Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-22 · Administracinė byla Nr. I-583-739/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-22
Bylos Nr.
I-583-739/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00297-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-583-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00297-2017-5

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 22 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui E. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. V. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau - Pravieniškių PN-AK) priteisti 6 000 Eur, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) - 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2012 m. sausio 1 d. - 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK jam nebuvo leidžiama susirašinėti su draugais, pažįstamais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas tvirtino, kad minėtu laikotarpiu jam buvo taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje buvo įtvirtinta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, negalėdamas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir kitus nepatogumus. Dėl šių neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gegužės 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 17 d. laikotarpiu periodiškai buvo konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio apygardos teismą, Panevėžio miesto apylinkės teismą ir atgal bei iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę transporto priemonėmis, kuriose nebuvo įrengtų saugos diržų ir su antrankiais. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti be to pareiškėjo reikalavimo daliai prašė taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu pareiškėjo skundo dalį atmesti (b. l. 22-26). Atsiliepime nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ( ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas prieštaraujantis Konstitucijai. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Teigė, kad nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi, nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-12). Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. iš Panevėžio AVPK areštinės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo konvojuojamas į Panevėžio miesto teismus policijos specialiais automobiliais, pritaikytais konvojuoti asmenis. Automobiliai yra įrengti atsižvelgiant į Europos Sąjungos atitinkamų žinybų rekomendacijas bei kitus teisės aktus dėl konvojuojamų asmenų gabenimo. Atsakovės atstovas tvirtino, jog teisės aktų numatytais atvejais policijos pareigūnai, konvojuodami arba pristatydami į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą nusikalstamas veikas padariusius asmenis, turi teisę naudoti antrankius. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, kiekvieno konvojavimo metu jis buvo konvojuojamas su antrankiais, antrankiai buvo nuimami tik posėdžių metu teismo salėje ir kai buvo vežamas policijos specialiaisiais automobiliais. Dėl antrankių naudojimo, konvojavimo tvarkos ir sąlygų pareiškėjas konvojaus viršininkui ar kitiems pareigūnams pastabų nei raštu nei žodžiu nebuvo pareiškęs, prieš naudojant specialiąsias priemones antrankius visada buvo įspėjamas apie jų panaudojimą. Teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmais 2012 m. sausio 1 d. - 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu draudžiant pareiškėjui susirašinėti su draugais, pažįstamais bei kitais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, atlyginimo.

Atsakovei atstovaujantis Pravieniškių PN-AK nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus galimai patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus, daro išvadą, jog pareiškėjas, elgdamasis atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suvokti, kad jo teisė susirašinėti yra nepagrįstai ribojama jo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu, tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 21 d. Dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleido CK nustatytą senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas, dėl susirašinėjimo ribojimo jautęs jo nurodytus išgyvenimus ir diskomfortą, privalėjo ir turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties ir esant Lietuvos valstybės atstovo prašymui bei įvertinus, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skundžiamą laikotarpį, sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. vasario 26 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu 2011 m. gegužės 20 d. buvo nuteistas vienuolikai metų laisvės atėmimo bausme, skiriant ją atlikti pataisos namuose (baudžiamoji byla Nr. 1-38-337/2011). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje (b. l. 27-28).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

Ginčo laikotarpiu galiojo Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), kuri nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 44 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį pripažino netekusia galios, kuri nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje teigė, kad negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais jis patyrė dvasines kančias ir kitus nepatogumus.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad negalėjo susirašinėti su asmenimis, kurie nėra artimi giminaičiai, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių individualių reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus.

Iš atsakovės atstovo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK direktorių su prašymais ar skundais, dėl susirašinėjimo laiškais su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais suimtaisiais (nuteistaisiais), nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs susirašinėti su kitose įkalinimo vietose, laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Taigi, nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu būtų taikęs Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną normą ir apribojęs pareiškėjo galimybę susirašinėti su minėtais asmenimis. Pažymėtina, kad pačios Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies normos, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai egzistavimas nėra pagrindas pripažinti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo tinkamai individualizuoti skundą ir jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, tai yra kada ir su kuo siekė susirašinėti, kada kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją bei kada ji grąžino pareiškėjo teiktą laišką.

