- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-1284-259/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03877-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Galina Blaževič, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-92-374/2014 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei V. G. gamybinei įmonei dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (1 t. b.l. 1-3, 83-85) prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu, konstatuoti, kad A. V. atleistas pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės; priteisti iš atsakovo darbo užmokestį, laikotarpiu už 2008 - 2011 metus 13159,52 Lt; priteisti 3-jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją – 1124,10 Lt, už atleidimą darbdavio iniciatyva; priteisti vidutinį darbo užmokestį iki visiško atsiskaitymo dienos (laikotarpiu nuo 2011-06-22 iki 2013-05-01, tai sudarytų 8243,40 Lt), viso 22527,02 Lt; už medžiagas, paslaugas, įrengimus priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 14785,75 Lt; priteisti iš darbdavio darbuotojo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas iki visiško atsiskaitymo momento; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2008-07-14 jis įsidarbino atsakovo įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį pirmaeilėse pareigose. Vėliau dirbo antraeilėse pareigose UAB „Techalga", UAB „Brestata", UAB „Statranga", UAB „Žemkasta", vykdė V. A. individualią veiklą, statybos darbų vadovo pareigose. Sudarant darbo sutartį buvo nustatytas 1000 Lt dydžio darbo užmokesti per mėnesį, o nuo 2009-01-01, sumažėjus darbų apimčiai, abipusius darbuotojo ir darbdavio susitarimu buvo pakeistas į 400 Lt dydžio darbo užmokestį. Ieškovas nurodė, kad atsakovo įmonės vadovas V. G. buvo pažįstamas, todėl vos tik sudarius darbo sutartį, jis ieškovą įspėjo, kad dėl sunkios finansinės padėties atlyginimas vėluos, bus mokamas nereguliariai. Ieškovas nurodo, kad sutiko dirbti, nes nepagalvojo, kad su juo nebus atsiskaityta iš viso, o darbo sutartis bus nutraukta paslapčia. Atlikdamas darbo funkcijas, jis vykdydavo įmonės sudarytas rangos sutartis ir kitus statybos darbus bei dirbo V. G. ūkyje. Paskutiniu metu visos rangos sutartys buvo įvykdytos, darbams ūkyje atsakovas nekvietė, todėl ieškovas laukė, kol su juo darbdavys atsiskaitys. Ieškovo teigimu, darbdavys niekada darbu neaprūpindavo reguliariai, todėl ieškovas pernelyg nenuogąstavo. Vėliau, kai atsakovas pradėjo vengti telefoninių pokalbių apie darbą, ieškovas 2012-08-30 nuvyko į VSDFV Marijampolės skyrių pasidomėti, ar darbdavys moka už ieškovą darbo išmokas valstybei. Ten buvo paaiškinta, kad nuo 2011-06-30 ieškovas atleistas iš darbo pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį (pačiam prašant). Ieškovas įsitikinęs, kad prašymas dėl atleidimo iš darbo yra suklastotas arba jo iš viso nėra, nes niekada tokio pareiškimo nerašė ir nepasirašė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas prašo pripažinti, kad atleidimas iš darbo neteisėtas pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį, nesant darbuotojo prašymo atleisti jį iš darbo pačiam prašant, pakeisti atleidimo iš darbo formuluotė. Ieškovas laiko, kad iš darbo atleistas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, dėl ekonominių ir kitų su įmonės veikla susijusių svarbių priežasčių (LR DK 129 str. 2 d.), todėl procesiniai terminai, liečiantys darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, skaičiuotini nuo sužinojimo apie atleidimą dienos, t. y. nuo 2012-08-30.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovės įmonės savininku buvo pažįstami, jis vis skundėsi dėl sunkios finansinės padėties, esą jį yra apgavęs prieš tai dirbęs statybos darbų vadovas ir vis prašė pinigų palaukti. Vėliau minėjo, kad yra iškėlęs baudžiamąją bylą dėl piniginių lėšų vagystės, todėl ieškovas vis laukė užmokesčio už darbą, kurį turėjo gauti pagal darbo sutartį. Ieškovo nuomone, už 2008 metus atsakovas skolingas – 3401,78 Lt, už 2009 m. – 3943,81 Lt, už 2010 m. – 3971,41 Lt, už 2011 m. - 1842,52 Lt, viso 13159,52 Lt. Ieškovas nurodo, kad pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir pakeitus atleidimo iš darbo įrašą „darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės", taikytinas LR DK 140 straipsnio l dalies 3 punktas ir priteistinas vidutinis darbo užmokestis (3 mėnesių dydžio), kas sudarytų 1124,10 Lt (3 x 374,70 Lt.). Taip pat vadovaujantis LR DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką, iki visiško atsiskaitymo dienos. Laikotarpiu nuo 2011-06-30 iki 2013- 05-01 tai sudarytų 8243,40 Lt (22 mėn. x 374, 70 Lt).
