Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-785-2014;

Teisėja: Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00249-2013-3;

2014 m. gegužės 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rasai Kamantauskienei, nuteistajam K. Ž., nuteistojo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, atstovei N. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. ir civilinio atsakovo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių. Paskirta bausmė BK 64 straipsnio pagrindu subendrinta su 2013-01-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, kuri buvo pakeista 2013-10-25 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi, ir K. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių 10 (dešimčiai) dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. B. iš K. Ž., o jam neturint pakankamai pajamų – subsidiariai iš jo motinos N. Ž. ir tėvo V. Ž., priteista 3161 (trys tūkstančiai vienas šimtas šešiasdešimt vienas) litas turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės mėn. pabaigoje, birželio mėn. pradžioje, tiksli data nenustatyta, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), atrakinęs garažo durų spyną iš V. B. priklausančio garažo, kuriuo naudotis galėjo, vidaus pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: benzininį pjūklą „Husqvarna“ 1699 Lt vertės, tris vienetus benzininio pjūklo grandinių bendros 120 Lt vertės, du kampinius šlifuoklius „Bosch“ bendros 238 Lt vertės, grąžtą „Bosch“ 119 Lt vertės, elektrinį siaurapjūklį „Agajama“ 100 Lt vertės, automagnetolą „Renault“ 50 Lt vertės, 30 l dyzelinio kuri 135 Lt vertės, tuo padarė nukentėjusiajam V. B. bendrą 2461 Lt turtinę žalą;

be to, K. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos mėn., tiksli data ir laikas nenustatyta, (duomenys neskelbtini), metaliniu strypu išlaužė garažo durų spyną ir įsibrovė į V. B. priklausantį garažą, iš jo vidaus pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: žoliapjovę – trimerį GGT-450 500 Lt vertės ir metalinę dėžę su raktais 200 Lt vertės, tuo padarė nukentėjusiajam V. B. bendrą 700 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo atstovė ir jo gynėja skundą palaikė, prašė jį tenkinti, civilinio atsakovo skundą prašė atmesti.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniuose skunduose veikų kvalifikavimo, kaltės klausimai nėra ginčijami, tačiau nesutinkama su teismo paskirta bausme ir civilinio ieškinio išsprendimu.

Apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, todėl, sutikdamas su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl K. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, dėl to plačiau nepasisako.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas bausmės individualizavimui, dėl ko paskyrė per griežtą – laisvės atėmimo bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytiems nusikaltimas ir nelaikytina aiškiai per griežta.

BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trijų metų. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino veikų pavojingumą bei jų pobūdį – padaryti du tyčiniai savanaudiški nusikaltimai, vienas iš kurių priskiriamas nesunkių, kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai. Atsižvelgė į tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą visuomenei, t.y. tai, kad K. Ž. anksčiau teistas du kartus už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka, naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui, todėl laikytinas recidyvistu. Nusikalstamos veikos padarytos laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu. Paminėtos aplinkybės rodo didesnį K. Ž. pavojingumą visuomenei, apibūdina jį kaip asmenį, ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, kaip asmenį linkusį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Be to, paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šios vagystės nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o susiformavusio nusikalstamo elgesio pasekmė. Ankstesnės bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, nebuvo efektyvios ir nebuvo pakankamos užtikrinti bausmės tikslus. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad K. Ž. netinkamai atliekant laisvės apribojimo bausmę buvo kreiptasi dėl jos pakeitimo į kitą bausmės rūšį – areštą.

Pirmos instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybės charakteristiką, kuri nėra teigiama. K. Ž., nors ir mokėsi, dėl blogo lankomumo ir neigiamų įvertinimų paliktas kartoti kurso. Taip pat pažymėtina, jog vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmeniui, kuris būdamas anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, neišnykus teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinus anksčiau paminėtas nuteistąjį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes bei atsižvelgiant į BK 56, 91 straipsnių nuostatas, daroma išvada, jog K. Ž. pagrįstai skirta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nes yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Pažymėtina, jog naujos nusikalstamos veikos padarytos laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu pagrįstai tikintis, kad nuteistąjį įmanoma pataisyti neskiriant pačios griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės, kad būtent laisvės apribojimo bausme bus užtikrintas BK 41, 80 straipsniuose numatytų tikslų pasiekimas, tačiau, kaip jau minėta, nuteistasis K. Ž. teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, vėl padarė tyčines, savanaudiškas nusikalstamas veikas, todėl jam pagrįstai skirta būtent reali laisvės atėmimo bausmė.