Pareiškėjas skundą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu priimtu administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015. Pažymėtina, kad šioje ir minėtoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi minėtoje byloje pareiškėjas siekė susirašinėti su drauge ir pareiškėjui buvo grąžintas jai siųstas laiškas. Šioje byloje, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (tokių duomenų nenustatė ir teismas), kad jis realiai siekė susirašinėti su asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių tinkamai neindividualizavo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nenustatyti Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėti veiksmai, todėl nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK,

Pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėtus veiksmus ir prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš netinkamų konvojavimo sąlygų 2014 m. gegužės 1 d. – 2017 m. gegužės 17 d. laikotarpiu - jis buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kuriose nebuvo įrengtų saugos diržų ir su antrankiais.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai 2014 m. spalio 29 d. – 2017 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) vykdė pareiškėjo konvojavimą iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio apygardos teismą ir atgal bei iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir atgal (b. l. 16-17). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas susipažinęs su Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK pateiktu Panevėžio AVPK areštinės pareigūno 2017 m. spalio 6 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl E. V.“, neginčijo juose nurodytų faktinių duomenų, nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius.

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (2008-04-24 įsakymo Nr. 1R-175/1V-146, 2014-12-30 įsakymo Nr. 1R-384/1V-916 redakcijos).

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal tą pačią teisės normą specialiosios transporto priemonės - specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas policijos specialiaisiais automobiliais FIAT DUCATO, valst. nr. (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini), FIAT DUCATO, valst. nr.(duomenys neskelbtini), VW Caddy BFM, valst. nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-18).

Konvojavimo taisyklių, galiojusių nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d., 113 punkte imperatyviai buvo nurodyta, jog konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Pagal Konvojavimo taisyklių 157 - 158 punktus konvojuojamajam tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2015 sausio 8 d., Konvojavimo taisyklėse 113 ir 157 punktai neteko galios, tačiau 221 punkte įtvirtinta bendra nuostata, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Šių taisyklių 223.3. punkte įtvirtinta, kad konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnyje nustatyti prievartos panaudojimo pagrindai, vienas iš jų – tai policijos pareigūnų teisė panaudoti prievartą sulaikant, pristatant, konvojuojant ar atvesdinant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą (4 dalies 2 punktas).

Minėta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais FIAT DUCATO, valst. nr. (duomenys neskelbtini), FIAT DUCATO, valst. nr. (duomenys neskelbtini), FIAT DUCATO, valst. nr. (duomenys neskelbtini), VW Caddy, valst. nr. (duomenys neskelbtini).

Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime (b. l. 16-18) nurodė, kad konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais, antrankiai jam buvo nuimami. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, kiekvieno konvojavimo metu jis buvo konvojuojamas su antrankiais, kurie buvo nuimami tik posėdžių metu teismo salėje ir kaip minėta, kai buvo vežamas policijos specialiaisiais automobiliais. Nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti policijos pareigūno tarnybiniame pranešime išdėstytais paaiškinimais ir dėl to jais nesiremti darant išvadas, nebuvo nustatyta. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, kad specialiajame automobilyje jis buvo vežamas su antrankiais. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, o byloje nustatytos aplinkybės jo teiginius paneigė.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tai yra, kad specialiajame policijos automobilyje buvo vežamas su antrankiais, būtų kreipęsis į pareigūnus, taip pat nėra duomenų, kad tokia teisė pareiškėjui buvo ribojama.

Teismas sprendžia, kad byloje nėra pateikta pagrįstų argumentų, įrodymų dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų buvimo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad konvojavimo vykdymo metu specialiuoju transportu jam buvo uždedami antrankiai, atmetami kaip nepagrįsti.

