Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Egidijos Puzinskaitės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. A. A. H., B. S. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-247(122, 123, 124, 125)/ 171-103, 104, 105, 106 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dėl daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini)piliečiui S. A. A. H. ir dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartines nacionalines vizas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) piliečiams B. S. H., S. T. A. A. ir S. A. F. H. “ teisėtumo ir pagrįstumo ( 2 t., b. l. 113–121).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas S. A. A. H., Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla UAB „Judikta“ (1 t., b. l. 113–123).

2017 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas S. A. A. H., atstovaudamas nepilnamečius vaikus S. A. F. H. ir S. T. A. H., pateikė prašymus išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (2 t., b. l. 89–96; 133–140). 2017 m. gruodžio 19 d. Pareiškėja S. B. H. taip pat pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (2 t., b. l. 45–55).

Kartu su prašymais pateikė ir šeimos susijungimo pagrindą patvirtinančius dokumentus: pasų kopijas, gimimo liudijimus, santuokos liudijimą, šeimos registracijos pažymą, pažymą, kad S. A. A. H. išlaiko S. B. H. ir nepilnamečius vaikus S. A. F. H. ir S. T. A. H., banko sąskaitos išrašą, pažymą apie teistumą / neteistumą, sąrašą užsienio valstybių, kuriose lankėsi (2 t., b. l. 56–73; 99–111; 146–158).

Migracijos departamentas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-247(122, 123, 124, 125)/ 171-103, 104, 105, 106, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13 ir 14 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui S. A. A. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad duomenys, apie bendrovės veiklą, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; užsienietis per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančių dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti, užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Tuo pačiu sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjams S. B. H., S. A. F. H. ir S. T. A. H. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui S. A. A. H., jo sutuoktinė S. B. H. ir jo nepilnamečiai vaikai S. A. F. H. ir S. T. A. H. neatitinka šeimos susijungimo sąlygų, nustatytų Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, nurodytu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui S. A. A. H. daugkartinę nacionalinę vizą ir panaikino pareiškėjams S. B. H., S. A. F. H. ir S. T. A. H. jau išduotas daugkartines nacionalines, nes minėti užsieniečiai neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77. p.1) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo. Be to, Migracijos departamentas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas S. A. A. H. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjui S. A. A. H. atsisakė išduoti daugkartinę nacionalinę vizą ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (2 t., b. l. 113–121).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis įtvirtina pagrindus, kuomet užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas leidimas. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 puntą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (2 punktas); Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (5 punktas).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti (13 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Skundžiamame sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad UAB „Judikta“ 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pagal verslo planą nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Iš pateiktų UAB „Judikta“ įstatų matyti, kad bendrovės deklaruojami veiklos tikslai yra prekyba ir paslaugos. Pagal įstatus bendrovė gali vykdyti bet kokią veiklos rūšį, kuri neprieštarauja įstatymams (1 t., b. l. 127–128). Verslo plane bendrovė nurodo vykdanti informacinių technologijų veiklą, teikia verslo valdymo (duomenų analizės, ataskaitų (MS Excel, Google Sheets), informacijos apdorojimo (Microsoft Power BI, Google Data Studio, Qlik Sense, KlipFolio ir kt.)), informacinių technologijų (ryšių, sistemų apsaugos) bei nuotolinės techninės pagalbos klientams paslaugas (1 t., b. l. 130–134). Įmonės klientai yra bendrovės iš tokių industrijų, kaip grožis ir sveikata, produktų gamyba, automobiliai, avialinijų aptarnaujančios kompanijos, sveikatos priežiūra, žmogiškieji ištekliai bei informacinių technologijų įmonės iš Šiaurės Amerikos, Artimųjų Rytų bei Australijos žemynų. Verslo plane taip pat nurodyta, kad bendrovė toliau planuoja nuomotis komercines patalpas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 129–134).

Teismo vertinimu, bendrovės verslo plane nurodyti teiginiai dėl planuojamų vykdyti veiklų negali patvirtinti, jog bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Veiklos plane nurodyta, kad UAB „Judikta“ klientai yra JAV, Kanadoje, Artimuosiuose Rytuose. Tačiau jame nėra duomenų apie konkrečius tiekėjus ir klientus, veikiančius Lietuvos Respublikoje. Taip pat nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad teismas neneigia juridinio asmens teisės verslą vykdyti ir ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pažymi, kad įstatymas šiuo atveju reikalauja, jog įmonės, kurios dalyvis yra užsienietis, veikla vyktų būtent Lietuvos Respublikoje. Užsienietis šiuo atveju privalo įrodyti, kad jam reikalingas leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu Lietuvos Respublikoje tam, kad jis galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje ir dalyvauti įmonės valdyme.

