- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-12
- Bylos Nr.
- eI2-839-809/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02267-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Vilniaus universitetas
- Atsakovas
- Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus universitetas skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, VDAI) 2021 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 2R-2968, kuriuo VDAI nurodė pareiškėjai VšĮ Vilniaus universitetui (toliau – ir Universitetas, VU) nedelsiant nutraukti studentų biometrinių duomenų tvarkymą siekiant užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad 2020 m. birželio 23 d. buvo priimtas Vilniaus universiteto rektoriaus įsakymas Nr. R-280 (toliau – Įsakymas), kuriuo, atsižvelgiant į valstybės lygio ekstremalią situaciją dėl COVID-19 bei vadovaujantis asmens duomenų apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, buvo nustatyta studijuojančiųjų nuotolinių atsiskaitymų tvarka bei priemonės, susijusios su asmens duomenų tvarkymu, siekiant užtikrinti atsiskaitančiųjų asmenų sąžiningą elgesį. Įsakyme nustatyta, kad vykdant nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumo užtikrinimą Vilniaus universitete valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu, tvarkomi šie asmens duomenys: vardas, pavardė, duomenys apie asmens studijas (studijų pakopa, forma, fakultetas, programa, kursas, semestras, grupė, studijuojančiojo rūšis, finansavimo pobūdis, krepšelio dydis ir metai, studento pažymėjimo numeris), stebėjimo nuotraukos, veido biometriniai duomenis, egzamino garso įrašas (kai garso lygis viršija nustatytą ribą). Duomenys renkami iš Vilniaus universiteto informacinės sistemos ir atsiskaityme dalyvaujančio asmens, panaudojant nuotolinio stebėjimo programinę įrangą. Taip pat įtvirtinta, kad asmens duomenys tvarkomi tik asmeniui sutikus. Nesutikus su duomenų tvarkymu, asmuo gali kreiptis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitymą. Tuo tikslu 2020 m. birželio 29 d. buvo sudaryta sutartis su Ispanijos įmone SMILEY OWL TECH S.L. dėl egzaminų automatinio stebėjimo paslaugos (kurios vykdymui reikalinga „SMOWL“ programinė įranga) įsigijimo. Teikiant paslaugą sudaromas laikinas atsiskaitančiojo biometrinis modelis, kuris naudojamas nustatant atsiskaitančiojo asmens vaizdo pasikeitimus, taip pat, siekiant išvengti galimo pasakinėjimo, stebimas aplinkos triukšmas. Asmens duomenys šiuo tikslu tvarkomi tik esant išankstiniam duomenų subjekto sutikimui. Prieš pradedant tvarkyti duomenų subjektų biometrinius duomenis Vilniaus universitete buvo atliktas poveikio duomenų apsaugai vertinimas (toliau – ir PDAV), kurio metu vertintas duomenų subjektų ir VU interesų balansas vykdyti studijų procesą užtikrinant nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą.
Pareiškėja buvo įpareigota pateikti papildomą informaciją, į kurią atsakius, vėliau buvo gautas VDAI prašnešimas, kad gauto anoniminio skundo ir pareiškėjos atsakymo pagrindu VDAI savo iniciatyva pradėjo tikrinimą, susijusį su galimu 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau - ir BDAR) ir ADTAĮ pažeidimu, tvarkant asmens duomenis pradėjus naudoti „Moodle“ mokymosi sistemos veido atpažinimo sistemos „SMOWL“ papildinį, Vilniaus universiteto atžvilgiu“. Atsakovė priėmė Sprendimą, kuriuo nurodė nedelsiant nutraukti studentų biometrinių duomenų tvarkymą siekiant užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nebuvo supažindinta su VDAI rašte Nr. 2R-625 (2.14.E.) „Dėl veido atpažinimo sistemos naudojimo“ minimu VDAI direktoriaus 2021 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1T-1(1.12.E) „Dėl Vilniaus universiteto tikrinimo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos iniciatyva atlikimo“, su jame esančiais tikrinimo motyvais be priežastimis, kuriuos pareiškėja būtų galėjusi koreguoti, jei būtų tokias pastabas gavusi.
