Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-17 · Administracinė byla Nr. A-556-735-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-17
Bylos Nr.
A-556-735-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Evaldas Dūdonis
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 – 735/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Evaldui Dūdoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3-12) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. S-45(7-330/2008) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-284.

Pareiškėjas nurodė, kad atikusi patikrinimą Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) surašė 2008 m. liepos 31 d. patikrinimo aktą, kuriame buvo priskaičiuota ir į atitinkamus biudžetus nurodyta sumokėti: 159 387 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 12 222,64 Lt PVM delspinigių, 145 286 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 28 638,81 Lt GPM delspinigių, 1 053 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijos daliai ir 527 Lt šio mokesčio delspinigių, 869 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt šio mokesčio delspinigių. Tvirtindama patikrinimo akto išvadas, Inspekcija iš dalies atsižvelgė į pateiktas pastabas ir vietoj anksčiau nurodytų mokesčių ir delspinigių sumų 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu į biudžetą nurodė sumokėti: 67 862 Lt PVM ir 4 401 Lt PVM delspinigių; 141 014 Lt GPM ir 27 861 Lt GPM delspinigių; 1 053 Lt VSD bazinei pensijos daliai ir 527 Lt šio mokesčio delspinigių; 869 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt šio mokesčio delspinigių. Taip pat paskyrė 6 786 Lt PVM baudą ir 14 101 Lt GPM baudą. VMI prie FM 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 68-284 patvirtino Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-383. Mokestinių ginčų komisija 2009 m. vasario 20 d. sprendimu patvirtino VMI prie FM 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-284. Pareiškėjo manymu, tiek Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimas, tiek VMI prie FM 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti. Paaiškino, kad pagrindinė sąlyga, kuri nulėmė, jog Inspekcija patikrinimo akte priskaičiavo mokesčius ir sankcijas, buvo ta, kad žemės sklypų pardavimo ir dovanojimo sandorius, atliktus nuo 2005-12-02 iki 2006-10-06 (toliau – ir ginčijamas laikotarpis), tiek Inspekcija, tiek Mokestinių ginčų komisija pripažino turinčiais individualios veiklos požymių. Pareiškėjas paaiškino, kad visus žemės sklypus, kuriuos jis pardavė ir dovanojo ginčijamu laikotarpiu, įsigijo iš paskolų ar nuosavų lėšų iki ginčijamo laikotarpio pradžios ir nė vienas sklypas, kuris būtų parduotas ar dovanotas, nebuvo įsigytas iš gautų pajamų už parduotus sklypus. Todėl, pareiškėjo manymu, GPM įstatymo apibrėžtas ir mokestinių ginčų praktikoje susiformavęs veiklos tęstinumo kriterijus šiuo atveju netenkinamas. Pareiškėjas pažymėjo, kad, norint turto pardavimo sandorius pripažinti individualia veikla, turi būti nustatyta sudaromų sandorių sistema, kai gyventojas pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą. VMI prie FM nurodė, kad tokiam vertinimui jai pakanka vien nekilnojamo turto įsigijimo fakto, kuris jau iš karto nulemia pajamų gavimą iš jo vėlesnio pardavimo, ir visiškai nebūtinas sandorių pasikartojamumas, kai naujiems sandoriams naudojamos prieš tai buvusio sandorio pajamos (nebūtinai pelnas). Pareiškėjo manymu, VMI ir Mokestinių ginčų komisijai taikant tokius subjektyvius ir jai vienai priimtinus veiklos apibrėžimo kriterijus, nebelieka skirtumo tarp sąvokų „investicija“ ir „komercinė veikla“. Versliškumo požymio nenustato GPM įstatymo nuostatos, o siekis, reikalui esant, turimą turtą parduoti kuo brangiau, turėtų būti laikomas protingo žmogaus siekiu iš turto pardavimo sandorio gauti kuo didesnę naudą, tačiau negali būti laikoma priežastimi atsitiktinį nekilnojamojo turto pardavimo sandorį pripažinti individualia veikla. VMI prie FM ir Mokestinių ginčų komisija, siekdama nustatyti PVM ir GPM bazę, patikrinimo metu nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalį. Dovanojimo sandoriai buvo realūs, todėl mokesčių administratorius padarė subjektyvią ir nepagrįstą išvadą, kad žemės sklypų dovanojimo sandoriai iškreipė turto pardavimo pajamų nustatymo aplinkybes. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal 2003 m. rugsėjo 3 d. sudarytą paskolos sutartį iš savo motinos O. S. pasiskolino 48 000 Lt žemės sklypams įsigyti. Sutarties 3.6 punkte nustatyta, kad paskola yra laikoma grąžinta, kai paskolos gavėjas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumoka visus jam pagal sutartį mokėti tenkančius mokėjimus arba perleidžia paskolos davėjui atitinkamą paskolos gavėjo už gautą paskolą įsigyto žemės sklypo dalį. Pagal sutartį paskolą grąžinti buvo numatyta iki 2006 m. gruodžio 31 d. Už gautą paskolą už 23 000 Lt buvo įsigytas 0,55 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo suformuoti 4 žemės sklypai (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo suformuoti 3 žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Siekiant įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, 2006 m. pavasarį buvo sutarta, kad pareiškėjo motinai O. S. bus perleisti 3 žemės sklypai. Pareiškėjo manymu, remiantis pastarąja sutarties sąlyga, jis paskolos davėjai turėjo perleisti ne sklypo dalį, kuri būtų verta 48 000 Lt jos perdavimo metu, o tą dalį, kuri buvo nupirkta už šią sumą. Skunde VMI prie FM buvo atskleistas paskolos sutarties turinys, tačiau nepridėta pati sutartis, todėl VMI prie FM privalėjo pareikalauti pateikti šią sutartį, kaip tai nustatyta MAĮ. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį. Pareiškėjas nesutiko ir su mokesčių administratoriaus sudaryta sklypų (duomenys neskelbtini), kainų palyginimo lentele. Paaiškino, kad keturi sklypai (duomenys neskelbtini), buvo suformuoti padalijus vieną 0,55 ha žemės sklypą, įsigytą 2003 m. gegužės 28 d. Vieną sklypą padalijus dar į keturias dalis, jų individualūs požymiai, o kartu ir vertės, dar labiau išsiskiria. 2005-2006 m. nustatytos faktinės atskirų sklypų pardavimo (dovanojimo) sandorių kainos atitiko realias sklypų vertes pagal faktinę (fizinę) jų padėtį, turto vertintojo (UAB „Robinta“) tik 2008 m. liepos 9 d. nustatyta ne viso, o tik 40 procentų (0,2246 ha iš 0,55 ha) pradinio sklypo ploto vertė, negali būti objektyvus ir protingas pagrindas skaičiuoti pardavimo pajamas ir nustatyti pareiškėjo prievoles biudžetui, kaip to reikalauja MAĮ 70 straipsnis. Sprendimą taikyti MAĮ 70 straipsnį Inspekcija motyvavo tuo, kad faktinės sklypų (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos yra gerokai mažesnės už nustatytas valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras), ir rėmėsi nustatytomis UAB „Robinta“ turto vertėmis, kurios didesnės ir už VĮ Registrų centro nustatytas vertes. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius negalėjo remtis turto vertės nustatymo ataskaitomis (toliau – ir Ataskaitos), nes jų 1.9 punkte nurodyta, kad Ataskaitose nustatyta turto vertė vertinimo dieną (Turto vertės nustatymo pažyma surašyta 2008-07-09, faktinė turto apžiūrėjimo diena – 2008-07-01), todėl, pareiškėjo nuomone, ji negali būti laikoma korektiška verte kitam tikslui, kita data ar kitame kontekste. Norint nustatyti tikrąją rinkos kainą 2005-12-30 po 2,5 metų, t. y. 2008-07-09, turto vertintojas galėjo ir turėjo remtis tik įvykusių sandorių duomenimis, o ne numatomais parduoti objektais. Pareiškėjo manymu, nebūdamas nė viena iš vertinimo sutarties šalių, neturėjo pagrindo ataskaitos ginčyti teismine tvarka, tuo labiau, kad su ja susipažino tik Inspekcijai patvirtinus patikrinimo akto išvadas, kai ataskaitų kopijos buvo pateiktos kaip sprendimo priedai. Nei Inspekcija, nei VMI prie FM, priimdama sprendimus dėl mokestinių prievolių, negali remtis dokumentais, kurie kelia rimtų abejonių dėl juose pateiktų duomenų objektyvumo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patikrinimo akte Inspekcija nurodė, jog 2005-2006 m. pareiškėjas pažeidė VSD įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, nes, vykdydamas prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą, neatskaitė ir į biudžetą nemokėjo socialinio draudimo įmokų pagrindinei (bazinei) pensijos daliai ir papildomai pensijos daliai. Priežastis VSD įmokoms skaičiuoti patikrinimo akte buvo įvardyta pareiškėjo vykdyta individuali veikla, kurios jis nevykdė, todėl sprendimas patikrinimo metu skaičiuoti VSD įmokas pagrindinei (bazinei) ir papildomai pensijoms gauti bei šių įmokų delspinigius nepagrįstas ir naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 78-82) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu nagrinėtų sandorių sudarymas per trumpą laiko tarpą, dokumentuose fiksuojant kintamą žemės sklypų vertę, leidžia teigti, kad Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, veikdamas kartu su sutuoktine D. S., motina O. S., seserimis D. B. ir A. S., būdami iš anksto susitarę, pasinaudodami nesąžiningai sudarytais sandoriais, vadovaudamiesi GPM įstatymo nuostatomis, siekė mokestinės naudos norėdami padidinti žemės sklypų vertę ir išvengti mokestinės prievolės. Minėtų aplinkybių buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju Inspekcija pagrįstai atkūrė dėl dovanojimo sandorių sukurtas aplinkybes ir įrodė, jog dovanojimo sandoriai buvo sudaryti, jog būtų įteisinta didesnė žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kaina ir vėliau parduodant minėtus žemės sklypus jų įsigijimo kaina būtų laikoma dovanojimo sutartyse šalių nurodyta žemės sklypų kaina, o gautos pajamos nebūtų apmokestintos kaip individualios veiklos pajamos ir neatsirastų prievolė mokėti PVM. Atsakovas nurodė, kad turinio viršenybės prieš formą principo taikymą šioje byloje įtvirtina per trumpą laiko tarpą įvykusių sandorių daugetas ir kitos faktinės aplinkybės, t. y. pareiškėjas du žemės sklypus Vaišvydavoje nusipirko, jo teigimu, už savo, mamos ir seserų bendrus pinigus. Vėliau pakeitė šių sklypų paskirtį ir padalijo juos į septynis sklypus. Tris žemės sklypus dovanojimo sutartimis perleido savo artimiesiems, t. y. sutuoktinei ir mamai. Atsakovo manymu, dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų siekiant gauti mokestinės naudos, todėl Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką ir atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Mokestinės naudos gavusiu pagrįstai pripažintas pareiškėjas, kuris iniciavo ir vykdė pardavimo sandorius, siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo nuo gautų pajamų, todėl prievolė mokėti GPM pagrįstai nustatyta pareiškėjui. Atsakovas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnį ir padarė išvadą, kad pagal paskolos sutartį paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tik tokios pat rūšies ir kokybės turtą, kurį paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui. Todėl