Pažymėtina, kad siekdamas išsiaiškinti visas su UAB „Judikta“ veikla susijusias aplinkybes Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėjus dėl papildomų įrodymų pateikimo. T. y. nustatyta, kad Migracijos departamentas 2018 m. sausio 19 d. (2 t., b. l. 75) raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti visus jo įmonės veiklos vykdymą liudijančius dokumentus. Pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. Migracijos departamentui pateikė papildomus dokumentus apie Bendrovės vykdomą veiklą. Įvertinęs pareiškėjo papildomai 2018 m. vasario 5 d. pateiktus dokumentus, Migracijos departamentas konstatavo, kad S. A. A. H. nepateikė visų prašomų papildomų dokumentų, o būtent: bendrovės sąskaitų išrašų (EUR ir USD) nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d., jokių dokumentų, pagrindžiančių bendrovės veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje) sutarčių su Lietuvos Respublikos registruotomis įmonėmis). Teismas su šiomis atsakovo konstatuotomis aplinkybėmis sutinka. Pažymėtina, kad byloje esančios sąskaitos faktūros, išrašai iš UAB „Judikta“ banko sąskaitų patvirtina tik tiek, kad buvo atliekamos finansinės operacijos, kurios niekaip neįrodo bendrovės ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Pardavimo faktūrų žurnale už 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpį yra nurodytos tik užsienio juridiniams asmenims išrašytos sąskaitos faktūros. Jokių kitų duomenų, pagrindžiančių bendrovės ūkinės veiklos realumą Lietuvos Respublikoje, byloje nėra. Pareiškėjas skunde nurodo, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2017 m. gruodžio 31 d. ir per trumpą laiko tarpą neturėjo galimybės užmegzti verslo kontaktų su vietos ūkio subjektais. Tai taip pat įrodo, kad pareiškėjo įmonė nevykdė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo veiklos Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju bendrovės sutartys su Lietuvoje registruotomis bendrovėmis: 2017 m. liepos mėn. 14 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Finvista“ ir 2018 m. vasario 15 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Statybų ir paslaugų centras“ dėl internetinės svetainės sukūrimo, taip pat nepatvirtina bendrovės veiklos Lietuvos Respublikoje. Pirmoji sutartis tik patvirtina, kad bendrovė pati netvarko buhalterinės apskaitos, tam pasamdė kitą įmonę. Antroji gi paminėta sutartis nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes sudaryta po pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Nesant kitų objektyvių duomenų apie bendrovės įstatuose nurodytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo 2018 m. vasario 5 d. pateikti UAB „Judikta“ balansas, pelno (nuostolių) ataskaitos, didžioji knyga ir bendrasis žurnalas (1 t., b. l. 154–160) taip pat negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Juose esantys įrašai tik atspindi ūkinių operacijų fiksavimą, tačiau jokių įrodymų, kad šios ūkinės operacijos realiai vyko (buvo suteiktos paslaugos), pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nepateikė bendrovės sąskaitų išrašų nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d., nes įmonės banko sąskaita buvo atidaryta tik 2017 m. liepos 14 d., o iki tol visos bendrovės banko operacijos vyko tarptautiniais pervedimais, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, kadangi jokių kitų objektyvių įrodymų apie bendrovės vykdomą steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje nėra. Kaip minėta, tarptautiniai pavedimai tik patvirtina finansines operacijas su užsienio juridiniais asmenimis.

Be to, iš Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad, pareiškėjo minimi UAB „Judikta“ darbuotojai E. Č. ir C. C. F., UAB „Judikta“ buvo įdarbinti tik 2017 m. spalio 9–10 d., t. y. tik prieš 2 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (2 t., b. l. 13; 21). Ši aplinkybė patvirtina, kad nurodyti bendrovės darbuotojai laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. spalio 8–9 d. pareiškėjo bendrovėje nedirbo ir negalėjo atlikti jokių pareiškėjo nurodymų. Iš Sodros informacinės sistemos duomenų taip pat matyti, kad UAB „Judikta“ buvo įdarbintas Z. J., tačiau jis 2017 m. gegužės 31 d. iš įmonės buvo atleistas (2 t., b. l. 174). Pats pareiškėjas UAB „Judikta“ buvo įdarbintas nuo 2017 m. kovo 7 d., tačiau iki 2017 m. birželio jam buvo mokamas tik 5 Eur atlyginimas, 2017 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais – 20 Eur, nuo 2017 m. rugsėjo – 380 Eur (2 t., b. l. 174–175).