Pabrėžia, kad pareiškėja nuotolinio atsiskaitymo būdą – naudojant veido atpažinimo sistemos „SMOWL“ papildinį, siūlė tik iš anksto sutikusiems studijuojantiems, o nesutinkantiems sudarė galimybę kreiptis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitmą ir juos organizavo kontaktiniu būdu. Taigi, pareiškėjos sprendimai ir jų pagrindu taikomos priemonės, atliekami veiksmai nebuvo savatiksliai ar turintys ketinimą sukelti nepalankius padarinius studijuojantiems asmenims, o buvo priimti reaguojant į valstybės mastu susidariusią kritinę situaciją dėl COVID-19 pandemijos, siekiant maksimaliai kokybiškai teikti studijų paslaugas. Dėl šios priežasties pareiškėja yra įsitikinusi, kad jos priimti sprendimai ir taikytos priemonės, o būtent atsiskaitymų metu naudotas veido atpažinimo sistemos „SMOWL“ papildinys buvo proporcinga priemonė buvusiai situacijai.
Nesutiko su atsakovės argumentais, kad kreipimasis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitymo laikymą, nėra lygiavertė alternatyva, kadangi taip atsiskaitymas nėra vykdomas tuo pačiu metu su kitais studentais, jis yra nukeliamas, dėl ko studentas neabejotinai patiria nepatogumų. Nurodo, kad studijuojantieji patys galėjo priimti sprendimą ir pasirinkti tarp dviejų alternatyvų, priklausomai nuo savo pageidavimų dėl atsiskaitymo būdo. Studijuojančiųjų atsiskaitymų individualizavimas ne tik nelaikytinas neigiama pasekme, sukeliančia nepatogumus, o priešingai - normaliu ir įprastu studijų proceso elementu. Studijuojantieji turi teisę organizuoti savo atsiskaitymus pagal individualius grafikus ir tokia teise naudojasi nuolat. Juo labiau, kad, nagrinėjamu atveju, individualių atsiskaitymų, suderinus su akademiniu padaliniu, negalėjo būti išvengta dar ir dėl to, kad asmenys studijavo nuotoliniu būdu iš savo gyvenamosios vietos dėl draudimo vykdyti studijų procesą kontaktiniu būdu. Tai, kad atsiskaitymas nėra vykdomas tuo pačiu metu su kitais studentais, nereiškia, jog studentai neabejotinai patiria nepatogumų. Išvadoje atsakovė nepateikė jokių argumentų, kodėl atsiskaitymo nukėlimas reiškia nepatogumus studentui, todėl manytina, jog toks VDAI vertinimas nesiremia objektyvia informacija ar studijų proceso išmanymu, o yra grindžiamas subjektyvia, faktais nepagrįsta nuomone.
Taip pat nesutiko su argumentais, kad Vilniaus universitetas vertindamas biometrinių asmens duomenų tvarkymo būtinumą ir proporcingumą neįvertino, ar toks biometrinių asmens duomenų tvarkymas yra būtinas ir neišvengiamas. Nurodo, kad sprendimas programinę įrangą „SMOWL“ naudoti nuotolinių atsiskaitmų sąžiningumo užtikrinimui buvo įtakotas valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19. Šiuo laikotarpiu valstybės institucijų imperatyvių sprendimų pagrindu studijų procesas buvo vykdomas tik nuotolinių būdu ir studijuojančiųjų atsiskaitymai taip pat privalėjo būti organizuojami nuotoliu būdu. Nuotoliniam atsiskaitymui naudojamos priemonės buvo pasirenkamos ne dėl patogumo/ ekonomiškumo, o sąlygotos išorinių veiksnių, kurių pareiškėja negalėjo nei įtakoti, nei valdyti. Su tuo sutiko ir Vilniaus universiteto studentų atstovybė, su kuria pareiškėja konsultavosi. Būtent biometrinių duomenų naudojimas leidžia tinkamai identifikuoti studentą ir užkirsti kelią nusirašinėjimui ir/ar kito asmens dalyvavimui egzamine vietoje studento.
Pažymi, kad studijuojančiųjų privatumui bei duomenų apsaugai kylantis pavojus dėl biometrinių duomenų naudojimo buvo ne tik maksimaliai valdomas taikant atitinkamas organizacines ir technines saugumo priemones (kurias, beje, atsakovė įvertino kaip tinkamas), bet ir pasirenkant kiek įmanoma trumpiausią biometrinio modelio saugojimo trukmę. Biometrinis veido modelis automatiniu būdu pačios programinės įrangos sunaikinamas iš karto po studento atsijungimo nuo egzaminavimo aplinkos. Vėliau sąžiningumo užtikrinimo tikslu tvarkomi tik vaizdai, kurie automatiškai naikinami pasiekus tvarkymo tikslus. Biometriniai duomenys yra saugomi tik tiek laiko, kiek reikia atlikti nuotraukų, surinktų egzamino metu ir registracijos nuotraukų palyginimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, atsakovė neatsižvelgė į tai, kad egzaminų vykdymas auditorijose 2020/2021 mokslo metų egzaminų sesijų metu negalėjo būti įgyvendintas dar ir dėl to, kad paskelbus karantiną dalis studijuojančiųjų išvyko į savo gyvenamąsias vietas užsienio šalyse ir tam, kad jie galėtų laikyti egzaminą kontaktiniu būdu, jie turėtų izoliuotis, atlikti testus ir tik gavę leidimus sutrumpinti testavimo laikotarpį, galėtų atvykti į šalį ir į egzamino vietą. Taip pat, kol nepanaikinti karantino (ekstremalios situacijos) suvaržymai, rinktis daugiau, nei 15 asmenų, srautinių egzaminų vykdymui būtų reikėję daug papildomų atskirų patalpų ir juos prižiūrinčių specialistų, o tokių sąlygų pareiškėja fiziškai nebūtų galėjęs užtikrinti.
Pareiškėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai teigia, kad Įsakymas buvo vienintelis studijuojantiesiems viešai prieinamas šaltinis, kuriame būtų numatytas biometrinių duomenų tvarkymas, todėl ir teiginys, jog pareiškėjos veiksmai pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą skaidrumo principą neatitinka tikrovės. Pasirašydamas studijų sutartį su VU studijuojantysis įsipareigoja susipažinti ir laikytis ne tik studijas reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų, bet ir VU vidaus teisės aktų, tarp kurių paminėtinas ir viešai pareiškėjos tinklapyje skelbiamas 2020 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus universiteto rektoriaus įsakymu Nr. R-391 patvirtintas Asmens duomenų tvarkymo Vilniaus universitete tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), reglamentuojantis asmens duomenų tvarkymą. Pareiškėjos manymu, studentų sutikimas tvarkyti jų biometrinius duomenis buvo duotas laisva valia turint pakankamą informaciją apie tokių jų duomenų tvarkymą, todėl biometrinių asmens duomenų tvarkymas VU nagrinėjamu ginčo atveju yra teisėtas ir atitinkantis BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodo, kad teisės aktai Inspekcijos neįpareigoja tikrinamam asmeniui pateikti Inspekcijos direktoriaus įsakymo, kuriuo Inspekcijos direktorius nusprendė savo iniciatyva pradėti tikrinimą, susijusį su galimu BDAR nuostatų pažeidimu.
Pažymi, kad nors VU nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė papildyti VU atliktą PDAV Inspekcijos vertinimu trūkstama informacija, tačiau svarbu paminėti ir tai, kad vadovaujantis BDAR 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tinkamas PDAV turėjo būti atliktas dar prieš Įsakymo priėmimą. Pagal BDAR nuostatas PDAV apskritai nėra derinamas su Inspekcija, juo labiau tikrinimo metu Inspekcija neprivalo sudaryti galimybės duomenų valdytojui taisyti PDAV. Priešingai, tai yra vienas iš duomenų valdytojo atskaitomybės pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį dokumentas, užtikrinantis asmens duomenų tvarkymo atitiktį BDAR nustatytiems reikalavimams ir kuriuo duomenų valdytojas turi įrodyti, kad jis yra atlikęs pareigas numatytas BDAR.
Atkreipia dėmesį, kad pagal BDAR 9 straipsnio 1 dalį biometriniai duomenys priskiriami specialių kategorijų duomenims, kuriuos pagal bendrą taisyklę tvarkyti draudžiama, išskyrus 9 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Taip pat, biometrinių duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka BDAR 5 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, t. y., asmens duomenys tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu, esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad asmens duomenys būtų adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi. Inspekcijos teigimu, net ir esant duomenų subjektų sutikimui, biometrinių asmens duomenų tvarkymas, nagrinėtu atveju, nebuvo proporcingas siekiant užtikrinti sąžiningą atsiskaitymų laikymą, todėl buvo priimta išvada, kad VU atliekamas studentų biometrinių duomenų tvarkymas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą bei 9 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį, kad BDAR nėra numatytos išimtys, kad BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktas ir (ar) BDAR 9 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei duomenys tvarkomi pandemijos metu arba kai duomenų valdytojas, tvarkydamas asmens duomenis, neturi ketinimo sukelti neigiamus padarinius duomenų subjektams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl VDAI 2021 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 2R-2968, kuriame VDAI suformulavo nurodymą pareiškėjai nedelsiant nutraukti studentų biometrinių duomenų tvarkymą siekiant užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Inspekcija, 2020 m. spalio 5 d. gauto anonimo pranešimo apie tai, kad Vilniaus universitetas pradeda naudoti „Moodle“ mokymosi sistemos veido atpažinimo sistemos „SMOWL“ papildinį, pagrindu, atliko tyrimą, susijusį su galimu BDAR pažeidimu dėl Vilniaus universiteto galimai neteisėto asmens duomenų tvarkymo pradėjus naudoti „Moodle“ mokymosi sistemos veido atpažinimo sistemos „SMOWL“ papildinį.
