Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir R. Z. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. T. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalimi V. T. pripažintas recidyvistu.

R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie paskirtos bausmės, pridėti visa 2005-12-13 nuosprendžiu neatliktos bausmės dalis, 3 mėnesiai 5 dienos, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams 5 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. Z. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Z. ir V. T. nuteisti už tai, kad 2010-01-10 apie 5 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užsidėję veidus dengiančias kaukes, įsiveržė į D. B. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur grasindami bei panaudodami fizinį smurtą bute buvusių nukentėjusiųjų V. B., A. K., J. Z. ir S. J. atžvilgiu, t. y. V. T. laikant nukreipus į nukentėjusiuosius medžioklinį šautuvą, o R. Z. ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, panašų į pistoletą, V. T. pareikalavo pasakyti, kur yra pinigai ir pagrasino peršauti kojas, po to liepė J. Z. ir S. J. surišti diržu ir laidu V. B. ir A. K. rankas, o joms tai padarius, R. Z. kartu su V. T. liepė visiems nukentėjusiesiems eiti į vonios kambarį, kur R. Z. lipnia juosta surišo rankas J. Z. ir S. J., bei uždarė juos vonios kambaryje ir duris užrėmė stalu, ir taip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, bendrais veiksmais iš buto pagrobė nukentėjusiesiems V. B., A. K., J. Z. ir S. J. priklausančius daiktus, iš viso 26619 Lt vertės V. B. turto; iš viso 100 Lt vertės A. K. turto; iš viso 1070 Lt vertės J. Z. turto; iš viso 750 Lt vertės S. J. turto.

Be to, V. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą su šaudmenimis – savadarbį, lygiavamzdį, dvivamzdį, pramoninės gamybos TOZ-B modelio Nr., šešiolikto kalibro, tinkamą šaudyti medžioklinį šautuvą, priskiriamą D kategorijos šaunamiesiems ginklams, su 22 šešiolikto kalibro medžiokliniais šoviniais, kuriuos nuo įgijimo momento gabeno iki ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini)., ten juos neteisėtai laikė iki 2010-01-09, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2010-01-09, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2010-01-10 iki 5 val., automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai įgytą šaunamąjį ginklą su šaudmenimis gabeno iš ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), iki namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ten minėtą šaunamąjį ginklą su šaudmenimis realizavo, įvykdydamas plėšimą adresu: (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su R. Z.. Po įvykdyto apiplėšimo, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, šaunamąjį ginklą su šaudmenimis automobiliu „Audi 100“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir paslėpė, kol minėtą šaunamąjį ginklą su šaudmenimis tame name 2010 m. vasario 19 d. 10.05 val., atliekant namo apžiūrą, surado bei paėmė policijos pareigūnai.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis R. Z. ir nuteistųjų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras pašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų apeliacinius skundus, daro išvadą, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems tinkamas bausmes.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnį, kadangi, nuteistojo teigimu, jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, o nuteistasis V. T. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Tačiau kolegija tokius nuteistųjų R. Z. ir V. T. apeliacinių skundų reikalavimus nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei susipažinusi su nuteistųjų R. Z. ir V. T. apeliacinių skundų argumentais, sprendžia, kad byloje esančia medžiaga neabejotinai įrodyta, jog nuteistasis R. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o V. T. skirta tinkama bausmė.