Be to, ieškovas nurodė, kad 2008 - 2011 metais už savo asmenines lėšas, kaip įmonės statybos darbų vadovas, nupirko medžiagų, įrengimų ir atliko paslaugų dar už 14785,75 Lt, kurie taip pat priteistini iš atsakovo. Ilgą laiką atsakovui neturint lėšų išmokėti atlyginimams, jis neturėjo lėšų ir medžiagų bei įrengimų pirkimui. Todėl ieškovas vis dar pasitikėdamas atsakovu, pirkdavo medžiagas, įrengimus, kurą nuosavo automobilio eksploatacijai darbo reikalais už savo asmenines lėšas. Ieškovas nurodo, kad sutartis dėl asmeninio automobilio naudojimo atsakovo įmonės tikslais neišsaugota, bet išlikę keli kvitai, patvirtinantys degalų užpylimą. Ieškovo teigimu, už kai kurias medžiagas atsakovas atsiskaitydavo, todėl vis tikėjo, kad kada nors atsiskaitys už viską.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, ieškovo A. V. atleidimą iš darbo atsakovo V. G. gamybinėje įmonėje pagal LR DK 127 straipsnį panaikino ir atleidimą kvalifikavo pagal DK 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės); priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 13170,07 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), 800 Lt išeitinę išmoką, 6200 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos 2011-06-30 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, bei nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, skaičiuojant vidutinį mėnesinį darbo užmokestį po 400 Lt, 945,57 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo 605,10 Lt žyminio mokesčio ir 53,50 Lt pašto išlaidų valstybės naudai; likusioje dalyje ieškinį atmetė; sprendimą dalyje dėl vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio – 400 Lt išieškojimo leido vykdyti skubiai.
Teismas nustatė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnį. Nurodė, kad atsakovo atstovas V. G. patvirtino, jog ieškovas atleistas iš darbo be jo pareiškimo. Atsakovo nuomone, ieškovą reikėjo atleisti už pravaikštas, nes jis į darbo nėjo, jokių darbų neatliko. Liudytoja V. Z. paaiškino, kad įmonės savininko žodiniu nurodymu, ji įformino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 127 str., be ieškovo pareiškimo. Taigi, teismo vertinimu, šiuo klausimu byloje ginčo nėra – atsakovas pripažino aplinkybę, kad ieškovas atleistas iš darbo, jam neišreiškus savo valios. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų apie tai, kad ieškovas būtų baustas drausmine nuobauda, įmonėje nevyko reorganizacija, dėl ko būtų mažinamos darbo vietos. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad darbo santykių pasibaigimo aplinkybės atitiko darbo santykių pasibaigimo sąlygas atleisti ieškovą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, todėl patenkino šį ieškinio reikalavimą - atleidimą iš darbo DK 127 straipsnį panaikino ir atleidimą kvalifikavo pagal DK 129 straipsnį.
Teismas nustatė, kad atsakovo įmonėje vedami darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos dokumentai patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas jam nemokėjo darbo užmokesčio per visą darbo laiką atsakovo įmonėje. Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nėra nei vieno ieškovo parašo, liudijančio darbo užmokesčio gavimą. Atsakovo atstovo argumentus, kad ieškovas nesirašė jokiame dokumente, teismas vertino kritiškai. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pasiūlyta atsakovui pervesti ieškovui nesumokėtą darbo užmokesčio sumą į ieškovo nurodytą sąskaitą banke, tačiau to neatliko, nors ir pripažino, kad ieškovui už paskutiniuosius jo darbo metus darbo užmokesčio neišmokėjo. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovo atstovas, nors ir teigdamas, kad ieškovas nedirbo sulygto darbo, darė pravaikštas, o jei dirbo – tai nekokybiškai, tačiau mokesčius SODRAI mokėjo reguliariai, tuo pripažindamas, kad ieškovas turėjo gauti darbo užmokestį. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškinys dalyje dėl darbo užmokesčio yra pagrįstas ir įrodytas, todėl patenkino. Teismas, priteisdamas priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio sumą, vadovavosi atsakovo įmonės pateikta pažyma apie priskaičiuotą ieškovui darbo užmokestį (2 t. b. l. 10-12), ir priteisė ieškovui priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2008-07-14 iki 2011-06-30 – 13170,07 Lt (atskaičius mokesčius) (DK 141 str. 1 d.).
