- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-19
- Bylos Nr.
- I-387-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01694-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. Ž. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. atskirais laikotarpiais buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL). Pareiškėjo teigimu, palatos plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, pasivaikščiojimų kiemeliai per maži, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, teko būti kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis tuo metu nerūkė, naudojantis dušu taip pat trūko vietos, o palatose nebuvo viso būtino inventoriaus.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. Chirurgijos skyriaus 30 palatoje (15,45 m², 8 lovos).
Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigė, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.
Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Pabrėžė, kad LAVL nuteistiesiems suteikia pasivaikščiojimą gryname ore, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis.
Informavo, kad vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Tačiau patvirtino, kad ligoninėje palatos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas pagal nustatytus reikalavimus ir atitvertas 1,5 metro sienele.
Dėl pareiškėjo argumento, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis pabrėžė, kad LAVL iškabinti draudimai rūkyti, todėl sprendė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) nuostatų įgyvendinimu pasirūpino.
Rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktu, pažymėdama, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pabrėžė, jog teisės aktų nuostatos nenustato, jog duše turi būti įrengtos pertvaros.
Dėl pasivaikščiojimų paaiškino, kad laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir visiems asmenims suteikė galimybę pasivaikščioti gryname ore.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendrojo pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30 (15,45 m², 8 lovos) (b. l. 11, 16).
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą būnant LAVL pareiškėjas kildina iš to, kad palatose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas bei tai, kad pasivaikščiojimų kiemeliai per maži, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, kad teko būti kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis tuo metu nerūkė, kad sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kad naudojantis dušu taip pat trūko vietos, o palatose nebuvo viso būtino inventoriaus.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo (ginčo laikotarpiu) sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010),
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių.
Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas per trumpas, o patys pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži. Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pats kiemelių plotas nėra reglamentuotas teisės aktuose, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Dėl sanitarinio mazgo.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Dėl galimybės pasinaudoti dušu.
Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad, ne rečiau kaip kartą per savaitę, nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. HN 76:2010 68 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į paminėtas teisės aktų nuostatas spręstina, kad LAVL šių reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad dušų kabinos nėra izoliuotos. Pasisakant dėl šio argumento pažymėtina, kad nei HN 76:2010, nei Taisyklėse reikalavimo įrengti izoliuotas dušo kabinas nėra. Taigi, ir šie pareiškėjo argumentai nelaikytini pagrįstais.
Dėl inventoriaus kamerose.
Kaip teisingai atsakovės atstovė nurodė atsiliepime, Eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuota, kiek ir kokių baldų turi būti pataisos įstaigos patalpose, skirtose nuteistiesiems gyventi. Tačiau nagrinėjamu atveju taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737. Šios higienos normos 21 punkte (2013 m. kovo 21 d. akto reakcija, galiojanti nuo 2013 m. kovo 31 d.) nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir (arba) keičiamas. Byloje pateiktos palatos fotonuotraukos patvirtina atsakovės atstovės teiginį, kad ši palata yra minimaliai aprūpinta baldais.
Dėl buvimo su rūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad žalą patyrė, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė tvirtino, kad laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti.
Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimus (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų, tenka atsakovei. Pareiškėjas skunde teismui nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad visose bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Atsakovė neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Atsakovei neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad LAVL administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Dėl pareiškėjo laikymo palatoje kartu su kitais asmenimis.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad LAVL palatose buvo laikomas dar su keliais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². LAVL atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 m², yra 8 lovos. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuojamas vertinant vienam asmeniui tenkantį ploto reikalavimą (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13), todėl teismas atsižvelgs į tai, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 m², yra 8 lovos, buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, o minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 m², pareiškėjui nebuvo užtikrintas.
Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (10 dienų), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto, nesuteikė privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus LAVL neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–134 straipsniais teismas
nusprendė:
Pareiškėjo J. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. Ž. 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Kitą pareiškėjo J. Ž. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.