Kaip jau minėta, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d., todėl atsižvelgiant į Sodros duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas būdamas vieninteliu UAB „Judikta“ įdarbintu darbuotoju, tačiau nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas išvadą, jog pareiškėjo bendrovė nevykdė steigimuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, padarė atsižvelgdamas ir į Migracijos valdybos atlikto bendrovės veiklos patikrinimo duomenis. Migracijos valdyba, vykdydama Migracijos departamento 2018 m. sausio 22 d. pavedimą, atliko patikrinimą, ar UAB „Judikta“ užsiima deklaruota veikla adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, pažymėtose indeksu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 13 d. Tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-6863 „Dėl UAB „Judikta” patikrinimo“ (2 t., b. l. 8–10) duomenimis, nustatyta, kad nuvykus bendrovės veiklos vykdymo vietos adresu: (duomenys neskelbtini), ketvirtame aukšte yra kabinetas Nr. 406 su užrašu UAB „Judikta“, tačiau minėto kabineto durys buvo užrakintos. Šalia esančiame kabinete Nr. 408, kuriame įsikūrusi UAB „Tiger shop“, darbuotoja pasakė, kad kabinete Nr. 406 darbuotojai būna po pietų, kartais jie ateina su šunimi, tačiau kas ateina, ji nežino.

Migracijos valdybos pareigūnai taip pat apklausė Bendrovės darbuotojus. Apklausos metu bendrovės darbuotojas E. Č. paaiškino, kad dirba bendrovėje nuo 2017 m. spalio 10 d. (duomenys neskelbtini) pareigose, jo darbo funkcijos – klientų paieška bendrovei, o bendrovė užsiima IT paslaugų teikimu: per duomenų bazes tvarko klientų internetines svetaines bei atnaujina jas, kuria įrankius jas valdyti. Į klausimą apie bendrovės klientus, E. Č. atsakė, kad 90 proc. bendrovės klientų yra užsieniečiai, taip pat jis nurodė pagrindinį bendrovės klientą – JAV kompaniją Nutrafol, su kuria bendrauja kita bendrovės darbuotoja C. C. F.. Bendrovės ofise E. Č., jo teigimu, būna apie 3 dienas per savaitę, o C. C. F. pagrinde dirba namuose (2 t., b. l. 16).

Apklausos metu bendrovės darbuotoja C. C. F. apie įsidarbinimo bendrovėje aplinkybes paaiškino, kad su ja susisiekė JAV kompanijos Nutrafol (ši kompanija užsiima maisto papildų plaukams gamyba ir platinimu) atstovas bei pakvietė ją į pokalbį, po kurio buvo patvirtinta, kad ji gavo darbą ir pranešta, kad su ja susisieks bendrovės direktorius S. A. A. H.. Nuo 2017 m. spalio 10 d. ji pradėjo dirbti bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose. Jos teigimu, bendrovė teikia IT paslaugas ir veikia kaip tarpininkas, o C. C. F. funkcijos - bendravimas elektroniniu paštu su įmone Nutrafol, šios įmonės internetinio tinklapio redagavimas bei duomenų suvedimas į lenteles. C. C. F. nurodė, kad ji dirba nuotoliniu būdu, namuose, o darbui naudoja savo asmeninį kompiuterį (panaudos sutarties su bendrove nebuvo pasirašyta). Bendrovės ofise (ji nurodė bendrovės adresą, tačiau nenurodė kabineto Nr.) C. C. F. lankosi nedažnai, o jei atvyksta į ofisą, tai su savo kompiuteriu, nes kompiuterizuotos darbo vietos ofise jai nėra. Taip pat C. C. F. teigė, kad jokių bendrovės pavedimų neatliko, o visas užduotis ji gauna iš kompanijos Nutrafol (2 t., b. l. 22–23).

Kaip matyti, UAB „Judikta“ darbuotojų apklausos buvo užfiksuotos patikrinimą atlikusių Migracijos valdybos pareigūnų, tiek E. Č., tiek C. C. F. pasirašė, kad iš jų žodžių paaiškinimai surašyti teisingai. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių paaiškinimų tikrumu. Pareiškėjo skunde reiškiamos abejonės dėl C.C. F. apklausos yra nekonkrečios, nenurodyta, kokie yra prieštaravimai nurodant įdarbinimo įvykių seką. Kaip matyti, paaiškinimas buvo surašytas iš darbuotojos žodžių.