minėtos paskolos vykdymas pareiškėjui (paskolos gavėjui) grąžinant motinai O. S. (paskolos davėjai) skolą ne paskolintais 48 000 Lt, o dovanojant, t. y. perleidžiant neatlygintinai, žemės sklypus prieštarauja paskolos sutarties sampratai, įtvirtintai įstatyme. Atsakovas pažymėjo, kad paskolos sutartis nebuvo pateikta mokesčių administratoriui atliekant patikrinimą, apie ją nebuvo minima pareiškėjo teiktose 2008-08-29 pastabose dėl Inspekcijos 2008-07-31 patikrinimo akto Nr. AU16-34, taip pat minėta sutartis nebuvo pateikta atsakovui. Todėl atsakovo manymu, jei minėta 2008-09-03 paskolos sutartis iš tiesų būtų sudaryta, vienas žemės sklypas padengtų visą paskolos sumą. Pareiškėjas žemės sklypus motinai dovanojo, o ne įformino jų perdavimą kaip paskolos grąžinimą, todėl teiginys, kad sklypai dovanojimo sandoriais buvo grąžinti motinai kaip paskola, atmestinas ir laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija. Atsakovas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2,38 karto pigiau, nei nustatyta vidutinė rinkos vertė, o sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), - 4,96 karto pigiau. Mokesčių administratorius, suabejojęs žemės sklypų kainų realumu, kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus dėl tikrosios žemės sklypų vertės nustatymo juos parduodant. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, įformindamas anksčiau minėtus pardavimo sandorius, nekilnojamojo turto apmokestinamąją vertę dirbtinai sumažino, siekdamas mokestinės naudos, tai yra sumažinti mokėtiną į biudžetą GPM ir PVM. UAB „Robinta“ turto vertės nustatymo ataskaitos yra parengtos nepriklausomos turto vertintojos, jos atitinka Turto ir verslo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimus ir turi juridinę galią, todėl laikytinos teisingomis, kol yra nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti mokesčių administratoriaus pateiktas turto vertinimo ataskaitas, turėjo pateikti lygiagrečius įrodymus, pagrindžiančius žemės sklypų pardavimo vertę, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Atsakovas pažymėjo, kad buvo padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas 2005–2006 metais vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, nes jo vykdytai veiklai (nekilnojamojo turto pirkimui ir pardavimui) yra būdingi visi individualios veiklos požymiai: savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas ir tęstinumas. Iki 2005-11-30 pareiškėjo sudaryti turto pardavimo sandoriai patikrinimo metu nebuvo vertinami kaip individuali veikla ir iš jų pardavimo gautos pajamos nepriskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo individualios veiklos pajamoms priskirtos pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą nuo 2005-12-02 iki 2006-10-06, t. y. pajamos, gautos pardavus 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Vertinant individualios veiklos vykdymą pagal komerciškumo požymį, pajamų ar ekonominės naudos siekimas nereiškia, kad visais atvejais turi būti gautas pelnas. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga. Bet kokia individuali veikla, kuria siekiama ekonominės naudos, gali nepasiteisinti, atskiri sandoriai gali būti ir nepelningi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad 2005–2006 metais jis darė investicijas į žemės sklypus, tačiau niekada nesiekė naudos iš prekybos jais. Tai patvirtina, kad pareiškėjas įsigijo daug žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir ėmėsi aktyvių veiksmų – pakeitė jų paskirtį ir dalį jų pardavė kaip statyboms skirtus, o ne žemės ūkio paskirties sklypus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad parduotus ir dovanotus žemės sklypus įsigijo iš paskolų ar nuosavų lėšų, yra pakankamas pagrindas konstatuoti nekilnojamojo turto pardavimo veiklos 2005–2006 metais komerciškumo (versliškumo) požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijos posėdyje patikslino skundo reikalavimus ir nurodė, kad neginčija mokesčių administratoriaus išvados, jog žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo veikla laikytina jo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo individualia veikla. Tačiau skunde teismui pareiškėjas iš esmės jau nesutinka, kad vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą. Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo vykdytiems nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandoriams būdingi visi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyti individualią veiklą apibūdinantys požymiai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas, 2005-2006 metais pirkdamas ir parduodamas nekilnojamąjį turtą, vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą ir jo gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pagrįstai priskirtos prie individualios veiklos pajamų ir pagrįstai perskaičiuota minėto laikotarpio mokėtina GPM suma.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 85-90) prašė skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 107-119) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2005-12-02 iki 2006-10-06 apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų teisingumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-250/2008, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, apmokestinamajam laikotarpiui aktualios GPM įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 punktu, LR finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos 5.1 punktu, GPM įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu, MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, sudarydamas dovanojimo sandorius su artimais giminaičiais, iš tikrųjų siekė jais nuslėpti mokestinę naudą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir, neatsižvelgęs į jo sudarytas dovanojimo sutartis, pajamas, gautas iš žemės sklypų pardavimo, pripažino pareiškėjo pajamomis. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 153 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas prie skundo argumentų nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, centrinis mokesčių administratorius tokiam mokesčių mokėtojui turėtų suteikti 15 dienų terminą pašalinti tokius trūkumus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie paskolos sutartį nenurodė nė viename procesiniame dokumente, o tai, kad skunde VMI prie FM perteikė paskolos sutarties turinį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog apie tokį dokumento buvimą informavo mokesčių administratorių. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog sklypai dovanojimo sandoriais buvo grąžinti motinai kaip 48 000 Lt paskola, atmestinas, nes iš sudarytų sandorių sekos matyti, kad paskolos sugrąžinimas nekilnojamuoju turtu taip pat neatitinka paskolos sutarties esmei. Pareiškėjas, įformindamas anksčiau minėtus sandorius, siekė dirbtinai sumažinti nekilnojamojo turto vertę ir taip išvengti mokėtino į biudžetą GPM ir PVM. Teismas konstatavo, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo apmokestinamos pajamos, nuo kurių apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, apskaičiuotos teisingai, nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad buvo taikytas ne tas MAĮ straipsnis. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Robinta“ surašyta turto vertinimo ataskaita būtų nuginčyta, pareiškėjas taip pat nepateikė kitos turto vertinimo ataskaitos, kuri paneigtų UAB „Robinta“ atlikto turto vertinimo išvadas, todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ja vadovavosi apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinus mokesčius (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1, 3 d.). Teismas, išanalizavęs pareiškėjo žemės sklypų įsigijimo bei pardavimo aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, jog turtas buvo įsigytas kitais, o ne komerciniais tikslais. Pareiškėjas iš esmės siekė tiesioginės ekonominės naudos ir komercinių tikslų – suformuoti komerciškai patrauklius žemės sklypus ir juos realizuoti kuo palankesnėmis sąlygomis bei per trumpiausią laiko tarpą. Visa tai patvirtina, kad byloje aptariamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas siekiant gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, o tai atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą vieną iš individualios veiklos požymių – versliškumą arba komerciškumą. Minėto požymio buvimo nenuginčija ir pareiškėjo skundo argumentas, kad jis pinigus skolinosi iš mamos. Teismas pažymėjo, kad ši nurodyta aplinkybė objektyviai negali paneigti versliškumo ar komerciškumo požymio, kadangi veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti finansuojama tiek nuosavomis, tiek ir skolintomis lėšomis. Pagal GPM įstatymą savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veikla iš tiesų buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė jam. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims, nebuvo niekieno samdomas ir pan.). Pareiškėjas, 2005–2006 metais sudarydamas nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, dengė patirtas išlaidas, t. y. veiklą vykdė savarankiškai. Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006). Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaromi tęstinį laikotarpį, t. y. sistemingai, ir jiems nebūdingas atsitiktinumas, be to, pareiškėjo veikla buvo savarankiška. Tokia pareiškėjo veikla atitinka visus GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos individualios veiklos požymius. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą GPM ir PVM, VSD įmokas bei baudas ir delspinigius. Mokestinių ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 123-129) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. S-45(7-330/2008); panaikinti VMI prie FM 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-284; panaikinti Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-383; panaikinti Inspekcijos 2008 m. liepos 31 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-34; įpareigoti Inspekciją pareiškėjui grąžinti 323 389 Lt pridėtinės vertės permokos likutį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visi nagrinėjamu atveju atlikti nekilnojamojo turto dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandoriai yra patvirtinti notarine tvarka. LVAT vertindamas šią aplinkybę yra pažymėjęs - „Savo forma 2005 m. gegužės 25 d. notarine tvarka patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis turi visus juridinę galią atitinkančio dokumento rekvizitus. Todėl norint taikyti turinio viršenybės prieš formą principą būtina nustatyti, kad toks sandoris neįvyko, arba buvo sudarytas kitomis sąlygomis, nei nurodyta pačiame sandoryje“. Mokesčių administratorius turėjo pateikti pakankamai neginčijamų įrodymų, kuriais pagrįstų turinio viršenybės prieš formą principo taikymą apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, t. y. įrodyti, kad vienintelis aptariamų nekilnojamojo turto sandorių sudarymo tikslas buvo gauti mokestinės naudos ateityje.

2. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent pareiškėjui būtų sumokėta sklypų pirkimo-pardavimo kaina, ar kad ją būtų perdavę šių sklypų pardavėjai. Todėl nebeaišku, kokią mokestinę naudą galėjo gauti pareiškėjas - jis ne tik negavo pajamų, tačiau dar ir buvo priverstas sumokėti mokesčių administratoriaus priskaičiuotus mokesčius, t. y. patyrė akivaizdų nuostolį.

3. Mokesčių administratorius neištyrė visų ginčo ir šių sandorių sudarymo aplinkybių, kadangi nekvietė pateikti sklypų pardavėjų, t. y. D. B., A. S. ir O. S., paaiškinimų dėl tolimesnių sklypų perleidimo sandorių esmės ir priežasčių. Visiškai nepagrįstas Valstybinės mokesčių inspekcijos teiginys, kad minėtų asmenų paaiškinimai neva būtų neobjektyvūs, kadangi pareiškėjas su jais susijęs artimais giminystės ryšiais. Tai subjektyvus ir išankstinis įrodymų vertinimas.

4. Visiškai nepagrįstas Mokestinių ginčų komisijos argumentas, jog paskolos grąžinimas perleidžiant nekilnojamąjį turtą neatitinka paskolos sutarties sampratos (CK 6.870 str. 1 d.). Civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kad nedraudžiama“, tame tarpe pripažįstami ir tie susitarimai kurių CK nereglamentuoja, taip pat mišrūs susitarimai, įskaitant susitarimus dėl prievolių pabaigos būdo. Pažymėtina, kad CK nėra įtvirtinta imperatyvaus draudimo grąžinti paskolą perleidžiant nekilnojamąjį turtą. Paskolos pinigai laikomi paskolos gavėjo nuosavybe, todėl tai negali paneigti fakto, jog O. S. galėjo skirti papildomų asmeninių lėšų žemės sklypų įsigijimui. Kita vertus, ta aplinkybė, jog pareiškėjas atliko tarpininko vaidmenį minėtų sklypų perleidimo atveju, t. y. padėjo savo artimiesiems sėkmingai įgyvendinti pirkimo-pardavimo sutartis, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kad neva pareiškėjas yra tikrasis žemės sklypų pardavėjas.

5. CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta išimtinė savininko teisė valdyti ir disponuoti daiktu savo nuožiūra. Vadinasi, nuo dovanojimo sandorių sudarymo momento pareiškėjas neturėjo jokių teisinių galimybių kontroliuoti tolimesnės šių žemės sklypų civilinės apyvartos. Todėl negali būti pagrįstas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymas tuo pagrindu, jog dovanojimo sandoriai sudaryti formaliai, kadangi apdovanotieji žemės sklypais nesinaudojo, o per trumpą laiką pardavė.

6. Nei civilinės, nei mokesčių teisės normos nedraudžia savininkui parduoti daikto žemesne nei rinkos kaina, ar nenustato minimalios tam tikro daikto pirkimo-pardavimo kainos. Priešingas teisės normų aiškinimas akivaizdžiai pažeistų konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą (Konstitucijos 23 str. 1 d.). Toks teisinis reguliavimas prieštarautų laisvos rinkos ir laisvos ekonomikos principams, kurie laikytini vienais iš sudėtinių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Taigi MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju galėtu būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtu įrodyta, kad pareiškėjas už parduotus žemės sklypus gavo mažesne ar didesne kaina, nei ta, kuri nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse.

7. Mokestinių ginčų komisija, tiek teismas konstatavo, jog minimų sandorių įvertinimui taikytina teisės norma yra ne MAĮ 70 straipsnio 1 dalis, bet MAĮ 69 straipsnio 1 dalis. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, kadangi šių taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės parengtos vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir kitais teisės aktais. Šios aplinkybės neįvertino Mokestinių ginčų komisija ir teismas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog netinkamas materialinės teisės normos taikymas nelėmė neteisingo sprendimo byloje priėmimo. Pažymėtina ir tai, kad GPM apmokestinamoji vertė negalėjo būti nustatinėjama ir remiantis VMI prie FM viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231 patvirtinta Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus sprendimu metodika, kadangi ši metodika taikoma tik PVM mokesčio apskaičiavimui (Metodikos 1-2 p.). Tai reiškia, kad Metodikos 11.1 punkte numatytas rinkos kainos nustatymo šaltinis - turto vertintojų išvados, šioje bylos dalyje, t. y. dėl GPM mokesčio apmokestinamos vertės, neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus ir negali būti taikomos.