Teismas, nustatęs, jog ieškovo kaltės dėl to, kad jam laiku nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, sprendė, kad yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnyje nustatytus padarinius. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovo įmonėje dirbo nuo 2008-07-14 iki 2011-06-30, t. y. pilnus 35 mėnesius. Todėl ieškinį šioje dalyje patenkino dalinai ir taikė DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą – išeitinę išmoką už 2 mėnesius (2 mėn. x 400 Lt=800 Lt (neatskaičius mokesčių)). Teismas taip pat nurodė, kad sutinkamai su LR DK 141 straipsnio 3 dalimi, kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju dėl darbdavio kaltės, ieškovo naudai priteistinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Iš darbo ieškovas atleistas 2011-06-30, byla baigta nagrinėti 2014-01-30, todėl: 31 mėn. x 400 Lt = 12400 Lt (neatskaičius mokesčių) bei nuo 2014-01-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, skaičiuojant vidutinį mėnesinį darbo užmokestį po 400 Lt. Tačiau, atsižvelgdamas į teismų praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį teismas sumažino 50 proc., todėl priteisė 6200 Lt sumą. Teismas taip pat netenkino ieškovo prašymo dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos iš atsakovo, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo remiantis LR CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d., kadangi sprendė, jog šis įstatymas netaikytinas darbo santykiams, o naudojamas prievolių teisėje.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui įtikinamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie reikalavimo priteisti iš atsakovo 14785,75 Lt už medžiagas, paslaugas, įrenginius pagrįstumą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalys būtų aptarę tokį prekių įsigijimo būdą, tai įforminę sutartimi ar kitokiu dokumentu, taip pat, kad atsakovui būtų žinoma tokia ieškovo iniciatyva savo asmeninėmis lėšomis pirkti atsakovo įmonei medžiagas ar įrengimus. Aplinkybė, kad kvitai už benziną, išrašyti V. G. įmonės vardu (1 t. b.l. 127,130, 135) pateko pas ieškovą, neįrodo, kad už tuos degalus buvo sumokėta ieškovo asmeninėmis lėšomis. Duomenų, kad ieškovas iki bylos iškėlimo teisme būtų reiškęs pretenzijas dėl šios sumos grąžinimo, nėra. Tokiu būdu reikalavimą priteisti 14785,75 Lt už medžiagas, paslaugas bei įrengimus teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu, todėl atmetė (CPK 178 str.). Kaip pasekmę, teismas atmetė reikalavimą ir dėl 5% metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai sekančias pinigines sumas: 6200 Lt, t. y. 50 procentų sumos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2011-06-30 iki 2014-01-30; 14785,75 Lt už medžiagas, darbus, įrengimus ir 5 procentų metines palūkanas nuo 14785,75 Lt sumos iki visiško atsiskaitymo dienos; pakeitus teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus visiškai arba pakeitus sprendimą ir padidinus priteistinas išmokas, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje turi būti taikoma LR DK 141 straipsnio 3 dalies norma, kurios pagrindu piniginė išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką sudaro 12400 Lt, nepagrįstai nurodytą sumą sumažino per pusę, t. y. 50 procentų. Toks teismo sprendimas prieštarauja LR DK 141 straipsnio 3 daliai, kuri nenumato jokių išimčių sankcijoms už uždelstus atsiskaitymus ir kurioje yra aiškiai pasakyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismo sprendime nurodyti argumentai yra neteisingi, nes, pirma, darbdavys darbo sutarties nustatyta tvarka ir pagrindu neatsiskaitė ir nesistengė atsiskaityti su darbuotoju net jam dirbant įmonėje laikotarpiu 2008 - 2011 metais; antra, atleidus darbuotoją jis neatsiskaitė LR DK 141 str. 1 d. tvarka; trečia, ieškinį pateikus teisme 2012-09-27, darbdavys vis dar ignoravo atsiskaitymus, nors tam turėjo puikias galimybes, žinojo, kad ieškovas ginčą kelia dėl aiškių ir nedviprasmiškų reikalavimų, nes atsiskaičius su darbuotoju po 2012-09-27 būtų išnykusi darbuotojo teisė reikalauti vidutinio darbo užmokesčio iki visiško atsiskaitymo dienos (LR DK 141 str. 3 d.). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos atsiradimo teisme kaltininkas buvo išimtinai tik atsakovas ir jis, būdamas kaltas dėl atsiradusių pasekmių/sankcijų, kur kas dažniau už apeliantą prašė atidėti teismo posėdžius, net turėdamas civilinėje byloje atstovą - kvalifikuotą teisininką.
2. Teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo ieškovo patirtų išlaidų už medžiagas, paslaugas, įrengimus. Nors apeliantas kelis kartus teismo prašė skirti darbo – buhalterinę ekspertizę, kad būtų objektyviomis teisinėmis priemonėmis nustatytas jo reikalavimų pagrįstumas, tačiau šie ieškovo prašymai buvo atmesti. Teismas išsamių argumentų, kuriais remiantis šį ieškinio reikalavimą atmetė, nepateikė, kas leidžia daryti išvadą, jog be specialisto pagalbos teismas nesugebėjo objektyviai ir visapusiškai įvertinti įrodymus, buhalterinius dokumentus byloje. Teismo motyvas, kad ieškovas nepateikė teismui įtikinamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie reikalavimo pagrįstumą, taip pat neparemtas jokia argumentacija, teismui pateiktų ir byloje esančių įrodymų analize. Jei teismas būtų paskyręs darbo-buhalterinę ekspertizę, neabejotinai būtų nustatyta, kad dokumentai buvo parengti nevienu egzemplioriumi ir į atsakovo įmonės buhalteriją pateikti sąskaitų faktūrų originalai, buhalterinių duomenų bazėje apskaityti, medžiagos užpajamuotos ir nurašytos, tik neatsiskaityta su apeliantu. Medžiagos V. G. įmonėje apskaitytos, ką patvirtina teismui pateiktos A. V. apyvartos žiniaraščio ir A. V. avansinės apyskaitos (t. 2, b. l. 13-22, 17-22), iš kurių matyti, kad A. V. turėjo būti suteikta 15005 Lt suma per 15 kartų, tačiau byloje nėra duomenų, kasos išlaidų orderių, kurie patvirtintų faktą, jog piniginės lėšos A. V. išmokėtos atsiskaitymams vykdyti. V. G. pateiktuose dokumentuose nurodyta suma yra labai panaši į apelianto reikalaujamą 14785,75 Lt sumą, o nesant byloje duomenų, kad faktiškai piniginės lėšos išduotos apeliantui kasos išlaidų orderių pagrindu, apelianto nuomone, reiškia, jog jis prašo priteisti minėtą sumą pagrįstai. Apeliantas taip pat nurodo, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis, įmonės buhalterė iš apelianto priėmė kelionės lapus, degalų įsigijimo čekius, automobilio remonto ar detalių įsigijimo dokumentus. Visos automobilio aptarnavimo išlaidos įeina į įmonės pateiktą 15005 Lt išlaidų sumą. Apelianto pateiktų kvitų piniginės sumos atitinka žiniaraščiuose įtrauktoms sumoms. Tuo tarpu V. G. teismui nepateikė nei vieno kasos išlaidų orderio ar bankinio pavedimo sumoms, nurodytoms atsakovo teismui pateiktoms, tariamai išmokėtoms ir 2008-2011 m. apyvartos žiniaraščiuose bei avanso apyskaitoje nurodytoms sumoms pagrįsti, kuriame būtų objektyvūs duomenys apie įmonės atsikaitymą su apeliantu už medžiagas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Apelianto nurodyti motyvai dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį yra nepagrįsti. Apie atleidimą iš darbo nuo 2011-06-30 apeliantas žinojo, nes jis apie tai buvo informuotas tiek atsakovo įmonės savininko, tiek įmonės buhalterės, kuri šias aplinkybes teismo metu patvirtino. Apeliantą atleidus iš atsakovo įmonės, jis, kaip ir pats nurodė, iki 2012-08-30 įmonėje nesirodė. Apie atleidimą jis sužinojo atsitiktinai tik 2012-08-30. Todėl dėl tokio ilgo laikotarpio už vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį užvilkinimą yra kaltas apeliantas, nes jis tyčia šį terminą užvilkino. Be to, jis raštiškai nesikreipė į įmonę dėl darbo užmokesčio ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumokėjimo. Kaip teisingai nurodė teismas, vadovaujantis LR DK 2 str. ir 35 str., apeliantas turėjo nepiktnaudžiauti jam suteikta teise, o elgtis teisingai. Prašoma apelianto priteisti suma už vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį yra artima neišmokėtam darbo užmokesčiui ir ji yra nepagrįstai didelė, todėl vadovaujantis įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ji turi būti sumažinta. Neadekvačios sankcijos taikymas šiuo atveju pažeistų ne tik minėtus principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų atsakovės įmonės darbuotojų interesams.
