Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Solmita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „Solmita“ (toliau – ir Bendrovė) prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014-09-01 sprendimą Nr. S-171(7-123/2014); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2014-06-05 sprendimą Nr. 69-58; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI, vietos mokesčių administratorius) 2014-04-07 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189; 4) panaikinti VMI 2014-10-28 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455 (toliau – ir Turto arešto aktas).

Paaiškino, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra didmeninė ir mažmeninė prekyba Italijos gamintojų pėdkelnėmis. 2003-03-18 su Italijos įmone SPA „Golden Lady Company“ pareiškėjas sudarė distribucijos sutartį. Atlikęs UAB „Solmita“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų, jog iš SPA „Golden Lady Company“ įsigytos pėdkelnės ir kojinės, kurios 2007 m. sausio–birželio mėnesiais buvo parduotos Rusijos Federacijos įmonei OOO „Okor“ pagal keturias PVM sąskaitas faktūras ir Rusijos Federacijos įmonei ZAO „Texcomplect“ pagal dvi PVM sąskaitas faktūras (toliau – ir Prekės), buvo išgabentos iš Europos Bendrijos teritorijos. Mokesčių administratorius konstatavo, kad Bendrovė nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą Prekių tiekimams už 3 927 248 Lt, pritaikė standartinį 18 proc. PVM tarifą bei papildomai apskaičiavo 706 905 Lt PVM.

Komisija sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos (prekės) iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje, tačiau Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog Prekės kuriame nors jų gabenimo etape nuo įsigijimo iki tiekimo būtų buvusios Lietuvos Respublikos teritorijoje neatitinka tikrovės. Tai, kad mokesčių administratorius administraciniuose aktuose neišdėstė motyvų dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos būtinos sąlygos, netrukdo išspręsti kilusio mokestinio ginčo iš esmės.

Pažymėjo, kad administracinių teismų formuojama Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto taikymo praktika riboja Komisijos teisę perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Komisijos sprendime nurodomos kaip papildomai nagrinėtinos faktinės aplinkybės mokestiniame ginče jau yra nustatytos. Vietos mokesčių administratoriaus konstatavo nustatytas Prekių judėjimo Europos Bendrijoje aplinkybes nuo jų įsigijimo iš SPA „Golden Lady Company“ iki tiekimo ZAO „Texcomplect“ ir OOO „Okor“. Nei vietos mokesčių administratorius, nei centrinis mokesčių administratorius sprendimuose nenurodė, kad tiekiamų Prekių buvimą Lietuvos Respublikoje laikytų nereikšmingu klausimu. Priešingai – mokestinio ginčo pobūdis lėmė, tai, kad mokesčių administratorius tyrė ir vertino Bendrovės pateiktus įrodymus ir jos atstovų paaiškinimus apie Prekių judėjimą, pradedant jų įsigijimu iš SPA „Golden Lady Company“ ir baigiant deklaravimu eksportui, tačiau, ištirtų įrodymų pagrindu darydamas išvadas apie Prekių judėjimą Europos Bendrijoje, nenustatė jų buvimo Lietuvos Respublikoje fakto. Net jei mokesčių administratorius būtų nevertinęs minėto Prekių (ne)buvimo Lietuvos Respublikoje, nėra objektyvių priežasčių, trukdančių Komisijai įvertinti šią aplinkybę pagal surinktus įrodymus. Bendrovė yra pateikusi visus turimus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, apie jai žinomas Prekių judėjimo aplinkybes nuo jų įsigijimo. Tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus nebuvo ginčo dėl Prekių judėjimo maršruto nuo Italijos per Slovėniją iki Belgijos / Nyderlandų, ginčas kilo tik dėl Prekių išvežimo iš Europos Bendrijos teritorijos.

Tvirtina, kad Komisija prašomame panaikinti spendime nepagrįstai ir neapibrėžtai nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų krovinių transportavimo važtaraščių (toliau – ir CMR) dėl ginčo prekių. Komisijos sprendime nepagrįstai nurodomas tariamas Vilniaus apskrities VMI padarytų išvadų apie Prekių judėjimo maršrutą prieštaringumas. Net jei mokesčių administratorius būtų netinkamai įvertinęs CMR važtaraščius ar kitus įrodymus ginčo prekių judėjimo aspektu, tai nesudaro kliūčių įrodymus įvertinti Komisijai, kuri gali nuspręsti, ar Prekių tiekimo vietos nustatymui svarbu jų fizinis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar šiai aplinkybei pakanka įsigyjamų ir gabenamų prekių paskirties vietos nurodymo CMR važtaraštyje.

Komisija sprendime pripažino, kad mokestiniame ginče nėra įrodymų apie Prekių atgabenimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, o mokesčių administratorius nepateikė duomenų, kad Prekių tiekimas yra PVM objektas ir neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Komisijos sprendime yra konstatuotos aplinkybės, sudarančios pagrindą priimti sprendimą dėl ginčo esmės. Komisijos sprendime nenurodyta, kokius konkrečius papildomus duomenis mokesčių administratorius turėtų surinkti. Nurodymas ieškoti įrodymų, kad ginčo prekių tiekimas minėtoms Rusijos įmonėms yra PVM objektas PVMĮ prasme, yra neįvykdomas ir pažeidžia objektyvumo principą: mokesčių administratoriui nustačius Prekių judėjimo maršrutą ir dėl jo nesant ginčo, jis negali būti įpareigojamas ieškoti įrodymų, paneigiančių nustatytas ir šalių neginčijamas aplinkybes.

