- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-689-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20898-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė (pran.)
- Atsakovas
- D. P.
- Ieškovas
- M. K., E. A.
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1705-285/2014 pagal ieškovų M. K. ir E. A. ieškinį atsakovei D. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė iškeldinti atsakovę D. P. iš ieškovams priklausančios ½ buto dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. įvykusiose varžytynėse įsigijo ½ dalį buto, kurio bendras plotas 76,55 kv. m, su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po ¼ dalį minėto turto. Turto pardavimo iš varžytynių aktu buvo parduota 2012 m. rugsėjo 27 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi Nr. 2-2464-615/2012 nustatyta D. P. ½ turto dalis, buvusi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su K. P.. Šia nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas nustatė naudojimosi butu tvarką: D. P. paskyrė naudotis buto patalpomis, pažymėtomis indeksais 32-4 ir 32-6 (atitinkamai 9,69 kv. m ir 16,97 kv. m), o buto patalpomis, pažymėtomis indeksais 32-1, 32-2, 32-3 ir 32-8 bei rūsio patalpa paskirta naudotis bendrai. Kadangi po buto dalies pardavimo iš varžytynių atsakovė buto dalies neatlaisvino, ieškovai kreipėsi į atsakovę žodžiu, o vėliau ir raštu, ragindami išsikelti ir išsiregistruoti iš jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų. Atsakovė išsikelti bei išsiregistruoti iš ginčo buto nesutiko, todėl ieškovai priversti kreiptis į teismą dėl atsakovės iškeldinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Iškeldino D. P. iš ieškovams E. A. ir M. K. nuosavybės teise priklausančios ½ buto dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamųjų patalpų pažymėtų indeksais 32-4, 32-6, 32-1, 32-2, 32-3, 32-8, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta. Priteisė iš atsakovės ieškovui E. A. 144 Lt žyminį mokestį ir 700 Lt atstovavimo išlaidas, o ieškovui M. K. – 700 L t atstovavimo išlaidas ir 70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, o valstybei – 31,42 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovai yra dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, todėl turi teisę ir pareigą rūpintis savo turtu, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, o atsakovė neturi jokių daiktinių teisių į šią buto dalį. Ieškovai įrodė, kad atsakovės veiksmai pažeidžia jų kaip savininkų teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe, todėl turi teisę reikalauti atsakovės iškeldinimo. Byloje nebuvo nustatyta, kad tarp ieškovų ir atsakovės būtų susiklostę nuomos santykiai, o ieškovai akcentavo, jog tarp šalių nebuvo susiklostę ir faktiniai panaudos teisiniai santykiai, t. y. ieškovai nėra leidę atsakovei naudotis gyvenamąja patalpa. Atsakovė, gyvendama ieškovams nuosavybės teise priklausančiuose patalpose be teisinio pagrindo, pažeidžia ieškovų teises, apriboja jų galimybę valdyti turtą savo nuožiūra, todėl toks valdymo teisės apribojimas yra naikintinas, iškeldinant atsakovę iš ieškovams priklausančios ½ buto dalies.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nurodo šiuos skundo argumentus:
Dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto dalies bus pažeista jos teisė į būsto neliečiamybę, todėl teismas, spręsdamas ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, turėjo apsvarstyti, kiek tas iškeldinimas yra numatytas įstatymų, jei taip, ar tuo iškeldinimu yra siekiama teisėtų tikslų, jei taip, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams ir ar tai proporcinga siekiamam tikslui. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai, pažeisdamas teisės normas, spręsdamas ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, atsisakė nustatyti, ar iškeldinimu siekiama teisėtų tikslų. Pažymėtina, kad ieškovai ieškinyje nenurodė šių svarbių bylai aplinkybių, todėl laikytina, kad ieškinys buvo paduotas su trūkumais. Ieškinyje nėra nurodyta, kokių tikslų yra siekiama iškeldinimu, nors iš byloje surinktų duomenų yra akivaizdu, kad ieškovai neketina gyventi ginčo patalpose.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė, jog ½ buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis priklauso ieškovams, o atsakovė be teisinio pagrindo gyvena ieškovams nuosavybės teise priklausančiose ginčo gyvenamosiose patalpose. Atsakovė naudojasi ieškovų nuosavybės teisių objektu neteisėtai ir ieškovams įsigijus pusę buto, nepaisant jų raginimų, iš patalpų neišsikėlė. Ieškovų ir atsakovės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovė naudojasi ieškovams priklausančiu turtu prieš jų valią, pažeisdama jų teises, todėl ieškovai turi teisę ginti savo pažeistas teises CK 4.98 str. pagrindu, reikalaudami atsakovės iškeldinimo ir patalpų atlaisvinimo, kadangi ji, nesutikdama išsikraustyti, riboja ieškovų teisę savo nuožiūra naudoti ir disponuoti jiems priklausančiu nuosavybės teisės objektu. Be to, atsakovė visuose savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovai ją iškeldindami siekia neteisėtų tikslų, tačiau atsakovė šių teiginių niekaip nepagrindė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad ieškovai, kaip anksčiau atsakovei priklausiusios buto dalies, kuri buvo parduota iš varžytinių, savininkai, gindami savo nuosavybės teises, pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovę iš jiems priklausančios buto dalies. Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą patenkino, atsakovė tokį teismo sprendimą ginčija nurodydama, kad iškeldinimu yra pažeidžiama jos teisė į būstą, o ieškovai iškeldinimu siekia neaiškių (galimai neteisėtų) tikslų, kurių apylinkės teismas neišsiaiškino, todėl bylą būtina grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Dėl atsakovės teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo
Atsakovė apeliaciniu skundu neginčija ieškovų nuosavybės teisių į nurodyto buto dalį ir neteigia, kad ji turi kokias nors daiktines teises į ją, taip pat neįrodinėja, kad ji turi teisę į šią buto dalį kokių nors prievolinių teisinių santykių pagrindų, tačiau vis tiek tvirtina, kad yra pažeidžiama jos teisė į būstą, kaip faktinę gyvenamąją vietą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų aplinkybių pagrindu pripažino, kad atsakovė, gyvendama ieškovams nuosavybės teise priklausančiuose patalpose tam neturėdama jokio teisinio pagrindo (nei daiktinės teisė, nei prievolinių santykių pagrindu), pažeidžia ieškovų nuosavybės teises, kadangi apriboja jų galimybę tą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Todėl teismas pagrįstai apgynė ieškovų teises, remdamasis CK 4.98 straipsniu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, analogiškai ir Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. Tačiau remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais „būsto“ netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir ar ši teisė ribojama. Tik konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir ši teisė yra ribojama (gresiantis iškeldinimas pripažįstamas rimčiausia šios teisės suvaržymo forma), toliau analizuotinos ribojimo pateisinamumo sąlygos – teisėtumas, teisėtas tikslas. Todėl nustačius, kad atsakovė apskritai neturi jokių teisių (nei daiktinių, nei prievolinių) į ginčo būsto dalį, jos faktinis neteisėtas naudojimasis šia būsto dalimi, pažeidžiant būsto savininkų teises, nesukuria jokių prielaidų konstatuoti būtinumą ginti jos teisę į būsto neliečiamybę, nes šiuo atveju apskritai nėra sąlygų konstatuoti jos teisę į būsto neliečiamybę. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir iš ne teisės negali atsirasti teisė.
Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kurioje remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra konstatuota, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu (žr. Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports ( DR) 13, p. 40) ir kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose numatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, nagrinėjamu atveju netaikytina. Teismų praktikoje Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo, už kurį yra taikoma, sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą ir kitais panašiais atvejais. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur teisėtu pripažintas atsisakymas iškeldinti nuomos ir komunalinių mokesčių nemokantį bei butą subnuomojusi, į bedarbių sąrašą įrašytą bute nuolat gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), neįgalų, bylos nagrinėjimo metu sumažinusį skolą už komunalines paslaugas, bute gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D., bylos Nr. 3K-3-491/2012) ir pan. Tai reiškia, kad tokia praktika faktiškai yra suformuota sprendžiant ginčus tarp fizinių asmenų ir savivaldybių dėl būsto nuomos. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas tarp fizinių asmenų, ginant būsto savininko teises, todėl nurodyta praktika šiuo atveju netaikytina.
Dėl iškeldinimo tikslų nustatymo ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Nenustačius jokių atsakovės teisių naudotis ginčo būsto dalimi, nuosavybės teisėmis priklausančia ieškovams, apeliacinio skundo motyvai dėl tikslų, kurių siekiama iškeldinimu, išsiaiškinimo yra niekiniai. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, tai galėtų būti svarbu sprendžiant virš nurodytus ginčus tarp fizinių asmenų ir savivaldybės dėl būsto nuomos. Ginant būsto savininko teises, tai nėra svarbu ir įstatymo leidėjas savininko teisų gynimo nesusieja su jų siekiamais tikslais. Todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neprivalėjo aiškintis ir jų nesiaiškinimas neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra ribojamas įstatyme numatytais pagrindais, kurie yra nustatyti CPK 327 straipsnyje ir 329 straipsnio 1 dalyje, tačiau tokie pagrindai nagrinėjamoje byloje nenustatyti. Todėl atsakovės apeliacinis skundas, kaip visiškai nepagrįstas, atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovų prašymas priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovai E. A. ir M. K. pateikė įrodymus, kad kiekvienas jų sumokėjo po 50 Eur išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (b. l. 153–154. Šios išlaidos ieškovams priteistinos iš atsakovės, remiantis CPK 98 straipsnio 1–3 dalimis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 50 Eur atstovavimo išlaidas kiekvienam ieškovui.