Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. ir V. Š. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. bei 187 str. 3 d. ir nubausti :

pagal BK 178 str. 2 d. – kiekvienas laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams; pagal BK 187 str. 3 d. – kiekvienas areštu dvidešimt penkioms paroms.

Pagal BK 63 str. 1 ir 2 d., šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir G. S. bei V. Š. paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams kiekvienam.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. S. ir V. Š. nuteisti už tai, kad 2009 m. liepos 26 d. apie 2 val., jie, veikdami bendrininkų grupėje kartu su kitu asmeniu (prieš jį ikiteisminis tyrimas atskirtas), įsibrovę į A. Š. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), esančią patalpą – ūkinį pastatą, ir saugyklą – A. Š. traktoriaus T-170 kuro baką, pagrobė įvairaus nukentėjusiojo turto už 4875 litus; be to, tuo pat metu ir toje pačioje sodyboje jie sugadino nukentėjusiojo turto už 160 litų.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo skundus tenkinti. Prokuroras prašo atmesti skundus.

Motyvuojamoji dalis

G. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistųjų veikų kvalifikavimo

G. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo (kaip ir jo bendrininko) veika dėl A. Š. turto vagystės pirmos instancijos teismo neteisingai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, nes, apelianto nuomone, šį nusikaltimą stebėjo policijos pareigūnai ir privalėjo juos sulaikyti dar įvykio vietoje. Toks skundo argumentas nepagrįstas.

BK 22 str. 1 d., įtvirtinančioje vieną iš nebaigtos nusikalstamos veikos rūšių – pasikėsinimą, nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinė veika, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Vertinant, ar atitinkamos nusikalstamos veikos sudėtis buvo realizuota pilnai, ar nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, esminės reikšmės turi nusikalstamos veikos baigtumo momento nustatymas. BK 178 str. 2 d. įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali. Tai reiškia, kad ši veika laikoma baigta tik tada, kai atsiranda įstatyme numatytos pasekmės – kai kaltininkas, neteisėtai užvaldęs svetimą turtą, įgyja realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią.

Iš tiesų, ką visiškai pagrįstai savo skunde nurodo G. S., pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad policijos pareigūnas S. Ž. matė nuteistuosius netoli įvykio vietos, matė juos nešančius įvairius daiktus ir kraunančius į automobilį. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal byloje esančius policijos pareigūnų A. P. ir R. K. parodymus, policijos pareigūnai toje vietoje atsidūrė atsitiktinai – jų tikslas tą vakarą buvo stebėti elektros transformatorines, iš kurių galimai galėjo būti vagiama alyva. Dėl to jie visi trys pasiskirstė ir stebėjo skirtingose vietose, nuo nuteistųjų palikto automobilio ir vietos, kurioje pasaloje buvo S. Ž., iki nukentėjusiojo sodybos buvo pakankamai didelis atstumas. Iš to akivaizdu, jog policijos pareigūnai netoli įvykio vietos atsidūrė atsitiktinai, t.y. nuteistųjų G. S. bei V. Š. daromas nusikaltimas nebuvo kontroliuojamas nuo pat jo pradžios, kaip kad tai daroma, pavyzdžiui, patvirtinus nusikalstamos veiklos imitacijos elgesio modelį, kai visa nusikaltimo eiga nuo pat jo pradžios yra stebima ir kontroliuojama teisėsaugos institucijų. Iš to, vėlgi pagal A. P. ir R. K. parodymus, seka, jog tik pasitvirtinus S. Ž. įtarimui, jog nuteistieji galimai vykdo vagystę (jie per kelis kartus nešė įvairius daiktus ir krovė juos į automobilį), policijos pareigūnai, jau būdami trise, o ne po vieną, nutarė juos patikrinti. Tai, kad policijos pareigūnai, net ir sulaikę nuteistuosius, nebuvo iki galo įsitikinę, jog G. S. vairuotame automobilyje sukrauti daiktai yra pavogti tą patį vakarą, matyti ir iš pilnai sutampančių policininkų bei pačių nuteistųjų parodymų – sulaikius apeliantus, policininkai paskambino nukentėjusiajam ir tik tada iš jo sužinojo, jog iš tiesų apvogtas jo ūkinis pastatas. Pagaliau, sprendžiant apie šios veikos baigtumą, svarbu ir tai, kad susikrovę pagrobtus daiktus nuteistieji nuvažiavo apie tris kilometrus (ši aplinkybė nėra ginčijama) ir tik tada buvo sulaikyti. Tai pakankamas laiko tarpas ir atstumas tvirtinti, jog G. S. ir V. Š. turėjo realią galimybę disponuoti pagrobtais daiktais savo nuožiūra (jie turėjo galimybę persigalvoti ir grįžti, jie galėjo nereikalingus daiktus išmesti, ir pan.). Taigi, šie faktiniai duomenys neginčijamai rodo, jog G. S. ir V. Š. padarė vagystę, kuri šiuo atveju buvo baigtinis nusikaltimas. Sutikti su G. S. apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju kalti policijos pareigūnai, kurie jų laiku nesulaikė ir neužkirto kelio jų daromam nusikaltimui, šiuo atveju negalima, šie argumentai visiškai nepagrįsti. Kiekvienu konkrečiu atveju sulaikyme dalyvaujantys policijos, kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai, įvertinę įvykio eigą bei visas su juo susijusias aplinkybes, savarankiškai turi teisę ir pareigą spręsti apie kaltininkų sulaikymą.

Iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad G. S. ir V. Š. įvykio metu sugadino 10 litų vertės ūkinio pastato durų spyną, 15 litų vertės gyvenamojo namo durų spyną ir 15 litų vertės traktoriaus kuro bako dangtelio spyną. Be to, būdami ūkiniame pastate, jie sugadino 120 litų vertės aukšto slėgio žarną (1 t., 8 – 41 b.l.). Minėti daiktai tokios būklės, kokios jie buvo rasti įvykio vietoje, pagal savo paskirtį toliau naudoti nebuvo tinkami. Todėl, ir G. S. bei V. Š. veika sugadinant minėtą turtą, taip pat laikytina baigta.

Tokiu būdu, nuteistųjų veikos pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. kvalifikuotos teisingai.

Dėl V. Š. apeliacinio skundo motyvų

Visos V. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurių apelianto nuomone skirdamas jam bausmę neįvertino apylinkės teismas, pirmosios instancijos teismui buvo žinomos. Nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į šio nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, tinkamai įvertino V. Š. asmenybę bei kitas BK 54 str. numatytas, jų tarpe ir apeliaciniame skunde išdėstytas, aplinkybes, todėl bausmės rūšis – laisvės atėmimas, ir jos trukmė, kolegijos nuomone, jam parinkta teisingai, nepažeidžiant BK nuostatų.

BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad teismas gali atidėti bausmės vykdymą asmeniui, kuris nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, BK 75 str. 1 d. įtvirtinti du būtini paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo kriterijai: 1) formalusis – asmuo turi būti nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus; 2) vertinamasis – teismas turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant abiems kriterijams.

V. Š. nubaustas už dvi nusikalstamas veikas – baudžiamąjį nusižengimą ir tyčinį apysunkį nusikaltimą, todėl formalusis kriterijus atidėti V. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra. Spendžiant, ar yra vertinamasis kriterijus atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, t.y. ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, būtina ypač atidžiai įvertinti jo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu V. Š. nuteistas penktą kartą, prieš tai 2006-10-24 nuosprendžiu jis buvo nuteistas už dvi tapačias nusikalstamas veikas – nusikaltimus nuosavybei (2 t., 22 – 39 b.l.). Už šiuos nusikaltimus teistumas naujų nusikalstamų veikų padarymo metu jam nebuvo išnykęs, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str.). Anksčiau V. Š. jau buvo taikytos jo teisinę padėtį lengvinančios teisės normos (1961 m. BK 47¹ straipsnis (bausmės vykdymo atidėjimas), 2002-11-07 įstatymas „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 str. (lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos)), tačiau, kaip matyti, tai neturėjo įtakos jo elgesiui ir gyvenimo būdui, t.y. nuteistasis toliau darė nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus, t.y. jis turėjo dešimt galiojančių administracinių nuobaudų, iš jų penkios už smulkųjį svetimo turto pagrobimą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str.) ir dvi už pažeidimus, padarytus būnant neblaiviu (ATPK 126 str. 1 d. ir 178 str. 1 d.). Nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis niekur nedirbo ir nesimokė. Visa tai rodo V. Š. nenorą pasitaisyti ir laikytis įstatymų, jo polinkį nusikalsti ir pavojingumą visuomenei, patvirtina, jog jis nedaro jokių išvadų iš ankstesnio savo teistumo, o nauji nusikaltimai yra logiška jo antivisuomeninio ir nusikalstamo elgesio pasekmė. Todėl manyti, kad V. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jam paskirtos bausmės atlikimo ir atidėti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą šiuo atveju pagrindo tikrai nėra. Švelnesnių bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, švelnesnė bausmė ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepaveiktų jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Tai, kad nuteistasis yra vedęs, kartu su žmona augina du mažamečius vaikus, kurie iš tiesų serga lėtinėmis ligomis, o jo žmona mokosi ir niekur nedirba, nesutrukdė V. Š. daryti naujus nusikaltimus, todėl šios aplinkybės nerodo mažesnio nei jo asmenybės, nei jo daromų teisės pažeidimų pavojingumo visuomenei. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. Š. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti ar atidėti jos vykdymą, pagrindo nėra.