Nenustačius ginčo prekių fizinio buvimo Lietuvos Respublikoje, nėra šių prekių tiekimo vietos ir, atitinkamai, PVM objekto. Lietuvos Respublikos PVM objektas yra tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis prekių tiekimas. Teritorinis PVM apmokestinimo principas užtikrina sklandų PVM pajamų priskyrimą valstybėms narėms, kuriose vykdomas tiekimas, ir padeda išvengti dvigubo apmokestinimo skirtingose jurisdikcijose. Prekių, iki gabenimo ir jokiame jų gabenimo etape nebuvusių Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiekimo vieta negali būti laikoma Lietuvos Respublika.

VMI 2014-10-28 priėmė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455, kuriuo areštavo pareiškėjo turtą. Šis aktas pažeidžia UAB „Solmita“ teises, varžo jos ūkinę komercinę veiklą bei kenkia reputacijai. Tvirtina, kad Turto arešto aktas nepagristas ir neteisėtas, kadangi dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta tariama pareiškėjo mokestinė nepriemoka, taip pat yra nepagristas ir neteisėtas.

Pažymėjo, kad Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja. Jokių mokestinių pažeidimų iki šio mokestinio ginčo, nei po jo, nėra fiksuota, nors buvo tikrinti ir kiti vežimai. Patikrinimo metu nustatytų tariamų pažeidimų pobūdis netyčinis. Tai faktinės aplinkybės, kurios susijusios su įrodymų nepakankamumu. Pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad ateityje apsunkins išieškojimą slėpdamas ar kitaip prarasdamas turtą. UAB „Solmita“ sėkmingai vykdo veiklą, didina tiek apyvartą, tiek turto apimtis, todėl nėra pagrindo abejoti šio ūkio subjekto mokumu. 2011 m. duomenimis Bendrovės turtas sudarė 5 041 241 Lt, 2012 m. – 11 783 254 Lt, o 2013 m. – 10 826 374 Lt, t. y. beveik dešimt kartų daugiau, nei deklaruojamas atsakovo siekis priskaičiuoti atitinkamus mokėjimus.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Lietuvos įrašymas CMR važtaraščiuose yra žmogiška klaida. Teigė, kad Bendrovė galėjo daryti įtaką prekių tiekimui iki Slovėnijos muitinės sandėlių, vėliau prekes perėmė pirkėjai – Rusijos Federacijos įmonės. Pakrovimo į laivus dokumentų negali pateikti dėl to, kad tuo metu nevykdė prekių tiekimo. Pažymėjo, kad prekes pardavus Lietuvos Respublikoje, kojinių rinka būtų perpildyta.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ 2007 m. įsigytoms prekėms įformino pardavimus (eksportą) Rusijos įmonėms OOO „Okor“ už 3 314 905,53 Lt ir ZAO „Texcomplect“ už 612 341,99 Lt ir prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tačiau pateikė ne visus eksportą patvirtinančius dokumentus, pagrindžiančius prekių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Įvertinusi UAB „Solmita“ pateiktus dokumentus, Vilniaus apskrities VMI padarė išvadą, kad tikrinimui pateikti CMR važtaraščiai nepatvirtina prekių realaus išgabenimo iš Europos Bendrijos teritorijos, nes CMR nėra nurodyta, kad prekes gavo minėtos užsienio įmonės. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apskrities VMI 2014-02-14 patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-104 (toliau – Patikrinimo aktas) padaryta išvada, kad nei pareiškėjo patikrinimui pateikti dokumentai, nei patikrinimo metu surinkta informacija neįrodo, jog Prekės realiai buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Konstatuota, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ 41 ir 56 straipsnių nuostatas ir šiems sandoriams nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 punktu, Bendrovei apskaičiuota 706 905 Lt pardavimo PVM nuo 3 927 247,52 Lt prekių vertės, taikant standartinį 18 proc. PVM tarifą.

Pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus konkretaus prekių kiekio išgabenimas iš Europos Bendrijos teritorijos. Kai netenkinamos 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Įstatymų nuostatos įpareigoja mokesčių mokėtoją turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijos teritorijos, o mokesčių administratoriui suteikia teisę tikrinti kiekvieną konkretų atvejį, jeigu yra pagrindo manyti, kad pateikti neteisingi duomenys ar suklastoti dokumentai.

Ginčo dėl dviejų sąlygų, įtvirtintų PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad pareiškėjas ginčo prekes tiekė Rusijos įmonėms už atlygį, bei kad Bendrovė yra apmokestinamasis asmuo ir ji Prekes Rusijos įmonėms tiekė vykdydama savo ekonominę veiklą, nėra. Ginčas kilo dėl trečios sąlygos (tiekimas vyksta šalies teritorijoje) atitikties UAB „Solmita“ ginčo prekių tiekimą pripažįstant PVM objektu PVMĮ prasme. Prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklės grindžiamos prekės buvimo vieta apmokestinančios valstybės teritorijoje. Pagrindinis gabenamų prekių tiekimo vietos nustatymo principas yra – jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas. Prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje.

