- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-08
- Bylos Nr.
- I-1416-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00438-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
į posėdį neatvykus pareiškėjui A. Ž. , atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui, trečiojo suinteresuotojo asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Ž. skundu ir patikslintu skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-9, 14). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015-07-13 iki 2016-05-12, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, dušinėje buvo nešvaru, prausimosi laikas per trumpas, neišduodamos higienos priemonės. Kamerose trūko drabužių ir avalynės džiovyklos, vietos maistui susidėti. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, naktinis apšvietimas buvo per ryškus, įstaigoje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 18-26) nurodė, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI) ginčo laikotarpiu minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kamerą Nr. 89 Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino 2015-07-24 (patikrinimo aktas Nr. EP-328). Nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ne rečiau, kaip vieną karta į mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šiaulių TI direktorius 2014-03-26 įsakymu Nr. 1/01-64 patvirtino Darbuotojų veiksmų, kilus gaisrui, planą, todėl pareiškėjo argumentai dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo atmestini. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, dušinėse yra pertvaros, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kasdien dušinių patalpos valomos ir paviršiai dezinfekuojami „Microbac forte“ 2 % tirpalu. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, nepagrindžia jų jokiais įrodymais. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas V-124) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis (b. l. 91-96) nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 6, Nr. 67, Nr. 89, Nr. 52, Nr. 42, Nr. 9, Nr. 17, Nr. 27, Nr. 26, Nr. 28, Nr. 5, Nr. 106, Nr. 92, Nr. 20 ir Nr. 86. Minėtose kamerose ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 6 asmenų, o kamerų plotai buvo nuo 12,69 kv. m. iki 23,46 kv. m., todėl vienam asmeniui tekdavo nuo 3,7 kv. m. iki 5,8 kv. m. ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų bei sanitarinio mazgo užimamo ploto kamerose.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo vietos maistui pasidėti, drabužių ir avalynės džiovyklos, nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, dušinėje buvo nešvaru, prausimosi laikas per trumpas, neišduodamos higienos priemonės, gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, naktinis apšvietimas buvo per ryškus, įstaigoje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 56 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 47 punkte nurodyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 100-104, 114) matyti, kad visos kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, yra įrengta sieninė lentyna maistui susidėti, be to, nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikiama galimybė apatinius drabužius skalbti ir džiovinti Šiaulių TI įrengtoje skalbykloje, o viršutinius drabužius – viešoje skalbykloje. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo, kokios neigiamos pasekmes jam kilo dėl savo nurodomų aplinkybių, skunde pateikė prieštaringus argumentus – teigė, jog kamerose trūko minėto inventoriaus, tačiau nurodė, jog tai turėjo įtakos bendro kameros ploto sumažėjimui. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos skundo argumentus vertina kritiškai. Atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose ir dušinėje nebuvo vykdoma dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia į bylą pateikti Šiaulių TI higienos - dezinfekcijos planas 2014-2015 m. (b. l. 126-133), Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planas 2016–2017 m. (b. l. 134-142) bei Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose užfiksuota, jog Šiaulių TI patalpose dezinfekcija ir buitinių kenkėjų kontrolė yra vykdoma, tam yra skiriamos specialios priemonės (“Sokrena“, „Mikrobac forte“, „Tornado“ ir kt.), vedami atliktų valymo ir dezinfekcijos bei deratizacijos darbų registravimo žurnalai, dušinių patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos „Mikrobac forte“ tirpalu, bendro naudojimo patalpas tvarko ir valo ūkio aptarnavimo būryje dirbantys nuteistieji, o kameras valo ten laikomi asmenys, kurie yra aprūpinami valymo inventoriumi (b. l. 125, 110, 119-121).
Pasisakydamas dėl gyvenamųjų kamerų įrengimo, Šiaulių TI patvirtino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Teismo nuomone, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Kadangi iš Šiaulių TI nurodytų aplinkybių apie sanitarinio mazgo įrengimą matyti, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., 2016-12-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016 ir kt.).
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad prausimosi duše laikas buvo per trumpas. Higienos normos 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Higienos normos 134:2015 44 punkte. Atsiliepime Šiaulių TI paaiškino, jog yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 pertvaromis atskirtus dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Byloje pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuota, jog Šiaulių TI laikomiems asmenims kartą per savaitę sudaroma galimybė nusimaudyti duše, įstaigoje veikia dvi dušo patalpos, kuriose įrengta po 8 prausimosi vietas (b. l. 119). Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jo nuomone, maudymosi laikas buvo per trumpas, šios aplinkybės nedetalizavo, taip pat neteigė, jog jam nesuteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjo teiginį, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės, paneigia į bylą pateikta pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 1234 (b. l. 98-99), iš kurios matyti, jog pareiškėjas pasirašytinai patvirtino periodiškai gaunantis higienos priemones, kurių išdavimas numatytas ginčo laikotarpiui aktualiose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose (dantų šepetėlis, pasta, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius).
Pareiškėjas teigia, jog naktinė kamerų apšvieta buvo per ryški. Iš atsakovo atstovo pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 124, 110, 112, 114) matyti, jog tikrintose kamerose nustatytas dirbtinio apšvietimo koeficientas atitiko higienos normos reikalavimus arba buvo mažesnis, negu reikalaujama. Pažeidimų, susijusių su per ryškiu dirbtiniu apšvietimu, nenustatyta. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar institucija, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Be to, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3. punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas ne tik dieninis, bet ir naktinis elektros apšvietimas, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to, jog pareiškėjo gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas per ryškus naktinis apšvietimas, nekonstatuotini.
Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog nesant iškvietimo mygtuko, jam tekdavo belsti į kameros duris, siekiant išsikviesti pareigūną, dėl ko jautėsi prastai, tačiau šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl minėtos aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo. Priešingai, iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 97). Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ar suimtųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos kalinimo sąlygos. Teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik metams nuo tada, kai buvo paskutinį kartą kalintas, jo nuomone, netinkamomis sąlygomis, kas, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba virš metų nuo paskutinio, jo nuomone, neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda, net ir konstatavus, jog iškvietimo mygtukų neįrengimas kamerose prieštarauja teisės aktams, negalėtų būti tokia didelė, kad galėtų būti atlyginta pinigais ar kitu įstatymu numatytu būdu. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai šioje dalyje negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui ir yra atmestini.
Pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo paneigia byloje pateikti įrodymai: evakuacijos planai (b. l. 40 – 52), Šiaulių TI direktoriaus įsakymai „Dėl priešgaisrinių saugos instrukcijų patvirtinimo“ (b. l. 53), „Dėl darbuotojų veiksmų, kilus gaisrui, plano patvirtinimo“ (b. l. 54), „Dėl pareigūnų iškvietimo, susidarius ekstremaliai situacijai, schemos ir sąrašo patvirtinimo“ (b. l. 82-84), taip pat Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtinti Šiaulių TI ekstremaliųjų situacijų operacijų centro nuostatai, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI priešgaisrinės saugos reikalavimų yra laikomasi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galimai kilus gaisrui, pareiškėjui kiltų pavojus sveikatai ar gyvybei, tačiau duomenų apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat byloje nėra jokių pareiškėjui galimai kilusią neturtinę žalą pagrindžiančių aplinkybių. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
nusprendė:
Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.