Dėl nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo

Nuteistasis R. Z. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą bei, nuteistojo nuomone, padarytus proceso pažeidimus. R. Z. teigia, kad pareigūnai jį vertė prisipažinti, pažadėdami duoti narkotinių medžiagų, kad jam nebuvo suteikta teisė į gynybą, jog buvo daromas psichologinis spaudimas – parą laiko nedavė maisto, laikė užveržę antrankius ir liepė prisipažinti, kad jis kartu su V. T. padarė plėšimą, jog V. T. tikėti negalima, kadangi jis bendradarbiauja su pareigūnais ir kalėjimo administracijai pranešinėja, kurioje kameroje yra mobilusis telefonas ar internetas. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant R. Z. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. Z. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų, kito nuteistojo V. T. parodymus), paties nuteistojo R. Z. parodymus, kitus rašytinius įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Kartu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo R. Z. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kaip skunde nurodo nuteistasis, kad V. T. tikėti negalima, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje, nustatydamas R. Z. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, t. y., kad nuteistasis R. Z. panaudodamas šaunamąjį ginklą įvykdė plėšimą, patvirtina kito nuteistojo V. T. parodymai, duoti tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (3 t., 69, 70–73, 76–77, 80–81, 91–95, 96–97, 99–100 b. l., 5 t., 144–145 b. l.), kur jis parodė, kad R. Z. pasiūlė kartu įvykdyti apiplėšimą, o jis sutiko. Po to savo automobiliu „Audi 100“, ant kurio buvo užsidėjęs iš pažįstamo V. B. gautus kito automobilio valstybinius numerius, kartu su R. Z. nuvažiavo prie V. B. namų. Buvo pasiruošę kaukes, V. T. pasiėmė nupjautavamzdį šautuvą, o R. Z. padavė perdirbtą orinį pistoletą. R. Z. paskambino į duris, kurias atsidarė V. B.. Jie su R. Z. būdami su kaukėmis įsiveržė į butą, kuriame buvo V. B. ir jo draugas bei dvi merginos. Visus suvarę į svetainę, pradėjo rinkti daiktus.

Šiuos V. T. parodymus patvirtina nukentėjusiųjų A. J. (5 t., 48 b. l.), A. K. (5 t., 97 b. l.) ir V. B. (5 t., 143–144 b. l.) parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jie parodė, kad į V. B. namus įsiveržė du kaukėti vyrai su ginklais ir liepė atiduoti viską, ką turi; liudytojo V. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (5 t., 49 b. l.), kur jis patvirtino, kad V. T. paprašytas davė jam savo buvusio automobilio valstybinius ženklus; civilinės ieškovės A. Č.-L.parodymai, duoti apylinkės teismo tiesiamojo posėdžio metu (5 t., 77 b. l.), kur ji parodė, kad 2010 m. sausio mėnesį pas ją į namus atvažiavo V. T., kuris atvežė jai daiktus ir paprašė juos parduoti, jis atnešė televizorių, DVD grotuvą, kompiuterį fotoaparatą, telefoną. Po kelių dienų V. T. vėl buvo atvažiavęs, o kartu su juo buvo R. Z..

Be to, šiuos V. T., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2010-04-07 ir 2010-04-08 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolai, iš kurių turinio matyti, kad V. B. atpažino nusikaltimo metu iš buto pagrobtus savo daiktus: fotoaparatą „Fujifilm Finepix“, dvi poras sportinių batelių „Adidas“, sportinius batelius „Puma“, SCART jungtį, radijo aparatūros jungimo laidą, DVD grotuvą „Philips“, DVD grotuvą „LG“, mediacentrą „Rapsody“ su dėklu, sportinį krepšį „Adidas“, nuotolinio valdymo pultelį nuo skystųjų kristalų televizoriaus „LG“, skystųjų kristalų televizorių „LG“, 29 vnt. DVD diskų dvejose dėžutėse ir voke, lygintuvą „ETA“, dėžutę fejerverkų, kvepalų buteliukus „Ferrari“ ir „Umbro“, nešiojamąjį kompiuterį „Fujitsu Siemens“ su dėklu, kurie buvo paimti kratų pas kaltinamąjį R. Z. (2 t., 138–150 b. l.), liudytoją D. K.; A. Č., A. G., V. R. ir R. B. daiktų, dokumentų pateikimo protokolai (1 t., 44–45, 46–48, 49–51, 52–54, 55–56, 57–58, 59–61, 62–64, 65–67, 68–71, 72–75 b. l.); 2010-05-26 asmens parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius protokolai, iš kurių turinio matyti, kad nukentėjusioji J. Z. iš jai pateiktų 5 balso garso įrašų atpažino R. Z. ir V. T. balsus, kaip užpuolikų, o nukentėjusioji S. J. iš jai pateiktų 5 balso garso įrašų atpažino V. T. balsą (1 t., 147, 148 b. l.).

