Kauno apygardos teismo nutartis

2019-01-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-348/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-28
Bylos Nr.
1A-165-348/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-12535-2018-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas, Valdas Vitunskas
Kaltinamasis
D. B.
Advokatai
Darius Karabinas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-348/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12535-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; (S) 2.4.6.3.4
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Gitai Rimdžiūtei,dalyvaujant prokurorei Ramunei Brazdeikytei,išteisintajam D. B., jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad 2018 m. kovo 17 d., apie 12.30 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare - sugyventine V. D. metu, mažametės V. D. akivaizdoje, tyčia ranka sugriebė V. D. už kairės rankos ir ją pastūmė, po ko ji dešiniu šonu nukrito ant stalo. Šiais savo veiksmais V. D. padarė poodinę kraujosruvą juosmenyje, pereinančią į dešinį šoną, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai V. D. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

2. Pirmosios instancijos teismas D. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad D. B. tiesiogine tyčia panaudojo neteisėtus veiksmus V. D. atžvilgiu ir jai sukėlė fizinį skausmą. Teismas nurodė, kad šioje byloje D. B. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais duomenimis.

Šalies argumentai

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – D. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams, taip pat prašo vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie šios bausmės pridėti Jonavos rajono apylinkės tesimo 2017 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

3.1. Skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nurodo, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio atvykusiam policijos pareigūnui nurodė, kad ją stūmė D. B., ji nugriuvo ant stalo, po to ant grindų, nerišliai nurodė, kad nugriuvo užkliuvo už durų staktos, kitą dieną po įvykio apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad kaltinamasis ją sugriebęs stipriai pastūmė, dėl ko ji nukrito ant stalo ir susimušė dešinę koją, liko mėlynė ir jaučia skausmą. Nors aplinkybės, kad būtų nukritusi ant grindų, nenurodė, tačiau 2018 m. kovo 19 d. papildomos apklausos metu jau nurodė, kad kaltinamasis ją sugriebęs už kairės rankos pastūmė, dėl ko nugriuvusi ant stalo susižeidė dešinį šoną, juto fizinį skausmą, o apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. B. griebė už rankos ir nestipriai ją pastūmė, galimai kojai užsikabinus už kilimo, nukrito ant stalo ir susižeidė šoną, taip pat nurodė, kad įvykio neatsimena, tik žino, kad namuose pūtė į alkotesterį, medikų pagalbos jai nereikėjo. Apeliantės nuomone, nukentėjusiosios parodymai neturėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje, kadangi visų apklausų metu, nukentėjusioji V. D. teigė tą patį, kad D. B. tyčia ją pastūmė, dėl ko ji dešiniu šonu nukrito ant stalo. Jai buvo sukelta fizinis skausmas ir padaryta nežymus sveikatos sutrikdymas.

3.2. Prokurorė skunde nurodo, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tuo, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti aiškintinos kaltinamojo naudai, tačiau teismui iškilusios abejonės dėl neva nukentėjusiosios netinkamos reakcijos į jai sukeltą fizinį skausmą yra nepagrįstos. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo teisme nukentėjusiosios emociniai santykiai kaltinamojo atžvilgiu keitėsi nuo pasiryžimo save apginti dėl prieš ją vartojamo fizinio smurto ikiteisminio tyrimo pradžioje iki savęs pačios kaltinimo, teisminio nagrinėjimo metu, jog dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto ji pati yra kalta, nes prisipažino kaltinamajam, kad turi kitą draugą, tačiau ji visuomet teigė, kad smurtas prieš ją buvo panaudotas - kaltinamasis ją pastūmė, o ji dešiniu šonu nukrito ant stalo ir susižalojo. Šį sužalojimą objektyviai įrodo ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G889/2018(02). Taip pat nukentėjusioji kreipėsi pagalbos ir pranešė apie smurtinius veiksmus Bendrojo pagalbos centro operatorei, atvykusiems policijos pareigūnams. Ji detaliai papasakojo policijos pareigūnams apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, jo lokalizaciją.

