- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-13
- Bylos Nr.
- I-5716-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01017-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.1Civilinės atsakomybės samprata
- 20.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.1.2Neteisėtas neveikimas, vilkinimas
- 20.2.3.2Turtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. Š.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, patirtai 2018 m. liepos 19 d. - 2019 m. vasario 12 d. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis) dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2018 m. liepos 19 d. - 2019 m. vasario 12 d. laikotarpiu buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Antrame sektoriuje kamerų tipo patalpose ankštomis, nežmoniškomis sąlygomis. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK Antrame sektoriuje nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, kadangi sanitarinis mazgas, praustuvė ir baldai užėmė didžiąją dalį kameros, pareiškėjas negalėjo sportuoti lauke ar patalpoje. Nurodė, kad pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda, be to, pasivaikščiojimo kiemai neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų, jų sienos apipelijusios, kiemai nevalomi, nelaistomi, juose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių. Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikė ventiliacija, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerose buvo drėgna, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos. V. Š. tvirtino, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, nes kamerų langus dengia dviejų eilių grotos, dėl ko į patalpas patenkanti natūrali šviesa buvo labai silpna. Teigė, kad dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus ir nuo jo skaudėjo galvą ir akis. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, žiemą ji siekdavo 10-14 ?, o vasarą - 35 ?. Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu buvo netinkamai aprūpintas patalyne, jam neišduodavo užvalkalų, rankšluosčių, čiužiniai buvo nedezinfekuojami. Tvirtino, kad šiukšlių konteineriai buvo laikomi netinkamu atstumu nuo patalpų, Pravieniškių PN-AK nevykdė dezinfekcijos ir deratizacijos, todėl patalpose buvo pilna tarakonų, vorų, blakių, į kameras pro langą lindo graužikai. Be to, tvirtino, kad vykdant dezinfekcijos, deratizacijos procedūras, nuteistieji po jų iš karto buvo vedami į kamerą, kur turėjo kvėpuoti nuodais. Ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisė dušu pasinaudoti du kartus per savaitę, be to, teko naudotis nehigieniškais sanitariniais įrenginiais. Nurodė, kad gaudavo mažą kiekį, atvėsusį ir netinkamos kokybės maistą, gaunamas maistas buvo nekaloringas ir neatitiko teisės aktais nustatytų fiziologinių normų. Nurodė, kad kalint kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinama jo socialinė reabilitacija. Pareiškėjas vertino, kad visos netinkamos kalinimų sąlygos vertė jį kentėti, žemino jo orumą, dėl ko pareiškėjas tapo uždaras, konfliktiškas (b. l. 2-11).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pravieniškių PN-AK nurodė, kad V. Š. ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose bausmę nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d. atliko kameroje Nr. 25, nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2019 m. sausio 18 d. ir nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d. – kameroje Nr. 4. Teigė, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto kamerose teko daugiau nei nustatyta teisės aktais. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad kamerų švara ir tvarka priklauso nuo pačių nuteistųjų, todėl tinkamai valomose ir vėdinamose patalpose nebūtų sudaromos sąlygos atsirasti pelėsiui. Nurodė, kad kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, jų metų užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Paaiškino, kad apsauginės grotos ant langų įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Tvirtino, kad patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, grindys ir sienos lengvai valomos, kamerose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o esant poreikiui, kameros gali būti vėdinamos ir per langus. Nurodė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta užtikrinama, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos. Tvirtino, kad buvo užtikrinama tinkama pasivaikščiojimo kiemelių būklė, juose yra šiukšlių dėžės, nustatyti trūkumai šalinami. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad jeigu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, tai reiškė, kad budintys nuteistieji netinkamai vykdė savo pareigas. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kenkėjų naikinimą vykdo įmonė pagal sutartinius įsipareigojimus, kenkėjų naikinimas vykdomas tose patalpose, kuriose būdavo pastebėti parazitai. Nurodė, kad pataisos įstaiga šildoma centralizuota, nuteistųjų gyvenamose patalpose užtikrinama tinkama temperatūra, o esant būtinumui, nuteistųjų prašymu išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovės atstovas teigė, kad skalbinių skalbimo paslaugas teikia UAB „Kauno skalbykla“ pagal 2017 m. balandžio 24 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-37, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai nuteistiesiems keičiami kartą per savaitę maudymosi dieną, inventoriaus dezinfekavimas atliekamas kaitinimo būdu specialioje kameroje. Paaiškino, kad nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio viršininką. Atsakovės atstovas teigė, kad Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje sanitariniai įrenginiai atitinka reikalavimus, kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengta po vieną tupiamą klozetą ir praustuvę. Nurodė, kad pataisos įstaigoje pastatyti atliekų konteineriai yra tvarkingi, sandarūs ir uždaromi dangčiais, iš pataisos namų atliekos išvežamos kiekvieną rytą. Teigė, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas atitinka nustatytus kaloringumo, energetinės vertės bei kiekio reikalavimus, iš pareiškėjo skundų dėl atšalusio maisto ar nepakankamos vietos prie stalo nebuvo gauta. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjui atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas buvo tęsiamas, su pareiškėju dirbo Resocializacijos skyriaus specialistas ir kitų tarnybų pareigūnai, kurie lankėsi kamerų tipo patalpose. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 145 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas turėjo teisę galėjo pasivaikščioti vieną valandą per dieną. Tvirtino, kad visiems nuteistiesiems užtikrinama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį - pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Atsakovės atstovas atsiliepime pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichologinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimo ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Atsakovės atstovas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų (b. l. 18-26).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose 2018 m. liepos 19 d. - 2019 m. vasario 12 d. laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamam ginčui spręsti aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jam teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numatyta teisės aktuose.
Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsižvelgus į bylos duomenis (b. l. 19, 29, 31), nustatyta, kad nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameros tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 31,74 kv. m, joje yra aštuonios miegamosios vietos, pareiškėjui teko 3,97 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. lapkričio 7 iki 2019 m. sausio 18 d. ir nuo 2019 m. sausio 30 iki 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameros tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m, joje yra trys miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,63 kv. m ploto. Teismas aplinkybių, leidžiančių Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis vertinti kaip neobjektyvius, nenustatė, todėl juos vertina kaip nekeliančius abejonių ir pagrindžiančius išvadas apie vienam asmeniui tenkantį plotą.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, buvęs inventorius ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, atsižvelgiama į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teikiamais išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybės ir taikomą teisinį reglamentavimą, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu V. Š. teisė į Taisyklių 11¹.2 punkte (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad jam buvo apribota judėjimo laisvė, kadangi pasivaikščioti galėdavo tik vieną valandą per parą.
Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje aiškiai apibrėžtos kategorijos nuteistųjų, kuriems leidžiama pasivaikščioti vieną valandą.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad tam tikras suimtųjų ir arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu; įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Taigi, pareiškėjui buvo suteikta įstatymu garantuota teisė pasivaikščioti kas dieną vieną valandą. Kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose buvę baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę, kadangi byloje nustatyta, kad teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK be teisinio pagrindo apribojo V. Š. judėjimo laisvę labiau nei tai būtina, nėra.
Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog pasivaikščiojimo kiemeliai ginčo laikotarpiu neatitiko higienos normų reikalavimų.