Be kita ko, pats nuteistasis R. Z. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 181–183) savo kaltę pripažino ir pakankamai išsamiai nurodė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir nors vėliau šiuos savo parodymus paneigė, tvirtindamas, kad pareigūnai jį vertė prisipažinti pažadėdami duoti narkotinių medžiagų, ką, apelianto teigimu, ir padarė, jog buvo daromas psichologinis spaudimas – parą laiko nedavė maisto, laikė užveržę antrankius ir liepė prisipažinti, kad jis kartu su V. T. padarė plėšimą, kad jis neatlaikė fizinių kančių ir tyrėjui papasakojo taip, kaip liepė kriminalistai, tačiau ir tai, net be anksčiau išnagrinėtų duomenų, paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja Šiaulių apskrities Šiaulių r. PK KPS tyrėja L. L., kuri parodė (5 t., 147 b. l.), kad ji atliko R. Z. apklausą, kurios metu jis savo noru davė parodymus ir niekieno neverčiamas aiškino visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Taip pat parodė, kad R. Z. ji apklausinėjo viena, niekas jokio nei fizinio nei psichologinio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, įtariamuoju R. Z. buvo apklaustas anksčiau nei V. T., todėl niekas kitas negalėjo žinoti visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, kad R. Z. būtų buvęs apsvaigęs, nepastebėjo.

Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadai, kad R. Z., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. T., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, kartu su V. T. užsidėję veidus dengiančias kaukes, įsiveržė į D. B. priklausantį butą, ten grasindami bei panaudodami fizinį smurtą bute buvusių nukentėjusiųjų V. B., A. K., J. Z. ir S. J. atžvilgiu, t. y. V. T. laikant nukreipus į nukentėjusiuosius medžioklinį šautuvą, o R. Z. ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, panašų į pistoletą, V. T. pareikalavo pasakyti, kur yra pinigai ir pagrasino peršauti kojas, po to liepė J. Z. ir S. J. surišti diržu ir laidu V. B. ir A. K. rankas, o joms tai padarius, R. Z. kartu su V. T. liepė visiems nukentėjusiesiems eiti į vonios kambarį, ten R. Z. lipnia juosta surišo rankas J. Z. ir S. J. bei uždarė juos vonios kambaryje, ir duris užrėmė stalu, ir taip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, bendrais veiksmais iš buto pagrobė nukentėjusiesiems V. B., A. K., J. Z. ir S. J. priklausančius daiktus.

Ir nors nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde prašo iškviesti ir apklausti jo kaimyną Žaną, asmenį, iškvietusį policijos ekipažą, policininkus, kurie buvo atvykę pagal iškvietimą ir ištraukė V. T. automobilį iš pusnies bei teigia, kad V. T. tikėti negalima, kadangi jis bendradarbiauja su pareigūnais ir kalėjimo administracija, tačiau kolegija, remdamasi anksčiau ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, pažymi, kad nuteistojo V. T. parodymai, duoti viso proceso eigoje, buvo iš esmės nuoseklūs ir tapatūs (3 t., 69, 70–73, 76–77, 80–81, 91–95, 96–97, 99–100 b. l., 5 t., 144–145 b. l.), kurie, be kita ko, atitinka tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. Z. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistojo R. Z. teiginiais.

Be to, nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė į gynybą bei, kad buvo daromas psichologinis spaudimas – parą laiko nedavė maisto, laikė užveržę antrankius ir liepė prisipažinti, tačiau motyvų, patvirtinančių šiuos jo deklaratyvius teiginius nenurodė. Byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto atžvilgiu būtų buvęs naudotas psichinis, fizinis smurtas ar padaryti kokie tai proceso pažeidimai. Todėl tokie nuteistojo argumentai laikytini deklaratyviais ir prieštaraujančiais byloje esančiai medžiagai. Nuteistasis R. Z. nurodė, kad kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą prašydamas susipažinti su bylos medžiaga ir teismo protokolu, bet tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Kolegija pripažino, kad ši skundo dalis pasitvirtino, todėl nuteistajam R. Z. buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir protokolais apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Susipažinęs su bylos medžiaga ir protokolais, apeliantas naujų reikalavimų ir prašymų nepateikė.

Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad apeliantas betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, atitinkamai numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnį, kaip to prašo nuteistasis R. Z., nėra pagrindo.

