Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas:

pagal BK 178 str. 2 d. dėl J. G. turto pagrobimo laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 178 str. 2 d. dėl V. O. turto pagrobimo laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. laisvės atėmimu 11 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. D. priteista 1483 Lt žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. B. .

Šioje byloje pagal BK 178 str. 2 d. taip pat nuteistas P. V. , dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už dvi vagystes ir už kvalifikuotą nužudymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2008 m. sausio 3 d., apie 16-17 val., tiksliau nenustatytu laiku, Varėnos m., Vasario 16-osios g., prie namo Nr. 5, viešoje vietoje D. D. priėjo prie J. G. , jai nematant įkišo ranką į jos striukės kišenę ir iš jos ištraukė bei pagrobė nukentėjusiosios turtą –materialinės vertės neturinčią piniginę su joje buvusiais 50 Lt, J. G. asmens tapatybės kortele ir nukentėjusiajai priklausančia mokėjimo kortele „Hansabankas“. Tokiu būdu D. D. viešoje vietoje padarė kišenvagystę.

2008 m. sausio 7 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini). D. D. ir P. V. , būdami apsvaigęs nuo alkoholio, susitarę pagrobti svetimą turtą ir veikdami bendrininkų grupe, atvyko prie J. O. gyvenamojo namo, ten P. V. pasiliko saugoti, kad galėtų įspėti apie artėjančius pašalinius asmenis, o D. D. atplėšė gyvenamojo namo langą, įlipo į namo vidų ir iš ten pagrobė bei per langą perdavė P. V. dvi dėžes su 40 butelių vyno „Vakaris“ iš viso kainuojančių 179,20 Lt ir priklausančių V. O. . Abu nuteistieji dėžes su vynu sukrovė ant dviračio ir išsivežė. Tokiu būdu D. D. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą.

2008 m. sausio 8 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini) esančiame V. D. gyvenamajame name D. D. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, miegančiai ir dėl to bejėgiškos būklės esančiai V. D. tyčia sudavė apie aštuonis smūgius peiliu į kaklo, krūtinės ir pilvo sritis, padarydamas durtinį-pjautinį sužalojimą kakle su dešiniosios bendrinės miego arterijos pažeidimu, daugybinius durtinius-pjautinius krūtinės ląstos kairės ir dešinės pusių pažeidimus, abiejų plaučių, širdiplėvės, dešiniojo širdies skilvelio pažeidimus ir kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su kepenų ir pilvinės aortos pažeidimais. Tai komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, trauminiu-hemoraginiu šoku ir dėl to nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu D. D. bejėgiškos būklės V. D. nužudė.

Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas dėl V. D. nužudymo. Teismas padarė išvadą, kad V. D. buvo bejėgiškos būklės, nes tuo metu miegojo. Nors ir kaltinamajame akte, ir nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusiajai kūno sužalojimai buvo padaryti jai miegant, byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, apie tai nenurodo ir jis pats, todėl ši teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas taip pat nenurodė jokių motyvų, kodėl miegantis žmogus yra bejėgiškos būklės. Jo nuomone, žmogaus bejėgišką būklę sukelia ne paties nukentėjusiojo veiksmai, o tokios aplinkybės kaip amžius, liga ar prieš tai padaryti kūno sužalojimai. Tuo tarpu miegas yra tokia pati normali žmogaus būklė kaip sėdėjimas, vaikščiojimas ir pan., todėl teisine prasme miegas negali būti laikomas bejėgiška būkle. Vartodamas alkoholinius gėrimus kartu su P. V. ir V. D. jis neatliko jokių veiksmų prieš nukentėjusiosios valią. V. D. niekas nevertė gerti, nesiekė ją nugirdyti ar kitaip palaužti jos valią, ji gėrė pati, be to, tuo metu jis net nepastebėjo, kad V. D. labai girta, ji normaliai kalbėjosi. Todėl net jeigu ji miegojo, jis prie jos nugirdymo ir užmigdymo neprisidėjo. Jis taip pat negali paaiškinti, dėl kokių priežasčių sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajai, todėl mano, kad tai galėjo įvykti dėl jo psichikos ligos, nes anksčiau dėl psichikos būklės jis buvo atleistas nuo tarnybos kariuomenėje. Jis prisipažino kaltu, tačiau kaip nužudė V. D. , neprisimena. Būdamas suimtas suprato, kad turi psichikos sutrikimų, nes pradėjo bijoti pats savęs, tampa agresyviu ir nesutaria su kitais suimtaisiais. Nors jam buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, tačiau jos išvados jam kelia didelių abejonių, nes jo sveikatos būklė buvo patikrinta paviršutiniškai ir šis patikrinimas truko vos keletą minučių. Jo nuomone, ekspertizės išvada buvo surašyta pagal bendrą praktiką, išsamiai neįvertinus duomenų apie jo asmenybę ir jo ligas. Nebuvo išreikalauti medicininiai duomenys iš jo gyvenamosios vietos gydymo įstaigų, taip pat nesiaiškinta, kodėl gydytojas psichiatras pateikė išvadą apie jo netinkamumą karinei tarnybai. Paskirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę jis prašė dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau toks jo prašymas byloje nebuvo užfiksuotas, teismas šio klausimo taip pat neišnagrinėjo ir nuosprendyje dėl to nieko nenurodoma. Kadangi jo veiksmai suduodant smūgius peiliu V. D. yra nepaaiškinami, o nužudymo motyvas yra nenustatytas, jis ir toliau mano, kad jam būtina paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kuri atsakytų į klausimus, ar nusikaltimo padarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, taip pat ar tuo metu nebuvo trumpalaikio psichikos sutrikimo būsenoje. Jo nuomone, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad iki V. D. nužudymo jis su P. V. beveik savaitę laiko girtuokliavo, pagrobę iš J. O. namo vyną, vėl daug išgėrė ir dabar jis net neprisimena, kiek buvo išgerta per tas paskutines dienas. Gėrė ir degtinę, ir vyną, o toks gėrimų maišymas irgi galėjo turėti reikšmės jo psichikos būklei. Nors ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad nužudymo metu jis laikino psichikos sutrikimo būsenoje nebuvo, o buvo nustatyti tik psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, su tokia išvada jis taip pat nesutinka, ši išvada, jo nuomone, irgi buvo padaryta neatlikus išsamaus tyrimo ir neišsprendus klausimo, ar jis nebuvo trumpalaikės psichozės, t. y. patologinio girtumo būklėje. Į šį klausimą ekspertai negalėjo atsakyti atlikę tik ambulatorinį tyrimą. Jis prašo paskirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 2 p. į BK 129 str. 1 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašo nuteistojo D. D. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras šį apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo D. D. padarytas nusikalstamas veikas, teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus.

Nuosprendžio dalis dėl kito nuteistojo P. V. apeliacine tvarka neapskųsta, o nuosprendį apskundęs nuteistasis D. D. nesutinka tik su šio nuosprendžio dalimi dėl V. D. nužudymo. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina bylą ir nuosprendį tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. D. apeliaciniame skunde.

Kad D. D. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nužudė bejėgiškos būklės V. D. , patvirtina paties D. D. ir kito nuteistojo P. V. , nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kiti išnagrinėti bei nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teisme D. D. dėl visų kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymo, taip pat ir dėl V. D. nužudymo, prisipažino kaltu, tačiau duoti parodymus atsisakė ir nurodė, kad teismas gali remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis teisingai nurodė visas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Teisme buvo perskaityti D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matosi, kad jau pačios pirmosios įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 99-100) D. D. dėl V. D. nužudymo visiškai prisipažino kaltu. Jis parodė, kad iš J. O. namų pagrobę kelias dėžes vyno, abu su P. V. , vyną sukrovę ant dviračio, nuėjo pas pažįstamą V. D. , kuri namuose buvo viena. V. D. atnešė jiems tuščius bulvių maišus, į kuriuos jie sudėjo pagrobtus vyno butelius. Tada visi trise pradėjo tą vyną gerti, kiek išgėrė, neprisimena, nes tuščius butelius dėjo po lova. Tarp jo ir P. V. kilo ginčas dėl vyno butelių dalybų, jie susimušė ir V. D. juos išvarė į kiemą. Ten jis P. V. sumušė ir šis nuėjo namo, tuo metu buvo apie 1-2 