Atsiliepimas
2. Atsakovė nesutinka, kad ji yra skolinga apeliantui už jo pirktas statybines medžiagas, kurą, įrenginius iš jo asmeninių lėšų laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m., viso 14 785,75 Lt. Nurodo, kad V. G. gamybinė įmonė visas statybines medžiagas ir įrenginius pirko iš savo įmonės lėšų. Savo asmeninių pinigų apeliantas statybinėms medžiagoms, įrengimams pirkti nenaudojo ir jam pirkti kurą, statybines medžiagas, įrengimus atsakovės įmonės savininko sutikimas nebuvo duotas. A. V. statybines medžiagas tik nuveždavo į objektus ir į buhalteriją pristatydavo dokumentus, pagal kuriuos buvo nurašomi įmonės pinigai. Šią aplinkybę patvirtina ir apelianto pateiktos teismui PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta, kad prekes gavo A. V. ir yra jo parašas. Jeigu A. V. būtų pirkęs prekes ir įrenginius už savo asmenines lėšas, tuomet įmonėje būtų buvęs pinigų perteklius. Be to, apeliantas teismui pateikė lengvojo automobilio kelionės lapus bei kvitus už sunaudotą kurą. Tačiau šiuos dokumentus jis pasirašė savavališkai, jam jokie pinigai už kurą mokėti nepriklausė, nes su apeliantu dėl jo asmeninio automobilio naudojimo įmonės darbo reikalais joks susitarimas ar panaudos sutartis sudaryta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas nuo 2008 07 14 dirbo pas atsakovą (1 t. b. l. 4, 12, 13, 27) statybos darbų vadovu. Priėmimo į darbą metu jam buvo nustatytas 1000 litų atlyginimas, darbdavio 2008 12 31 įsakymu jam nustatytas 400 litų į mėnesį atlyginimas, kuris turėjo būti mokamas nuo 2009 01 01 (1 t. b. l. 23, 24). Ieškovas darbdavio buvo atleistas iš darbo LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (1 t. b. l. 13) nuo 2011 06 30, prašymo atleisti iš darbo ieškovas nerašė (2 t. b. l 80), darbdavio atstovas šią aplinkybę patvirtino, nurodė, kad nusprendė atleisti ieškovą be pareikšto prašymo. Ieškovas apie tą aplinkybę, jog yra atleistas iš darbo, sužinojo atsitiktinai 2012 08 30 dieną, į teismą dėl savo pažeistų teisų gynimo, neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos mėn. iki atleidimo iš darbo dienos, trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginės kompensacijos LR DK 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo kreipėsi 2013 09 27 dieną (1 t. b. l. 1-3). Byloje nekilo ginčo dėl tų faktų, kad ieškovas nebuvo pareiškęs noro nutraukti darbo santykius LR DK 127 straipsnio pagrindu, jog ieškovui nebuvo mokamas atlyginimas už dirbtą laikotarpį, jog neišmokėto ir teismo priteisto atlyginimo suma iki atleidimo iš darbo dienos yra 13170, 07 Lt, šalys šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neginčija ir teismo sprendimu priteistos 800 litų išeitinės išmokos.
Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 02 19 sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti 6200 litų sumą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, esminiai apeliacinio skundo argumentai nurodomi tie, jog įstatymas nenumato galimybės mažinti priteistinų išmokų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį (LR DK 141 str. 3 d.), teismo sprendime nurodyti argumentai, jog dėl ilgo bylos nagrinėjimo yra atsakingas ir ieškovas, yra neteisingi. Apeliantas taip pat ginčija Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas 14785,75 Lt išlaidas už medžiagas, paslaugas, įrengimus, 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, skunde teigiama, jog teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus bylos, taip pat nepagrįstai atsisakė skirti byloje buhalterinę ekspertizę.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.), taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojų atleidimo iš darbo pagrindus ir sąlygas, pasekmes, kylančias darbdaviui laiku neatsiskaičius su atleidžiamu darbuotoju (LR DK 127 str., 129 str., 141 str. 1 d., 3dalys). Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Dėl darbdavio pareigos atsiskaityti su atleistu darbuotoju ir pasekmių šio reikalavimo nevykdant
LR DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Taip pat nustatyta, kad darbuotojo kaltės dėl šio neatsiskaitymo nėra. Nesant nustatytos darbuotojo kaltės analizuojamoje byloje yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje DK 141 straipsnio 3 dalis aiškinama atsižvelgiant į DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat į proporcingumą, kaip bendrąjį teisės principą, neatskiriamą nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su pirmiau išvardytais principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“ , bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos individualios nustatytos aplinkybės lemia, kad darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką pirmosios instancijos teismo sprendimu mažintas pagrįstai. Darbuotojo neapdairus ir nerūpestingas elgesys, kai negaudamas darbo užmokesčio keletą metų iš darbdavio nesikreipia į jį dėl šio teisių pažeidimo ir, būdamas atleistas iš darbo siekia prisiteisti vidutinį darbo užmokestį DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu už keletą metų, yra ta svarbi aplinkybė į kurią pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos sumos mažinimo. Bylos duomenimis darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 400 Lt, atsakovo uždelsimas atsiskaityti su ieškovu, prasidėjęs 2011 m. birželio 30 d., tęsėsi iki teismo sprendimo priėmimo 2014 m. vasario 19 d. Marijampolės rajono apylinkės teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė ir dėl ieškovo prašymų atidėti teismo posėdžius, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl darbuotojo nerūpestingumo ir neatidumo, uždelstos išmokėti išmokos ir apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžio disproporcijos, ilgo bylos nagrinėjimo, apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką buvo pagrįstai mažinta iki 6 200 Lt sumos (50 procentų).
Teisėjų kolegija vertina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas pagrįstai nepriteisė ir darbdavio 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos 6200 litų sumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog LR DK 141 straipsnio 3 dalis tiesiogiai ir išsamiai reglamentuoja ginčo teisinius santykius, todėl taikyti tik LR CK arba ir CK bei priteisti 5 procentų metines palūkanas nėra teisinio pagrindo.
Dėl prievolės atlyginti ieškovo patirtas išlaidas už medžiagas, paslaugas, įrengimus.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti reikalavimą priteisti patirtas išlaidas už medžiagas, paslaugas, įrengimus 14785,75 Lt sumą, pateikė rašytinius įrodymu – kvitų, sąskaitų faktūrų kopijas bei savo surašytus ir pasirašytus grynų pinigų ataskaitas (apyvartos žiniaraščius), kvitus, sąskaitas faktūras, pirktų statybinių medžiagų sąrašą (1 t. b.l. 90-120, 133-143), lengvojo automobilio kelionės lapų kopijas (1 t. b. l. 125-129). Marijampolės rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog ieškovas nepateikė teismui įtikinamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie reikalavimo pagrįstumą, t.y. nepateikė įrodymų, kad šalys būtų aptarę tokį prekių įsigijimo būdą, tai įforminę sutartimi ar kitokiu dokumentu, taip pat, kad atsakovui būtų žinoma tokia ieškovo iniciatyva savo asmeninėmis lėšomis pirkti atsakovo įmonei medžiagas ar įrengimus. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo vertinamais sutinka.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog pateiktose sąskaitose, kvituose yra tik žymima, kad ieškovas pasiėmė, gavo prekes ir medžiagas, bet nėra apmokėjęs sąskaitų. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas naudojo asmenines lėšas sąskaitose pažymėtų prekių apmokėjimui ir įsigijimui. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms teisinga skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti 14785,75 Lt už medžiagas, paslaugas bei įrengimus laikytinas nepagrįstas, kadangi neįrodytas (LR CPK 178 str.). Dėl to yra pagrįstas teismo sprendimo motyvas atmesti ieškovo reikalavimą dėl 5% metinių palūkanų nuo prašomos priteisti sumos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.