Įvertinusi surinktų duomenų visumą VDAI priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė teikti Vilniaus universitetui nurodymą – nedelsiant nutraukti studentų biometrinių duomenų tvarkymą siekiant užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu ir apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 30 d. raštu informuoti Inspekciją.
Sprendimas grindžiamas išvadomis, kad: VU tvarkydamas studentų biometrinius duomenis netinkamai įgyvendino BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą skaidrumo principą, nes VU duomenų tvarkymą grindė taip pat ir BDAR 9 straipsnio 2 dalies g punkto nuostatomis, kuriame nurodyta, kad tvarkyti duomenis būtina dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, nors Įsakyme, kuris buvo pateiktas studentams susipažinti, minėtas teisinis pagrindas nebuvo nurodytas; VU nors ir yra atlikęs PDAV, kriame buvo vertintas atvaizdų ir veido biometrinių modelių tvarkymas, tačiau nėra įvertinta, ar studentų sutikimas yra laisvas, taip pat, neaptarta aplinkybė, kad studentas yra priklausomas nuo savo mokslo įstaigos; nors VU numatyta galimybė laikyti atsiskaitymą kitu nei nuotoliniu būdu, naudojant kompiuterizuotą stebėjimą, t. y. kreipiantis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitymo laiką, tačiau tai nelaikytina lygiaverte alternatyva, kadangi atsikaitymas nėra vykdomas tuo pačiu laiku su kitais studentais, dėl ko studentas patiria nepatogumų, o tai reiškia, kad duomenų subjektas neturi realaus pasirinkimo, jaučiasi priverstas sutikti arba patirti neigiamų pasekmių; VU vertindamas biometrinių asmens duomenų tvarkymo būtinumą ir proporcingumą neįvertino, ar toks biometrinių duomenų tvarkymas yra būtinas ir neišvengiamas. Taigi, atsakovė laikosi pozicijos, kad VU Įsakyme numatyta galimybė perkelti atsiskaitymą nelaikytina lygiaverte alternatyva, taip pat, net ir esant duomenų subjektų sutikimui, biometrinių asmens duomenų tvarkymas, nagrinėjamu atveju, nelaikytinas proporcingas siekiant užtikrinti sąžiningą atsiskaitymų laikymą, dėl ko VU tvarkydamas studentų biometrinius duomenis pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą bei 9 straipsnio 1 dalį. Aukščiau nurodytais pagrindais VU studentų biometrinių duomenų tvarkymas buvo pripažintas neteisėtu.
Pareiškėja darbuotojų biometrinių duomenų tvarkymo teisėtumą grindžia valstybės lygio ekstremalia situacija (COVID-19), dėl ko buvo nuspręsta nustatyti studijuojančiųjų nuotolinių atsiskaitymų tvarką bei priemones, taip siekiant užtikrinti atsiskaitančiųjų asmenų sąžiningą elgesį bei studijuojančiųjų sutikimais, o tai, kad studijuojantieji patys galėjo priimti sprendimą ir pasirinkti tarp dviejų galimybių, priklausomai nuo savo pageidavimų dėl atsiskaitymo būdo, pareiškėja atsiskaitymų metu veido atpažinimo sistemos naudojimą vertino kaip proporcinga priemonė tikslui pasiekti.
ADTAĮ (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (1 straipsnio 3 dalis). Taigi ADTAĮ nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų tvarkymą, dėl kurio gali būti pažeistos žmogaus teisės, ypač teisė į privatų gyvenimą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į konstitucines nuostatas, tarptautinius ir ES teisės aktus.
Teisė į asmens duomenų apsaugą Europos Sąjungos lygmeniu užtikrinama pirminėje teisėje, o konkretūs šios teisės užtikrinimo aspektai detalizuojami antrinės teisės aktuose. SESV 16 straipsnis, ESS 39 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnis reglamentuoja asmens duomenų apsaugą. Chartijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą įgijo ypatingą teisinį statusą įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kai buvo pripažinta Chartijos privaloma ir sutartims prilygstanti teisinė galia. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į pagarbą privačiam gyvenimui aspektas yra informacijos apie asmens privatų gyvenimą apsauga, tokios informacijos, kaip biometrinių duomenų, rinkimo, saugojimo ir perdavimo klausimai patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį.