Išanalizavus apklausų metu pateiktus paaiškinimus bei pateiktų darbo sutarčių su šiais darbuotojais sąlygas, darytina išvada, kad darbo sutartyse deklaruotos darbo sąlygos neatitinka tikrovės (2 t., b. l. 17–19, 24–25). Kaip matyti iš darbo sutarčių turinio, pagal jas darbuotojai deklaruotoje darbo vietoje (duomenys neskelbtini), turi dirbti visą darbo dieną. Tačiau E. Č. apklausos metu nurodė, kad ofise būna apie 3 dienas per savaitę, o visą kitą laiką dirba namuose. C.C. F. nurodė, kad dirba nuotoliniu būdu ir bendrovės ofise lankosi retai. Pažymėtina, kad abiejų šių darbuotojų sutartyse nuotolinio darbo sąlygos nebuvo nurodytos. Be to, sutartyse nebuvo nurodytas darbuotojų namų adresas, kuriuo jie realiai dirba, nenurodyti darbuotojams darbdavio suteikiamos darbo priemonės, nenustatyta darbuotojų atsiskaitymo už darbą tvarka. Šiuos trūkumus pareiškėjas skunde pripažįsta.

Taigi, bendrovės patikrinimo duomenys patvirtina, kad bendrovėje nedirba visą darbo laiką Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o tai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų.

Įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinimui neturi pareiškėjo skundo argumentai dėl C. C. F. pilietybės nustatymo. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo argumentų, Migracijos departamentas išvadą, kad bendrovėje nedirba visą darbo laiką Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai padarė atsižvelgdamas ne į C. C. F. pilietybę (ginčijamame sprendime tik pažymėta, kad Bendrovėje dirbanti (duomenys neskelbtini) pilietė C.C. F. (K.) nėra nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja), o į bendrovės patikrinimo duomenis (darbuotojų paaiškinimus ir darbo sutartis). C. C. F. pilietybė šiuo atveju nėra reikšminga.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad UAB „Judikta“ 6 mėnesius iki pareiškėjo S.A.A. H. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą

neatitinka tikrovės. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas A. A. S. H. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Be to, kaip minėta, S. A. A. H. per nustatytą terminą nepateikė visų prašomų dokumentų Bendrovės realiai veiklai Lietuvos Respublikoje pagrįsti. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui A. A. S. H. išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 13 ir 14 punkto pagrindu.

Kaip jau minėta, pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakyta išduoti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Teismas pažymi, kad nors Įstatyme nėra apibrėžta nelegalios migracijos grėsmės sąvoka, nelegalios migracijos grėsmę reikėtų suprasti kaip tokias situacijas, kai asmuo siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus leidimui gauti. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29, nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 papunktis). Šiuo atveju anksčiau nurodytos nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, įrodo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą, nes pareiškėjas tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo pagrindus.

Konstatavus, jog Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui S. A. A. H., yra teisėta ir pagrįsta, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo S. A. A. H. sutuoktinė B. S. H. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, o pareiškėjo nepilnamečiai vaikai S. T. A. H. ir S. A. F. H. – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatytų šeimos susijungimo sąlygų, todėl Migracijos departamentas šiems pareiškėjams taip pat teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

Pagal Įstatymo 19 straipsnį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos aprašas) 70.11 papunktis nustato, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

Pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktą viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, jog jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas.

Teismas įvertinęs pateiktą teisinį reglamentavimą ir tai, jog Migracijos departamentas pagrįstai, atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu taip pat pagrįstai S. A. A. H. atsisakė išduoti ir S. T. A. H. ir S. A. F. H. panaikino išduotas daugkartines nacionalines vizas. Esant pagrįstoms abejonėms dėl užsieniečio S. A. A. H. nelegalios grėsmės, daugkartinė nacionalinė viza šiam užsieniečiui pagrįstai panaikinta ir pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas VAĮ 8 straipsnį ir formuodamas jo taikymo praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A756-2197/2011 ir kt.). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A313-146/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-247(122, 123, 124, 125)/ 171-103, 104, 105, 106 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dėl daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. A. H. ir dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartines nacionalines vizas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) piliečiams B. S. H., S. T. A. A. ir S. A. F. H. “ yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti teisinio pagrindo nėra, o pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjų reikalavimą dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą jų prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų S. A. A. H., B. S. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.