Sprendžiant dėl pareiškėjui pritaikytos konvojavimo priemonės – antrankių uždėjimo ginčo laikotarpiu lydint pareiškėją į teismo posėdžius, nustatyta, kad tokia konvojuojamam asmeniui taikytina priemonė numatyta kaip jau minėta Konvojavimo taisyklių 229 punkte (iki 2015 m. sausio 8 d. galiojusios redakcijos Konvojavimo taisyklės), Konvojavimo taisyklių 223 punkte (redakcija – 2015 m. sausio 8 d.), Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnyje. Konvojavimo taisyklių 223 punktas nustato, kad viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu; konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą; konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą ir kituose teisės aktuose, todėl teisės taikymo požiūriu ji laikytina leistina priemone. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinęs, kad savo pobūdžiu ši speciali asmens konvojavimo priemonė yra trumpalaikė, nes jos taikymo laikas apibrėžiamas ir yra ribojamas atitinkamo konvojavimo laiko. Be to, šios priemonės taikymas savo paskirtimi turi tikslą užtikrinti konvojuojamo asmens pristatymą į tam tikrą vietą esant sąlygoms, kai konvojuojamo asmens fizinis kontaktas su kitais, įskaitant ir pašalinius, asmenimis yra lengvai pasiekiamas ir konvojuojamo asmens neprognozuojamų veiksmų atvejais dėl to gali kilti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims. Dėl šių priežasčių antrankių, kaip specialios priemonės, taikymas yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu. Tokia priemonė yra adekvati ir proporcinga jos taikymo tikslams ir tuo pačiu ji negali būti traktuojama kaip niekuo nepamatuotas konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-48/2012)

Pagal Konvojavimų taisyklių nuostatas, galiojančias nuo 2015 m. sausio 8 d., yra išskiriama atskira grupė asmenų, kuriems skiriamas ypatingas dėmesys dėl jų konvojavimo su antrankiais, tai asmenys, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat asmenys įtariami, kaltinami ar nuteisti už labai sunkių nusikaltimų padarymą (223.2. punktas). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu 2011 m. gegužės 20 d. buvo nuteistas vienuolikai metų laisvės atėmimo bausme (baudžiamoji byla Nr. 1-38-337/2011). Nustatyta, kad pareiškėjas nuteistas už padarytą nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 6 dalies nuostatas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų. Nurodyta aplinkybė leidžia teigti, jog pareiškėjo konvojavimas į teismus buvo susijęs su galimais fiziniais kontaktais su pašaliniais asmenimis, todėl siekiant išvengti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims, šiuo atveju antrankių naudojimas nelaikytina neproporcinga priemonė ar pareiškėjo teisių suvaržymas.

Pareiškėjas teigė, kad transporto priemonėse, kuriose jis buvo konvojuojamas, nebuvo įrengti saugos diržai, todėl jam buvo padaryta žala.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 223 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas policijos specialiaisiais automobiliais (b. l. 16-18). Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą vežti asmenis ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 44,46, 48, 50). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl saugos diržų įrengimo. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklės ir kiti teisės aktai nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė konvojavimo metu įvykusių nenumatytų, ypatingų atvejų, galėjusių sutrikdyti jo sveikatą ar sukelti neigiamas pasekmes jo sveikatai. Pareiškėjo argumentai, jog konvojavimo metu buvo sudarytos ekstremalios gyvybei ir sveikatai sąlygos yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Kadangi Panevėžio AVPK specialiosios transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atitinka joms keliamus techninius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei pareiškėjo teisės šiuo aspektu.

Teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, ginčo laikotarpiu vykdę pareiškėjo konvojavimą nepažeidė teisės aktų reikalavimų, susijusių su pareiškėjo konvojavimu specialiosiomis transporto priemonėmis bei antrankių naudojimu konvojavimu metu, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjant bylą nenustačius, jog Pravieniškių PN-AK ir Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, daroma išvada, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

TeisėjaDalia Pranckienė