Vidaus tvarkos taisyklių 73.6. punkte įsakmiai numatyta, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Šių taisyklių 233 punktas nustato, kad pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pravieniškių PN-AK galioja šios pataisos įstaigos direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, pagal kurį, už patalpų valymą atsakingi nuteistieji (b. l. 36-37). Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, švarios bei tvarkingos aplinkos, įskaitant ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, sukūrimas ir palaikymas priklauso nuo pačių nuteistųjų, taigi, ir nuo pareiškėjo, valingų veiksmų. Byloje nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjo pateiktus pranešimus (skundus) Pravieniškių PN-AK administracijai dėl nesutvarkytų pasivaikščiojimo kiemelių ir atsakovės atstovo nereagavimą į juos. Teismas nenustatė pagrindo abejoti byloje pateiktos Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 12 d. pažymos duomenimis apie kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą (b. l. 31).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginiai dėl pažeistos teisės naudotis tinkamai įrengtais pasivaikščiojimo kiemeliais atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose neveikė ventiliacija; oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų; nebuvo užtikrinamos tinkamos natūralaus apšvietimo ir oro temperatūros sąlygos.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN134:2015) nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, oro judėjimo greičio bendros dirbtinės apšvietos parametrai (14, 16 punktas), nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse įtvirtintas reikalavimas, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą, o nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos, kurios gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,6 cm skersmens plieninius virbus; grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm; iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas (16.9 punktas).
Pravieniškių PN-AK pateikė pažymą Nr. 77-889, kurioje nurodyta, jog Antrojo sektoriaus patalpose įrengta ir veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, be to, patalpos papildomai gali būti vėdinamos per langus; gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta užtikrinama, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis; patalpose įrengtas centralizuotas šildymas užtikrina tinkamos temperatūros palaikymą, o esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami šildytuvai ar ventiliatoriais (b. l.31-33). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir vėdinimo įrenginius, apšvietos, vėdinimo ir oro sąlygų užtikrinimą, todėl jais remiasi.
Vertinant pareiškėjo teiginių apie netinkamas kamerų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas, oro judėjimo, temperatūros, apšvietimo sąlygas pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ar kiti kartu su juo kalinami asmenys būtų kreipęsi dėl ginčo laikotarpiu galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal šiuos skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi aiškinimo, kad nors laisvės atėmimo įstaiga ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą nekonkretizuoti, daroma išvada, kad V. Š. neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamų kamerų oro temperatūros ir jo judėjimo, apšvietimo sąlygų.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduodami užvalkalai, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ir HN 134:2015 43 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. HN 134:2015 41 punktas numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje, o 42 punktas draudžia laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Pravieniškių PN-AK taikomas šios pataisos įstaigos direktorius 2013 m. birželio 18 d. įsakymu patvirtintas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas (b. l. 40-48). Pagal šio aprašo nuostatas, nuteistuosius patalyne gali aprūpinti tiek pataisos įstaiga, tiek ir nuteistųjų sutuoktiniai, sugyventiniai, kiti artimieji; apraše nustatyti nuteistiesiems išduodamos patalynės kiekiai ir patalynės išdavimo tvarka. Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK skalbinių skalbimo paslaugas teikia UAB „Kauno skalbykla“ pagal 2017 m. balandžio 24 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-37; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai nuteistiesiems keičiami kartą per savaitę maudymosi dieną; pagalvė, antklodė ir čiužinys, esant būtinumui, gali būti dezinfekuojami, dezinfekavimas atliekamas kaitinimo būdu specialioje kameroje; nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, viršininką, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo patalynės pristatymą bei atsiėmimą (b. l. 31-33).
Išanalizavus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir bylos medžiagą, daroma išvada, kad byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, jog V. Š. prašymais (skundais, pareiškimais) kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl jam perduodamo nešvaraus, nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus, jo pakeitimo ar Pravieniškių PN-AK nustatyta tvarka nesuteiktos dezinfekavimo paslaugos.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą aprūpinimą patalyne, lovos skalbiniais, čiužiniu, minkštojo inventoriaus dezinfekavimą nepatvirtinti bylos duomenimis ir atmetami.
Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu atliekų konteineriai buvo pastatyti netinkamu atstumu nuo patalpų, Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus uždarose patalpose nebuvo vykdomi dezinfekcijos, deratizacijos darbai, o jeigu tokie darbai buvo vykdomi, tai nuteistieji po to iš karto buvo vedami į kamerą ir turėjo kvėpuoti nuodais.
HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu profilaktinį aplinkos kenksmingumo šalinimą atliko UAB „Utenos deratizacija” pagal 2016 m. lapkričio 23 d. sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį dėl kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo (b. l. 49-52). Nurodyta sutartimi UAB „Utenos deratizacija” buvo įsipareigojusi atvykti naikinti kenkėjus du kartus per mėnesį (sutarties 3.2.2. punktas). Byloje pateikto atliktų darbų akto duomenys patvirtina, kad parazitų (tarakonų, pelių) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai buvo atliekami nuolat (b. l. 53). Nurodytą aplinkybę patvirtina ir Pravieniškių PN-AK pateikti papildomi dokumentai (b. l. 66-67).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK veiksmai, užtikrinant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą, kontrolę bei naikinimą buvo tinkami ir pakankami, todėl pagrindo konstatuoti HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą nėra.
Vertinant pareiškėjo skundo teiginius, kad po kenkėjų naikinimo procedūros nuteistieji buvo vedami į kamerą ir turėjo kvėpuoti nuodais, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjo paaiškinimai apie šias aplinkybes yra deklaratyvūs, pareiškėjas neaprašė jokių konkrečių įvykių, kada jis buvo grąžintas į kamerą, kurioje UAB „Utenos deratizacija” vykdė kenkėjų naikinimo darbus. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar medicinos darbuotojus su skundais, jog iš karto po atliktos deratizacijos ir dezinfekcijos jis buvo vedamas į kamerą ir dėl to priverstas kvėpuoti nuodinga medžiaga užterštu oru ir kad dėl to jam atsirado tam tikrų sveikatos sutrikimų. Atsižvelgus į išvardintas aplinkybes, aukščiau nurodytas pareiškėjo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.
Minimalius komunalinių atliekų (mišrių komunalinių atliekų, antrinių žaliavų, buityje susidarančių didelių gabaritų komunalinių atliekų, biologiškai skaidžių, statybos ir griovimo, pavojingų atliekų, naudotų padangų ir kitų buityje susidarančių atliekų) tvarkymo, išskyrus komunalinių atliekų naudojimą ir šalinimą, kokybės reikalavimus nustato Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-857. Šių reikalavimų 9¹ punkte įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios komunalinių atliekų konteinerių aikštelių įrengimą. Pagal šias nuostatas, atliekos laikinai laikomos uždaruose konteineriuose su uždaromais liukais ir (ar) kitokia būtina apsauga nuo lietaus ir kito neigiamo aplinkos poveikio, kolektyviniams (bendriems) konteineriams įrengiama aikštelė su kieta danga, aikštelė turi būti įrengta ne arčiau kaip 10 m nuo pastato langų ir durų (9¹.1, 9¹.2, 9¹.6 punktai).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Pravieniškių PN-AK teritorijoje yra įrengta vieta atliekų konteineriams laikyti, atliekų konteineriai yra tvarkingi, sandarūs ir su dangčiais, atliekos išvežamos kiekvieną rytą (b. l. 33). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais pataisos įstaigos nurodytais duomenimis, todėl sprendžiama, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK pažeidė nustatytus minimalius atliekų tvarkymo reikalavimus.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK neužtikrino galimybės nusiprausti po dušu du kartus per savaitę ir kad jam teko naudotis nehigieniškais sanitariniais įrenginiais.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, nuteistiesiems galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir HN 134:2015 44 punkte. Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas pripažino, kad jis turėjo galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, byloje duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ir kad jo prašymai būtų netenkinti, nebuvo pateikta.
Atsižvelgus į pareiškėjo ir atsakovės atstovo pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu Antrojo sektoriaus kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti tupiami klozetai, nėra.
