Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2010-10-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-579-349-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-10-20
Bylos Nr.
1A-579-349-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Petras Meidus, Bronė Vidzėnienė, Arnoldas Šukaitis (pran.)
Nuteistasis
A. B.
Nukentėjusysis
A. Š.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas, Sigitas Žostautas
Kategorijos

Teisėja Gražina Kazilionienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-579-349/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1. (S) 2.4.6.3.3

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,nuteistajam A. B.,gynėjui advokatui Sigitui Žostautui,nukentėjusiajam A. Š.,nukentėjusiojo atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-07-08 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė dvejiems metams, įpareigojant iki 2009-11-01 atlyginti nusikalstama veika padarytą 220 Lt turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų per šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš A. B. A. Š. 220 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 3402,60 Lt už nukentėjusiajam A. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, 56,40 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 3 d. apie 23 val. namo kieme kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. Š. ne mažiau kaip 3 smūgius į galvos ir veido sritį, o toliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nusivedė jį į Sodų g. 20 namo kiemą, kur sudavė nukentėjusiajam ranka ne mažiau kaip keturis smūgius į šonus ir į pilvo sritį, po to, jam pagriuvus ant žemės, spyrė A. Š. koja ne mažiau kaip 5 smūgius į nugaros ir užpakalio sritį, o nukentėjusiajam atsistojus, sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip 4 smūgius į galvos ir pilvo sritį, dar kartą nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės, spyrė koja ne mažiau kaip 2 smūgius į nugaros sritį, o paskui jam atsisėdus, spyrė du kartus į šonus, vėliau A. Š. atsistojus, sudavė jam smūgį rankoje turėtu nenustatytu kietu daiktu, taip padarė nukentėjusiajam dešinio skruosto paviršutinę žaizdą, dešinio skruostikaulio lūžį, poodines kraujosruvas dešiniuose vokuose, dešinės akies obuolio junginėje, skruoste, krūtinės ląstos dešinėje, nugaroje dešinėje, nubrozdintą dešinio skruosto, dešinės krūtinės ląstos puses, kairio žasto odą, tai yra nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Š. sveikatą.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, bei atmesti jam pareikštus ieškinius.

Skunde nurodo, kad liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam skruostikaulio lūžį sukėlė iš gatvės atskriejęs kietas daiktas, tačiau teisme negalėjo paaiškinti, kodėl pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog jam į skruostikaulį smogęs A. B.. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis vėliau pakeitė savo parodymus sužinojęs, jog dėl pastarojo ir jo bendrų M. V., L. P., A. Č. prieš apelianto šeimos narius tą patį vakarą atliktų veiksmų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. Minėtieji asmenys, teisme apklausti kaip liudytojai, pasakojo mėtę akmenis į jo kiemą, „taikydamiesi į šuns pusę“. Apeliantas teigia, kad jie mėtė delno didumo plytgalius ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo daugiau aukų. Apeliantas pažymi, kad labai charakteringi liudytojo K. I. parodymai, kad jis sutiko pagaliais apsiginklavusius nukentėjusiojo bendrus, kurie pasakė, jog eina mušti B. Apeliantas teigia siekęs išvengto konflikto, tačiau jaunuoliai jo neklausė ir atėjo „vaduoti“ draugo, t. y. nukentėjusiojo, kuris buvo jo kieme. Be to, iš ankstesnių nukentėjusiojo bendrų parodymų matyti, kad jie svaidė akmenis į kiemą, kuriame buvo ir pats nukentėjusysis.

Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, nes jis detaliai nurodė smūgių gavimo aplinkybes, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl pradinėje tyrimo stadijoje teigė lemiamą smūgį, dėl kurio apeliantas nuteistas, gavęs iš kažkur atlėkusiu kietu daiktu. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ir jo bendrų parodymais ir neatsižvelgė į kitų liudytojų parodymus, kuriuose nėra duomenų, kad apeliantas sulaužė nukentėjusiajam skruostikaulį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 1 d. ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pagrindiniai apelianto skundo argumentai susiję su tuo, kad teismas neteisingai vertino bylos įrodymus, nes rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais ir neatsižvelgė į šiems parodymams prieštaraujančius apelianto ir jo artimųjų parodymus. Apelianto teigimu, neteisingas įrodymų vertinimas lėmė netikslų faktinių aplinkybių nustatymą ir jo nepagrįstą pripažinimą kaltu dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šie nuteistojo skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

Šioje byloje nustatyta, kad konflikte, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, dalyvavo ar jį stebėjo dvi asmenų grupės: nuteistasis ir giminės bei nukentėjusysis ir jo draugai. Šių dviejų konfliktavusių pusių parodymai apie įvykio aplinkybes iš esmės skiriasi: nuteistasis ir kartu su juo buvę artimieji teigia buvę nuteistojo namo kieme užpulti nukentėjusiojo ir jo draugų, todėl nukentėjusįjį sulaikę kaip vieną iš užpuolusiųjų, tačiau prieš jį nesmurtavę. Tuo tarpu nukentėjusysis ir jo draugai tvirtina gynęsi akmenimis ir lazdomis nuo nuteistojo, kuris juos pirmiausia pjudė šunimi, o po to kartu su žentu sumušė nespėjusį pabėgti nukentėjusįjį. Kolegija, vertindama skirtingų konflikto pusių parodymų išsamumą ir patikimumą, atsižvelgia į tai, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo nesuinteresuotumą duoti visiškai teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes lėmė jų procesinė padėtis ir suinteresuotumas bylos baigtimi, o kitų liudytojų – juos su nuteistuoju ar nukentėjusiuoju siejantys artimi draugystės ir giminystės ryšiai, todėl šiais parodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistasis A. B. viso proceso metu neigė atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, t. y. mušęs nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgius į įvairias kūno vietas. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia ne tik nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį stebėjusių jo draugų – liudytojų M. V. ir L. P., bet ir sumuštą nukentėjusįjį iš karto po įvykio mačiusių policijos pareigūnų – L. M. ir L. S. parodymai. Nukentėjusysis nuo pat pirmos apklausos teigė, kad nuteistasis, pamatęs jį besislepiantį kaimynų kieme, sudavė smūgius į galvą, po to kartu su žentu R. M. parsivedę į nuteistojo kiemą, smurtavo toliau – A. B. smūgiavo stovinčiam ir spardė gulintį, detaliai nurodydamas smurtavimo eigą, suduotų smūgių vietas ir skaičių. Nukentėjusiojo sumušimo faktą patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, kuriose nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų vietos iš esmės atitinka nukentėjusiojo nurodytas jam A. B. suduotų smūgių vietas (1 t., 44, 47 b. l.). Specialisto nustatytas šių sužalojimų padarymo mechanizmas – kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais – rodo, kad nukentėjusysis negalėjo susižaloti pats griuvinėdamas. Nors teismo medicinos ekspertas, įvertinęs nukentėjusiojo kūne aptiktas kraujosruvas, nustatė mažesnį sužalojimų skaičių nei nurodė nukentėjusysis, tačiau, atsižvelgus į tai, kad eksperto išvada dėl smūgių skaičiaus nebuvo kategoriška – jis nurodė tik mažiausią galimą smūgių skaičių – aštuonis – nesiremti nukentėjusiojo parodymais apie jam suduotų smūgių skaičių nėra pagrindo.

Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad vienas prieš jį smurtavusių asmenų buvo A. B., patvirtina tiesiogiai nukentėjusiojo sumušimą mačiusių liudytojų M. V. ir L. P. parodymai. Šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad atbėgę gelbėti nukentėjusiojo į nuteistojo kiemą, matė, kaip nuteistasis A. B. ir jo žentas rankomis ir kojomis smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojų E. S. ir A. Č., girdėjusių nukentėjusiojo pagalbos šauksmą, parodymai. Šiame sprendime jau aptarta, kad dėl nukentėjusiojo ir liudytojų M. V., L. P. ir A. Č. draugystės su nukentėjusiuoju jų parodymų patikimumui keliami didesni reikalavimai, todėl jais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus. Policijos pareigūnai L. M. ir L. S., atvykę į po konflikto į nuteistojo kiemą, nurodė matę sužalotą ir kruviną nukentėjusiojo veidą. Liudytojas L. M. patvirtino, kad nukentėjusysis jam iš karto nurodęs, jog jį mušę ir spardę A. B. ir jo žentas. Aiškių sužalojimo žymių ant nukentėjusiojo kūno iš karto po konflikto buvimą patvirtina ir daiktų apžiūros protokole užfiksuota aplinkybė apie sukruvintus ir suplėšytus nukentėjusiojo įvykio metu dėvėtus marškinius (1 t., 24–25 b. l.).

Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu, kai jį pagal jo ir liudytojų parodymus kaimynų ir nuteistojo namo kieme mušė nuteistasis ir jo žentas, būtų jiems priešinęsis. Nukentėjusysis teigė to nedaręs, nes jėgų persvara buvo ne jo pusėje. Šie parodymai atitinka A. B. ir liudytojo R. M. parodymus, kad nukentėjusysis ėmė priešinti tik tuomet, kai į nuteistojo kiemą jo išlaisvinti atbėgo draugai, t. y. tuo metu, kai jis, pagal byloje nustatytas aplinkybes, jau buvo sumuštas.

