Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo Š. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 7, 8 punktus laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Š. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kauno teritorinei ligonių kasai iš Š. I. priteista 3 519,16 Eur už nukentėjusiajam E. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Š. I. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 12 d., apie 3.00 val., laisvalaikio centro „Vikonda“, esančio adresu J. Basanavičiaus g. 22, Kėdainiuose, automobilių stovėjimo aikštelėje, dėl chuliganiškų paskatų, t. y. demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarų visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tyčia mažiausiai vieną kartą šovė iš tyrimo metu nenustatyto 9 mm kalibro šaunamojo ginklo į priešais Š. I. šalia pašalinių asmenų stovintį E. L., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinį kiauryminį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su sviedinio įėjimo anga dešinėje krūtinės pusėje IV tarpšonkaulio aukštyje, 2 cm nuo krūtinkaulio, kiaurinį dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimą, du kartus perveriant diafragmos kupolą, kepenų pažeidimą bei VII šonkaulio sutraiškymą, t. y. sunkų, pavojingą gyvybei sužalojimą, atitinkantį sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu tyčia pasikėsino nužudyti E. L., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo Š. I. valios, nes nukentėjusiajam buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba.

2. Taip pat Š. I. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laikotarpio pradžios iki 2014 m. balandžio 12 d., neturėdamas leidimo, laikė, nešiojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro graižtvinį šaunamąjį ginklą – pistoletą bei mažiausiai du 9 mm kalibro šaudmenis.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl Š. I. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme vyko tendencingai, tik siekiant pagrįsti Š. I. inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8.2. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

9. Kita vertus, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors objektyviosios Š. I. nusikalstamos veikos aplinkybės ir buvo nustatytos teisingai, tačiau apygardos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu padarė nepagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių.

10. Nagrinėjamoje byloje itin svarbu teisingai nustatyti ir įvertinti bylos faktines aplinkybes, kadangi nuo to priklauso nusikalstamos veikos kvalifikavimas.

10.1. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas – tai tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis). Toks pasikėsinimo apibrėžimas suponuoja kaltininko siekį, kad atsirastų BK numatyti padariniai, t. y. jo tiesioginę tyčią. Veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, kai darydamas pavojingą veiką kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių.

10.2. Taigi, pagal Š. I. inkriminuotą nusikalstamą veiką turi būti nustatyta, kad nuteistasis suvokė daromos veikos pavojingumą E. L. gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę nukentėjusiajam E. L., nes tik veikimas tiesiogine tyčia sudarytų pagrindą kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti. Priešingu atveju, veika kvalifikuotina pagal kilusius padarinius, t. y. nagrinėjamu atveju - kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

10.3. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį turi būti atsižvelgiama į visas padarytos veikos aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo.

11. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusiajam E. L. specialisto išvadoje Nr. G1323/14(02) (1 t., b. l. 28-29) nustatytus sužalojimus padarė būtent Š. I.. Nuteistasis neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iššovė į E. L. ir pastarąjį sužalojo, tačiau nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes aiškina priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Š. I. parodymai dėl dalies įvykio aplinkybių, kurios itin reikšmingos sprendžiant dėl kaltės turinio, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, juos paneigia kiti įrodymai. Taip pat negalima sutikti su apeliantu, jog vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas vadovavosi nenuosekliais, prieštaringais ir nepatikimais liudytojų parodymais. Liudytojas E. T., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, davė nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tame tarpe ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek bylą nagrinėjant teisme. Šio liudytojo parodymus patvirtino G. B.. Liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 39-47). Šių dviejų liudytojų parodymams iš esmės analogiškus parodymus apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė ir E. I., bet pirmosios instancijos teisme E. I. parodymus pakeitė ir nurodė aplinkybes, atitinkančias Š. I. pateiktą įvykių versiją. E. I. teigimu, neva prieš apklausą tyrėjas jam paaiškino įvykių eigą, parodė nuotraukas, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikęs ir liudytojus apklausinėjęs tyrėjas S. R. paneigė tokius E. I. teiginius, paaiškino, kad prieš apklausiant E. I. dar net nebuvo aiškios visos įvykio aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. I. buvo apklaustas anksčiau už E. T. ir G. B., dėl to E. I. parodymų nebuvo prie ko derinti, be to, nei vienas kitas liudytojas nepatvirtino E. I. teiginių apie darytą spaudimą duoti Š. I. nepalankius parodymus. Todėl nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi E. I. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų E. T. ir G. B. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, o Š. I. ir juos patvirtinančius pirmosios instancijos teisme apklaustų A. L., M. N., R. M. parodymus pripažino nepatikimais, kadangi jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

