Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžiu N. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus dvylikos metų laisvės atėmimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistojo N. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sviderskio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d., apie 20.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas menkavertę dingstį – kerštaudamas O. B. už šio atsisakymą duoti smulkių pinigų, viešoje vietoje, prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, invalido vežimėlyje sėdinčiam bejėgiškos būklės O. B., kuris negalėjo gintis, vengti pavojaus ar aktyviai pasipriešinti naudojamam smurtui dėl amputuotos iki viršutinio trečdalio kairės blauzdos, metaliniu strypu tyčia sudavė šiam dvylika smūgių į krūtinės ląstą ir galūnes bei tris smūgius į galvą, padarė nukentėjusiajam šešias kraujosruvas krūtinės ląstoje ir pilve, dvi kraujosruvas dešiniajame žaste, tris kraujosruvas kairėje šlaunyje ir vieną kraujosruvą dešinės plaštakos pirmame piršte bei dvi muštines žaizdas dešinėje smilkininėje–momeninėje srityje su aplinkinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo dešinėje momeninėje srityje, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais momeninėje – pakaušinėje skiltyje dešinėje pusėje, dėl to nukentėjusysis mirė ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės O. B.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie vertinti atskirai vienas nuo kito, pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisė ir pažeidimų neištaisė. Iš bylos duomenų, pasak kasatoriaus, matyti, kad byloje yra dviejų liudytojų grupių parodymai: vienos – asmenų, susijusių bendramokslių tarpusavio ryšiais, kurie kartu priekabiavo prie nukentėjusiojo bei kitų įvykio vietoje buvusių asmenų ir turėjo pagrindą būti suinteresuoti bylos baigtimi, ir antros – pašalinių asmenų, kurie konflikto vietoje buvo atsitiktinai, tarpusavyje niekaip nebuvo susiję, šių liudytojų parodymais skirtingai apibūdinama prieš konfliktą buvusi situacija. Abiejų instancijų teismai pabrėžia, kad pagrindiniai liudytojai yra du (V. V. ir D. L.), kurių parodymų esmė ta, kad prieš pat O. B. sumušimą įvykio vietoje buvo trys asmenys (D. L., V. V. ir N. G.); prieš pat įvykį ir įvykio metu su jais nebuvo A. D., kad N. G. turėjęs rankoje metalinį strypą ir priekabiavęs prie nukentėjusiojo O. B., smūgiavęs strypu nukentėjusiajam O. B.; apie tai jie vėliau pasakojo savo sutiktam, nebuvusiam įvykio vietoje bendramoksliui A. G., kuris visose proceso stadijose apie gautą informaciją yra davęs parodymus. Teismų daroma ta pati išvada, kad dėl D. L., V. V. ir A. G. parodymų objektyvumo ir patikimumo nekyla abejonių (kartu ir dėl N. G. kaltės įrodytumo); taip pat nekilo abejonių ir dėl to, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo N. G., liudytojai V. V. ir D. L., o liudytojai A. D. ir R. P. jau buvo išvykę. Kita liudytojų grupė, apibūdinanti tą pačią situaciją prieš pat O. B. sumušimą, – liudytojai B. B. ir G. K. Šie asmenys parodė, kad prie O. B. buvo ne trijų, o keturių asmenų grupė, kad pinigų reikalavęs asmuo kalbėjęs rusiškai, tai pats aukščiausias vaikinas, avėjęs kariškus batus ir turėjęs metalinę grandinę ant kelių – bylos duomenimis nustatyta, jog tai A. D. – jis turėjo rankose lazdą, agresyviai elgėsi, ja grasinamai mojavo prieš O. B. Buvę aikštelėje asmenys B. B. ir G. K. faktą apie keturių asmenų buvimą prieš pat įvykį pranešė į įvykio vietą atvykusiam VPK patrulių rinktinės patruliui viršilai M. K. tarnybiniame pranešime; šis rašė, kad B. B. ir G. K. atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams aiškino, jog matė, kaip prie nukentėjusiojo priėjo keturi tamsiai apsirengę jaunuoliai iki dvidešimties metų amžiaus. Apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo G. K. parodymai nutartyje išdėstyti fragmentiškai, nenurodant esminių momentų – teismas, anot kasatoriaus, nutylėjo liudytojo labai tikslų vaikino, kurio rankose matė metalinį strypą, apibūdinimą.