Nuteistojo versiją, kad jis nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nei jį sulaikęs kaimynų kieme, nei parsivedęs į savo kiemą, patvirtino liudytojai R. M., I. M., A. B., N. V.. Vertinant šių liudytojų parodymų objektyvumą, atsižvelgtina į tai, kad trys pirmieji yra nuteistojo šeimos nariai ir artimieji, o liudytoja N. V. yra I. M. draugė, todėl suinteresuoti duoti nuteistajam palankius parodymus. Liudytojų parodymų nepatvirtino nė vienas nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas, priešingai, šie parodymai prieštarauja nesusijusių nė su viena iš šalių liudytojų policijos pareigūnų parodymams. Be to, nukentėjusysis ir liudytojai nurodė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ne tik A. B., bet ir jo žentas R. M., todėl suprantama, kad šis liudytojas nėra suinteresuotas teisingai nurodyti konflikto aplinkybes, susijusias ne tik su nuteistojo, bet ir jo paties veiksmais. Aptarti duomenys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nuteistojo ir liudytojų R. M., I. M. A. B. ir N. V. parodymų dalis, susijusi su tuo, kad nuteistasis nevartojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, yra nepatikima, todėl atmestina.

Kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, sprendžia, kad byloje įrodyta aplinkybė, jog A. B. konflikto metu vartojo fizinį smurtą prieš A. Š.. Iš teismo medicinos specialisto išvadų ir jas pateikusio specialisto paaiškinimų teisme matyti, kad nuteistojo veikos kvalifikavimą pagal BK 138 str. 1 d. lėmė vienintelis nukentėjusiojo patirtas smūgis į dešinįjį skruostą, kuriuo jam sulaužytas dešinysis skruostikaulis, o kiti sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šį, kaip ir likusius smūgius, nukentėjusiajam sudavė nuteistasis, tačiau ši išvada nepagrįsta bylos duomenimis. Pagrindinis įrodymų šaltinis apie šio smūgio sudavimą yra paties nukentėjusiojo parodymai, kurie proceso metu buvo nenuoseklūs. Kitą dieną po įvykio rašytame paaiškinime jis nurodė, kad nuteistojo kieme jam kažkas metė kažkokį daiktą į veidą ir pataikė į skruostą, tą pačią aplinkybę apie į veidą mestą daiktą nurodė ir teismo medicinos ekspertui. Apklaustas kaip liudytojas pirmojoje apklausoje nukentėjusysis jau tvirtino, kad kietas daiktas buvo ne mestas į jo veidą, bet jam smogta kietu daiktu iš tos pusės, kurioje stovėjo A. B., o vėlesnėse apklausose jau konkrečiai įvardijo, kad smūgį į skruostą jam sudavė būtent A. B. (1 t., 190, 44, 14–15, 19 b. l.). Iš šių parodymų matyti, kad nuteistasis proceso metu keitė parodymus dėl smūgio sudavimo mechanizmo ir tikslino dėl smūgį sudavusio asmens. Nukentėjusiojo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose duoti paaiškinimai dėl parodymų keitimo nėra įtikinami. Nukentėjusysis teigė, kad iš karto po sumušimo nežinojo sunkių sužalojimo pasekmių – skruostikaulio lūžio, todėl paaiškinime nenurodė, kad šį smūgį sudavė būtent A. B., o vėliau, sužinojęs sveikatos sutrikdymo mastą, nurodė ir tai padariusį asmenį. Tačiau nukentėjusiajam, iš karto po sumušimo nežinojusiam, kuriais smūgiais ir kokio sunkumo sužalojimai jam padaryti, nebuvo tikslo paaiškinime išskirti šiuos sužalojimus pagal juos padariusį asmenį, nurodant tik dalį A. B. padarytų sužalojimų ir nutylint kitus. Be to, nukentėjusysis konkrečiai nepaaiškino, kodėl jo nurodytas pirminis smūgio sudavimo būdas – daikto metimas į veidą – pasikeitė į smūgį ranka. Tokia nukentėjusiojo pozicija rodo, kad jis nematė jam į skruostikaulį smogusio asmens ir tik proceso eigoje paaiškėjus sunkioms šio smūgio sukeltoms pasekmėms, įvardijo, jo manymu, labiausiai tikėtiną smogusį asmenį ir sužalojimo būdą, labiau susiejantį smogusįjį su smūgio pasekmėmis.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo nurodytą smūgio sudavimo būdą ir asmenį. Teismo medicinos specialistas savo išvadose nenustatė vieno smūgio sudavimo mechanizmo ir paaiškinime teismui nurodė, kad skruostikaulio sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smogiant kumščiu ar kitu kietu daiktu, tiek metant tokį daiktą. Nukentėjusysis teigė, kad A. B. smūgį gavo stovėdamas, tačiau A. B. mušamą nukentėjusįjį matę liudytojai M. V. ir L. P. matė tik tą smurtavimo momentą, kuomet nukentėjusysis gulėjo. Nors nukentėjusysis teigė, kad A. B. jam smogė kažkokiu kietu daiktu, tačiau konkretus sužalojimą padaręs daiktas, ant kurio būtų likę nuteistojo ar nukentėjusiojo biologinių pėdsakų, patvirtinančių jų kontaktą su šiuo daiktu, įvykio vietoje nerastas ir neapžiūrėtas. Iš byloje nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad konflikto metu nukentėjusiajam kilo didelė tikimybė būti sužalotam ir kitų nuteistojo kieme buvusių asmenų. Pagal nuoseklius liudytojų R. M., I. M., A. B., N. V., paties nuteistojo parodymus, nuteistajam ir jo žentui sulaikius nukentėjusįjį, į nuteistojo kiemą atbėgę nukentėjusiojo draugai mėtė akmenis į kieme buvusius žmones ir švaistėsi pagaliais. Šiuos parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvadomis A. B. ir R. M. kitą dieną po įvykio konstatuotos kraujosruvos ir nubrozdinimai, nežymiai sutrikdę jų sveikatą (1 t., 181, 184 b. l.), taip pat nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu ant nuteistojo namo stogo ir prie namo nufotografuoti akmenys ir pagaliai (1 t., 31 b. l., 2 t., 30–32 b. l.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija atmeta nukentėjusiojo parodymus, kad A. B. jam stovinčiam sudavė smūgį į dešinįjį skruostą rankoje turėtu nenustatytu kietu daiktu, taip, remiantis specialisto išvada, padarydamas dešiniojo skruostikaulio lūžį, šią aplinkybę šalina iš nuosprendžio nustatomosios dalies ir pripažįsta įrodytu, kad A. B. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą veiką, t. y. 2008 m. rugpjūčio 3 d. apie 23 val. Panevėžio rajone, Ramygalos miestelyje, Liaudies g. 19-o namo kieme kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. Š. ne mažiau kaip 3 smūgius į galvos ir veido sritį, o toliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nusivedė jį į Sodų g. 20 namo kiemą, kur sudavė nukentėjusiajam ranka ne mažiau kaip keturis smūgius į šonus ir į pilvo sritį, po to, jam pagriuvus ant žemės, spyrė A. Š. koja ne mažiau kaip 5 smūgius į nugaros ir užpakalio sritį, o nukentėjusiajam atsistojus, sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip 4 smūgius į galvos ir pilvo sritį, dar kartą nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės, spyrė koja ne mažiau kaip 2 smūgius į nugaros sritį, o paskui jam atsisėdus, spyrė du kartus į šonus, taip padarė nukentėjusiajam dešinio skruosto paviršutinę žaizdą, poodines kraujosruvas dešiniuose vokuose, dešinės akies obuolio junginėje, skruoste, krūtinės ląstos dešinėje, nugaroje dešinėje, nubrozdino dešinio skruosto, dešinės krūtinės ląstos puses, kairio žasto odą, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo A. Š. sveikatą. Kadangi pirmosios instancijos teismo išvados apie nuteistojo smūgio sudavimą nukentėjusiajam į skruostą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, neatitikimas bylos aplinkybėms sąlygojo neteisingą veikos kvalifikavimą, nuosprendis keistinas BPK 328 str. 1 p. ir 3 p. numatytais pagrindais.