val. nakties. Tada jis grįžo į namo vidų, toliau su V. D. gėrė vyną, o po to kartu su ja nuėjo miegoti. Lytinių santykių su ja neturėjo. V. D. lovoje užmigo ir pradėjo knarkti. Jis nežino, kas jam tuomet užėjo, bet jis paėmė nuo stalo virtuvinį peilį rudomis medinėmis kriaunomis ir tuo peiliu sudavė keletą kartų (kiek, tiksliai neprisimena) V. D. . Ar tuo metu laikė ją ranka už kaklo, neprisimena. Tada nuėjo į kitą kambarį, atsigulė į kitą lovą ir ten pramiegojo iki ryto. Pabudęs išgėrė dar vieną butelį vyno, išėjo iš V. D. namų, nuėjo pas savo močiutę, iš jos telefonu paskambino į policiją ir pranešė, kad nužudė moterį. Papildomai apklaustas įtariamuoju kitų apklausų metu (t. 1, b. l. 103-104, 115-116, 124) D. D. tikslino kai kuriuos savo parodymus dėl padarytų vagysčių, tačiau savo parodymus dėl V. D. nužudymo visiškai patvirtino. Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 106-103) D. D. parodė, kaip su P. V. atėjo į V. D. namus, kaip krovė į maišus pagrobtą vyną, kur kas sėdėjo ir kaip kartu su nukentėjusiąja tą vyną gėrė, taip pat parodė vietą, kur susimušė su P. V. . D. D. taip pat parodė vietą, kurioje nusikaltimo įvykio metu stovėjo lova, į kurią kartu su nukentėjusiąja nuėjo miegoti, parodė, kad V. D. užmigo, o jis nuo stalo paėmė peilį ir sudavė juo smūgius nukentėjusiajai. Parodė ir kitą lovą, kurioje miegojo iki ryto jau nužudęs V. D. . Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis vėl atsisakė duoti parodymus, todėl dar kartą buvo perskaityti visi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Į papildomai užduotus klausimus D. D. atsakė, kad perskaityti jo parodymai yra teisingi. Jis taip pat parodė, kad jau neprisimena, kodėl nužudė V. D. , tačiau nemano, kad tai padarė dėl to, kad nukentėjusioji pradėjo knarkti. Jam atrodo, kad dėl kažkokios psichikos ligos jam tuo metu pasimaišė protas. Nuteistasis dar parodė, kad įvykio metu visi gėrė vienodai, todėl jis pats turėjo būti panašaus girtumo kaip ir nukentėjusioji. D. D. taip pat parodė, kad neprisimena tik V. D. nužudymo, o kaip padarė dvi vagystes, viską prisimena gerai.

Kad V. D. nužudė būtent D. D. , patvirtina ir visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. Kitas nuteistasis P. V. teisme parodymus duoti irgi atsisakė, tačiau taip pat patvirtino perskaitytus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tų apklausų metu šis nuteistasis irgi parodė, kad iš J. O. namo pavogę vyną, abu su D. D. nuėjo pas V. D. , ten visi trise gėrė, o po to jis su D. D. nepasidalino likusio vyno ir susimušė. V. D. juos abu išvarė į lauką, ten D. D. jį sumušė ir jis vienas nuėjo namo, D. D. liko pas V. D. . Apžiūrint nusikaltimo įvykio vietą V. D. namuose rasti tušti ir pilni vyno „Vakaris“ buteliai, o krosnyje rastos J. G. asmens tapatybės ir „Hansabanko“ mokėjimo kortelės. Byloje nustatyta, kad šias korteles būtent nuteistasis D. D. 2008 m. sausio 3 d. pavogė iš J. G. kartu su jos pinigine. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir specialistų išvados taip pat patvirtina, kad ant V. D. namuose paimto vyno butelio buvo rasti D. D. piršto pėdsakai, o ant kambario grindų rasti P. V. kraujo pėdsakai, tai patvirtina abiejų nuteistųjų parodymus apie tai, kad jie buvo V. D. namuose, ten gėrė vyną ir tarpusavyje susimušė. Įvykio vietos apžiūros metu rastas ant lovos gulintis V. D. lavonas, gulintis ant nugaros. Kaklo, krūtinės ir pilvo srityse matėsi durtinės-pjautinės žaizdos, o ant patalynės rastos kraujo dėmės, specialisto išvada patvirtino, kad ant antklodės ir pagalvės užvalkalų rastas kraujas priklauso V. D. . Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. D. mirties priežastimi buvo daugybiniai durtiniai-pjautiniai krūtinės ląstos abiejų pusių, abiejų plaučių, širdiplėvės ir dešiniojo širdies skilvelio pažeidimai, kaklo dešinės pusės durtinis-pjautinis sužalojimas su dešiniosios bendrinės miego arterijos pažeidimu ir kiauryminis durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas su kepenų ir pilvinės aortos pažeidimu, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu ir trauminiu hemoraginiu šoku. Lavono kūne sužalojimų, kurie galėtų būti paaiškinami savigyna, tyrimo metu nerasta. Išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimai V. D. padaryti mažiausiai 10 trauminių poveikių, iš kurių 8 durtiniai-pjautiniai sužalojimai padaryti plokščiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu. Tikėtina, kad visos žaizdos padarytos vienu ir tuo pačiu įrankiu, taip pat labiausiai tikėtina, kad asmuo, sudavęs tuo įrankiu smūgius, buvo priešpriešais nukentėjusiąją. Duomenų, kad nukentėjusioji sužalojimų jai padarymo metu būtų buvusi vertikalioje padėtyje, nenustatyta. Iš bylos matosi, kad parodymo atpažinti metu nuteistasis D. D. pats atpažino ir parodė peilį, kuriuo sudavė smūgius V. D. . Šalčininkų r. policijos komisariato informacijos žurnale esantis įrašas patvirtina, kad 2008 m. sausio 8 d., 10.40 val., į policiją paskambino asmuo, prisistatęs D. D. , ir pranešė, kad (duomenys neskelbtini) jis nužudė moterį.

Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. D. , suduodamas jai smūgius peiliu, tikrai nužudė D. D. , to šis nuteistasis neginčija paduotame apeliaciniame skunde ir dėl to jokių abejonių nėra. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su teismo išvada, kad V. D. nužudymo metu buvo bejėgiškos būklės, todėl prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d., taip pat nesutinka su ekspertizės išvada dėl jo psichikos būklės, tačiau visus apelianto išdėstytus argumentus kolegija atmeta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jokie įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad nukentėjusioji V. D. suduodant jai smūgius peiliu miegojo, apie tai nenurodo ir jis pats. Šie apelianto argumentai nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais įrodymais. Kad V. D. buvo nužudyta jai miegant, visų pirma patvirtina paties nuteistojo parodymai. Iš bylos matosi, kad savo abejones dėl to, ar nukentėjusiąją nužudė miegančią, D. D. iš viso pirmą kartą išdėstė tik savo apeliaciniame skunde. Taip pat pažymėtina, kad tik šiame skunde jis jau nurodė, kad neprisimena šio nusikaltimo padarymo aplinkybių. Tačiau net ir apeliaciniame skunde jis nenurodo kitokių nužudymo aplinkybių, o tik nurodo, kad jų neprisimena. Tačiau iš perskaitytų ir šioje nutartyje jau išdėstytų D. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad visas V. D. nužudymo aplinkybes nuteistasis buvo nurodęs tiksliai ir konkrečiai. Visų apklausų metu jis vienodai parodė, kad atsigulė su V. D. į vieną lovą, nukentėjusioji užmigo, užknarkė ir kaip tik tuo metu jis paėmė peilį ir sudavė gulinčiai nukentėjusiajai smūgius. Iš tų nuteistojo parodymų matosi, kad jis sudavė smūgius peiliu V. D. būtent miegančiai, nes jo pyktį sukėlė tai, kad nukentėjusioji užmigusi pradėjo knarkti. Nors šiuo metu apeliantas aiškina, kad įvykio aplinkybių jau neprisimena, iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis jas prisiminė labai gerai. Tokia išvada daroma ne tik dėl jo apklausų metu duotų parodymų konkretumo, bet ir dėl to, kad nuteistasis sugebėjo atpažinti peilį, kuriuo sudavė smūgius nukentėjusiajai, taip pat dėl to, kad parodymų patikrinimo vietoje metu tiksliai parodė vietą, kur stovėjo lova, kurioje gulėjo su V. D. , nors tos lovos atliekant šį tyrimo veiksmą jau nebuvo. Pažymėtina, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme D. D. jo perskaitytus parodymus patvirtino ir nurodė, kad jie yra teisingi. Kad V. D. suduodant jai smūgius peiliu miegojo, patvirtina ir kiti įrodymai. Jau nurodyta, kad įvykio vietos apžiūros metu negyva V. D. buvo rasta ant nugaros gulinti lovoje, o teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog nenustatyta jokių duomenų, kad suduodant nukentėjusiajai smūgius peiliu ji būtų buvusi vertikalioje padėtyje. Teismo išvadą, kad nukentėjusioji miegojo, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Nustatyta, kad visi durtiniai-pjautiniai sužalojimai išsidėstę nukentėjusiosios priekiniame kūno paviršiuje, taip pat nenustatyta jokių sužalojimų, kurie galėtų būti paaiškinami savigyna. Kad apie 3 val. nakties V. D. miegojo, galima spręsti ir iš to, kad ji buvo labai girta, specialisto išvadoje nurodyta, kad jos kraujyje rasta net 3,75 promilių etilo alkoholio. Aptartų bylos aplinkybių visuma patvirtina teismo išvadą, kad D. D. V. D. nužudė miegančią. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad miegantis žmogus teisine prasme negali būti laikomas bejėgiškos būklės, nes tai tokia pati normali būklė kaip vaikščiojimas ir pan. Apelianto nuomone, bejėgiška būklė gali būti siejama tik su žmogaus amžiumi, ligomis ir prieš tai patirtais sužalojimais. Jis taip pat nurodo, kad V. D. vartojo alkoholį savo noru ir jis prie jos apsvaigimo nuo alkoholio bei užmigimo neprisidėjo. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti, o apeliaciniame skunde dar ir neteisingai aiškinami baudžiamieji įstatymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 p. išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininko panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad nustatant nurodytą nužudymą kvalifikuojantį požymį nukentėjusiojo asmens bejėgiška būklė nebūtinai turi būti kilusi dėl kokių nors paties kaltininko veiksmų. Be to, bejėgiška žmogaus būklė gali būti ir jam miegant, taip pat stipriai apsvaigus nuo alkoholio. Tokia būklė yra tada, kai asmuo dėl kokių nors priežasčių arba negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, arba negali gintis ar aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Taip pat būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokia bejėgišką nukentėjusiojo būklę ir ja pasinaudodamas atima jam gyvybę. Būtent tokios aplinkybės yra nustatytos šioje byloje. Jau buvo nurodyta, kad smūgius peiliu nuteistasis V. D. sudavė miegančiai. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nukentėjusiosios bejėgiška būklė susieta būtent su šia aplinkybe. Tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje jau pagrįstai nurodoma, kad ši būklė kilo ir dėl sunkaus, net 3,75 promilių V. D. girtumo. Apeliaciniame skunde nuteistasis be pagrindo nurodo, kad teismas neišdėstė nukentėjusiosios bejėgiškos būklės nustatymo motyvų, nes nuosprendyje šie motyvai išdėstyti ir jie yra pagrįsti. Mieganti ir tuo pačiu metu stipriai apsvaigusi nuo alkoholio V. D. ne tik negalėjo suprasti nuteistojo veikos pobūdžio, tačiau ji iš viso net nematė, kaip D. D. pasiėmė peilį ir ruošėsi suduoti jai smūgius. Nuteistajam pradėjus naudoti smurtą, ji dėl savo fizinės būklės taip pat negalėjo nuo kaltininko nei apsiginti, nei jam aktyviai pasipriešinti, tai patvirtina jau aptartos bylos aplinkybės, t. y. savigynai būdingų sužalojimų nebuvimas nukentėjusiosios kūne, o taip pat tų sužalojimų išsidėstymas tik vienoje kūno paviršiaus pusėje. Tai patvirtina, kad keletą smūgių peiliu D. D. V. D. sudavė jai gulint lovoje ir net nekeičiant kūno padėties. Kad V. D. stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, nuteistasis turėjo žinoti, nes pats su ja visą vakarą ir dalį nakties girtavo. Be to, jis tikrai matė ir suprato, kad V. D. miega ir, kaip pats parodė, būtent tada pasiėmė peilį ir sudavė juo smūgius nukentėjusiajai. Tai patvirtina, kad nuteistasis suvokė nukentėjusiosios bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atėmė jai gyvybę. Dėl visų aptartų aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. nužudė V. D. , tuo metu buvusią bejėgiškos būklės. Nuosprendyje taip pat padaryta pagrįsta išvada, kad suduodamas net keletą smūgių virtuviniu peiliu nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbias kūno sritis (kaklą, krūtinę ir pilvą) nuteistasis ne tik suprato, kad gali atimti jai gyvybę, tačiau būtent tokių pasekmių jis ir siekė. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. bejėgiškos būklės V. D. nužudė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. Perkvalifikuoti nuteistojo veiką į BK 129 str. 1 d. nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad pripažindamas jį kaltu dėl V. D. nužudymo, teismas išsamiai neįvertino jo psichikos būklės ir turėjo jam paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Jis nurodo, kad nebuvo nustatytas V. D. nužudymo motyvas, o jis pats irgi nesuvokia, kodėl nužudė nukentėjusiąją, be to, neprisimena, kaip padarė šį nusikaltimą. Apelianto nuomone, jis arba serga kažkokia psichikos liga, nes praeityje buvo atleistas nuo karinės tarnybos, arba nusikaltimo padarymo metu buvo trumpalaikio psichikos sutrikimo (psichozės, patologinio girtumo) būsenoje, nes prieš tai keletą dienų ištisai girtavo, maišė įvairių rūšių alkoholinius gėrimus. Su jam atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis nuteistasis nesutinka ir nurodo, kad jo psichikos būklė buvo ištirta paviršutiniškai ir neišsamiai, taip pat neišreikalavus būtinų medicininių dokumentų. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia atmetami jo argumentai dėl to, kad jo prašymus išsamiau ištirti jo psichikos būklę tariamai atmetė ikiteisminis tyrimas ir pirmosios instancijos teismas. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu apie kokius nors psichikos sutrikimus D. D. nebuvo net užsiminęs, apie tai nieko nenurodyta nė viename jo apklausų protokole. Kaip jau buvo nurodyta, tuomet nuteistasis nesiskundė ir atminties sutrikimais, dėl V. D. nužudymo ne tik prisipažino kaltu, bet ir pats davė išsamius parodymus apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Iš bylos matosi, kad ambulatorinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė D. D. buvo paskirta ikiteisminio tyrimo metu, kai dėl įtariamojo psichikos būklės abejonių iškilo bylos tyrimą prižiūrinčiam prokurorui. Atliktos ekspertizės išvadose buvo nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu įtariamasis jokiu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, taip pat nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad teisme nurodytos ekspertizės išvados buvo perskaitytos, išnagrinėtos dar kartą, tačiau viso teisminio nagrinėjimo metu nei D. D. , nei jo gynėjas jokių prašymų skirti naują ar papildomą ekspertizę nepareiškė. Nuteistasis iš viso atsisakė duoti parodymus ir jokių naujų aplinkybių apie savo psichikos būklę nenurodė. Teisme liudytoja apklausta D. D. motina J. D. parodė, kad sūnus niekur nesigydė, gerai mokėsi, turėjo gerą atmintį ir tik vėliau ėmė tingėti, kai pradėjo su draugais išgėrinėti. Pirmą kartą abejones dėl savo psichikos būklės, duomenis apie atleidimą nuo karinės tarnybos, nesutikimą su ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis bei prašymą paskirti stacionarinę ekspertizę nuteistasis D. D. išdėstė tik savo apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas gavo Lietuvos dr. J. B. karo medicinos tarnybos pažymą ir archyvo duomenis (t. 3, b.l. 121, 122), iš kurių matosi, kad D. D. šauktinių medicinos ekspertizės komisijos 2000 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo pripažintas netinkamu pradinei privalomajai karo tarnybai. Medicininės apžiūros metu ši komisija D. D. nustatė lengvą protinį atsilikimą ir ribinį intelektą. Atlikusi įrodymų tyrimą, visus apelianto argumentus dėl jo psichikos būklės, taip nuteistojo ir jo gynėjo prašymus paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kolegija atmetė dėl keleto priežasčių. Byloje jau yra nuteistojo gyvenamosios vietos pirminės sveikatos priežiūros centro, taip pat psichiatrijos ligoninių ir priklausomybės ligų centro pažymos apie tai, kad D. D. dėl psichikos ligų niekada nesigydė, taip pat neįrašytas nei į psichikos, nei į priklausomybės ligų kabinetų įskaitas. Todėl apelianto argumentai dėl medicininių dokumentų neišreikalavimo yra nepagrįsti, tokių dokumentų nenurodo ir jis pats. Atkreipiamas dėmesys taip pat į tai, kad pats apeliantas savo galimų psichikos sutrikimų aiškiai nenurodo, jis apie juos tik spėlioja nurodydamas ir apie galimus lėtinius susirgimus, ir apie laikinus psichikos sutrikimus, pats neatmeta galimybės, kad jo elgesiui įtakos galėjo turėti ilgalaikis alkoholio vartojimas. Įvertinus šias aplinkybes, o ypač tai, kad abejones dėl savo psichikos būklės nuteistasis nurodė tik savo apeliaciniame skunde, tokį nuteistojo elgesį pagrįstai galima vertinti tik jo mėginimu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Tokia pati išvada daroma ir dėl apelianto argumentų, kad jis tariamai negali prisiminti V. D. nužudymo aplinkybių, tokie jo aiškinimai, įvertinant tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis viską gerai prisiminė, yra visiškai neįtikinantys. Pažymėtina dar ir tai, kad pats D. D. nurodo, kad abiejų padarytų vagysčių aplinkybes jis ir dabar gerai prisimena, o neprisimena tik nužudymo, už kurį jam paskirta pati griežčiausia bausmė. Nors papildomi teisme gauti dokumentai patvirtina, kad 2000 m. nuteistasis tikrai buvo atleistas nuo karinės tarnybos ir jam buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, šie duomenys, kolegijos nuomone, vis tiek nepaneigia dar kartą išnagrinėtų D. D. atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadų (t. 1, b. l. 175-177). Jose nurodyta, kad D. D. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą savo nusikalstamų veikų pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Šiuo metu nuteistasis lėtiniu psichikos sutrikimu irgi neserga ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje. D. D. diagnozuojami tik psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį bei priklausomybės sindromas, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės išvadose taip pat nurodyta, kad D. D. intelektiniai gebėjimai ir jam būdingos individualiosios psichologinės ypatybės netrukdė ir netrukdo teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo veiklą. V. D. nužudymo metu D. D. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. D. D. gebėjimą byloje nagrinėjamo įvykio metu teisingai ir pilnai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes bei vėliau jas atgaminti galėjo sutrikdyti jo fiziologinė būsena (neblaivumas), o ne jam būdingos individualios psichologinės ypatybės, jo emocinė būsena ar situacijos ypatumai. D. D. dėl psichikos būklės priverčiamųjų medicinos priemonių taikyti nereikia. Nurodytos ekspertizės išvados visiškai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir dėl apelianto sirgimo lėtiniu psichikos sutrikimu, ir dėl jo laikinų psichikos veiklos sutrikimų, taip pat ir patologinio girtumo. Iš šių išvadų matosi, kad V. D. nužudymo metu nuteistasis buvo paprasto girtumo būsenoje, dėl kurios galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. BK 19 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Nuteistojo nesutikimas su ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis tik dėl to, kad ekspertai, apelianto nuomone, su juo per mažai pabendravo, taip pat nepagrįstas. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matosi, kad joje labai išsamiai išdėstyti ekspertizės metu nustatyti duomenys, atskirai aptarti ir nuteistojo psichikos, ir psichologiniai tyrimai bei jų rezultatai, todėl visa akto tiriamoji dalis kaip tik pagrindžia ekspertizės išvadas, kuriose atsakyta į ekspertams užduotus klausimus. Bet kokias abejones dėl D. D. psichikos būklės galutinai paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos ekspertės psichiatrės Z. Kazėnienės paaiškinimai. Ekspertė dar kartą patvirtino jau nurodytos ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadas ir nurodė, kad skirti D. D. stacionarinę ekspertizę nėra jokio pagrindo. Susipažinusi su jau nurodytais papildomais dokumentais dėl nuteistojo pripažinimo netinkamu karinei tarnybai bei 2000 m. jam diagnozuoto lengvo protinio atsilikimo bei ribinio intelekto, ekspertė nurodė, kad šie duomenys jau atliktos ekspertizės išvadų vis tiek negali pakeisti. Ekspertė nurodė, kad pagal šiuose dokumentuose nurodytus testavimo rezultatus D. D. diagnozuoti lengvą protinį atsilikimą nebuvo pagrindo ir 2000 m., tuo tarpu atliekant ekspertizę buvo atlikti išsamūs nuteistojo psichikos ir psichologiniai tyrimai, kurių rezultatai protinio atsilikimo galimybę visiškai paneigė. D. D. nustatytas ribinis žemas normalus intelekto lygis, jo koeficientas yra 73 ir šis koeficientas viršija protinio atsilikimo lygio ribas. Ekspertė taip pat parodė, kad nuteistojo asmenybė primityvi, ribotų interesų ir kad tam reikšmės turėjo anksti pradėtas nuteistojo piktnaudžiavimas alkoholiu. Teisme ekspertė dar kartą patvirtino, kad D. D. nesirgo ir neserga jokia psichikos liga, nebuvo ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje, taip pat išsamiai pagrindė ir išvadą, kad nusikaltimų padarymo metu D. D. nebuvo patologinio girtumo būsenoje, o buvo paprasto girtumo būsenoje, dėl