HN 134:2015, t. y. teisės akte, nustatančiame pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, nėra įtvirtinta nuostatų, reglamentuojančių kamerų sanitariniuose mazguose įrengiamus klozetus. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpoje įrengtas klozetas gali būti ir tupiamas.
Atsižvelgus į nurodytą teisės normos nuostatą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus kameros sanitariniuose mazguose įrengti tupiamo klozetai atitiko nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, tupimų tualetų nėra pagrindo vertinti kaip visiškai netinkamų, įskaitant ir sanitarijos, asmens higienos, žmogaus fiziologijos požiūriais, tačiau tokia jų konstrukcija tam tikrais atvejais gali sukelti nepatogumų. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jam dėl fizinės būklės įtakotų priežasčių (didelio viršsvorio, negalios, riboto judėjimo ir kt.) buvo nepatogu naudotis tupimu tualetu.
Remiantis tuo, kas nurodyta, V. Š. teiginiai dėl teisės į dušą, teisės naudotis higienišku klozetu pažeidimų atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog gaudavo nekaloringą, neatitinkantį nustatytų vidutinių fiziologinių normų maistą, maistas į kameras buvo tiekiamas atšalęs ir nehigieniškai.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas, maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 7 punktą, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu V. Š. buvo paskirtas maitinimas pagal nedirbančiojo maitinimo valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems, patvirtinimo“. Byloje nėra pateikta rašytinių duomenų, objektyviai patvirtinančių nustatytus maisto tiekimo nuteistiesiems, tarp jų – ir pareiškėjui, pažeidimus. Išanalizavus skunde išdėstytus paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjas teisės gauti maistą pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir tinkamos kokybės pažeidimus apibūdino abstrakčiai, konkrečiai nenurodė, kokiu būdu jis nustatė, jog tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neatitiko fiziologinių mitybos normų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis nustatyta tvarka siekė apginti šią savo teisę. Teismo vertinimu, be kitų įrodymų, kaip tinkami ir objektyvūs įrodymai, galintys patvirtinti pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimus, vertintini Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos, kuriai pavesta tikrinti vartotojų ir jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų skundus dėl maisto, neatitinkančio saugos, kokybės, nesaugių maisto tvarkymo paslaugų teikimo, atlikti maisto laboratorinius tyrimus, parengti dokumentai.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę į tinkamą maitinimą nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad kalint kamerų tipo patalpose buvo neužtikrinta jo socialinė reabilitacija.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas buvo tęsiamas. Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus viršininko 2019 m. birželio 6 d. parengtos pažymos Nr. 62-2135 duomenimis, V. Š. atliekant bausmę kamerų tipo patalpose buvo vykdomos priemonės, numatytos individualiame socialinės reabilitacijos plane, ir Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali psichologinė terapija, taikomos kitos priemonės, padedančios socialiai reabilituotis; su pareiškėju dirbo Resocializacijos skyriaus specialistas ir kitų tarnybų pareigūnai, kurie lankėsi kamerų tipo patalpose (b. l. 30). Teismas neturi pagrindo abejoti valstybės pareigūno pateiktais duomenimis.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl neužtikrintos socialinės reabilitacijos atmetami kaip nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.
Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimų sąlygų pablogėjo jo sveikata, skaudėjo galvą, jis patyrė įtampą, kentėjimus, orumo pažeminimą, dėl ko tapo uždaras, konfliktiškas. Išanalizavus byloje pateiktus išrašus iš asmens sveikatos istorijos, daroma išvada, kad juose nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. Š. ginčo laikotarpiu buvo kilę emocinių sutrikimų. Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus psichologės pažymos duomenimis, V. Š. per 2018 m. liepos 19 d. - 2019 d. vasario 12 d. laikotarpį dėl psichologinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimo ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į psichologus nesikreipė (b. l. 28).
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose, buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nebuvo nustatyta Pravieniškių PN-AK ir (ar) jų pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. Š. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.