Patikrinimo akte dėl Prekių tiekimo tiek Rusijos įmonei OOO „Okor“, tiek ZAO „Texcomplect“ nurodoma, kad, visų pirma, pareiškėjas pateikė CMR, pagal kuriuos Prekių siuntėja yra „Golden Lady Company“, gavėja – Bendrovė, krovinio iškrovimo vieta – Vilnius, Lietuva, krovinio pakrovimo vieta ir data – Faenza, Italija, o UAB „Solmita“ akcentuotus prekių gabenimo etapus (iš Italijos įmonės į Slovėniją ir iš Slovėnijos į Belgiją) Vilniaus apskrities VMI analizavo pagal tolimesniam prekių gabenimui pagrįsti pareiškėjo pateiktus dokumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, viena vertus, nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ginčo prekės buvo gabenamos į Lietuvos Respubliką, kita vertus, teigė, kad ginčo prekės, įsigytos iš Italijos įmonės, buvo gabenamos į Slovėniją, po to gabenamos į Belgiją bei per Belgijos ir Nyderlandų Karalystės jūrų uostus turėjo pasiekti Rusijos Federacijos įmones OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“. UAB „Solmita“ paaiškinimuose nurodė, kad prekės per Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo gabenamos. Atsižvelgdama į tai, kad iš pateiktų duomenų nėra aišku, ar ginčo prekės buvo atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją, Komisija padarė išvadą, kad vienareikšmių įrodymų, jog Bendrovė, įsigijusi ginčo prekes Italijoje, prieš gabendama jas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“, būtų atgabenusi į Lietuvos Respublikos teritoriją, byloje nepateikta. Nagrinėjant Bendrovės skundą iš naujo, būtina surinkti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima padaryti vienareikšmiška išvada, kad ginčo prekių tiekimas minėtoms Rusijos įmonėms yra PVM objektas Lietuvoje PVMĮ prasme, ir tik nustačius šią aplinkybę, pasisakyti dėl šiems sandoriams taikytino PVM tarifo dydžio.

Komisija papildomų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, nustatyti negali, nes mokestinio ginčo nagrinėjimo metu yra vertinamas mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumas, remiantis mokestinio ginčo byloje esančiais ir mokestinio ginčo byloje surinktais įrodymais ir duomenimis. Ginčijamu atveju galutiniam sprendimui priimti yra būtinas naujos informacijos, betarpiškai lemiančios pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, surinkimas, remiantis kuria gali būti sprendžiamas galutinis Bendrovės apmokestinimo klausimas. Mano, kad Komisija pagrįstai pavedė trečiajam suinteresuotam asmeniui atlikti pakartotinį patikrinimą. Minėtų duomenų surinkimas laikytinas veiksmais, galinčiais iš esmės pakeisti sprendimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Komisija negali nurodyti, kokius dokumentus mokesčių administratorius privalo surinkti mokestinės kontrolės veiksmų metu, kadangi nėra žinoma, kokie papildomi dokumentai ar kitokie įrodymai realiai egzistuoja. Be to, mokesčių administratorius mokestinės kontrolės veiksmus atlieka savarankiškai.

Atsakovas sutinka su pareiškėjo cituojamomis 2006-11-28 Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio sistemos 2 ir 32 straipsnių nuostatomis, kuriose nurodyta, jog nenustačius Prekių fizinio buvimo valstybėje narėje, prekių tiekimo vieta ši konkreti valstybė ir nėra laikoma. Pareiškėjo teigimu, ginčo prekės niekada nebuvo pristatytos į Lietuvos Respubliką, tačiau remiantis ginčo medžiaga, nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad prekės nepasiekė Lietuvos Respublikos, kadangi kai kuriuose prekių gabenimo dokumentuose Lietuvos Respublika yra nurodyta kaip prekių pristatymo vieta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su Bendrovės skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.

Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.

Skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-04-07 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189 paliktina nenagrinėta. Kita skundo dalis atmestina.

Ginčas šioje administracinėje byloje vyksta dėl UAB „Solmita“ teisės taikyti 0 proc. PVM prekėms, tiekiamoms Rusijos įmonėms OOO „Okor“ bei ZAO „Texcomplect“, vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 2 dalimi.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 ir 2014-02-14 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-104, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 706 905 Lt PVM (b. l. 50–60). UAB „Solmita“ Vilniaus apskrities VMI pateikė 2014-03-06 rašytines pastabas, kuriose prašė Patikrinimo akto netvirtinti. Nurodė, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus Bendrovės pateiktus rašytinius įrodymus (Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės byla Nr. 7-123/2014 (toliau – MGK byla), t. 1, 44–49 l.). Vilniaus apskrities VMI 2014-04-07 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-189 patvirtino 2014-02-14 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-104 ir jame papildomai apskaičiuotą 706 905 Lt PVM sumą bei nurodė sumokėti 635 595 Lt PVM delspinigių ir skyrė 70 691 Lt PVM baudą (b. l. 36–49). VMI 2014-06-05 sprendimu Nr. 69-58 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2014-04-07 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189 (b. l. 24–35). Komisija 2014-09-01 sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) panaikino VMI 2014-06-05 sprendimą Nr. 69-58 ir UAB „Solmita“ skundą centriniam mokesčių administratoriui perduoti nagrinėti iš naujo. Komisija padarė išvadą, kad VMI nevisapusiškai išanalizavo ginčo situaciją, t. y. išsamiai netyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ įsigytų prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas PVMĮ prasme ir priimti sprendimą iš esmės (b. l. 10–23).

2006-11-28 Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie sandorių, kurių valstybės narės neapmokestina PVM, priskirta: a) prekių tiekimas, kai jas pardavėjas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Bendrijos ribų arba tai atlikta jo vardu; b) prekių tiekimas, kai jų atitinkamoje teritorijoje neįsisteigęs prekes įsigyjantis asmuo jas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Bendrijos ribų, arba tai atlikta jo vardu, išskyrus atvejus, kai įsigyjantis asmuo išgabena prekes, skirtas įrengti, aprūpinti kuru pramogų laivus, privačius orlaivius ar kitas asmeniniams poreikiams tenkinti naudojamas transporto priemones arba papildyti jų atsargas.

Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Šio įstatymo aktualios redakcijos 41 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms (PVMĮ 41 straipsnio 2 dalis). Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos. Aptartos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos, tenka pareiškėjui. PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus būtų galima nustatyti išgabenimo iš Europos Bendrijų teritorijos faktą. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 straipsnio 4 dalis).

Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Vadovaujantis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalimi, prekių tiekimu laikoma: prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui (1 punktas) arba prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui (2 punktas). Pažymėtina, kad PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje prekių tiekimas laikomas nustatytu, kai konstatuojama, jog prekių gavėjas arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savininkas pagal sandorio sąlygas, t. y. tikrinamas ne realus disponavimas prekėmis, o prekių perdavimo sandorio sąlygos.

Pagrindinė sąlyga 0 proc. tarifo taikymui yra realus konkretaus prekių kiekio eksportas, t. y. prekių išgabenimas iš Europos Bendrijos teritorijos. Netenkinus 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo pateiktų dokumentų, kad prekės buvo išvežtos iš Europos Bendrijos fiskalinės teritorijos, pakankamumas, įsitikinant, kad prekių tiekimas nelemia dalyvavimo PVM sukčiavime.

Nustatyta, kad UAB „Solmita“ su Italijos įmone SPA „Golden Lady Company“ 2003-03-18 pasirašė platinimo sutartį, pagal kurią tiekėjas SPA „Golden Lady Company“ įsipareigojo už atitinkamą kainą periodiškai teikti platintojui UAB „Solmita“ moteriškas pėdkelnes ir kojines su prekių ženklu „Golden Lady“ (Komisijos byla, t. 2, 31–35 l.).

Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ 2007 m. įsigytoms prekėms įformino pardavimus (eksportą) Rusijos įmonėms OOO „Okor“ už 3 314 905,53 Lt ir ZAO „Texcomplect“ už 612 341,99 Lt. Patikrinimo akte (b. l. 50–60) nurodyta, kad Bendrovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 0 proc. PVM tarifo taikymą ir prekių eksportą iš Europos Sąjungos teritorijos pagal 4 OOO „Okor“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras – 2007-01-23 SOL Nr. 0005789, 2007-03-07 SOL Nr. 0005945, 2007-04-20 SOL 0006285 ir 2007-06-06 SOL Nr. 0006475 – bei pagal 2 ZAO „Texcomplect“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras – 2007-01-29 SOL Nr. 0005916 bei 2007-02-09 SOL Nr. 0006287.

OOO „Okor“ 2007-01-23 825 319,33 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. 0005789 (Komisijos byla, t. 1, 52 l.) ir sąskaitoje Nr. 200054/1 (Komisijos byla, t. 1, l. 53) pirkėja nurodyta OOO „Okor“. Slovėnijos muitinėje įformintoje eksporto deklaracijoje MRN Nr. 3639/24.01.2007 prekių siuntėju nurodyta UAB „Solmita“, gavėja – OOO „Okor“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos ir Belgijos muitinės antspaudai bei žymos, kad kartoninės dėžės perkrautos MSKU ir pakeistas T1/MRN. Pristatymo sąlygos – EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 55–56, 57).

OOO „Okor“ 2007-03-07 839 449,92 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. Nr. 0005945 (Komisijos byla, t. 1, 73 l.) ir sąskaitoje Nr. 2000915/1 (Komisijos byla, t. 1, l. 74) pirkėja nurodyta OOO „Okor“. Slovėnijos muitinėje įformintoje eksporto deklaracijoje MRN Nr. 14116/07.03.2007 prekių siuntėja nurodyta Bendrovė, gavėja – OOO „Okor“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos muitinės antspaudas. Pristatymo sąlygos nurodytos EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 76–77).

OOO „Okor“ 2007-04-20 850 006,85 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. Nr. 0006285 (Komisijos byla, t. 1, 65 l.) ir sąskaitoje Nr. 201587/1 (Komisijos byla, t. 1, l. 66) pirkėja nurodyta OOO „Okor“. Slovėnijos muitinėje įformintoje eksporto deklaracijoje MRN Nr. 26554/23.04.2007 prekių siuntėja nurodyta UAB „Solmita“, gavėja – OOO „Okor“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos ir Belgijos muitinių antspaudai bei žymos, kad kartoninės dėžės perkrautos HLXU ir pakeistas T1/MRN. Pristatymo sąlygos – EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 69–70, 71).

OOO „Okor“ 2007-06-06 800 129,43 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. Nr. 0006475 (Komisijos byla, t. 1, 60 l.) ir sąskaitoje Nr. 202111/1 (Komisijos byla, t. 1, l. 61) pirkėja nurodyta OOO „Okor“. Slovėnijos muitinėje įformintoje eksporto deklaracijoje MRN Nr. 39084/08.06.2007 prekių siuntėja nurodyta UAB „Solmita“, gavėja – OOO „Okor“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos ir Nyderlandų (Roterdamo) muitinių antspaudai. Pristatymo sąlygos – EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 63–64).

OOO „Okor“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose UAB „Solmita“ nurodė, kad 0 proc. PVM tarifas taikomas pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies, o išrašytose sąskaitose – pagal PVMĮ 53 straipsnio nuostatas.

Slovėnijos muitinės administracija 2013-09-22 raštu Nr. LB-9306 informavo, kad pareiškėjas įformino eksporto deklaracijas bei pateikė deklaracijų (MRN) ir sąskaitų kopijas (Komisijos byla, t. 2, l. 28). Slovėnijos muitinės administracijos pateiktos eksporto deklaracijos ir sąskaitos atitinka Bendrovės pateiktus dokumentus.