Nenustačius nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinus nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, asmenybę charakterizuojančius duomenis, nuteistajam paskirta bausmė, kurti yra mažesnė, nei sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis, todėl pagrindo teigti, kad bausmė paskirta pažeidžiant įstatymus, nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes darytina išvada, jog paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra būtina bei pakankama pasiekti BK 41, 80 straipsniuose numatytus bausmės tikslus. Laikytina, kad nuosprendyje nuteistajam bausmė individualizuota tinkamai. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis darė keršydamas V. B. už šio anksčiau naudotą smurtą, nėra pagrįsta ir įrodyta jokiais objektyviais duomenimis, jo atsakomybės dėl padarytų nusikalstamų veikų nešalina ir nesudaro pagrindo paskirtą bausmę švelninti.

Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės teisingai subendrintos dalinio sudėjimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies taisykles prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę. Kadangi naujas nusikalstamas veikas K. Ž. padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė pagrįstai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bausmes iš dalies sudedant pagal BK 64 straipsnio 1 dalies 3 dalies taisykles, t. y. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, dalį. Prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus neatliktą bausmės dalį, paskirtą 2013-01-28 nuosprendžiu ir pakeistą 2013-10-25 nutartimi, tenkinti nuteistojo prašymą ir dar kartą įskaityti atliktą bausmę nuo 2014-01-10 iki nuosprendžio priėmimo nėra pagrindo.

Byloje taip pat ginčijamas civilinio ieškinio išsprendimo klausimas motyvuojant tuo, kad civilinėje byloje yra atliekamas tyrimas dėl tėvystės nustatymo, V. Ž. teigia nesąs K. Ž. biologinis tėvas, todėl teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Aukštesnysis teismas mano, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio atlyginimo klausimą, pažeidimų nepadarė ir pagrįstai turtinės žalos atlyginimą, nuteistajam K. Ž. neturint savarankiškų pajamų, subsidiariai priteisė iš jo tėvų – N. Ž. ir V. Ž..

Pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį atsakyti už padarytą žalą baudžiamojoje byloje gali kaltinamasis ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.276 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, rūpintojai, mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos), kuriems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Pažymima, kad jau pats nepilnamečio nusikalstama veika padarytos žalos faktas numato, kad tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai yra kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas. Jie gali būti atleisti nuo materialinės atsakomybės tik tokiu atveju, jei įrodo, kad jų kaltės nėra arba nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos metu jie nebuvo atsakingi už jo priežiūrą. Tokių aplinkybių, šalinančių K. Ž. tėvų atsakomybę, šioje byloje nenustatyta.

V. Ž. nurodyta aplinkybė, kad jis ginčija tėvystę ir šis klausimas yra nagrinėjamas civilinėje byloje, jo nuo pareigos atlyginti nepilnamečio sūnaus padarytą turtinę žalą neatleidžia. Duomenų, kad V. Ž. tėvystė būtų nuginčyta nusikalstamų veikų padarymo metu, byloje nėra, tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats V. Ž., todėl jis kartu su K. Ž. motina yra materialiai atsakingi už K. Ž. turtinės žalos padarymą ir jos atlyginimą nukentėjusiajam, tik K. Ž. neturint pakankamai lėšų šiai žalai atlyginti pačiam. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs tai, kad K. Ž. nedirba, savarankiškų pajamų ir turto neturi, dėl ko gali neturėti pakankamai pajamų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, turtinės žalos atlyginimą priteisė ir iš jo tėvų, kurie turi pareigą subsidiarios atsakomybės pagrindu atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą, padarytą nepilnamečio K. Ž. nusikalstamais veiksmais. Turtinės žalos dydis nustatytas remiantis nukentėjusiojo pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 25) bei jo paaiškinimais, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, taip pat atsižvelgiant į faktinę pavogtų daiktų vertę rinkoje. Pažymėdama, kad baudžiamojo proceso įstatymas nekelia reikalavimų įrodinėjant žalos dydį ieškininius reikalavimus pagrįsti tik rašytiniais įrodymais. Nors byloje nėra pateikti visi tiksliai turtinės žalos dydį patvirtinantys įrodymai, tačiau vertinant apylinkės teismo 3161 Lt priteistos sumos pagrįstumą, teisėjų kolegijos nuomone, ji nelaikytina aiškiai nepagrįsta ir atitinka protingumo kriterijus. Pagrobtų daiktų vertė laikytina reali ir nėra pagrindo manyti, jog ji yra padidinta, todėl mažinti civilinio ieškinio sumą aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog bausmių skyrimo taisyklės nepažeistos, bausmė subendrinta teisingai. Sprendžiant civilinio ieškinio atlyginimo klausimą procesinių pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

K. Ž. ir V. Ž. apeliacinius skundus atmesti.