12.1. Nors Š. I. neigė konfliktavęs su nukentėjusiuoju E. L., o pastarasis taip pat nurodė, kad klube su niekuo nekonfliktavo, nematė, kad ir Š. I. su kuo nors konfliktuotų, paaiškino manantis, jog buvo pašautas galimai netyčia iššovus ginklui, tačiau tokie jų parodymai yra paneigti. Klube dirbę apsaugos darbuotojai R. Š. ir R. B. patvirtino, kad tą vakarą Š. I. buvo konfliktiškas, jį teko raminti, o po vieno iš konfliktų, kai sudavė vienam jaunuoliui, netgi išvesdinti iš klubo. Kaip parodė apsaugos darbuotojai, po to įtampa buvo jaučiama ir lauke prie įėjimo į klubą, kur buvo šūkaujama, bet tolesnio konflikto jie nematė, nes netrukus grįžo į klubo vidų ir į lauką išėjo tik išgirdę šūvį. Liudytojas E. T. parodė, kad būdamas klube matė kaip stumdėsi Š. I. ir E. L., po kiek laiko būdamas lauke matė juos bekonfliktuojančius ir lauke prie klubo durų, po ko Š. I. išvažiavo ir paskui po kokių 10 minučių grįžo. Iš Slapto sekimo metu gautos informacijos bei įrašų darymo protokole (2 t., b. l. 92-94), specialisto išvadoje (2 t., b. l. 128-135) užfiksuotų pokalbių turinio galima daryti išvadą, jog nukentėjusysis E. L., nors ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme teigė daug ko neprisimenantis, sąmoningai nusprendė neduoti parodymų apie tikrąsias įvykio aplinkybes, pokalbio metu E. L. pripažino sudavęs Š. I., po ko šis išvažiavo ir netrukus grįžęs į jį šovė.

12.2. Byloje paneigta ir tai, kad Š. I. prie klubo grįžo neva pasiimti savo paliktų daiktų, o ginklą pasiėmė savigynai. Liudytojas E. T. nurodė girdėjęs kaip išvažiuodamas Š. I. pasakė tuoj grįšiąs, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją tą patį nurodė ir E. I.. Aukščiau nurodytame slapto sekimo metu užfiksuotame E. L. pokalbyje nukentėjusysis taip pat nurodė, jog išvažiuodamas Š. I. sakė tuoj grįšiąs. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal bylos duomenis, Š. I. automobilį laikė saugomoje aikštelėje, kur automobilį paliko ir pasišalinęs iš įvykio vietos po šūvio į E. L., tačiau iš karto po apsistumdymo su E. L. važiavo ne į automobilių saugojimo aikštelę, o namo, iš ko daroma išvada, jog Š. I. į namus grįžo tik tam, kad pasiimtų ginklą, kuriuo ketino sužaloti E. L..

12.3. Taip pat liudytojas E. T. nurodė, kad po apsistumdymo prie klubo įėjimo automobiliu kartu su Š. I. išvažiavo ir V. R., abu jie automobiliu ir grįžo, pirmasis link klubo įėjimo ėjo Š. I., V. R. kiek atsilikęs, bet buvo šalia Š. I., taip pat abu jie pasišalino automobiliu po šūvio. Nors automobiliu išvažiavusių asmenų atpažinti negalėjo, bet liudytojai G. B. teisme ir E. I. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad po konflikto prie klubo įėjimo du asmenys išvažiavo automobiliu, o paskui abu grįžo, kurių vienas šovė į nukentėjusįjį, o kitas stovėjo šalia, paskui abu pasišalino automobiliu. Taigi, byloje vienareikšmiškai paneigti tiek nuteistojo Š. I., tiek nuteistojo prašymu pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. L., M. N., R. M. parodymai apie tai, kad automobiliu grįžęs prie klubo Š. I. vienas ėjo link klubo įėjimo.