Iš byloje esančių tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių matyti, kad Prekes vežė Transporti Draganovič ENES s.p. (Slovėnija) (Komisijos byla, t. 1, 54, 62, 67, 75). Juose siuntėja nurodyta UAB „Solmita“, pakrovimo vieta ir data – Celje bei Faenza, 2007-01-24, 2007-03-07, 2007-04-20 ir 2007-06-06, tačiau nėra nurodyta krovinio gavimo data, atvykimo iškrovimui, išvykimo laiko bei gavėjo parašo ir spaudo.

Vežėjo Transporti Draganovič ENES s.p. keturių krovinio gabenimo važtaraščių kopijose nurodyta: siuntėjas – Bendrovė, gavėjas – Van Hoey Invest NV (Belgija), numatyta krovinio iškrovimo vieta – Van Hoey Invest NV (Belgija), krovinio pakrovimo vieta ir data – Faenza, Celje (data nenurodyta), siuntėjo nurodymai – pirkėjas: OOO „Okor“ (Rusija), įmonės Avalanche Group Inc. nurodymu pristatyti: Van Hoey Invest NV (Belgija), krovinio gavėjas – Van Hoey Invest NV (Belgija) (yra antspaudai ir parašai) (Komisijos byla, t. 2, 54, 62, 67, 75). CMR nepatvirtina prekių realaus išgabenimo iš Europos Bendrijos teritorijos, kadangi juose nėra nurodyta, kad prekes gavo Rusijos įmonė.

Bendrovės direktorius 2012-10-16 paaiškinime nurodė, kad dalį Prekių iš Italijos kompanijos „Golden Lady“ į Slovėnijos muitinės terminalą VIBO D.O.O. UAB „Solmita“ veždavo savo transportu, o dalis buvo vežama pirkėjų užsakytu transportu. Bendrovė transporto paslaugų neužsakė ir už jas nemokėjo (Komisijos byla, t. 2, 24 l.). UAB „Solmita“ direktorius 2014-01-27 paaiškinime nurodė, kad tarp Bendrovės ir OOO „Okor“ sutartys nebuvo sudarytos. Rusijos įmonės atstovų, su kuriais buvo bendrauta dėl prekių tiekimo, vardų ir pavardžių neprisimena, užsakymus gaudavo elektroniniu paštu, tačiau laiškų neišsaugojo. Pažymėjo, kad prekės, kurios buvo parduotos Rusijos įmonei, buvo įsigytos iš Italijos įmonės Golden Lady“. Prekes iš Italijos iki Slovėnijos muitinės terminalo VIBO D.O.O vežė „Transporti Draganovič ENES“ s.p. (Slovėnija), „Transporti Melavc Jožef“ s.p. (Slovėnija), „Mega Trans Nedžad Šarčevic“ s.p. (Slovėnija), UAB „Solmita“. Nuo Slovėnijos muitinės terminalo prekes gabeno „Transporti Draganovič ENES“ s.p. ir „Mega Trans Nedžad Šarčevic“ s.p. Mokėjimus už OOO „Okor“ vykdydavo „Attila Group S.A“, mokėdama į „Golden Lady“ sąskaitą, ir apie tai pareiškėjo atstovai buvo informuojami elektroniniais laiškais. Suderinimo aktų su OOO „Okor“ nebuvo (Komisijos byla, t. 2, 23 l.).

Iš Italijos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos matyti, kad Prekės buvo pristatytos pagal „franko sandėlis“ sąlygas ir gabenimu visada rūpinosi Lietuvos pirkėjas. Transportavimo dokumentuose ir CMR nurodytas vežėjas ir transporto priemonių registracijos numeriai. CMR dokumentuose nurodyta išgabenimo vieta dažniausiai sandėliai Faenza, Casalmoro ir Solferino, kuriuos naudoja SPA „Golden Lady “. Apmokėjimai atlikti banko pavedimais kreditu į SPA „Golden Lady Company“ banko sąskaitą. Šių dokumentų kopijose nenurodyta sąskaitų, iš kurių daryti pervedimai, savininko tapatybė. Apmokėjimai neatitinka kiekvieno prekių tiekimo, bet atskiromis dalimis atitinka skolos Italijos įmonei bendrą sumą. Kai kuriais atvejais apmokėjimus atliko UAB „Solmita“, kitais atvejais – kiti asmenys / įmonės ir netgi iš kitų nei Lietuva šalių: tais atvejais apmokėjimo duomenys nurodyti kaip apmokėjimai Bendrovės vardu. Tarp Italijos ir Lietuvos įmonių nėra raštiškų sutarčių dėl apmokėjimų (Komisijos byla, t. 2, l. 191–198).

Pareiškėjas pateikė „Attila Group S.A“ (Panama) mokėjimų pavedimų kopijas, kurie buvo vykdomi iš Latvijos Respublikoje įregistruoto AS „Lateko Banka“ sąskaitos Nr. LV63LATB0006100032444 į Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ banko sąskaitą , tačiau sutarčių ar kitų dokumentų, pagal kurios buvo atsiskaitoma, byloje nėra.