Nuteistasis N. G. nurodo, kad apeliacinio skundo esminiai argumentai buvo susiję su prašymu patikrinti nuosprendį, ištiriant tokias reikšmingas įvykio aplinkybes: prieš pat O. B. sužalojimą prie jo buvo keturi asmenys, lazdą turėjo rankose aukščiausias vaikinas su kariškais batais ir metaline grandine ant kelių, bylos duomenimis nustatyta, jog tai A. D., jis agresyviai elgėsi, ja grasinamai mojavo prieš pat B. B. ir kitiems asmenims pabėgant slėptis ir kviesti pagalbos į parduotuvę, o netrukus O. B. buvo sumuštas. G. K. parodymai, kuriais kolegija grindė savo išvadas, ne tik neanalizuoti ir išsamiai neaptarti, bet nutartyje svarbiausieji parodymai net neišdėstyti, nurodyta tik jų dalis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamo nuosprendžio motyvuose B. B. parodymai analizuojami fragmentiškai, N. G. kaltinančiu požiūriu.

Pasak kasatoriaus, šioje byloje ir ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, nes neatliktos akivaizdžiai būtinos versijų, kylančių iš nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų – B. B., G. K. parodymų ir VPK patrulių rinktinės patrulio M. K. tarnybinio pranešimo apie 4 asmenų buvimą, tikrinimo analizės, taip pažeista N. G. teisė į teisingą procesą. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad D. L., V. V. parodymai, jog su lazda smūgiavo N. G., gali būti tik prielaidų pobūdžio, kol lieka neištirta, kodėl liudytojai B. B., G. K., buvę prie grupelės agresyviai nusiteikusių vaikinų ir tiesiogiai matę prieškonfliktinę situaciją, prieš pat O. B. sumušimą ir tuoj pat apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjų, nurodo ne trijų, o keturių buvusių aikštelėje vaikinų grupę; jeigu A. D. buvo išvykęs ir negrįžęs, t. y. nebuvo įvykio vietoje prieš pat smūgių sudavimą ir priekabiavimo prie liudytojų B. B. ir G. K. metu, kaip šie nesuinteresuoti bylos baigtimi asmenys galėjo iškart po įvykio pirmųjų apklausų metu tiksliai apibūdinti išskirtinius požymius, būdingus A. D.; jeigu iš paties aukščiausio vaikino su vėzdu rankose ir agresyviai besielgiančio vėzdą per trumpą laiką perėmė N. G., tai kodėl šią aplinkybę neigia D. L. ir V. V. Apeliacinės instancijos teismas, prieš vertindamas D. L., V. V., A. G. parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, nevertino bylos aplinkybių iki konflikto pradžios, neatsižvelgė į tai, kad D. L., V. V., A. G. yra ne tik draugai, bet ir tai, kad kai kurie iš jų nusikaltimo vietoje ir dar iki O. B. sužalojimo galėjo būti atlikę nusikalstamus veiksmus, taigi turėjo aiškų suinteresuotumą byloje.

Anot kasatoriaus, viso proceso metu buvo akivaizdus parodymų prieštaravimas, tačiau nebuvo imtasi jokių procesinių priemonių prieštaravimams pašalinti. V. V., D. L. ir A. G. parodymai byloje turėtų būti laikomi nepatikimais. Kasatorius pabrėžia, kad pagal baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai privalo būti gauti tik teisėtais būdais, juos turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, padarė esminių proceso pažeidimų ir todėl, kad D. L., V. V. ir N. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, perrašė, jų neanalizavo, taip nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008); išvada dėl N. G. kaltumo grįsta liudytojų V. V., D. L. ir A. G. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausų protokolais, nors jie ir neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo; šališkai formuluotos teisiškai reikšmingos išvados. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad D. L., V. V., A. G., D. B. parodymais paneigiamos apeliacinio skundo abejonės dėl apklausos protokolų pas ikiteisminio tyrimo teisėją tikrumo. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad skunde apeliantai nekėlė dėl to abejonių ir neprašė apeliacinį teismą patikrinti apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją tikrumo, juolab dėl A. G., kuris niekada ir nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorius taip pat abejoja teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės akto išvadomis, nes, pasak jo, liko neaišku, kodėl N. G. medicinos dokumentacijoje 2008 m. spalio 1 d. užfiksuota, jog jis siunčiamas psichiatro konsultacijai; kokiu psichikos sutrikimu sirgo N. G. prieš nusikaltimą ir kodėl jam buvo skirtas gydymas antidepresantu. Ekspertizės akte apibendrintai rašoma, kad N. G. nustatoma „situacinė depresinė reakcija“; tokia sąvoka atitinka diagnozę „adaptacijos sutrikimas“, tačiau turėtų būti nustatytas ir šio sutrikimo sunkumo laipsnis. Situacinė depresinė reakcija buvo diagnozuota dar prieš nusikaltimą ir nulemta ligų nuo pat vaikystės. Į šiuos klausimus ekspertai turėjo pateikti aiškius atsakymus. Šios ir kitos abejonės ekspertų išvadų pagrįstumu buvo išdėstytos gynėjo rašte dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo. Tačiau gynėjui nebuvo suteikta galimybė skaityti teismui įteikto rašto, nei jo komentuoti, neskaitė, pasak kasatoriaus, jo