Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-09-21 · Administracinė byla Nr. AS-403-312-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-21
Bylos Nr.
AS-403-312-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
S., S. N. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. AS6-312/2006Procesinio sprendimo kategorija 56, 60(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. N. Dmitrijenko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/3-6)-8P-3508. Paminėtu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė pareiškėją pripažinti repatrijavusia ir nelaikyti Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji 1982 metais iš Vilniaus į Brianską neišvyko, ten neapsigyveno, todėl pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai laikė ją repatrijavusia iš Lietuvos. Be to, pažymėjo, kad jos išvykimas į Baltarusiją ir apsigyvenimas joje negali būti laikomas repatrijavimu, kadangi Baltarusija nėra jos etninė tėvynė. Pagal Migracijos departamentui pateiktus dokumentus ji yra ukrainiečių tautybės.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą Nr. III13‑62/2004, padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punktas, nustatantis, kad Lietuvos Respublikos piliečiais yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), 17 straipsnio l dalies l punktas, nustatantis, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio l daliai ir 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio l daliai bei 12 straipsnio 3 daliai.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir nurodė, kad pareiškėja prašymą spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą pateikė pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punktą. Atsakovo teigimu, pareiškėja, pagal turimus dokumentus būdama rusų tautybės, 1982 m. lapkričio 17 dieną įregistravo gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja 1982 metais išvyko į etninę tėvynę ir apsigyveno etninėje tėvynėje, t. y. repatrijavo ir todėl jos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas negali būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punktą. Atsakovas Migracijos departamentas teismui taip pat pateikė prašymą administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas priėmė nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punktas, 17 straipsnio l dalies l punktas ta apimti, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, neprieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio l ir 2 dalims, 12 straipsnio l ir 3 dalims.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priims galutinį sprendimą byloje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punkto, 17 straipsnio l dalies l punkto ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą Migracijos departamentui spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą pateikė pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punktą. Pareiškėja skundą grindžia Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punkto nuostata, numatančia kaip sprendžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaiko atžvilgiu.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar atitinkamos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog pareiškėja 1982 metais repatrijavo, turėtų taikyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies l punkto normą, dėl kurios konstitucingumo yra pradėta Konstitucinio Teismo byla. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas nusprendė administracinę bylą sustabdyti iki bus ištirtas paminėtų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo normų konstitucingumas.

III.

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti 2006 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kuria sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą yra tik tada, kuomet konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl tam tikro akto konstitucingumo ir jis kreipiasi į Konstitucinį Teismą. Stabdoma gali būti tik ta konkreti byla, kurią nagrinėjantis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, o ne visos kitos teismuose nagrinėjamos bylos, kurioms galbūt gali turėti įtakos Konstitucinio Teismo išvada. Remiantis loginiu-gramatiniu tyrimo metodu akivaizdu, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama plečiamai, todėl teigtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nesant nė vieno ABTĮ 98 straipsnyje išvardinto pagrindo sustabdė bylos nagrinėjimą;

2. Pagrindinis bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas yra faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir konstatavimas, nes, pareiškėjos nuomone, ji nerepatrijavo. Tiktai teismui nustačius, kad pareiškėja 1982 metais repatrijavo, teismas turėtų taikyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo l straipsnio l dalies 1 punkto normą, dėl kurios konstitucingumo pradėta Konstituciniame Teisme byla. Teismui išsiaiškinus, kad pareiškėja nėra repatrijavusi, išvis nekiltų minėto įstatymo l straipsnio l dalies l punkto taikymo klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nežinodamas, ar Pilietybės įstatymo atitinkamos nuostatos turės būti taikomos byloje, tik hipotetinių spėjimų pagrindu, nemotyvuotai sustabdė nagrinėjimą;

3. pareiškėjos pilietybės klausimas yra sprendžiamas jau nuo 1998 metų. Akivaizdu, kad yra pažeisti tiek pareiškėjos teisėtų lūkesčių, tiek greito bylos išnagrinėjimo principai. Tiek atsakovas, tiek Vilniaus administracinis teismas nepagrįstai sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą, vilkina procesą ir pažeidžia teisėtus pareiškėjos interesus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Migracijos departamentas prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. pareiškėja 2005 m. birželio 10 d. per Lietuvos Respublikos ambasadą Minske pateikė prašymą spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95-4087) l straipsnio l dalies l punktą, Taigi šioje byloje turėtų būti taikomas būtent tas teisės aktas, dėl kurio atitikimo Konstitucijai į Konstitucinį Teismą ir kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas. Todėl pareiškėjos atstovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nežinodamas, ar aukščiau minėtos nuostatos turės būti taikomos byloje, nemotyvuotai sustabdė bylos nagrinėjimą, yra nepagrįstas;

2. vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ABTĮ 98 straipsnio 2 dalimi, teismo nutartis sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucini Teismą atskiruoju skundu neskundžiama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad “Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą”.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “pagal Konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų”. Tame pačiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir kt.”.

Dėl paminėtų nuostatų ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 98 straipsnio nuostatos aiškintinos ir taikytinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotą konstitucinę doktriną. Remiantis aukščiau paminėta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, ABTĮ 98 straipsnio 1 dalis, jos 4 punktas negali būti aiškinami kaip sudarantys pagrindą teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl to, kad dėl teisės akto, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, konstitucingumo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą jau kreipėsi teismas kitoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad “teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą”.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą sustabdė dėl to, kad į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas kitoje byloje, tačiau pats pirmosios instancijos teismas į Konstitucinį Teismą šioje byloje nesikreipė. Todėl vadovaujantis aukščiau išdėstytomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pastebėtina, kad pagal ABTĮ 98 straipsnio 2 dalį yra neskundžiama nutartis “sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą”. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, t. y. sustabdė bylą ne dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl ši nutartis atskiruoju skundu galėjo būti skundžiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius Nijolė Piškinaitė Algirdas Taminskas