12.4. Taip pat paneigti Š. I. parodymai, jog grįžus prie klubo, jį puolė ten buvę vaikinai. Pagal liudytojų E. T., G. B. ir E. I. parodymus, prie klubo įėjimo stovėję vaikinai Š. I. puolė vytis jau po šūvio į E. L., iki šūvio Š. I. nebuvo puolamas. Kadangi minėti liudytojai buvo toliau nuo įvykio vietos ir galėjo negirdėti, ar buvo kas nors sakoma Š. I., todėl negalima atmesti to, jog kuris nors iš prie klubo įėjimo buvusių asmenų galėjo išsakyti grasinamojo pobūdžio teiginius Š. I., tačiau liudytojų parodymais vienareikšmiškai paneigta Š. I. gynybinė versija, kad jis buvo puolamas, supamas, dėl ko turėjo trauktis, ir pan. Papildomai įvertintina ir tai, kad, kaip buvo nurodyta aukščiau, Š. I. prie klubo ėjo ne vienas, o kartu su V. R.. Nenustačius jokių pavojingų veiksmų Š. I. atžvilgiu, laikytina, kad tuo metu pavojingos situacijos nebuvo, nuteistojo sveikatai ar gyvybei nukentėjusysis ar kiti prie klubo įėjimo buvę asmenys nekėlė tiesioginės ir realios grėsmės, nuo kurios būtų reikėję gintis, todėl nagrinėjamu atveju nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Byloje nustatyta, kad Š. I. klubo patalpose elgėsi iššaukiančiai, konfliktavo su aplinkiniais, o prie įėjimo konfliktas tęsėsi tarp jo bei E. L. ir jo draugų, Š. I. nukentėjusysis sudavė smūgius į veidą, t. y. jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Vertinant šias aplinkybes, nėra pagrindo nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip provokuojantį ar rizikingą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, nes tiek nuteistasis tiek ir nukentėjusysis buvo kilusio konflikto iniciatoriais.

12.5. Duodamas parodymus apie šūvio momentą E. T. nurodė matęs kaip Š. I. ginklą laikė į viršų iškeltoje rankoje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškinimus davęs ekspertas Ą. S. paaiškino, kad pagal bylos duomenis galėjo būti šauta iškėlus ranką ir pakreipus vamzdį žemyn. Nustatytos ginklo laikymo aplinkybės paneigia galimybę, jog šūvio metu Š. I. užtaisinėjo ginklą ir netyčia iššovė.

13. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, daroma išvada, jog šūvis į E. L. nebuvo atsitiktinis. Akivaizdu, kad Š. I. į E. L. šovė siekdamas atkeršyti dėl konflikto klubo viduje ir prie įėjimo į klubą. Apie tai galima spręsti iš aukščiau aptartų bylos aplinkybių, jog Š. I., pažadėjęs greitai grįžti prie klubo, iš karto nuvyko namo ir turėdamas tikslą sužaloti nukentėjusįjį pasiėmė šaunamąjį ginklą, paskui vėl grįžo prie klubo, po ko tikslingai priėjo arčiau klubo įėjimo, kur stovėjo nukentėjusysis, ir su nieko nesivėlęs į papildomus konfliktus, iš pakankamai nedidelio atstumo (3-4 metrų) šovė į E. L., ko pasėkoje pastarajam buvo padaryti specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, atitinkantys sunkų sveikatos sutrikdymą.

14. Aukščiau nurodyti Š. I. veiksmai pagrįstai buvo pripažinti padaryti tyčia, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pagal visas E. L. sužalojimo aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog Š. I. savo veiksmais turėjo tikslą atimti gyvybę E. L.. Vien iš to, kad E. L. sužalotas panaudojus šaunamąjį ginklą, padaryti sužalojimai buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, nes laiku nesuteikus kvalifikuotos medikų pagalbos nukentėjusysis galėjo mirti, savaime negalima spręsti apie Š. I. tyčios kryptingumą. Atsižvelgtina į tai, kad Š. I. į E. L. šovė vieną kartą, nors šauta iš sąlyginai nedidelio atstumo, bet buvo taikytasi į dešinę krūtinės pusę, daugiau šūvių neatlikęs nuteistasis iš karto pasišalino iš įvykio vietos. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo nuteistojo abejingumą dėl jo nusikalstamų veiksmų kilsiančių padarinių atžvilgiu, todėl nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad padaręs faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi Š. I. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnį kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

15. BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Šis požymis konstatuojamas, kai nukentėjusysis sužalojamas tokiu būdu, kuris kelia pavojų aplinkiniams. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, tai turi suvokti ir kaltininkas. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką kaip padarytą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nėra būtina, jog pavojingo kėsinimosi metu būtų sužalotas nors vienas kitas žmogus, pakanka tik nustatyti pavojaus kito žmogaus gyvybei realumą. Byloje nustatyta, kad Š. I. panaudojo šaunamąjį ginklą viešoje vietoje, prie įėjimo į klubą, kur tuo metu buvo susibūrę daug žmonių, dėl šaunamojo ginklo panaudojimo jiems kilo reali grėsmė nepaisant to, kad buvo paleistas tik vienas šūvis, kulka galėjo kiaurai pereiti nukentėjusiojo kūną, rikošetu pataikyti į pašalinius asmenis. Naudodamas šaunamąjį ginklą viešoje vietoje, kur daug žmonių, Š. I. neabejotinai suvokė kitų žmonių gyvybei keliamą pavojų. Todėl šis veiką kvalifikuojantis požymis nustatytas pagrįstai.

16. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Šios veikos būtinas motyvas – ne dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos, o dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementariausių elgesio normų niekinimo, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje dėl šio nusikaltimą kvalifikuojančio požymio išdėstytos išvados yra prieštaringos. Pirmiausia, motyvuojant tyčios kryptingumą, teigiama, kad nuteistasis veiksmus atliko turėdamas tikslą atkeršyti E. L., bet įrodinėjant chuliganiškų paskatų požymį nurodoma, kad pirminis konfliktas vertinamas kaip nereikšmingas pretekstas ir menkavertė priežastis chuliganiškoms paskatoms formuotis ir reikštis, nors vėliau vėlgi konstatuojama, kad Š. I. atėjo ne spręsti konflikto, kuris jau buvo pasibaigęs, o keršyti. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo Š. I. ir nukentėjusiojo E. L. klube ir lauke prie įėjimo į klubą buvo kilęs susistumdymas, kurio metu E. L. sudavė smūgius Š. I. į veidą, už ką pastarasis nusprendė atkeršyti šaudamas į nukentėjusįjį. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad Š. I. nusikalstamos veikos motyvas buvo dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos – siekis atkeršyti, kurios nelaikytinos chuliganiškomis, todėl pirmosios instancijos teismui padarius faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, šis nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos šalintinas.

17. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punkto pagrindais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, perkvalifikuojant Š. I. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktų į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir pripažįstant nustatyta, kad:

Š. I. 2014 m. balandžio 12 d., apie 3.00 val., laisvalaikio centro „Vikonda“, esančio adresu J. Basanavičiaus g. 22, Kėdainiuose, automobilių stovėjimo aikštelėje, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl tarpusavyje kilusio asmeninio konflikto, tyčia mažiausiai vieną kartą šovė iš tyrimo metu nenustatyto 9 mm kalibro šaunamojo ginklo į priešais Š. I. šalia pašalinių asmenų stovintį E. L., padarydamas nukentėjusiajam šautinį kiauryminį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su sviedinio įėjimo anga dešinėje krūtinės pusėje IV tarpšonkaulio aukštyje, 2 cm nuo krūtinkaulio, kiaurinį dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimą, du kartus perveriant diafragmos kupolą, kepenų pažeidimą bei VII šonkaulio sutraiškymą, bei taip kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu sunkiai sutrikdė E. L. sveikatą.

18. Perkvalifikavus Š. I. nusikalstamą veiką, iš naujo spręstina dėl jam paskirtos bausmės.

18.1. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

18.2. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki dvylikos metų bausmė. Kadangi nusikaltimas yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, paskirtos bausmės vykdymas negali būti atidėtas ( BK 75 straipsnis ).

18.3. Š. I. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors apklausiamas Š. I. kaltę dėl E. L. sužalojimo pripažino, nurodė, kad dėl įvykio gailisi, tačiau tai nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Iš esmės nuteistasis tik formaliai pripažino savo kaltę. Kaip jau buvo nurodyta prieš tai, Š. I. neigė veikos kvalifikavimui reikšmingas įvykio aplinkybes ir jas aiškino ne kaip kerštą už panaudotą prieš jį smurtą, o neatsargų veiksmą, kas byloje buvo paneigta. Neigiant dalį esminių įvykio aplinkybių, Š. I. gailėjimasis dėl įvykio negali būti laikomas nuoširdžiu. Š. I. nuteistas už labai sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, nukreiptą prieš kito asmens sveikatą, panaudojant šaunamąjį ginklą, tuo pačiu sukeliant realią grėsmę ir aplinkiniams. Š. I. anksčiau nors ir teistas, tačiau nusikaltimo padarymo metu teistumas buvo išnykęs, taigi, laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, dirba ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, išsituokęs, turi mažametę dukrą, taip pat pateikta pažyma, jog buvusi sutuoktinė laukiasi. Nukentėjusysis E. L. pretenzijų nuteistajam dėl jam padaryto sužalojimo neturi, civilinio ieškinio nepareiškė. Kaip nustatyta byloje, E. L. nutylėjo tikrąsias konflikto su nuteistuoju aplinkybes ir tai motyvavo tuo, kad buvo stipriai išgėręs. Kolegijos nuomone, tai dar kartą pagrindžia nustatytą aplinkybę, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo E. L. kilo dėl jų pačių neteisėtų veiksmų klubo patalpose bei prie įėjimo ir jo metu nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą Š. I. atžvilgiu.

18.4. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuojama, kad nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Š. I. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos minimume, nes tokia bausmė atitinka padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti.

Š. I. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 8 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir paskirti Š. I. 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies, 7 punktą paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apėmimo būdu ir Š. I. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.