Pagal Rusijos Federacijos valstybinės mokesčių administracijos 2011-02-01 rašte Nr. 2-3-16/37 pateiktą informaciją, įmonė OOO „Okor“ mokesčių mokėtojų registre įregistruota 1994-03-23 (adresas: (duomenys neskelbtini). Pagrindinė įmonės vykdoma veikla – architektų paslaugos ir inžinerinis projektavimas. Adresu: (duomenys neskelbtini), Ivanovo, buvo įregistruotas šios įmonės filialas OOO „Okor Snip“, kuris 2003-05-23 buvo išregistruotas. Pagal patikrinimo metu pateiktus dokumentus sandoriai ir atsiskaitymai su Bendrove nebuvo vykdomi (b. l. 143–144). Minėtą faktą apklausų metu patvirtino ir įmonės vadovas bei vyr. buhalterė (b. l. 145–147, 148, 149). Pagal muitinės elektroninės sistemos duomenis, OOO „Okor“ prekių iš Lietuvos Respublikos neįvežė. Patikrinimo akte nurodyta, kad Rusijos Federacijos federalinė muitinės tarnyba 2011-06-29 raštu Nr. 07-153/5540 informavo, jog įmonės OOO „Okor“ adresu: (duomenys neskelbtini), nėra ir kad OOO „Okor“ nuo 2001-01-01 muitinės dokumentų neformino.

ZAO „Texcomplect“ 2007-01-29 300 018,97 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. 0005916 (Komisijos byla, t. 1, 78 l.) ir invoice Nr. 200176/1 (Komisijos byla, t. 1, l. 79) pirkėja nurodyta ZAO „Texcomplect“. Slovėnijos muitinėje įformintoje eksporto deklaracijoje MRN Nr. 4738/29.01.07 prekių siuntėju nurodyta UAB „Solmita“, gavėja – ZAO „Texcomplect“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos ir Belgijos muitinės antspaudai bei žyma, kad kartoninės dėžės perkrautos MSKU ir nurodytas T1/MRN. Pristatymo sąlygos – EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 81–82, 83). ZAO „Texcomplect“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose UAB „Solmita“ nurodė, kad 0 proc. PVM tarifas taikomas pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies, o išrašytose sąskaitose – pagal PVMĮ 53 straipsnio nuostatas.

Slovėnijos muitinės administracija 2013-09-22 raštu Nr. LB-9306 informavo, kad pareiškėjas formino eksporto deklaracijas bei pateikė deklaracijų (MRN) ir invoice kopijas (Komisijos byla, t. 2, l. 28). Slovėnijos muitinės administracijos pateiktos eksporto deklaracijos ir invoice atitinka Bendrovės pateiktus dokumentus.

Vežėjo Transporti Draganovič ENES s.p. CMR kopijoje nurodyta: siuntėjas – Bendrovė, gavėjas – Van Hoey Invest NV (Belgija), krovinio iškrovimo vieta – Van Hoey Invest NV (Belgija), krovinio pakrovimo vieta ir data – Celje, siuntėjo nurodymai – pirkėjas: ZAO „Texcomplect“ (Rusija), įmonės Avalanche Group Inc. nurodymu pristatyti: Van Hoey Invest NV (Belgija), krovinio gavėjas – Van Hoey Invest NV (Belgija) (Komisijos byla, t. 2, 80 l.).

ZAO „Texcomplect“ 2007-02-09 312 323,02 Lt sumai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SOL Nr. 0006287 (Komisijos byla, t. 1, 86 l.) pirkėja nurodyta firma Verezano LLC, o invoice Nr. 200475/1 (Komisijos byla, t. 2, l. 87) – ZAO „Texcomplect“. 2013-05-07 paaiškinime Nr. D-320 UAB „Solmita“ direktorius nurodė, kad Bendrovė 2007-02-09 pardavė prekes ZAO „Texcomplect“ pagal invoice Nr. 200475/1 už 90 455 Eur ir Slovėnijoje 2007-02-13 buvo įforminta eksporto deklaracija, tačiau išrašant PVM sąskaitą faktūrą bei kompiuterinėje programoje buvo klaidingai nurodytas pirkėjas – firma Verezano LLC (Komisijos byla, t. 2, 22 l.). Eksporto deklaracijoje Nr. 7996/13.02.2007 prekių siuntėja nurodyta Bendrovė, gavėja – ZAO „Texcomplect“, deklarantu – VIDO D.O.O (SI), procedūra – 1000 (negrąžinamas eksportas). Ant šios deklaracijos yra Slovėnijos ir Nyderlandų (Rotterdam) muitinės antspaudai. Pristatymo sąlygos – EXW Faenza (Komisijos byla, t. 1, l. 88).

CMR nurodyta, kad Prekes iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady“ (Italija) vežė UAB „Solmita“, krovinį gavo Transporti Draganovič ENES s.p. (Komisijos byla, t. 2. l. 89), tačiau kur krovinys buvo perimtas ir kur Transporti Draganovič ENES s.p. nugabeno krovinį ir kas krovinio gavėjas nustatyti negalima, nes Bendrovė nepateikė krovinio tolimesnio gabenimo važtaraščio.

Slovėnijos muitinės administracijos pateiktoje informacijoje nėra duomenų, kad Slovėnijos muitinėje įforminta eksporto deklaracija 7996/13.02.2007 pagal invoice Nr. 200475/1 (Komisijos byla, t. 2, l. 28).