Išdėstytų duomenų pagrindu, kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo V. T. apeliacinio skundo

Nuteistasis V. T. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, skundu prašo sušvelninti jam skirtas bausmes, t. y. prašo skirti jam mažesnio dydžio bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamą teismo sprendimą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes pažeidė šiuos baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. T. bausmes, atsižvelgė į tai, kad pastarasis veikdamas tiesioginės tyčios forma padarė dvi nusikalstamas veikas – apysunkį ir sunkų nusikaltimus, jog nusikalto būdamas praeityje teistas, teistumui neišnykus, Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas, kad nusikalto praėjus trumpam laiko tarpui po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai.

Nuteistojo V. T. atsakomybe lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pripažino tą aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarė bendrininkų grupėje.

Nors apeliantas V. T. skunde ir nurodo, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad V. T. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams – savo dydžiu mažesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis 6 metai), už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams – savo dydžiu taip pat mažesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), dėl to šios bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad teismas neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, faktinių bylos aplinkybių, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, to, kad jis aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, atmestini. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas vis dėlto įvertino šias aplinkybes, ir pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodo, kokia dar aplinkybė galėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia, o tik deklaratyviai teigia, kad teismas neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors pats nenurodo, kokios tai aplinkybės.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kuriuose jis dėsto savo versiją dėl nukentėjusiojo V. B. dalyvavimo nusikalstamose veikose, t. y., kad V. B. pasiūlė jam už 10000 Lt atlygį apiplėšti jo paties butą, kad jis galėtų gauti draudimo išmoką, jog perdavė jam kuprinę, kurioje buvo dvivamzdis nupjautavamzdis medžioklinis šautuvas, du ar trys medžiokliniai šoviniai ir dar vienas pistoletas, davė 7000 Lt ir kiti, atmestini kaip nepagrįsti. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2010-07-13 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą V. B. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje (1 t., 6–7 b. l.), matyti, kad šiame nutarime buvo išnagrinėtos V. T. nurodytos aplinkybės dėl V. B. prisidėjimo prie aptariamų nusikalstamų veikų, ir jos šiuo nutarimu buvo paneigtos. Pastebėtina, kad šio nutarimo nuorašas buvo išsiųstas ir V. T. (1 t., 9 b. l.), tačiau jis šio nutarimo neskundė. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija šią apelianto versiją vertina kaip jo siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad nusikaltimo įvykdymo metu prieš nukentėjusiuosius realaus smurto panaudota nebuvo, jog nei vienas iš nukentėjusiųjų nepareiškė ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad šaunamųjų ginklų panaudojimas buvo tik psichologinio pobūdžio, nesiekiant realiai jų panaudoti, atmestini. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas V. T. laikė nukreipęs šautuvą į nukentėjusiuosius, o R. Z. ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, panašų į pistoletą, ir reikalavo pasakyti, kur yra pinigai. Iš paminėto bei byloje nustatytų aplinkybių seka, kad nuteistųjų veiksmai buvo ne kas kita, kaip šaunamojo ginklo panaudojimas, nes prieš įsibraudami į nukentėjusiojo V. B. butą, abu kaltinamieji buvo susitarę ir žinojo, kad plėšimo metu bus grasinama aukščiau paminėtais ginklais. Todėl tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu nebuvo panaudota fizinė jėga, esant duomenų, kad ginklai buvo naudojami kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė, nėra ta aplinkybė, dėl kurios būtų galima mažinti apylinkės teismo nuteistajam skirtų laisvės atėmimo bausmių dydžius.

Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kurie susiję su jam skirtų bausmių dydžiais, ir kurie, nuteistojo manymu, sudaro pagrindą skirti jam švelnesnes bausmes, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, neduoda teisinio pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę. O tai, jog nuteistasis visgi mano, kad jam turėjo būti skirtos švelnesnės, nei skundžiamo nuosprendžiu skirtos bausmės, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda teisinio pagrindo mažinti jam pirmosios instancijos teismo skirtų bausmių dydžių. Tuo pačiu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Todėl tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais. Ir nors nuteistasis skunde nurodo, kad jis suprato netinkamai pasielgęs ir ateityje žada nebedaryti tokių klaidų, nori susitvarkyti asmeninį gyvenimą, kad jo pagalba reikalinga senyvai ir ligotai močiutei, taip pat neduoda pakankamo pagrindo švelninti jam paskirtų bausmių, nes tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo šeimos padėtį ir negali pakankamai pasirūpinti jai artimais žmonėmis – močiute, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistųjų R. Z. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti.