- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-2055-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02710-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- Lindorff Oy
- Atsakovas
- L. A.
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Lindorff Oy apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-276-732/2015 pagal Lindorff Oy ieškinį atsakovui L. A. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1 532,39 Lt skolos, 383,31 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009-08-21 iki 2014-08-21 (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.), 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 1998-07-27 atsakovas L. A. su pradiniu kreditoriumi UAB „Omnitel“ sudarė Skaitmeninio korinio ryšio (GSM) tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. MB 0095278 bei 1998-07-29 – Skaitmeninio korinio ryšio (GSM) tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. LA 17647, pagal kurias atsakovui buvo teikiamos skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovas įsipareigojo tinkamai naudotis ryšio paslaugomis ir už suteiktas paslaugas atsiskaityti numatyta tvarka pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovui atsiskaityti buvo pateiktos 1998-08-16 ir 1998-10-16 sąskaitos, tačiau už paslaugas atsakovas tinkamai neatsiskaitė ir liko skolingas pradiniam kreditoriui UAB „Omnitel“ 1 532,39 Lt. 2008-12-23 pradinis kreditorius UAB „Omnitel“ Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovui perleido reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį įsiskolinimą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas rašytiniu pranešimu. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pradiniam kreditoriui reikalavimo teisė atsirado 1998 m. spalį. Reikalavimą iš pradinio kreditoriaus perėmė 2008-12-23. Naujasis kreditorius išsiuntė 16 laiškų atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Laiškai grįžo neįteikti. Laiškų nepateikė į bylą. Viską fiksuoja savo duomenų bazėje. Bandė ieškoti kontaktų telefono numeriais, užklausta SoDros. Pirmasis laiškas apie reikalavimo perleidimą išsiųstas 1999 m. sausio mėn. pabaigoje. Taip ilgai delsė, nes tikėjosi sulaukti atsakovo. Palūkanas paskaičiavo 5 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į įstatymo nustatytą senaties terminą.
Atsakovas į posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Skyrė ieškovui 1000 eurų baudą.
Sprendime nurodė, kad 1998-07-27 atsakovas su UAB „Omnitel“ sudarė Skaitmeninio korinio (GSM) ryšio tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. MB 0095278 bei 1998-07-29 sudarė korinio (GSM) ryšio tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. LA 17647, kuriomis atsakovas įsipareigojo naudotis Omnitel teikiamomis GSM ryšio paslaugomis ir vienu iš sutartyje numatytų būdu už suteiktas paslaugas atsiskaityti (Sutarčių 4.1.-4.3. p.). UAB „Omnitel“ išrašė atsakovui 1998-08-16 Sąskaitą Nr. 5001618042 414,79 Lt sumai ir sąskaitą Nr. 5001618043 1117,01 Lt sumai bei 1998-10-16 sąskaitą Nr. 5001905252 (0,59 Lt sumai) už suteiktas paslaugas. Duomenų, kad skola sumokėta, nepateikta, pradinis kreditorius reikalavimo teisę perleido ieškovui 2008-12-23 reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartimi.
Pagal CK 1.126 str. 1 d. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 d. teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 str. 1 d.). Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į pažeistų jo teisių teisminę gynybą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Svarbus ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančių teisės normų požymis yra tas, kad jos yra imperatyvios.
Ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinio reikalavimą jau praėjus bendram maksimaliam 10 metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 str.). Ieškovas ir po to pareiškė ieškinį praėjus dar beveik 6 metam, ir dar neformaliai skaičiuoja delspinigius už paskutinius penkis metus, kurių papildomai prašo priteisti. Atsakovas apie ieškinį neformaliai nežino, nes jo paskutinėje gyvenamoje vietoje nerasta (tai reiškia,kad objektyviai šioje situacijoje jis ten negyvena), o apie teismo posėdį jis formaliai informuotas tik viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.) praėjus daugiau kaip 15 metų po skolos atsiradimo. Ieškovas teismui nurodė, kad siuntė 16 laiškų atsakovui nors net ir šitą patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Todėl logiškai mąstant tai įrodo, kad objektyviai atsakovo senoje gyvenamoje vietoje nėra, o duomenų apie naują gyvenamąją vietą oficialiuose šaltiniuose nėra, kaip ir nėra duomenų apie atsakovo darbovietę. Teismas daro prielaidą, kad ieškovui šitie duomenys buvo žinomi iki ieškinio padavimo dienos. Tai reiškia, kad ieškovas įvertino, kad atsakovas negali pasinaudoti savo teise atsikirsti tuo pagrindu, kad ieškinys paduotas praleidus ieškininės senaties terminą ir tada šis ieškinys būtų nenagrinėjamas CK 1.125 str.pagrindais.
Teismas laikė, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kuriam pagal savo veiklos pobūdį aiškiai suprantama, kad jis „įsigijo“ reikalavimo teisę dėl atsakovo skolos pirminiam kreditoriui jau praėjus maksimaliam ieškinio senaties terminui, t.y.ieškovas net neturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę. Ieškovas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nes akivaizdu, kad jokios svarbios tam priežasties nebuvo ir nėra. Tačiau net ir šioje situacijoje ieškovas peržengė savo teisių ribas, nes, suprasdamas teisinę situacijos esmę, elgiasi nesąžiningai kreipdamasis į teismą, t.y. ignoruoja bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus tiek teisine prasme, tiek visuomenine moraline prasme (CK 1.5 str.), ko pasekoje tokiu savo elgesiu piktnaudžiauja jam suteikta procesine teise kreiptis į teismą (CPK 5,7 str.). Ieškovas tokiu būdu formuoja ypač neteisingą ir nesąžiningą teismų praktiką, kadangi teismas tiek teisine, tiek moraline prasme neturi prioritetiškai ginti tai, kad ieškovas turi tik formaliąją teisę kreiptis su ieškiniu į teismą (CPK 5 str.), pasinaudodamas jam žinoma situacija, kai atsakovas tiesiogiai negali apginti savo teisių, ko pasekmė - ieškovas siekia prisiteisti skolą ir naujus delspinigius, kurių reikalavimo teisės ieškovas iš viso neturi nuo 2008-12-23 (ieškovas pats teisme pripažino, kad ieškinio senatis baigėsi iki jam „įsigyjant“ reikalavimo teises į atsakovo skolą), kadangi skolinis reikalavimas atsirado iki 2008 metų gruodžio mėnesio, ir pirminis kreditorius apie tai žinojo. Todėl teismas laiko, kad ieškovas yra praradęs teisę reikšti ieškinį (CK 1.131str.), apie tai realiai suprato prieš pateikiant ieškinį ir procesualiai nesąžiningai padavė ieškinį paneigdamas įstatymo imperatyvą, sąžiningą ir gerąją moralę. Atsižvelgdamas į išdėstytą situaciją, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį, siekiant ateityje išvengti panašios teismų praktikos taikymo analogiškam ieškiniui pareikšti, kadangi teismo giliu įsitikinimu tokie ieškiniai iškreipia teisminio teisingumo prasmę, pirmosios instancijos teismas skyrė ieškovui 1000 eurų baudą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Lindorff Oy prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo priimtame teismo sprendime yra nurodyta, jog „ieškovas neturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę“, tačiau apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka bei atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti civilinio kodekso straipsniai reglamentuoja ieškinio senaties suėjimo terminus bei ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes (CK 1.131 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga nepanaikina ieškovo subjektinės materialinės teisės, taip pat, kaip ir procesinės teisės kreiptis į teismą, kadangi ieškinio senaties terminas yra procedūrinis, o ne naikinamasis terminas. Pažymėtinas naikinamojo ir procedūrinio termino atskirties aspektas yra tai, jog naikinamojo termino suėjimas yra sąlyga prievolei pasibaigti (CK 6.124 str.), tačiau procedūrinio termino pabaiga nesiejama su materialinės teisės pabaiga. Taigi šiuo atveju apeliantas nėra praradęs teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. CK 1.126 str. 2 d. yra aiškiai įtvirtina, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, tačiau prašymas dėl ieškinio senaties taikymo šioje civilinėje byloje nebuvo pateiktas. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendime nurodo, jog ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų (ieškovo teisės kreiptis į teismą ir atsakovo teisės netrukdomai naudotis savo turtu) teiktų ginti prioritetiškai. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, jog šioje civilinėje byloje yra viešojo intereso faktorius. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neturi galimybės apginti savo pozicijos teisme, tačiau byloje teismui priėmus sprendimą už akių ir atsakovui A. L. manant, jog jo teisės yra pažeistos, nėra užkertamas kelias CPK tvarka bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesui atnaujinti. Todėl ieškovas yra įsitikinęs, jog pareikšdamas ieškinį jis procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, o 1000 Eurų bauda jam paskirta nepagrįstai. Kadangi teismas ieškinio iš esmės net nenagrinėjo, vadinasi neatskleidė bylos esmės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas atmetė Lindorff Oy ieškinį atsakovui L. A. dėl skolos priteisimo remdamasis iš esmės vieninteliu argumentu, t.y. tuo, kad ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą ir ieškovas nebeturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę. Su tokia teismo išvada sutikti negalima. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, tačiau CK 1.126 str. 1 d. yra pasakyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to šio straipsnio 2 d. sakoma, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja ir niekur nėra pasakyta, kad senaties terminą praleidęs ieškovas netenka ieškinio reikalavimo teisės. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra tik pagrindas ieškinį atmesti, tačiau, kaip jau minėta ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadinasi, nesant išreikštos atsakovo pozicijos ieškinio senaties taikimo klausimu, teismas neturėjo pagrindo ieškinio atmesti dėl ieškinio senaties. O kadangi ieškovui teisė pareikšti ieškinį nėra išnykusi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo skirti ieškovui baudą dėl nesąžiningai pareikšto aiškiai nepagrįsto ieškinio. Be to, CPK 130 str. yra pasakyta, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Tačiau byloje nėra pakankamų duomenų, kad atsakovo gyvenamoji vieta nėra žinoma ir jis nagrinėjamais klausimais asmeniškai negalėjo išreikšti pozicijos byloje. Vien vieno voko su atžyma „neatsiėmė“ gavimas teisme, fakto, kad atsakovo gyvenamoji vieta nėra žinoma nepatvirtina.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, bylos nenagrinėjo visiškai ir taip neatskleidė bylos esmės, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., 331 str. apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti.
Bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.