492-2014-8) pagal pareiškėjo UAB „RR invest“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai. Minėtų bylų ir administracinės bylos Nr. A-299-525/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ratio decidendi visiškai sutampa. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016, siekdamas aiškios administracinės jurisprudencijos krypties minėtu klausimu, pateikti išsamesnį aiškinimą dėl minėto reguliavimo taikymo bei kartu apibrėžti bendrą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamo pobūdžio administracinėse bylose, nusprendė, kad minėtu atveju yra tikslinga sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją ir atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės, siūlant sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui. Taigi, šiuo metu yra priimti skirtingi procesiniai sprendimai: nagrinėjamoje byloje Nr. A-299-525/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, apeliacinės instancijos teismui nekilo jokių abejonių dėl bylos sudėtingumo ir reikšmės administracinių teismų praktikos formavimui (nors, kaip minėta, tiek administracinės bylos Nr. A-299-525/2016, tiek bylos Nr. A-353-858/2016 ratio decidendi yra visiškai analogiški, bylos šalys tos pačios, abiejose bylose ginčijami to paties atsakovo tą pačią dieną priimti sprendimai, kurie buvo tuo pačiu metu galiojančių teisės normų taikymo pasekmė). Tačiau kitoje analogiškoje byloje, t. y. administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienareikšmiškai pasisakė, kad byloje keliami klausimai yra sudėtingi ir jiems išspręsti reikalinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, t. y. teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šioje administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kylą pagrįstų abejonių, kad šios bylos to paties teismo buvo traktuojamos ir vertinamos skirtingai, kadangi tas pats teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – nagrinėjęs minėtas bylas, nesivadovavo savo paties administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 suformuota praktika. Priešingai – administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016, konstatavęs, kad klausimas yra sudėtingas ir reikšmingas administracinių teismų praktikos vystymuisi, nutarė byloje keliamus klausimus analizuoti išplėstinėje teisėjų kolegijoje. Toks administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 priimtas skirtingas procesinis sprendimas, Energetikos ministerijos nuomone, rodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebuvo įsitikinęs, jog jo praktika tiesiogiai gali būti taikoma, kadangi yra būtina ginčui aktualų teisinį reguliavimą analizuoti ir vertinti plačiau, siekiant išvengti klaidingos praktikos formavimo.
Pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui panaikinus Energetikos ministerijos sprendimą, iš naujo spręstinas leidimo plėtrai išdavimo klausimas. Paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo įgyvendinimas išduodant leidimą plėtrai reikštų, kad pareiškėjui lieka teisė į fiksuotą tarifą 36 lt/ct už kW, kaip tai nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 03-104, kuriuo pareiškėjui skirta 350 kW skatinimo kvota, taikant 36 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą. Atsižvelgiant į tai, kad skatinamasis laikotarpis, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, taikomas 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o skatinimui skirtos lėšos, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, surenkamos iš elektros energijos vartotojų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, siekiant apsaugoti ir viešąjį interesą, yra ypač svarbu neturėti jokių abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo vertinimo.
Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit, lygiagrečiai tam tikrais atvejais, įvertinant konkrečias bylos aplinkybes ir siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teismai pripažįsta galimybę atnaujinti procesą ir vėliau išnagrinėtos bylos pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-7/2013).
Atsiliepimas
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „PPR Investicijos“ atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti.
Nurodo, kad atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, iš esmės teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir teisiniu požiūriu netinkamai kvalifikavo reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, kas nulėmė ir neva esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Iš prašymo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje ir su tuo sieja prašymo nagrinėjimo procedūros klausimus.
Teigia, jog iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertino ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad Energetikos ministerijos reikalavimas pareiškėjui, norinčiam gauti leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas; tačiau taip pat atsižvelgtina į tai, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimas yra pakankamai imlus laikui ir sudėtingas procesas, Energetikos ministerija, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, savo raštais iš pradžių nurodė pateikti minėtą dokumentą, vėliau tam nustatė terminą, dar vėliau jį pratęsė, t. y. iš esmės leido pareiškėjui pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą vėliau, ne kartu su pirminiu prašymu, sutiko laukti, kol pareiškėjas baigs pradėtas (apie tai jis informavo ministeriją, pateikė tai patvirtinančius įrodymus) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimo procedūras. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis faktinėms aplinkybėmis, t. y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis yra sudaręs sutartį dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo sprendimo gavimo, bei nurodžius, kada tai bus atlikta bei pateikia Ministerijai, atsakovas savo veiksmais iš esmės leido suprasti, jog jis vadovaudamasis AIEĮ įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nepriims galutinio sprendimo dėl leidimo išdavinio iki pareiškėjas pateiks poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai įrodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, tačiau, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, nusprendė, kad šioje situacijoje negalima išimtinai vadovautis AIEĮ 16 straipsnio 7 dalimi, kadangi pats atsakovas ilgą laiką netaikė šios įstatymo nuostatos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą konkrečioje byloje ir vertino konkrečias aplinkybes. Jeigu pats atsakovas savo veiksmais nebūtų sukūręs tokios situacijos, teismo sprendimas galimai būtų kitoks. Taip pat pažymėtina, kad dokumentų gavimas netrunka neribotą laiką ir administracinė procedūra nelieka neužbaigta neribotą laiką, kaip nepagrįstai teigia atsakovas. Teisės aktai detaliai reguliuoja visų dokumentų, būtinų leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimui, išdavimo procedūras ir terminus.
Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai kritikuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimą, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, priimtus skirtingose bylose, tačiau nenurodo nei vienos bylos, kurioje faktinės aplinkybės sutaptų, tačiau būtų priimti skirtingi sprendimai. Atsakovas niekaip nepagrindžia savo teiginio, kodėl, jo vertinimu, teismų praktika neabejotinai formuojama klaidinga linkme. Atsakovas nepagrįstai motyvuoja savo prašymą atnaujinti procesą tuo faktu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje byloje Nr. A-353-858/2016 nusprendė sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją ir nesivadovavo šioje administracinėje byloje suformuota praktika. Be to, atsakovo prielaida, kad išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymas rodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebuvo įsitikinęs, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tiesiogiai gali būti taikoma, kadangi yra būtina ginčui aktualų teisinį reguliavimą analizuoti ir vertinti plačiau, siekiant išvengti klaidingos praktikos formavimo, yra visiškai nepagrįsta. Pažymėtina, kad administracinė byla Nr. A-353-858/2016 nėra išnagrinėta, ir vien faktas, kad yra sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija, savaime nereiškia, kad administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 bus priimtas sprendimas, priešingas apeliacinės instancijos teismo sprendimui šioje byloje (Nr. A-299-525/2016). Kaip nurodo pats atsakovas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, teisingai nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme praktikos ir pateiktų išaiškinimų dėl viešojo administravimo subjekto veikimo panašiu atveju plačiau stokojama, tačiau ši praktika nėra skirtinga, kaip neteisingai teigia atsakovas.
Atkreipia dėmesį į tai, kad proceso atnaujinimas pažeistų pareiškėjo interesus, kadangi pareiškėjui 2016 m. gegužės 6 d. buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. L-466 (priedas Nr. 1). Be to, pareiškėjas jau pradėjo vystyti vėjo jėgainės statybų projektą ir 2016 m. gegužės 6 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 16-02 (priedas Nr. 2), kuria įsigijo vėjo jėgainės įrangą ir sumokėjo 60 000 Eur avansą pagal sutartį (priedas Nr. 3).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).
Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2016 m. sausio 27 d. sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1881, administracinė byla Nr. A-299-525/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, 2016 m. sausio 27 d. sprendimas įsiteisėjo nuo priėmimo dienos (ABTĮ 96 str. 3 d.), šis įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgijo res judicata galią, kas reiškia, jog šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, nurodydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus.
Pagrįsdamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo – esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą, buvimą, atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškinimo bei taikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5, 6 ir 7 dalių nuostatas, reglamentuojančias leidimų išdavimą, nevertino jų sistemiškai, visiškai neaiškino, netaikė bei nevertino kitos teisiškai lygiavertės Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, t. y. 16 straipsnio 7 dalies, nustatančios, jog atsisakymas išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gali būti pateikiamas tik tuo atveju, kai gamintojas nepateikia bent vieno iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų arba pateikti duomenys yra neteisingi. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas sukūrė precedentą, jog institucija, išduodanti leidimus, niekada negalės praktikoje pritaikyti AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos ir neturės teisės, pareiškėjui nepateikus visų reikiamų dokumentų, atsisakyti išduoti leidimą, jei pareiškėjas informuos, kad rengiamasi dokumentą pateikti ateityje, o institucija bus priversta neribotą laiką laukti, kol pareiškėjas surinks visus reikiamus dokumentus, kas gali tęstis neapibrėžtą laiką ar apskritai neįvykti.
Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju atsakovas proceso atnaujinimą sieja su, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau ne su materialiosios teisės normos pažeidimu ją taikant nagrinėtai situacijai. Kaip matyti iš atsakovo prašymo turinio, jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 pateiktu atsakovo veiksmų ginčo situacijoje vertinimu, t. y. kad Energetikos ministerijos veiksmai paprašius patikslinti pareiškėjo prašymą ir pateikti pagal įstatymus trūkstamus dokumentus traktuoti kaip sutikimas ir leidimas pareiškėjui dokumentus pateikti bet kada vėliau ir Energetikos ministerijos įsipareigojimas nepriimti neigiamo sprendimo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendime tokiu būdu pažeidė ar net paneigė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas. Pirmiausia, teismas, cituodamas, be kita ko, ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5, 6, 7 dalių nuostatas, pripažino, jog nagrinėtoje situacijoje Energetikos ministerijos reikalavimas pareiškėjui, norinčiam gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Iš teismo sprendimo turinio taip pat galima suprasti, kad teismas įvertino ir pripažino, jog pagal AIEĮ 16 straipsnio 7 dalį atsakovas apskritai turi teisę atsisakyti išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, kai gamintojas nepateikia bent vieno iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų arba pateikti duomenys yra neteisingi. Tačiau, analizuodamas konkrečią nagrinėtoje byloje susiklosčiusią situaciją, tiek pareiškėjo, tiek atsakovo elgesį leidimo išdavimo procese, teismas atsakovo veiksmus įvertino, kaip neleidžiančius tik šioje konkrečioje situacijoje taikyti AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, kadangi, kaip nustatė teismas, atsakovas savo raštais iš pradžių nurodė pareiškėjui pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, vėliau tam nustatė terminą, dar vėliau jį pratęsė, t. y. iš esmės leido pareiškėjui pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą vėliau, ne kartu su pirminiu prašymu, sutiko laukti, kol pareiškėjas baigs pradėtas (apie tai jis informavo ministeriją, pateikė tai patvirtinančius įrodymus) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo gavimo procedūras. Tokiu būdu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne pasakė apskritai, kad gamintojui (pareiškėjui) nepateikus bent vieno iš AIEĮ 16 straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų, atsakovas (Energetikos ministerija) neturi teisės priimti sprendimo atsisakyti išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, tačiau nurodė, kad šioje ginčo situacijoje pareiškėjui nepateikus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo (vieno iš AIEĮ 16 straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų) ir atsakovui dar ir dar kartą (ne vieną kartą) pasiūlius ištaisyti šį prašymo trūkumą, atsakovas tokiais ankstesniais savo veiksmais sukūrė pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad neigiamas sprendimas nebus priimtas, o pareiškėjas turi teisę pateikti prašomą dokumentą ir vėliau, t. y. atsakovas savo daugkartiniais siūlymais ir termino pateikti prašomą dokumentą pratęsimais leido suprasti, kad AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos netaikys. Šiuo atveju, anot teismo, atsakovas pats sukūrė situaciją, pareiškėjui leisdamas neribotą laiką rinkti ir teikti visus reikiamus dokumentus, todėl jo prašyme nurodyti argumentai dėl administracinės procedūros neužbaigimo neribotą laiką, kitų asmenų teisių pažeidimo ir pan. laikytini nepagrįstais. Be to, minėtos išvados nepaneigia ir Taisyklių 32 punkte numatytos procedūros taikymo bei vertinimo, kadangi nagrinėtoje situacijoje atsakovas jos laikėsi, o teismas tokių atsakovo veiksmų apskritai nepripažino neteisėtais, tačiau tik pakartotinį, sistemingą šios procedūros taikymą vertino pareiškėjo naudai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, jog prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodyta kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-353-858/2016, kurioje, pasak atsakovo, analogišku atveju, nutarta bylą perduoti nagrinėti išplėstinei šio teismo teisėjų kolegijai, kadangi joje kyla sudėtingi klausimai dėl viešojo administravimo subjekto veikimo, jo priimamų sprendimų teisėtumo, pagrįstumo išduodant leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, kai, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į tarp šalių vykusį susirašinėjimą teikiant teisės aktuose numatytus dokumentus, rodo, jog šiuo atveju atsakovo nurodomos materialiosios teisės normos galimai neteisingas aiškinimas ir taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 nėra akivaizdus. AIEĮ 16 straipsnio 5, 6, 7 dalių nuostatų aiškinimas ir taikymas panašioje į ginčo situacijoje dar bus nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinėje teisėjų kolegijoje, kuri pagal ABTĮ 46 straipsnio 2 dalį sudaroma būtent sudėtingoms byloms nagrinėti.
Taip pat atsakovas, pagrįsdamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo – būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą buvimą, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 yra priimti skirtingi procesiniai sprendimai: nagrinėjamoje byloje Nr. A-299-525/2016 apeliacinės instancijos teismui nekilo jokių abejonių dėl bylos sudėtingumo ir reikšmės administracinių teismų praktikos formavimui, tačiau administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienareikšmiškai pasisakė, kad byloje keliami klausimai yra sudėtingi ir jiems išspręsti reikalinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, t. y. teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šioje administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016.
Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 galutinis sprendimas dėl ginčo iš esmės dar nėra priimtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 išnagrinėjo ne ginčą iš esmės, tačiau tik atnaujino bylos nagrinėjimą ir nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei šio teismo teisėjų kolegijai. Todėl teigti, kad administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 pateiktas kitoks (skirtingas) nei administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimas, nėra pagrindo. Kitų bylų pavyzdžių ar įrodymų, patvirtinančių, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, atsakovas nepateikė. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje proceso atnaujinimo klausimu pažymima, jog prašydamas atnaujinti procesą dėl to, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, suinteresuotas asmuo turi tai pagrįsti, o vien tik abstraktus ar sąlyginis prašymas formuoti neydingą praktiką nėra pakankamas pagrindas procesui atnaujinti (pvz., 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444–144/2010, 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė byloje taikytinos materialiosios teisės normos akivaizdaus esminio pažeidimo fakto bei būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, todėl atmestinas, ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PPR Investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PPR Investicijos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.