Chartijoje teisė į asmens duomenų apsaugą įtvirtinta atskirame 8 straipsnyje, kuris gali būti laikomas lex specialis Chartijos straipsnio, įtvirtinančio teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, atžvilgiu. Asmens duomenų apsaugos požiūriu Chartijos 7 (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) ir 8 straipsniai yra imanentiškai susiję (ESTT Didžiosios kolegijos 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Digital Rights Ireland Ltd. sujungtose bylose C-293/12 ir C-594/12); tai patvirtina ir aplinkybė, kad ESTT su asmens duomenų apsauga susijusiose bylose įprastai nurodo abu Chartijos straipsnius. Taip pat ESTT laikosi nuostatos, kad Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis siejama su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta, teisei į asmens duomenų apsaugą galimi taikyti apribojimai atitinka leidžiamus pagal EŽTK 8 straipsnį (2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke GbR ir kt., sujungtos bylos C-92/09 ir C-93/09, EU:C:2010:662). Taigi Chartijos 7 ir 8 straipsniuose yra įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis.
ESTT formuluojami teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos standartai grindžiami griežtu proporcingumo testu (reikalaujama, kad būtų apsiribojama tuo, kas yra griežtai būtina atsižvelgiant į siekiamą tikslą (ESTT Didžiosios kolegijos 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas Digital Rights Ireland Ltd. sujungtose bylose C-293/12 ir C-594/12, 52 punktas; ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas Institut professionnel des agents immobiliers (IPI) byloje C-473/12, 39 punktas; ESTT Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke ir Eifert sujungtose bylose C-92/09 ir C-93/09, 77 ir 86 punktai).
Sprendžiant, ar biometriniai duomenys priskiriami asmens duomenims, pažymėtina, kad Reglamento 2016/679 4 straipsnyje pateikta plati asmens duomenų sąvoka: bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Šią sąvoką Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškina plačiai ir yra pripažinęs, kad asmens duomenimis laikytini ir biometriniai duomenys (2013 m. spalio 17 d. sprendimas Schwarz, C-291/12, EU:C:2013:670; 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas Willems ir kt., C-446/12-449/12, EU:C:2015:238).
Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 14 punkte yra apibrėžiami biometriniai duomenys, o šio reglamento 9 straipsnis (specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymas) draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius biometrinius duomenis (biometriniai duomenys pagal šį reglamentą priskiriami specialiųjų kategorijų asmens duomenimis), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis.
Apibendrinant nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą darytina išvada, kad VU studijuojančiųjų asmenų biometrinių duomenų tvarkymui, dėl kurio ir priimtas ginčijamas Sprendimas, yra taikytinas griežtas proporcingumo testas bei ADTAĮ įtvirtinti reikalavimai. Teismo vertinimu, pagal duomenų apsaugos koncepciją iš esmės, asmeninė informacija (nagrinėjamu atveju – VU studijuojančiųjų biometriniai duomenys) gali būti tvarkoma tik tokiu atveju, jeigu tenkinami tam tikri nustatyti reikalavimai, t. y. asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu egzistuoja Reglamento 2016/679 9 straipsnyje įtvirtintos išimtys.
Pareiškėja laikosi pozicijos, kad tvarkydama studijuojančiųjų asmens duomenis siekė tikslo – užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu ir kuris (tikslas), pareiškėjos nuomone yra teisėtas. Pareiškėjos teigimu, ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu, vykdant nuotolinius atsiskaitymus, užtikrinti akademinės etikos reikalavimus ir sąžiningą studentų konkurenciją be nuotolinių sąžiningumo stebėjimo priemonių būtų praktiškai neįmanoma, todėl suderinusi su daugumos studentų, atstovaujamų Vilniaus universiteto Studentų atstovybės, interesu nestabdyti aukštojo mokslo proceso, priėmė sprendimą įdiegti (vėliau ir naudoti) nuotolinio atsiskaitymo sąžiningumo užtikrinimo priemonę sutinkantiems subjektams, o nesutinkantiems sudaryti galimybę kreiptis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitymą. Tuo pagrindu VU patvirtino nuotolinio sąžiningumo užtikrinimo stebėjimo proceso metu surinktų asmens duomenų tvarkymą reglamentuojantį vidaus aktą – Vilniaus universiteto rektoriaus 2020 m. birželio 23 d. įsakymą R-280 „Dėl asmens duomenų tvarkymo užtikrinant nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl Covid-19 laikotarpiu“.
