Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Karoliniškių būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Karoliniškių būstas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės V. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB „Karoliniškių būstas“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas priteisti iš skolininkės V. D. 24,40 Eur patirtų nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos ir 3 Eur žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atlikti veiksmus, susijusius su skolos administravimu, yra įprastos administratoriaus funkcijos, o reikalavimas dėl papildomų skolos administravimo priemonių yra įrodinėjimo dalykas, atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pateiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo visiškai atitinka turiniui ir formai keliamus reikalavimus; teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo; be to, CK normos numato skolininkui pareigą padengti visas kreditoriaus turėtas išlaidas, susijusias su netinkamu prievolės vykdymu, todėl kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. CPK 435 str. 2 d. numatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Pagal CPK 435 straipsnio 3 dalį, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (CPK 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Kaip minėta, CPK 435 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškime nurodyta, jog kreditorius patyrė nuostolius dėl to, kad skolininkė nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už kreditoriaus suteiktas daugiabučio namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo objektų administravimo veikla yra reglamentuojama teisės aktais. Iš Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr.1-1206 patvirtintos Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos nuostatų matyti, jog įmokų surinkimo ir naudojimo apskaitos tvarkymas, pranešimų patalpų savininkams teikimas yra namo administratoriaus tiesioginės funkcijos. Be to, į išlaidas už prevencinį darbą su skolininkais, ieškinių rengimą ir skolų ieškojimą teismine tvarka, paprastai atsižvelgiama apskaičiuojant administravimo tarifą. Įvertinus pareiškime dėl teismo įsakymo nurodytas išlaidas (priminimo, įspėjimo, pretenzijos siuntimo, monitoringo vykdymas), kurias kreditorius įvardina, kaip nuostolius, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priskyrė prie įprastų administratoriaus veiklos funkcijų vykdymo išlaidų ir sprendė, jog reikalavimas dėl papildomų skolos administravimo priemonių yra įrodinėjimo dalykas.

Atskirajame skunde apeliantas pabrėžia, jog teismas netinkamai įvertino, ar reiškimas reikalavimas atitinka pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turinio formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškimą atsisakyta priimti ne dėl pareiškimo neatitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams, o dėl aiškaus pareiškimo nepagrįstumo. Tai, kad pareiškime nurodyti visi CPK reikalaujami duomenys, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie pareiškimo pagrįstumą.

CPK 435 str. 2 d. numatytas atsisakymo priimti pareiškimą pagrindas nėra siejamas su asmens subjektyviu suvokimu, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis apelianto nurodoma teismų praktika, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010, 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2005.

Taipogi atmestinas apelianto argumentas, kad atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pirmosios instancijos teismas apribojo pareiškėjo teises savo interesus ginti teisme. Pažymėtina, kad atsisakymas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kreditoriui neužkerta kelio pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Tai buvo nurodyta ir skundžiamoje nutartyje.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apelianto atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis paliktina nepakeista, o kreditoriaus atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.