8. Negali būti laikoma patikimu VĮ Registrų centro nurodytos sklypo rinkos vertė ir sandorio pardavimo kainos palyginimas, kadangi iš mokesčių administratoriaus sprendimų nėra aišku, kada VĮ Registrų centras buvo atliktas šių nekilnojamųjų daiktų vertinimas. Taip pat nėra korektiškas sklypų lyginimas su sandoriu, kuris buvo sudarytas praėjus 10 mėnesių nuo minimų sandorių, kadangi per šį terminą rinkos kainos galėjo smarkiai pasikeisti dėl mikroekonominių ir makroekonominių veiksnių. Be to, ginčą nagrinėjantys subjektai nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl žemės sklypų pardavimo kainos pagrįstumo, kurią gali lemti tiek objektyvios aplinkybės (geografinė padėtis, reljefas, komunikacijų prieinamumas ir pan.), tiek subjektyvus sandorių šalių vertinimas (derybų įgūdžiai, ankstesni šalių tarpusavio santykiai ir pan.). Nebuvo įvertintos ir pareiškėjo pastabos dėl UAB „Robinta“ atlikto turto vertinimo ataskaitos.

9. Konstatavus, jog tikrinamu laikotarpiu pareiškėjas nevykdė individualios veiklos, naikintinas ir mokesčių administratoriaus sprendimas dėl sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, kadangi šių įmokų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai tai sieja būtent su individualios veiklos vykdymu (Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 4 d., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 6 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM (b. l. 134-139) prašo skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Taip pat rėmėsi LVAT 2005 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-495/2005, kurioje LVAT yra pažymėjęs, jog mokesčių vengimas skiriasi nuo mokesčių slėpimo tuo, jog vengiant mokesčių realiai atliekamos ūkinės operacijos, kurios, neiškreipiant jų turinio, atvaizduojamos buhalterinėje apskaitoje. Tačiau šių ūkinių operacijų pagrindinis tikslas yra ne realios ūkinės-komercinės veiklos vykdymas, o mokestinės naudos gavimas piktnaudžiaujant mokesčio įstatymu. Be to, tokios ūkinės operacijos ir mokesčių mokėtojų elgesys negali būti pateisinamas nei ekonominės logikos, paprastai pasireiškiančios pelno siekimu, nei kitomis svarbiomis aplinkybėmis. Atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčių mokėtojas, turėdamas konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius, pats turi būti suinteresuotas, jog mokesčiai būtų apskaičiuojami teisingai. Vadinasi, mokesčių mokėtojas turi pareigą apskaičiuoti mokesčio bazę ir mokestį, nesiimdamas veiksmų, kurių tikslas būtų nesąžiningai gauti mokestinę naudą, t. y. stengiantis ūkinių operacijų, sandorių ar kitų veiksmų pagalba atitikti mokesčio įstatymo normos reikalavimus, keliamus veiklos formai. Nurodo, kad MAĮ 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Šio straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Todėl pagal šias nuostatas, laikytina, kad mokėtojui gali būti grąžinamos tik tos permokėtų mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti. Inspekcija vadovaudamasi PVM įstatymo 91 straipsnio nuostatomis bei MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo turėtą PVM permoką iki patikrinimo datos ir papildomai priskaičiuotus GPM, PVM, bei GPM ir PVM delspinigius, nustatė, kad grąžintino (įskaitytino) PVM skirtumo likutis sudaro 45 844 Lt (240 007 -194 163). Todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Inspekciją grąžinti 323 389 Lt PVM permoką yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 141-143) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos bei atskleidęs jos turinį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje priimtoje išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A5 – 902/2006 (procesinio sprendimo kategorija 9.1) buvo pažymėta: „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje padarė išvadą, jog gautos pajamos pardavus nekilnojamąjį turtą, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, jei tokia veikla nuo pat jos vykdymo pradžios nebuvo turima tikslo gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Šios faktinės aplinkybės buvimas paneigia mokesčių administratorius teisę mokesčių mokėtojo pajamas gautas už parduotą apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (laikotarpiu, kada buvo vykdoma individuali veikla), kuris buvo įsigytas ne su tikslu gauti ekonominę naudą ar gauti pajamų, priskirti prie pajamų gautų iš individualios veiklos.