Bendrovės direktorius 2012-10-16 paaiškinime nurodė, kad dalį prekių iš Italijos kompanijos „Golden Lady“ į Slovėnijos muitinės terminalą VIBO D.O.O. UAB „Solmita“ veždavo savo transportu, o dalis buvo vežama pirkėjų užsakytu transportu. Bendrovė transporto paslaugų neužsakė ir už jas nemokėjo (Komisijos byla, t. 2, 24 l.). UAB „Solmita“ direktorius 2014-01-27 paaiškinime nurodė, kad tarp Bendrovės ir ZAO „Texcomplect“ sutartys nebuvo sudarytos. Rusijos įmonės atstovų, su kuriais buvo bendrauta dėl prekių tiekimo, vardų ir pavardžių neprisimena, užsakymus gaudavo elektroniniu paštu, tačiau laiškų neišsaugojo. Pažymėjo, kad prekės, kurios buvo parduotos Rusijos įmonei, buvo įsigytos iš Italijos įmonės „Golden Lady“. Prekes iš Italijos iki Slovėnijos muitinės terminalo VIBO D.O.O vežė „Transporti Draganovič ENES“ s.p. (Slovėnija), „Transporti Melavc Jožef“ s.p. (Slovėnija), „Mega Trans Nedžad Šarčevic“ s.p. (Slovėnija) ir UAB „Solmita“. Nuo Slovėnijos muitinės terminalo prekes gabeno „Transporti Draganovič ENES“ s.p. ir „Mega Trans Nedžad Šarčevic“ s.p. Mokėjimus už ZAO „Texcomplect“ vykdydavo „Attila Group S.A“, mokėdama į „Golden Lady“ sąskaitą ir apie tai pareiškėjo atstovai buvo informuojami elektroniniais laiškais ir į UAB „Solmita“ sąskaitą. Vieną sąskaitą apmokėjo Verezano LLC firma. Suderinimo aktų su ZAO „Texcomplect“ nebuvo (Komisijos byla, t. 2, 23 l.).

Iš Italijos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos matyti, kad Prekės buvo pristatytos pagal „franko sandėlis“ sąlygas ir gabenimu visada rūpinosi Lietuvos pirkėjas. Transportavimo dokumentuose ir CMR nurodytas vežėjas ir transporto priemonių registracijos numeriai. CMR dokumentuose nurodyta išgabenimo vieta dažniausiai sandėliai Faenza, Casalmoro ir Solferino, kuriuos naudoja SPA „Golden Lady “. Apmokėjimai atlikti banko pavedimais kreditu į SPA „Golden Lady Company“ banko sąskaitą. Šių dokumentų kopijose nenurodyta sąskaitų, iš kurių daryti pervedimai, savininko tapatybė. Apmokėjimai neatitinka kiekvieno prekių tiekimo, bet atskiromis dalimis atitinka skolos Italijos įmonei bendrą sumą. Kai kuriais atvejais apmokėjimus atliko UAB „Solmita“, kitais atvejais – kiti asmenys / įmonės ir netgi iš kitų nei Lietuva šalių: tais atvejais apmokėjimo duomenys nurodyti kaip apmokėjimai Bendrovės vardu. Tarp Italijos ir Lietuvos įmonių nėra raštiškų sutarčių dėl apmokėjimų. Bendra sandorių suma – 10 866 047,62 Eur (Komisijos byla, t. 2, l. 191–198).

Pareiškėjas pateikė „Attila Group S.A“ (Panama) mokėjimų pavedimų kopijas, kurie buvo vykdomi iš Latvijos Respublikoje įregistruoto AS „Lateko Banka“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas ir Verezano LLC pavedimų, kurie buvo vykdomi iš Latvijos Respublikoje įregistruoto banko AS „Trasta komercbanka“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į Bendrovės banko sąskaitą ir Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ banko sąskaitą, kopijas, tačiau sutarčių ar kitų dokumentų, pagal kurios buvo atsiskaitoma, byloje nėra.

Rusijos Federacijos valstybinė mokesčių administracija 2011-01-20 raštu Nr. 2-3-16/3 informavo, kad įmonė ZAO „Texcomplect“ Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojų registre adresu: (duomenys neskelbtini), neįregistruota. Mokesčių administratorius, nuvykęs nurodytu adresu, tokios įmonės nerado (b. l. 142). Patikrinimo akte nurodyta, kad Rusijos Federacijos federalinė muitinės tarnyba 2011-06-29 raštu Nr. 07-153/5540 informavo, jog Rusijos muitinės tarnybos duomenų bazėje informacijos apie įmonės ZAO „Texcomplect“ vykdytas muitinės procedūras nėra.

Kaip jau minėta, pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Šios sąlygos yra tarpusavyje susijusios ir nesant bent vienos iš jų, prekių tiekimas negali būti laikomas PVM objektu.

Komisija 2014-09-01 sprendimą panaikinti VMI 2014-06-05 sprendimą Nr. 69-58 ir perduoti Bendrovės skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo grindė tuo, kad iš esmės mokesčių administratorius netyrė ir nevertino aplinkybės, ar UAB „Solmita“ prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas PVMĮ prasme. Komisijos nuomone, mokesčių administratorius nenustatė, kad ginčo prekės kuriame nors jų gabenimo etape nuo įsigijimo iki tiekimo būtų buvusios Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komisija padarė išvadą, kad byloje nėra vienareikšmių įrodymų, jog UAB „Solmita“, įsigijusi ginčo prekes Italijoje, prieš gabendama jas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“, būtų atgabenusi į Lietuvos Respublikos teritoriją. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, su tokia Komisijos pozicija sutinka.

Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo prekes tiekė už atlygį, jis yra apmokestinamasis asmuo ir prekė teikė vykdydamas savo ekonominę veiklą, tačiau mokesčių administratorius plačiau neanalizavo trečiosios sąlygos – tiekimas vyksta šalies teritorijoje – atitikties Prekių tiekimą pripažįstant PVM objektu PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme.

Prekių kriterijus, pagal kuriuos nustatoma prekių tiekimo vieta, jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas (PVMĮ 12 straipsnio 7 dalis). Šios teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad tam, jog prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, prekės iki gabenimo ar jo pradžios etape turi būti šalies teritorijoje. Jeigu prekių tiekimo vieta negali būti laikoma Lietuva, toks prekių tiekimas negali būti laikomas PVM objektu Lietuvoje.

Pažymėtina, kad prekių laikymas PVM objektu mokesčių administratoriaus buvo vertintas tik Prekių išgabenimo iš Europos Bendrijų teritorijos fakto nustatymo aspektu, tačiau jis nepateikė vienareikšmių duomenų, jog ginčo prekės buvo atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl darytina išvada, kad Komisija negalėjo nuspręsti, ar ginčo prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas PVMĮ prasme ir priimti sprendimo iš esmės, todėl pagrįstai pareiškėjo skundą perdavė iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. Komisija mokestinio ginčo metu vertina mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumą, remdamasi surinktais rašytiniais įrodymais ir negali nustatyti jokių papildomų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Komisijos nustatyti trūkumai yra esminiai, ir jų nepašalinus, Komisija negali išnagrinėti mokestinio ginčo. Teismas sutinka su Komisijos vertinimu, kad galutiniam sprendimui priimti būtina surinkti papildomą informaciją. Kadangi nėra aiškios faktinės aplinkybės, Komisija pavedė VMI jas išsiaiškinti. Ši ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija negali tiksliai nurodyti, kokius dokumentus privalo surinkti mokesčių administratorius, kadangi nėra aišku, kokie papildomi rašytiniai įrodymai egzistuoja, be to, mokesčių administratorius mokestinės kontrolės veiksmus atlieka savarankiškai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Komisija 2014-09-01 sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) pagrįstai panaikino 2014-06-05 sprendimą Nr. 69-58 ir UAB „Solmita“ skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

UAB „Solmita“ taip pat prašo panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2014-04-07 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 150 straipsnį, centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad teismui gali būti skundžiami tik tie vietos administratorius sprendimai, kuriuos išnagrinėja centrinis mokesčių administratorius – VMI. Kadangi centrinio mokesčių administratorius priimtą sprendimą Komisija panaikino ir nėra privalomo sprendimo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, tiesiogiai teismui reikalavimas dėl Vilniaus apskrities VMI 2014-04-07 sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-189 panaikinimo negali būti reiškiamas. Bylos, kuriose nėra laikytasi privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, administraciniuose teismuose nėra nagrinėjamos, o paduotas skundas ar jo dalis paliekami nenagrinėti Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VMI 2014-10-28 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455 (b. l. 87). Nurodė, kad Turto arešto aktas pažeidžia UAB „Solmita“ teises, varžo jos ūkinę komercinę veiklą bei kenkia reputacijai; jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta tariama pareiškėjo mokestinė nepriemoka, taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas. Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja, ji nesiėmė jokių veiksmų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad ateityje apsunkins išieškojimą slėpdamas ar kitaip prarasdamas turtą. UAB „Solmita“ sėkmingai vykdo veiklą, didina tiek apyvartą, tiek turto apimtis, todėl nėra pagrindo abejoti šio ūkio subjekto mokumu.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Aptartoje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu atliekant patikrinimą, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat vykdant pavedimą dėl specialisto išvados teikimo nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Vertinant pirmąją iš numatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu.

Mokesčių administratorius areštuoti UAB „Solmita“ turtą nusprendė po to, kai Komisija 2014-09-01 sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) Bendrovės skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Turto areštas pareiškėjui pritaikytas konstatavus, kad jis nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą Prekių pardavimams Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ bei apskaičiavus 706 905 Lt PVM bei su juo susijusių mokėjimų, iš viso 1 413 191 Lt. Taigi, akivaizdu, kad minėtos papildomos mokesčių sumos paskaičiavimas yra susijęs su UAB „Solmita“ galimai padarytais mokesčių įstatymo pažeidimais, o mokesčių administratorius galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei, kaip jos užtikrinimo būdą.

Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymėtina, kad siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 pažymėjo, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Nustatyta, kad pareiškėjui priskaičiuota didelė beveik milijono Lt mokestinės prievolės suma. Esant tokio masto galimo įsiskolinimo sumai pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti jam priklausantį turtą, jį perduoti ar kitokiu būdu netekti, savaime suponuojama rizika, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Iš UAB „Solmita“ pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovės turtas 2011 m. sudarė 5 041 241 Lt, 2012 m. – 11 783 254 Lt (b. l. 94–96), o 2013 m. – 10 826 374 Lt. Tai patvirtina, kad Bendrovė sėkmingai vykdo veiklą, todėl negali panaikinti rizikos dėl sudėtingumo ateityje išieškoti mokestinę prievolę. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai apie galimą riziką, kad Bendrovė gali nesumokėti priskaičiuotų sumų.

MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Kadangi Bendrovei papildomai apskaičiuota 1 413 191 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusi suma, o areštuota 1 408 763,3 Lt, darytina išvada, kad Turto arešto apimtis neperžengia MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. turto areštuota ne daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu susijusias išlaidas. Prašomas panaikinti VMI 2014-10-28 turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-9455 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Pareiškėjo skundo dalis dėl šio reikalavimo atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai buvo apskaičiuotos PVM bei su šiuo mokesčiu susijusios sumos. Prašomas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014-06-05 sprendimas Nr. 69-58 bei juo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-04-07 sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-189 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Bendrovės turtas buvo areštuotas pagrįstai, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014-10-28 turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-9455 atitinka MAĮ 33 straipsnio 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 101 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti. Komisija nepagrįstai panaikino atsakovo 2014-06-05 sprendimą Nr. 69-58 ir Bendrovės ginčą jam perdavė nagrinėti iš naujo. Prašomas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2014-09-01 sprendimas Nr. S-171(7-123/2014) negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas). Panaikintas turi būti ir VMI 2014-10-28UAB „Solmita“ skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-04-07 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189 palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.