Pastebėtina, kad vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 1 dalimi, biometriniai duomenys priskiriami specialių kategorijų asmens duomenims, kurių tvarkymą reguliuojančiai nacionalinei teisei minėtas reglamentavimas įtvirtina tam tikrus papildomus reikalavimus. Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punkte numatyta, kad specialių kategorijų duomenis galima tvarkyti, jei tai yra būtina dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, remiantis Europos Sąjungos arba valstybės narės teise, kurie turi būti proporcingi tikslui, kurio siekiama, nepažeisti esminių teisės į duomenų apsaugą nuostatų ir kuriuose turi būti tinkamos ir konkrečios duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės. Be to, pagal Reglamento 6 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai nacionalinėje teisėje įtvirtinama prievolė tvarkyti asmens duomenis, tame teisės akte privalo būti nurodomas duomenų tvarkymo tikslas, taip pat galėtų būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal šį reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui, įskaitant bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo teisėtumą, tvarkytinų duomenų rūšis, atitinkamus duomenų subjektus, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslo apribojimo principą, saugojimo laikotarpius ir duomenų tvarkymo operacijas bei duomenų tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, kuriomis būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas.
Sistemiškai aiškinant minėtas teisės nuostatas pabrėžtina, jog duomenų valdytojai turi turėti tikslą ir jį suformuluoti (nustatyti) taip, kad tiek duomenų subjektui, tiek kitiems subjektams, tame tarpe ir Inspekcijai, nekiltų pagrįstų abejonių dėl tikslo aiškumo ir konkretumo. Nagrinėjamu atveju Inspekcija Sprendimu konstatavusi pažeidimą, VU studijuojančiųjų asmenų duomenų tvarkymą pripažino neteisėtu, nes, Inspekcijos teigimu, biometrinių duomenų tvarkymas iš esmės buvo neproporcingas siekiant užtikrinti sąžiningą atsiskaitymų laikymą (siekiamas tikslas). Taigi, nors pareiškėja tiek Įsakyme, tiek skundo teismui argumentais aiškiai apibrėžė, jos manymu, siektą teisėtą tikslą – užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu, tačiau, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį (atsakovės teigimu, asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai jokių išimčių, kai duomenys tvarkomi pandemijos ar kitos ekstremalios situacijos metu, nenumato ir pan.), pirmiausiai esminga pasisakyti duomenų tvarkymo proporcingumo aspektu, t. y., ar VU taikytos priemonės (naudota veido atpažinimo įranga) buvo būtinos atsižvelgiant į siekiamą tikslą, ar duomenų tvarkytojo (šiuo atveju VU) interesai nebuvo svarbesni už siekiamą tikslą.
Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama tvarkyti biometrinius duomenis išskyrus, kai duomenų subjektas aiškiai sutiko, kad tokie asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais nurodytais tikslais (9 straipsnio 2 dalies a punktas); kai tvarkyti duomenis būtina dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, remiantis Sąjungos arba valstybės narės teise, kurie turi būti proporcingi tikslui, kurio siekiama, nepažeisti esminių teisės į duomenų apsaugą nuostatų ir kuriuose turi būti numatytos tinkamos ir konkrečios duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės (9 straipsnio 2 dalies g punktas).
Gairėse 3/2019 dėl asmens duomenų tvarkymo naudojant vaizdo prietaisus, priimtos 2020 m. sausio 29 d., nurodyta, kad asmens duomenys galėtų būti tvarkomi naudojant stebėjimą vaizdo kameromis pagal 6 straipsnio 1 dalies e punktą, jeigu tai būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant viešosios valdžios funkcijas. Gali būti, kad vykdant viešosios valdžios funkcijas toks duomenų tvarkymas neleidžiamas, tačiau kiti teisiniai pagrindai, pavyzdžiui, „sveikata ir sauga“, kuriais siekiama apsaugoti lankytojus ir darbuotojus, gali suteikti ribotas duomenų tvarkymo galimybes, kartu atsižvelgiant į BDAR prievoles ir duomenų subjektų teises. Valstybės narės gali palikti galioti arba priimti konkrečius stebėjimą vaizdo kameromis reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus, kad prisitaikytų prie BDAR taisyklių taikymo šiuo atveju tiksliau nustatydamos konkretesnius duomenų tvarkymo reikalavimus, jeigu jie atitinka BDAR nustatytus principus (pvz., saugojimo trukmės apribojimo principas, proporcingumo principas).