ir teisėjai, išeinant teismui tuo klausimu priimti nutarties, pirmininkaujantis teisėjas paskelbė, kad po valandos bus pradėtos baigiamosios kalbos. Tokia forma ir būdu iš esmės atmesdamas prašymą, pirmosios instancijos teismas parodė savo šališkumą; apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepasisakyta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinio skundo argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu byloje, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, paliktini nenagrinėti. Kasatorius teisės taikymo aspektu ginčija liudytojų parodymų kaip visumos vertinimą, teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadas patikimumo aspektu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat nurodo dėl galimo pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo. Šiais teisės taikymo klausimais teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepadarė; apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Neabejotinos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo išvados dėl liudytojų parodymų kaip visumos vertinimo. Tiek D. L., tiek V. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjo davė nuoseklius parodymus dėl įvykio, kurio metu buvo padaryti nukentėjusiojo O. B. mirtį sukėlę kūno sužalojimai, eigos. Jie nurodė, kad R. P. ir A. D. įvykio vietoje nebuvo, savo parodymus patvirtino jų patikrinimo vietoje metu, analogiškas aplinkybes nurodė ir teisme. Liudytojai R. P. ir A. D. viso proceso metu nuosekliai aiškino įvykio vietoje nebuvę. Patikimai nustatyta, kad įvykio vietoje galėjo būti ne keturi, kaip kasatorius nurodo savo skunde, bet trys asmenys: V. V., N. G. ir D. L. Apie būtent N. G. naudotą fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį O. B. kategoriškai nurodė D. L. Teismai aiškinosi, ar liudytojai R. P., A. D., D. L., V. V., A. G. nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jų tarpusavio santykius su N. G., tačiau priežasčių, dėl kurių jie galėjo apkalbėti N. G., nenustatė. Teismai įvertino ir tai, kad liudytojai B. B. ir G. K. parodė, kad įvykio vietoje galėjo būti keturi vaikinai, o G. N. dėl savo neblaivumo apie šią aplinkybę nieko parodyti negalėjo, tačiau, vertindami įrodymų visumą, šių tiesiogiai smurto naudojimo nemačiusių asmenų parodymais neturėjo pagrindo paneigti bylos duomenų, jog nukentėjusįjį mušė būtent nuteistasis. Pats N. G., apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė įvykio vietoje buvus tris asmenis, taip paneigdamas G. K. ir B. B. parodymus. Teisme jis tiesiogiai nurodė, kad A. D. įvykio vietoje nebuvo. Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo rezultatai patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas tiek dėl įvykio mechanizmo, tiek dėl N. G. kaltumo, tiek dėl jo, kaip nusikalstamos veikos subjekto, savybių (pakaltinamumo/riboto pakaltinamumo). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad liudytojų G. K., B. B. ir G. N. parodymai nepaneigia teismo išvados dėl N. G. kaltumo tyčia nužudžius O. B. ir nepatvirtina apeliaciniame skunde iškeltos versijos, jog šį nužudė A. D. Šie liudytojai nebuvo tiesioginiai įvykio stebėtojai. Versija dėl A. D. buvimo įvykio vietoje patikrinta ir atmesta.

Atsakyta ir į apeliacinio skundo argumentus dėl 2009 m. lapkričio 4 d.–gruodžio 1 d. teismo ekspertizės akto išvadų, apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas jas patvirtino. Teismas pažymėjo, kad prieštaravimų tarp ekspertizės akto tiriamosios dalies ir išvadų nėra, ekspertams pateikta medžiaga buvo išsamiai ištirta ir įvertinta. Teismas pasisakė ir dėl konsultacinių specialistų išvadų bei teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės akto, konstatuodamas, kad atitinkamų vaistų vartojimas nesukėlė N. G. tokios būsenos, dėl kurios jis įvykio metu visiškai ar iš dalies negalėtų suprasti savo veiksmų ar juos valdyti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl N. G. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė įrodymų visuma. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad, vertinant įrodymus, būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo prieštarauja bylos medžiagai. Nuteistasis N. G., pateikęs pastabų dėl teismo posėdžio protokolo, tokios aplinkybės, kad teismas, išeidamas pasitarti dėl jo gynėjo prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, paskelbė baigiamųjų kalbų laiką, taip iš anksto pranešdamas, jog prašymas bus atmestas, nenurodė. Dėl gynėjo prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, kolegijai pasitarus vietoje, priimta protokolinė nutartis, paskelbta žodžiu, prašymas atmestas. Dėl to, kad buvo atmestas prašymas, gynėjas pareiškė kolegijos pirmininkui nušalinimą, kurį kiti du kolegijos teisėjai, išėję į pasitarimų kambarį, atmetė (T. 4, b. l. 25). Nurodytos aplinkybės teismo šališkumo nepatvirtina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. G. kasacinį skundą atmesti.