Skiriant A. B. bausmę, vadovaujamasi BK 54 str. 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 55 str. numatyta bausmės skyrimo taisykle. A. B. padarė nesunkų tyčinį, smurtinį, baigtą nusikaltimą, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteitojo apeliacinį skundą, todėl jam negali būti paskirta griežtesnė bausmė nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistajam paliekama laisvės apribojimo bausmė, kurios trukmė mažinama iki artimo BK 48 str. 2 d. numatyto šios bausmės rūšies vidurkio ir paliekami abu įpareigojimai, sumažinant neatlygintinų darbų trukmę.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam iš nuteistojo priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šiuo sprendimu nustačius, kad A. B. nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė lengviau, pripažintina, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiajam sukėlė mažesnius fizinius ir dvasinius išgyvenimus, todėl nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 1000 Lt.

Nukentėjusysis proceso metu turėjo 2000 Lt išlaidų jo interesams atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti (2 t., 107, 108, 215), todėl ši suma išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.,

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti.

A. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant iki 2010-12-01 atlyginti nusikalstama veika padarytą 220 Lt turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. B. priteistą A. Š. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1000 Lt.

Išieškoti iš A. B. A. Š. 2000 Lt atlyginti išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Arnoldas ŠukaitisTeisėjai Bronė VidzėnienėValdas Petras Meidus