Pareiškėja, siekdama paneigti atsakovo išvadą, kad biometrinių duomenų tvarkymas buvo galimai neproporcingas siekiamam tikslui, nurodo, kad studijuojančių asmenų duomenų tvarkymo ginčijamu būdu priežastys – reakcija į 2020/2021 metais valstybės mastu susidariusią kritinę situaciją dėl COVID-19 pandemijos. Pareiškėja siekdama kuo mažiau trikdyti studijų procesą ir siekdama maksimaliai kokybiškai užtikrinti teikiamų studijų paslaugas, sudarė galimybę studijuojantiems egzaminus laikyti su programine įranga „SMOWL“. Nesutikusiems su tokia tvarka, sudarė galimybę laikyti atsiskaitymą kitu nei nuotoliniu būdu – kreipiantis į akademinio padalinio vadovą su prašymu nukelti atsiskaitymo laiką.
Visuotinai žinoma (neįrodinėtina faktinė aplinkybė), kad šalyje 2020/2021 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1223 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (su vėlesniais pakeitimais), atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas. Esant tuometinei situacijai Vyriausybė, siekdama saugoti gyventojų sveikatą bei gyvybę, ėmėsi priemonių užkirsti kelią pandemijai plisti, todėl buvo apribotos, uždraustos tam tikros veiklos, iš esmės griežčiau reguliuota į santykius tam tikrose socialinėse srityse. Tuo pagrindu Vyriausybė paskelbė atitinkamą administracinį teisinį režimą (karantiną). Valstybėje paskelbus karantiną, visos pagrindinės reguliavimo priemonės daugiausiai buvo nukreiptos į judėjimo, susibūrimo apribojimus, o įvesti reikalavimai buvo nukreipti į imperatyvų epidemiologinių reikalavimų laikymąsi (laikytis saugių atstumų tarp žmonių, dėvėti kaukes ir kt.). Nutarimu buvo reglamentuoti judėjimo per sieną ir šalies viduje (tarp savivaldybių) ribojimai, asmenų skaičiaus patalpose ribojimai ir kt. Nutarimu taip pat buvo numatytas švietimo paslaugų teikimas tokiu pat būdu, kokiu vykdoma veikla švietimo įstaigoje ir kitų švietimo teikėjų arba teikimas nuotoliniu būdu.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad VU pasirinkimas egzaminus organizuoti su programine įranga „SMOWL“ buvo sąlygotas ne dėl įstaigos patogumo, ekonomiškumo, o esant būtinumui dėl šalyje susidariusios kritinės situacijos dėl COVID-19 pandemijos ir tai atitinka Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintai sąlygai – jei buvo gauti studijuojančiųjų sutikimai ir papildomai 9 straipsnio 2 dalies g punkte nustatytai išimtinei sąlygai – dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių.
Nors viešojo intereso sąvoka teisės aktuose nėra apibrėžta, paprastai jis yra suprantamas, kaip visuomenei svarbi vertybė, gėris, kurio užtikrinimu turi rūpintis valdžios įstaigos (taip pat ir viešojo administravimo subjektai), ir į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės bei teisėti interesai. Tvarkant asmens duomenis viešojo intereso pagrindu, pirmiausiai turi būti pripažįstama, kad asmens duomenų tvarkymas turi būti būtinas, o pagrindinė užduotis, kuri vykdoma viešojo intereso labui, ar funkcija, turi būti aiškiai pagrįsta įstatymais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, ne kartą yra konstatavęs, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai, 2013 m. gegužės 16 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas). Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, asmens sveikatos užtikrinimas neabejotinai laikytinas viešuoju interesu, o kaip skunde teismui nurodė VU, programinės įrangos „SMOWL“ įdiegimą ir lėmė siekis užtikrinti studijuojančiųjų ir VU darbuotojų sveikatos apsaugą bei, tuo pačiu užtikrinti nepertraukiamą švietimo paslaugų teikimą. Esant tokiam siekiui, asmens duomenų tvarkymą, ginčijamu būdu, teismas vertina kaip būtiną ir proporcingą siekiamiems tikslams. Teismas atkreipia dėmesį, kad norminiu teisės aktu šalyje įvedus karantiną buvo apribotas judėjimas ne tik tarp šalių, tačiau ir tarp savivaldybių, o tai reiškia, kad atitinkamai buvo apribota studijuojančiųjų iš kitų savivaldybių teisė ir galimybė atvykti į Vilniaus universitetą; atvykusieji privalėjo izoliuotis; buvo ribojamas asmenų skaičius patalpose bei pan. Pažymėtina, jog šių aplinkybių pakeitimui pareiškėja negalėjo daryti jokios įtakos, be to, nebuvo galima numatyti kiek šalyje tęsis epideminė situacija.
Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad VU, prieš tai ištyręs duomenų subjektų interesus siekiamo tikslo atžvilgiu (buvo atliktas PDAV; egzaminų laikymo tvarkai pritarė Studentų taryba), įtikinamais argumentais pagrindė biometrinių asmens duomenų būtiną tvarkymą atsižvelgiant į siekiamą tikslą – užtikrinti nuotolinių atsiskaitymų sąžiningumą valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu. Todėl, teismo vertinimu, biometrinių asmens duomenų tvarkymas atitiko Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a ir g punktuose įtvirtintas išimtines duomenų tvarkymo sąlygas, nes pareiškėjos, kaip biometrinių duomenų tvarkytojos, tikslai buvo aiškiai svarbesni už jos interesus. Nors Įsakyme Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punktas nebuvo nurodytas, tačiau vien tik šios nuostatos nenurodymas negalėtų būti vertintinas kaip sudarantis pagrindą pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nevisiškai motyvuotu. Pažymėtina, jog minėto punkto nenurodymas šiame sprendime pateiktų argumentų ir priimtų išvadų nepaneigia.
Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu asmens duomenų subjektas duoda sutikimą. Byloje nėra ginčo, kad studentai apie jų biometrinių duomenų tvarkymą buvo tinkamai informuoti bei su tokiu tvarkymu sutiko. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad studijuojantieji turėjo galimybę pasirinkti egzaminų laikymo formą (nuotoliniu būdu arba atsiskaitymą perkelti kitu laiku), t. y. galėjo rinktis iš kelių alternatyvų. Atsakovė Sprendimu pripažino, kad galimybė persikelti egzaminą kitam laikui nelaikytina lygiaverte alternatyva, nes atsiskaitymas nėra vykdomas tuo pačiu metu su kitais studentais, jis yra nukeliamas, dėl ko studentas patiria nepatogumus. Atsakovė priėmė išvadą, kad dėl to duomenų subjektas neturi realaus pasirinkimo, jaučiasi priverstas sutikti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo nesutikti su VU teiginiais, kad egzaminų perkėlimas yra įprastas studijų proceso elementas ir, objektyviai vertinant, nėra pagrindų šio reiškinio vertinti kaip sukeliančio neigiamas pasekmes. Atsakovės Sprendime nurodyti teiginiai, kad perkėlus egzamino datą asmuo patirs nepatogumų, nes egzaminą laikys ne tuo pačiu metu su kitais studentais, ar tai, kad jis turės daugiau laiko pasiruošti, nors papildomas laikas jam nėra reikalingas, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovė iš esmės tik deklaratyviai nurodo, kad studentas, kuris egzaminą laikys kitu metu (nukeltas atsiskaitymas) patirs nepatogumų, tačiau kokių konkrečiai, nenurodo. Taip pat nepagrindė ir teiginių, kokios neigiamos pasekmės studentui kiltų derinant atsiskaitymo laiką su dėstytoju (nelygiaverčiai santykiai). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio argumentai, kurie iš esmės grindžiami tik prielaidomis, nėra pakankami išvadoms, kad atsiskaitymo perkėlimas kitam laikui laikytina nelygiavertė alternatyva, pagrįsti. Duomenų subjektams buvo numatyta galimybė laisva valia pasirinkti iš dviejų alternatyvų, atsižvelgiant į sau priimtiną atsiskaitymo būdą, o atsakovei neįrodžius, kokie nepatogumai, neigiamos pasekmes studentams kils atsiskaitymą perkėlus kitam laikui, vien tik bendro pobūdžio teiginiai Sprendime priimtų išvadų (atsiskaitymo nukėlimas nelaikytina lygiaverte alternatyva) nepagrindžia. Darytina išvada, kad atsakovės šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini kaip neįrodyti.
Apibendrinus, darytina išvada, kad VU sprendimas egzaminų metu naudotis „SMOWL“ programine įranga pripažintinas kaip proporcingas, tuo metu visoje šalyje buvusios ekstremalios situacijos (dėl COVID-19 pandemijos) kontekste, o biometrinių duomenų tvarkymas atitiko Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a ir g punktuose įtvirtintas išimtines duomenų tvarkymo sąlygas. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. birželio 8 d. sprendimas 2R-2968 negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas, o pareiškėjos skundas tenkinamas.
Proceso šalys išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau kuriuos teismas laiko neesminiais ir detaliau dėl kiekvieno iš jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus universitetas skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 2R-2968 „Dėl Vilniaus universiteto tikrinimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.