Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjas) Vytauto Norkūno, teisėjų Arnoldo Šukaičio, Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 d. 2 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (sumokėti 2008-08-27) bei įpareigojimas iki 2008-08-27 atsiprašyti nukentėjusiojo E. R..

Priteista iš D. D. nukentėjusiajam E. R. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt jo turėtas proceso išlaidas bei pašto išlaidų valstybei 21,70 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. rugpjūčio 12 d. apie 18 val. Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) namo kieme tyčia sužalojo E. R. – suduodamas kumščiu ne mažiau trijų smūgių į galvą bei spirdamas koja ne mažiau kaip tris smūgius į krūtinę, padarė nukentėjusiajam E. R. minkštųjų audinių sumušimus galvos veidinėje ir plaukuotoje dalyje, dešinės krūtinės ląstos pusėje, nugaroje, dešiniajame žaste, dešinių 6 bei 8 šonkaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kada teismas analizavo tik nukentėjusiojo E. R., bei liudytojų iš jo pusės parodymus, t.y. S. J., kuris nežino ir nematė visos įvykių eigos. Kai jo žmona, R. automobilyje pamatė jo dingusius rūbus, batus ir juos paėmė, tuo momentu E. R. smogė jam į pakaušio sritį. Kad E. R. jam pirmas smogė, tai jis pasakė tik teisme, o ikiteisminio tyrimo metu to smūgio nepripažino. Tokiu būdu, jau šiuo momentu, pirmas sudavęs E. R. jam smūgį, įvykdė nusikaltimą pagal BK 140 str. 1 d. Nežinodamas tolimesnių E. R. veiksmų, jis turėjo teisę į savigyną, t.y. būtinąją gintį. Teismas nuosprendyje rėmėsi tik tuo, kad E. R. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad muštynes pradėjo pats E. R., kad buvo pavogtas jo brolio mobiliojo ryšio telefonas, buvo pavogti jam priklausantys rūbai ir batai.

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kuriuos įvertino tinkamai. BPK 20 str. 5 d. numato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Teismas nuosprendyje išsamiai bei motyvuotai pasisakė, kodėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi nukentėjusiojo E. R. bei liudytojų parodymais. Byloje surinktų įrodymų visuma - nukentėjusiojo E. R., liudytojų D. Č., S. J., V. R., A. B. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados, kurie išsamiai aptarti nuosprendyje, neginčytinai patvirtina, jog D. D. padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas. Tuo paneigti D. D. parodymai, kad jis nežinodamas tolesnių E. R. veiksmų, turėjo teisę į savigyną, t.y. į būtinąją gintį. Tokie nuteistojo parodymai laikytini jo pasirinktas gynybos būdas ir bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad apylinkės teismas nuosprendyje analizavo tik nukentėjusiojo E. R. bei pastarajam naudingų liudytojų parodymus, yra nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apylinkės teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visų liudytojų parodymus, nekreipdamas dėmesio, kieno interesus jie gali ginti, t.y. motyvuotai nurodė, kurių liudytojų parodymais remiasi kaip įrodymų šaltiniais, ir kurių liudytojų parodymais nesiremia ir juos vertina kaip siekimą padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. R. viso proceso metu, t.y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jų nekeisdamas, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti, o tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog būdamas girtas neprisimena, kuris kuriam sudavė pirmą smūgį, o teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, jog jis sudavė pirmą smūgį D. D., neduoda pagrindo abejoti ir kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymais, bet net gi priešingai, ką teisingai nurodė apylinkės teismas, jog nukentėjusysis parodymus davė sąžiningai ir nesiekė jokios naudos. E. R. teiginys, kad jis pirmas sudavė smūgį nuteistajam, jam iš viso nenaudingas, tačiau jis tai pripažino pats, todėl kalbėti apie kažkokį tai nesąžiningumą, nėra prasmės. Nukentėjusysis viso proceso metu taip pat nurodė, kad kieme jį sumušė D. D. ir nuo smūgių sudavimo tiek rankomis, tiek kojomis, jis prarado sąmonę. Tokius jo parodymus patvirtinta liudytojų D. Č., S. J. parodymai, kurie nurodė, jog D. D. E. R. mušė rankomis ir spardė kojomis (b.l. 122, 123). Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi ir A. B. parodymais, kuris nurodė, kad grįžęs į kiemą pamatė susirietusį ant žemės gulintį E. (b.l. 128). Dėl sužalojimo, E. R. parodymus taip pat pagrindžia specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad E. R. nustatyti minkštųjų audinių sumušimai galvos veidinėje ir plaukuotoje dalyje, dešinės krūtinės ląstos pusėje, nugaroje, dešiniajame žaste, dešiniųjų 6 ir 8 šonkaulių lūžiai. E. R. nustatyti sužalojimai 11 kūno vietų, suduodant į šias sritis ne mažiau 11 smūgių (b.l. 21,23). Čia reikia paminėti ir tai, kad būtent specialisto išvada patvirtina liudytojų parodymus ir rodo, jog nuteistasis yra nesąžiningas, nes jis pripažįsta sudavęs tik vieną smūgį, o skirtumas tarp vieno ir vienuolikos smūgių, yra didelis.

BK 28 str. nustatyta, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį gindamasis ar gindamas kitus nuo pavojingo kėsinimosi. Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Net jeigu nukentėjusysis E. R. ir sudavė pirmą smūgį nuteistajam D. D., tai nėra pagrindas daryti išvadai, kaip pats nuteistasis skunde nurodo, jog jis veikė būtinosios ginties situacijoje. Kaip matyti iš išnagrinėtų įrodymų, nuteistasis vos tik atėjęs į Rutkauskų namus elgėsi agresyviai, sudavė smūgį A. B., S. R., o vėliau ir V. R.. Tai, kad nuteistasis veikė ne būtinosios ginties situacijoje ir jam nebuvo jokio reikalo gintis, patvirtina ir liudytojai D. Č., V. R., S. J., kurie teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog D. D. E. R. spardė gulintį ant želės (b.l. 122, 123), taip pat tai patvirtina ir aukščiau jau minėta specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad E. R. buvo suduota ne mažiau 11 smūgių. Niekuo pateisinti negalima to, kad nukentėjusiajam jau parkritus, nuteistasis, nesant jokiam reikalingumui ar būtinumui, sudavė smūgius jam. Dėl visų aptartų argumentų darytina išvada, kad nuteistasis turėjo galimybę pasišalinti iš konflikto vietos ir po to savo teises ginti teisėtais būdais, todėl tai negali būti traktuojama kaip būtinoji gintis. Tai vertinama kaip paprastas nesunkus kūno sužalojimas (sveikatos sutrikdymas). nes tyčiniais veiksmais- suduodamas visą seriją smūgių, nuteistasis siekė sužaloti nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo motyvais bei išvadomis, kad D. D. kaltė pagal BK 138 str. 1 d. visiškai įrodyta, jis nuteistas pagrįstai ir jo veiksmuose bei įvykdytoje veikoje būtinosios ginties nebuvo. Savo privataus „teismo“ organizavimas jokiu būdu negali būti tapatinamas su būtinosios ginties sąvoka, o nuteistasis šias abi sąvokas painioja.

Apylinkės teismas pagrįstai išanalizavo bei motyvuotai išaiškino, su kuo sutinka ir kolegija, kodėl nesivadovavo O. D., L. D. bei V. A. parodymais. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų jų parodymai prieštaringi vieni kitiems, taip pat jie prieštaringi ir paties nuteistojo parodymams. Todėl apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus atmetė ir įvertino kaip siekimą padėti D. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skirdamas bausmę D. D. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga.

Keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.