Analogiškos pozicijos, siekiant konkrečias gautas pajamas priskirti prie pajamų, gautų iš individualios veiklos, t.y. dėl būtinumo nustatyti mokesčių mokėtojo tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos parduodant nekilnojamąjį turtą, laikėsi ir kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priimdama 2006 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14 – 916/2006 (procesinio sprendimo kategorija 9.1).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegija nagrinėjantį šią administracinę bylą neturi pagrindo kitaip aiškinti individualios veiklos definicijos.

Perduotoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje mokesčių administratorius teigė, kad pareiškėjas nėra pateikęs abejonių nekeliančių faktinių duomenų, jog žemės sklypai (toliau – ir ginčo turtas), įsigyti asmeniniams poreikiams tenkinti, t.y. nesiekta gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Ir tokia mokesčių administratoriaus pozicija pagrįsta surinktų duomenų visuma: per trumpą laiko tarpą įvyko sandorių daugetas; pareiškėjas du žemės sklypus Vaišvydavoje nusipirko ir pakeitė šių sklypų paskirtį juos padalindamas į septynis sklypus; tris žemės sklypus dovanojimo sutartimis perleido savo artimiesiems, t. y. sutuoktinei ir mamai; pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijos posėdyje nurodė neginčijąs mokesčių administratoriaus išvados, jog žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo veikla laikytina jo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo individualia veikla. Šių išvardintų ir kitų administracinėje byloje esančių įrodymų visuma pagrįstai suponavo Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą pareiškėjo vykdytą veiklą pripažinti individualia veikla.

Tuo tarpu pats pareiškėjas niekaip negalėjo pagrįsti tvirtinimo, jog 2005–2006 metais jis darė investicijas į žemės sklypus ir niekada nesiekė naudos iš prekybos jais. Tokį tvirtinimą paneigia tai, kad pareiškėjas įsigijęs daug žemės ūkio paskirties žemės sklypų ėmėsi aktyvių veiksmų – pakeitė jų paskirtį ir dalį jų pardavė kaip statyboms skirtus, o ne žemės ūkio paskirties sklypus. Vadinasi, žemės sklypai buvo perkami su aiškiai apibrėžtu tikslu – gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Parduodant ar kitaip perleidžiant pareiškėjo įsigytus žemės sklypus buvo toliau tęsiamas užsibrėžtas tikslas – gauti naudą bei kuo didesnį ekonominį efektą, per visišką ar dalinį išvengimą mokėtinų atitinkamų mokesčių. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas privalomus mokėti mokesčius, atsižvelgdamas į ūkinių operacijų tikrąją paskirtį, taikė turinio viršenybės prieš formą principą, t.y. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį.

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2005-2006 m. laikotarpiu siekė gauti mokestinę naudą išvengiant atitinkamų mokesčių mokėjimo.

Administracinėje byloje esantys tokie duomenys, kaip dovanojimo sandorių sudarymas su artimaisiais, dovanojimo sandorių sudarymas įteisinant didesnę žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kainą, kad vėliau parduodant minėtus žemės sklypus jų įsigijimo kaina būtų laikoma dovanojimo sutartyse šalių nurodyta žemės sklypų kaina ir taip būtų išvengta prievolės mokėti PVM, paskolos sutarties nepateikimas mokestinį ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), pardavimas 2,38 karto pigiau, nei nustatyta vidutinė rinkos vertė, sklypo (duomenys neskelbtini), - 4,96 karto pigiau, nei nustatyta vidutinė rinkos vertė (nustatyta UAB „Robinta“) ir turėjo nulemti mokesčių administratoriaus sprendimą taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Tikrinamoje administracinėje byloje būtina pažymėti, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Apie civilinius teisinius santykius nagrinėjant mokestinius ginčus plačiau jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A17 – 301/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)), todėl platesnė analizė šiuo aspektu nebeatliktina.

Kadangi šiame baigiamajame teisės akte konstatuota, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, nėra pagrindo naikinti ir mokesčių administratoriaus sprendimų dalies dėl sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Taigi ir šioje dalyje apeliacinio skundo argumentas niekuo neparemtas.

Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir neturėjo pagrindo kitokio sprendimo priėmimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisArūnas Sutkevičius