kurios galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Ji taip pat paaiškino, kad nustatyta D. D. priklausomybė nuo alkoholio ir jo apsvaigimas nuo alkoholio galėjo turėti reikšmės jo elgesiui, agresyvumui ir būtent tuo galima paaiškinti, kad nuteistasis smurtą prieš kitą žmogų galėjo panaudoti net dėl mažareikšmės priežasties, nors būdamas blaivus jis to nebūtų padaręs. Jau nurodytos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados ne tik visiškai paneigia apelianto versijas dėl jo psichikos būklės, tačiau atsako ir į apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai nenustatyto V. D. nužudymo motyvo. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nužudymo motyvas iš tikrųjų nenurodytas, tačiau apie jį nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje dėstomi nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Teismas pagrįstai rėmėsi paties nuteistojo D. D. parodymais apie tai, kad smūgius peiliu V. D. jis sudavė tada, kai ši užmigo ir pradėjo knarkti. Apklausų metu nuteistasis pats savo iniciatyva nurodė būtent šią įvykių detalę, todėl daroma išvada, kad būtent nukentėjusiosios knarkimas ir sukėlė nuteistojo pyktį, kuris ir buvo smūgių sudavimo peiliu ir nukentėjusiosios nužudymo motyvu. Natūralu, kad šiuo metu pačiam nuteistajam nusikalstamos veikos motyvai gali būti nesuprantami, tačiau stipriai apsvaigusio nuo alkoholio D. D. nusikalstami veiksmai paaiškinami būtent šiomis aplinkybėmis. Ekspertė psichiatrės paaiškinimai teismo posėdyje šią teismo išvadą tik dar kartą patvirtina.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. dar prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau jo skundas yra nepagrįstas ir šioje dalyje. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas D. D. bausmes paskyrė vadovaudamasis BK 41 str. 2 d. nurodyta bausmės paskirtimi, skiriant bausmes buvo atsižvelgta į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat laikantis visų kitų bausmės skyrimo taisykles nustatančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Teismas teisingai nustatė D. D. atsakomybę dėl kiekvienos nusikalstamos veikos lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat į šio nuteistojo asmenybę. Už dvi vagystes pagal BK 178 str. 2 d. D. D. paskirtos sankcijos žemutinei ribai artimos laisvės atėmimo bausmės yra ne per griežtos ir jų švelninti neprašo pats apeliantas. Pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. paskirta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta. Teismas D. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nužudymą ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad šį nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skiriant bausmę už nužudymą teismas atsižvelgė į šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, juo padarytą žalą ir kilusias neatstatomas pasekmes. Vertinant kaltininko asmenybę buvo atsižvelgta į D. D. kitus teistumus, tačiau atsižvelgta ir į jo šeimyninę padėtį bei tai, kad nuteistasis turi mažametį vaiką. BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Už V. D. nužudymą pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. teismas paskyrė D. D. ženkliai švelnesnę už sankcijos vidurkį 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokio paties dydžio nuteistajam buvo paskirta ir subendrinta bausmė už šiuo nuosprendžiu nustatytas visas tris nusikalstamas veikas. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu dar buvo subendrinta su ankstesniu 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu irgi už sunkų nusikaltimą pagal BK 180 str. 2 d. paskirta bausme. Bausmių dalinio sudėjimo būdas pasirinktas pagrįstai, nes kvalifikuoto plėšimo ir nužudymo pavojingumai negali būti laikomi labai skirtingais. Teismas pridėjo tik nedidelę už plėšimą paskirtos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą 12 metų. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, ypač kvalifikuoto nužudymo padarymo faktines aplinkybes, ir už atskiras nusikalstamas veikas D. D. paskirtos bausmės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis ir jas dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.