Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs perduotino asmens V. D. (V. D.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietis V. D. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Augsburgo apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. išduotą Europos arešto orderį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras kreipėsi į teismą pareiškimu prašydamas perduoti Lietuvos Respublikos pilietį V. D. Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Augsburgo apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. išduotą Europos arešto orderį Nr. 61 Gs 5786/20 (207 Js 126955/19) dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte. Europos arešto orderis išduotas Augsburgo apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. kardomojo arešto orderio Nr. 61 Gs 5143/20 pagrindu.

2. Europos arešto orderio „e“ dalyje nurodyta, kad šis orderis susijęs su viena nusikalstama veika, galimai įvykdyta 2019 m. kovo 31 d. (duomenys neskelbtini). V. D. įtariamas tuo, kad apsimesdamas mokus ir pasirengęs mokėti paskolą, 2019 m. kovo 31 d. internetu pateikė paraišką dėl 16 000 Eur paskolos banke „(duomenys neskelbtini)“, kurio prekės ženklas priklauso bankui „(duomenys neskelbtini)“. Jis sąmoningai ir neteisingai nurodė, kad jo mėnesinis grynasis darbo užmokestis yra 2 300 Eur. Siekdamas įrodyti savo patikimumą, jis, pateikęs paraišką internetu, paštu pateikė algalapius iš „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo nurodytas 3 750 Eur mėnesinis bruto darbo užmokestis už 2019 m. vasario ir kovo mėnesius. Iš tikrųjų, kaip jam buvo žinoma, įtariamasis nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. vasario 28 d. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ gavo tik 240 Eur bruto darbo užmokestį ir neturėjo jokių kitų pajamų. Įtariamasis pats parengė pateiktus algalapius. Negalima atmesti galimybės, kad buvo siekiama, jog „(duomenys neskelbtini)“ juos pripažintų ir vertintų kaip tariamai tikro algalapio kopijas. Patikėjusi įtariamojo suteiktos informacijos teisingumu, ypač pateiktų dokumentų autentiškumu, „(duomenys neskelbtini)“, veikianti iš savo registruotos buveinės adreso (duomenys neskelbtini), patvirtino dalinių įmokų paskolą ir 2019 m. balandžio 8 d. ją išmokėjo į įtariamojo sąskaitą, kurios (duomenys neskelbtini). Kaip ir buvo numatęs nuo pat pradžių, įtariamasis 2019 m. gegužės 21 d. grąžino tik pirmąją 321,79 Eur paskolos dalį ir daugiau jokių įmokų nemokėjo. Jis veikė siekdamas gauti turtinės naudos, į kurią, kaip žinojo, neturėjo teisės. Dėl to „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 15 678,21 Eur žalą, kurią įtariamasis numatė kaip pasekmę ir leido tokiai pasekmei atsirasti. Įtariamasis tokiu būdu norėjo užtikrinti tam tikros trukmės ir dydžio pajamų šaltinį. V. D. veika kvalifikuota kaip sukčiavimas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą.

3. Prašomas perduoti asmuo V. D. 2023 m. birželio 16 d., dalyvaujant jo gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui, supažindintas su Europos arešto orderio turiniu, jam buvo įteiktas jo vertimas į lietuvių kalbą, išaiškinta supaprastinta ir bendra perdavimo tvarka bei teisinės perdavimo pasekmės. V. D. nesutiko būti perduotas, todėl klausimas dėl specialiosios taisyklės taikymo nebuvo užduotas.

4. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi prokuroro pareiškimas buvo tenkintas – nutarta perduoti V. D. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal kompetentingos teisminės institucijos - Augsburgo apylinkės teismo - 2020 m. rugsėjo 17 d. išduotą Europos arešto orderį Nr. 61 Gs 5786/20 (207 Js 126955/19) už jame nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte. Teismas nenustatė nei imperatyvių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9¹ straipsnio 3 dalyje, nei diskrecinių, numatytų BK 9¹ straipsnio 4 dalyje, asmens neperdavimo kitai valstybei pagrindų, taip pat pripažino, jog Europos arešto orderis atitinka Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR Dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teismas akcentavo aukštą valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą, pagal kurį išduodančioji valstybė narė netiria Europos arešto orderyje nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų, todėl V. D. kaltės nepripažinimo nevertino kaip aktualios aplinkybės sprendžiant jo išdavimo klausimą. Dėl Vokietijos Federacinėje Respublikoje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės termino (dešimt metų), kuris yra didesnis nei numatytasis BK (treji metai) teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės yra aktualios sprendžiant kitoje valstybėje priimto ir įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimą, kurį sprendžiant būtina suderinti kitoje šalyje asmeniui paskirtą bausmę su BK numatyta bausme.

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

5. V. D. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį ir atsisakyti išduoti jį Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį.

5.1. Skunde V. D. pažymi neneigiantis Europos arešto orderyje nurodytų faktinių aplinkybių apie tai, kad nurodytu laiku kreipėsi į banką dėl paskolos ir bankas suteikė jam šią paskolą. Tačiau pagal paskolos sutartį buvo gauta mažesnė suma, nei nurodyta Europos arešto orderyje, be to, pinigai buvo išmokėti asmeniškai atvykus į banką, o ne pavedimu į sąskaitą. Paraiška ir dokumentai bankui pateikti su darbdavio pagalba, šiuos dokumentus parengė darbdavys ir jie pateikti internetu. Pats V. D. nurodo nerengęs jokių algalapių ir kitų dokumentų, kadangi nerašo ir nekalba vokiškai. Su Europos arešto orderiu nebuvo pateikti jokie banko dokumentai, kurių pagrindu reiškiamas įtarimas, orderyje nurodytos aplinkybės nesutampa su realiai buvusiomis. Teismas privalėjo išreikalauti papildomus įrodymus dėl inkriminuojamų faktinių aplinkybių. Tarp V. D. ir banko susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl bankas šį ginčą turėjo spręsti sutartyje nustatyta tvarka. Pats perduotinas asmuo iš banko nei karto negavo jokių raginimų ar pranešimų dėl sutarties nevykdymo bei paskolos grąžinimo, o su Europos arešto orderiu nepateikti jokie įrodymai dėl banko išmokėtos paskolos ir jos dydžio.

5.2. Skunde pažymima, kad teisminė institucija, priimdama sprendimą dėl asmens perdavimo, turi taikyti pakankamą kontrolę, o ne tik betarpiškai pasitikėti bet kokia Europos arešto orderyje nurodyta informacija. Ši pareiga atsispingi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 73 straipsnio 5 dalyje, kuri numato galimybę kreiptis dėl papildomos informacijos pateikimo.

6. Atsiliepimų į perduotino asmens skundą negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

7. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui Lietuvos Respublikos pilietį V. D. pagal kompetentingos institucijos išduotą Europos arešto orderį, aukštesniojo teismo vertinimu, nepažeidė BK 9¹ straipsnio, BPK 71¹ ir 73 straipsnių bei Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 reikalavimų.

8. Nors skunde perduotinas asmuo ginčija Europos arešto orderyje nurodytus duomenis dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo (faktiškai neigia kaltę), atsakydamas į tokius skundo argumentus aukštesnysis teismas pažymi, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti suprantamas kaip išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2020 m. kovo 11 d. Sprendimas SF, C‑314/18). Sąjungos teisė grindžiama esmine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip numatyta Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės jomis dalijasi su ja. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi, ir laikantis Sąjungos teisės, kuri jas įgyvendina. Tarybos pagrindų sprendimu 2002/584, kaip konkrečiai matyti iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su jo 5 konstatuojamąja dalimi, siekta pakeisti ekstradicijos sistemą tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamųjų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, siekiant veiksmingai vykdyti nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą. Dėl to vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik Tarybos pagrindų sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais (kurie atitinkamai įtvirtinti ir BK 9¹ straipsnyje). Tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, apsaugą. Tarpusavio pripažinimo ir abipusio pasitikėjimo principai, kuriais pagrįsta Europos arešto orderio sistema, paremti prielaida, kad orderis išduotas laikantis minimalių galiojimo reikalavimų.

9. Atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimo principą, kuriuo grįsta visa perdavimo pagal Europos arešto orderius sistema, perdavimo pagal arešto orderį klausimą sprendžianti valstybė netiria arešto orderyje nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nesprendžia klausimo dėl inkriminuojamo nusikaltimo pagrįstumo ar asmens veiksmų kvalifikavimo teisingumo.

10. Taigi visos aplinkybės, susijusios su V. D. kaltės klausimu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, bus įvertintos tiriant šią galimai nusikalstamą veiką Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tai yra, atliekant V. D. baudžiamąjį persekiojimą būtent šioje valstybėje, o ne Lietuvos Respublikoje, kur nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl asmens, įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, perdavimo, o ne dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. V. D. atžvilgiu išduotame Europos arešto orderyje yra aiškiai nurodyta jam inkriminuojama nusikalstama veika, jos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas). Apygardos teismui, sprendusiam asmens perdavimo klausimą, pakako informacijos, nurodytos Europos arešto orderyje, abejonių dėl tokios informacijos stokos nekyla ir aukštesniajam teismui. Perduodančioji valstybė, kuomet Europos arešto orderyje nurodytas inkriminuojamos veikos aprašymas yra pakankamai aiškus ir suprantamas, neturi pareigos kreiptis į prašančiąją valstybę dėl papildomų duomenų pateikimo vien tuo pagrindu, kad perduotinas asmuo atliktus veiksmus vertina kaip civilinio pobūdžio teisinius santykius.

11. V. D. atžvilgiu išduotas orderis atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, byloje nustatyti visi formalūs pagrindai perduoti V. D. Vokietijos Federacinei Respublikai, nėra ir Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų BK 9¹ straipsnio normose. Taigi sprendimas perduoti V. D. Vokietijos Federacinei Respublikai pagal šios valstybės išduotą Europos arešto orderį, aukštesniojo teismo vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti V. D. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2, 3 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

perduotino asmens V. D. (V. D.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.