Dėl bausmės G. S.

Atmetant šio nuteistojo skundo argumentą, jog jis nusikaltimus padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, kolegija pažymi, jog šią aplinkybę apylinkės teismas nuosprendyje aptarė ir nurodė savo motyvus, kodėl jos nelaiko nuteistojo atsakomybę lengvinančia. Be to, ką nurodė pirmos instancijos teismas, pažymėtina, jog BK 59 str. 1 d. 4 p. numatyta lengvinanti aplinkybė (jeigu kaltininkas nusikalstamą veiką padaro dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties) apibūdina ne tik nusikalstamos veikos padarymo motyvus, bet ir nusikaltimą padariusį asmenį. Paprastai ši aplinkybė lengvinančia gali būti pripažinta tada, kai veiką padariusiam asmeniui susiklostė tokia gyvenimiška situacija, kuomet jis nebeturi jokio kito pasirinkimo ir vienintelė jam likusi išeitis – padaryti nusikalstamą veiką. G. S. tvirtina, kad sunki jo turtinė padėtis susiklostė dėl to, jog jis ir jo žmona nedirbo, jiedu buvo paėmę paskolas, sirgo vaikai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad G. S. ir jo žmona R. S. augina du mažamečius vaikus (1 t., 111, 112, 114 b.l.), nusikalstamų veikų padarymo metu abu buvo bedarbiai (1 t., 108, 109 b.l.) ir turėjo paėmę paskolas (1 t., 115-117 b.l.). Šios aplinkybės rodo, kad G. S. turtinė padėtis nusikalstamų veikų padarymo metu buvo pakankamai sudėtinga. Tačiau iš Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2009-09-17 rašto Nr. 604 matyti, kad G. S. šeima yra socialiai remtina (2 t., 72 b.l.). Pats G. S. skunde dėl jam paskirtos kardomosios priemonės nurodė, kad nors jis neturėjo oficialaus darbo, savo šeimą išlaikė dirbdamas atsitiktinius darbus (1 t., 107 b.l.). Apylinkės teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad dirbdamas nelegaliai vienintelis išlaikė šeimą, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu gyveno iš santaupų, nes jau dvi savaites darbo neturėjo (2 t., 93 b.l.). Be to, iš Rokiškio darbo biržos 2009-07-29 pažymos Nr. 2033 matyti, kad 2009-05-24 G. S. jam pasiūlyto darbo atsisakė (1 t., 109 b.l.). Šios aplinkybės – laikinas darbo neturėjimas ir gyvenimas iš santaupų, anksčiau siūlyto oficialaus darbo atsisakymas, socialinės paramos gavimas ir kt., neduoda pagrindo teigti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu G. S. buvo tokioje sunkioje turtinėje padėtyje, kurioje nors iš dalies galėtų būti pateisinamas nusikaltimų darymas.

Tačiau, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį G. S. už vagystę, o kartu ir galutinę bausmę, nepakankamai įvertino jo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, kitas aukščiau paminėtas su juo susijusias aplinkybes, ir todėl jam nepagrįstai skyrė savo trukme pernelyg didelę bausmę. Apeliantas iš tiesų teistas ir teistumas jam nebuvo išnykęs, tačiau teistas jis tik vieną kartą. Nors ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, baudų už kurias mokėjimas tikrai neprisideda prie jo šeimos turtinės padėties gerinimo, bet visos nuobaudos taikytos ne už iš esmės analogiškus teisės pažeidimus, už kuriuos jis nuteistas, o už KET reikalavimų pažeidimus, be to, jis daugelį jam paskirtų baudų yra sumokėjęs. Nustatyta daugiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, iš tiesų nuteistasis turi pakankamai rimtų problemų šeimoje, kurią, kaip matyti iš bylos, jis stengiasi išlaikyti. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, yra pakankamai reikšmingos ir suteikia pagrindą tvirtinti, kad G. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 178 str. 2 d., o kartu ir galutinė bausmė, gali būti sumažinta. Todėl, skundžiamas teismo nuosprendis G. S. atžvilgiu keičiamas (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. teismas

NUSPRENDĖ:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį pakeisti :

G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir galutinę subendrintą bausmę sumažinti iki dvejų metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

V. Š. apeliacinį skundą atmesti.