3.3. Apeliantė nesutinka ir su liudytojos I. B. parodymų vertinimus. Prokurorė pažymi, kad tai, jog tiesiogiai įvykio nemačiusios liudytojos parodymuose apibūdinant situaciją tarp kitų žodžių pavartotas žodis „susimušė“, neturėtų būti traktuojamas kaip parodymų nesutapimas su nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymais. Be to liudytoja savo parodymus patikslino, kad D. B. pastūmė dukrą, ji nugriuvo, atsirado ant šono mėlynė. Kas atitinka faktines bylos aplinkybes. Be to, V. D., nukentėjusiosios dukra, taip pat patvirtino, kad tarp mamos V. D. ir D. B. vyko konfliktas, Dainius norėjo iš jos atimti telefoną ir ją pastūmė. Ji užsidarė su broliais kambaryje ir išgirdo, kad kažkas nukrito. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad D. B. tiesiogine tyčia panaudojo neteisėtus veiksmus V. D. atžvilgiu ir jai sukėlė fizinį skausmą.

3.4. Taip pat skunde pažymia, kad smurto artimoje aplinkoje bylose įrodymais gali būti ne tik kaltinamojo ar nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojų parodymai bei kiti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiose bylose reikšmingi policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą ir tiesiogiai bendravusių su nukentėjusiąją parodymai. Policijos pareigūnai N. J. ir S. T. parodė, kad gavus iškvietimą nuvyko į įvykio vietą, kur juos pasitiko V. D., kuri buvo akivaizdžiai neblaivi. Nukentėjusioji jiems paaiškino, kad neblaivus sugyventinis D. B. kėlė triukšmą, ją įžeidinėjo mažamečių vaikų akivaizdoje, stumdė, dėl ko ji nukrito. Nukentėjusioji buvo sutrikusi, išsigandusi, taip pat buvo išsigandusi ir jos dukra V. D.. Taip pat prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, vertindamas V. D. galimai patirtą ar nepatirtą fizinį skausmą, nevertino kito objektyvaus smurto požymio - V. D. sužalojimo - poodinės kraujosruvos juosmenyje, pereinančios į dešinį šoną, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir neprieštarauja nurodytoms jo atsiradimo aplinkybėms. Sužalojimas nustatytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir objektyviais duomenimis - teismo medicinos specialisto išvada. Prokurorė skunde pažymi, kad apylinkės teismas nevertino ir neaptarė nenuoseklių D. B. parodymų, kurie turėtų būti vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

3.5. Skunde nurodoma ir tai, kad skiriant D. B. bausmę atsižvelgtina į nusikaltimo pobūdį, nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo D. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkina dvi aplinkybės - veikė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikė būdamas recidyvistu. Atsižvelgiant į D. B. asmenybę - praeityje teistas du kartus, antrą kartą už analogišką šiai nusikalstamą veiką - smurtą prie sugyventinę V. D., šią veiką padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus trumpam laiko tarpui po nuosprendžio. Visos šios aplinkybės rodo, jog D. B. savo veiksmų kritiškai nevertina ir nesiekia jų keisti. Švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmė, ar laisvės atėmimo bausme vykdymą atidedant savo tikslų akivaizdžiai nepasiekia, todėl už šią nusikalstamą veiką D. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją realiai, tai yra pataisos namuose.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Ramunė Brazdeikytė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis D. B., jo gynėjas Darius Karabinas prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl D. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokurorės skundo argumentai nepaneigia.

7. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymima, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus D. B. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog D. B. savo veiksmais tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė šeimos nariui sveikatą, neįrodytos.

8. Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

9. Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, smurtavimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas.

10. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas ar padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymima, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas.

11. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2018 m. kovo 17 d., apie 12.30 val. tarp kaltinamojo D. B. ir nukentėjusiosios V. D. įvyko konfliktas. Taip pat byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajai V. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau šios aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog kaltinamasis D. B. tyčia nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagrįstai prokuroro skunde pažymėjo, kad kaltinamojo D. B. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklų, tačiau šių parodymų nenuoseklumas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

12. Priešingai nei nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusios V. D. parodymų nenuoseklumo yra pagrįstos ir paremtos išsamia parodymų analize. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio atvykusiam policijos pareigūnui parodė, kad ją stūmė D. B., ji nugriuvo ant stalo, po to ant grindų, nerišliai nurodė, kad nugriuvo užkliuvusi už durų staktos, o kitą dieną po įvykio apklausta kaip liudytoja, parodė, kad kaltinamasis ją sugriebęs stipriai pastūmė, dėl ko ji nukrito ant stalo ir susimušė dešinę koją, liko mėlynė ir jaučia skausmą, tačiau aplinkybės, kad būtų nukritusi ant grindų, nenurodė. 2018 m. kovo 19 d. papildomos apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad kaltinamasis ją sugriebęs už kairės rankos pastūmė, dėl ko ji nugriuvusi ant stalo susižeidė dešinį šoną, juto fizinį skausmą, o apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. B. griebė už rankos ir nestipriai ją pastūmė, galimai kojai užsikabinus už kilimo, nukrito ant stalo ir susižeidė šoną, taip pat nurodė, kad įvykio dieną nelabai ką atsimena, tik žino, kad namuose pūtė į alkotesterį, medikų pagalbos jai nereikėjo, vyko pas medicinos ekspertą liepiama tyrėjos. Vertinant nukentėjusiosios V. D. parodymų patikimumą, negalima neatsižvelgti, jog konflikto metu ji buvo sunkiai apsvaigusi nuo alkoholio. Atvykę policijos pareigūnai nustatė 3,53 promilės girtumą. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad tą dieną įvykių nelabai pamena, prisimena, kad pūtė į alkotesterį. Be to, nukentėjusiosios V. D. parodymais verčia abejoti ir byloje esantys duomenys pateikti iš Bendrosios pagalbos skambučių centro, kur užfiksuota, kad nukentėjusioji aiškino, jog jai nieko nenutiko, kad triukšmauja sugyventinis, o į klausimą, ką jis daro, atsakė, kad nieko, mėlynės vien ant kūno, į klausimą, ar muša, atsakė, kad ne, kad buvo sumušęs anksčiau, kad dabar „bušavoja“, rėkauja ant vaikų. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji po priekaištų apie turimą kitą vyrą, nesistengė malšinti konflikto, tačiau priešingai pripažino, kad tyri kitą draugą.

13. Taip pat pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir liudytojų I. B., N. J., S. T. bei nepilnametės V. D. parodymai, kurie paties įvykio nematė. Jų parodymuose nurodytos aplinkybės, kurias jiems papasakojo nukentėjusioji V. D. Pažymima, kad nors pareikštame kaltinime tvirtinama, kad D. B. tyčinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko mažametės V. D. akivaizdoje, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Liudytoja V. D. paties fakto kaip D. B. sugriebė jos mamai už rankos ir pastūmė, nematė, tuo metu ji buvo užsidarius kitame kambaryje, tik girdėjo garsą panašų į kritimą. Taigi, nagrinėjamuoju atveju, neįmanoma pašalinti abejonių dėl nukentėjusiosios V. D. parodymų ir nustatyti kurie iš jos duotų parodymų yra teisingi.

14. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nepakanka objektyvių ir neginčijimų įrodymų, patvirtinančių, kad D. B. 2018 m. kovo 17 d. apie 12.30 val. kilusio konflikto su nukentėjusiąja V. D., tyčia smurtavo prieš sugyventinę, t. y. šeimos narį, tyčia ją sugriebė už kairės rankos ir ją pastūmė, po ko ji dešiniu šonu nukrito ant stalo, tuo šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokurorė, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė D. B. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje D. B. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su prašoma skirti bausme, nepasisakoma ir jie paliekami nenagrinėti.

16. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad tokio išteisinimo pagrindo, kokį rezoliucinėje dalyje nurodė apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau –BPK) nėra numatyta, todėl formuluotė „išteisinti, nenustačius jo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo“ neatitinka BPK nuostatų. Šio kodekso 303 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad D. B. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė šeimos nariui sveikatą, todėl D. B. išteisinimo pagrindas turi būti pakeistas, nurodant, kad jis išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti:

D. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas