- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-21
- Bylos Nr.
- I-745-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Halina Zaikauskaitė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ryčio Krasausko ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. J. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 10–13), prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – atsakovas, Tarnyba) 2016-06-02 sprendimą Nr. 4-2919 ir įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus pagal pareiškėjos 2016-05-25 prašymą įvertinti 2007-07-30 Kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas, įskaitant bei neapsiribojant 3.4 punkto sąlyga; nustačius, kad šios sąlygos atitinka Civiliniame kodekse nustatytus sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kriterijus, pripažinti negaliojančiomis nuo 2007-07-30 Kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 sąlygas.
Skunde paaiškina, kad 2016-05-27 išsiuntė Tarnybai prašymą įvertinti 2007-07-30 Kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-33 nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Gavo 2016-06-02 Tarnybos sprendimą Nr. 4-2919, kuriuo atsisakoma tirti prašymą, nes pareiškėja nėra vartotoja, o Akademija nėra verslininkas Civilinio kodekso (CK) požiūriu. Pareiškėja su tuo nesutinka ir aiškina, kad studijų sutartis vertintina kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius). Sutarties šalių nesaisto jokie subordinacijos santykiai, o sutarties turinys atitinka paslaugų sutarčiai keliamus reikalavimus. Tokia sutartis gali būti vertinama kaip vartojimo sutartis. Nurodo, kad verslo arba ekonominės veiklos sąvoka aiškinama plačiai – tai bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu konkrečioje rinkoje. Remiasi ETT praktika ir teigia, kad prekių ir paslaugų pardavėju gali būti pripažintas ne tik privatus, bet ir viešasis juridinis asmuo. Šiuo atveju Akademija siūlo ir teikia paslaugas, konkrečioje rinkoje, todėl jos veikla yra laikoma ekonomine veikla.
Paaiškina, kad vartotojas dėl objektyvių priežasčių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartotojų teisių apsaugai turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Todėl sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymu. Pareiškėja nurodo, kad sutartį ji sudarė prisijungimo būdu, o peržiūrėjus sutartį joje galima įžvelgti daug neaiškių sąlygų, kurios vertintinos pareiškėjos naudai. Teigia, kad Tarnyba neteisingai ir nepagrįstai nekvalifikavo Kariūno mokymosi sutarties kaip vartojimo sutarties ir dėl to nusprendė, kad nėra įgaliota šios sutarties vertinti nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (Tarnyba, atsakovas) atsiliepime į skundą (b.l. 35-37) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Tarnyba gavo pareiškėjos prašymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja 2007-07-30 sudarė Kariūno mokymosi sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (Akademija). Nurodė, kad baigusi Akademiją, 2011-07-18 pareiškėja su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – KAM) pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį, turėjusia galioti iki 2023-02-17. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2016-04-08 įsakymu Nr. P-481 nepagrįstai nutraukė su pareiškėja pasirašytą profesinės karo tarnybos sutartį, be kita ko, šiuo įsakymu nurodė pareiškėjai grąžinti mokymosi išlaidas – 13374,41 Eur. Prašyme Tarnybai pareiškėja ir nurodė, kad kariūno mokymosi sutarties 3.4 p. sąlyga, įpareigojanti grąžinti Akademijai mokymosi išlaidas, yra nesąžininga, nes nenumato, kaip tokios išlaidos apskaičiuojamos.
Tarnyba remiasi savo kompetencija, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnyje, pabrėžia, kad tarnybai pavesta kontroliuoti vartojimo sutarčių sąlygas. Pagal Civilinio kodekso nuostatas aiškina vartojimo sutarties sąvoką. Nurodo, kad kariūno mokymosi sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjos ir Akademijos, kurios tikslas yra organizuoti universitetines studijas KAM sistemos kariams, kariūnams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, pareigūnams ir užsienio šalių kariams, koordinuoti ir kontroliuoti studijų ir kursų eigą ir pan., o ne vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, todėl Akademija negali būti laikoma verslininku CK prasme. Be to ir mokymosi tikslas buvo ne asmeninių ar šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas, todėl kariūno mokymosi sutartis neatitinka dviejų požymių, kuriuos būtina nustatyti, norint kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo.
Neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (toliau – Akademija) atsiliepime į skundą (b.l. 50-52) nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsiliepime nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog 2007-07-30 Kariūno mokymosi sutartis Nr. RS-33 (toliau – Sutartis) turi būti kvalifikuota kaip paslaugų sutartis. Remiasi CK 6.716 str. 1 ir 2 d., Karo tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008-02-29 įsakymu Nr. V-163 86 ir 88 punktais.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašymas dėl Sutarties 3.4 p. sąlygos pripažinimo negaliojančia, yra nepagrįstas. Paaiškina, kad šio punkto sąlyga kyla iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) 44 straipsnio 1 dalies, kuri yra imperatyvaus pobūdžio. Todėl pareiškėjos prašymas panaikinti tokią sąlygą yra nepagrįstas. Pareiškėja iš esmės ginčija KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą grąžinti mokymosi išlaidas numatytais atvejais. Pareiškėja savo teises ginti galėjo ginčydama įsakymą, kuriuo ji išleista į atsargą ir kuriame nurodyta grąžinti mokymo išlaidas, pareiškėja šį įsakymą skundė teismui ir tokia byla yra nagrinėjama.
Mano, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo 2016-06-02 rašto Nr. 4-2919, kuriuo atsakoma į pareiškėjos 2016-05-30 prašymą, atsisakant tą prašymą nagrinėti kaip nepriskirtą Tarnybos kompetencijai.
Nustatyta, kad pareiškėja pateikė Tarnybai prašymą dėl 2007-07-30 Kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-33 įvertinimo nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
Prašyme pareiškėja nurodo, kad Sutartis yra kvalifikuotina kaip paslaugų sutartis, nes ja viena šalis – Akademija – įsipareigojo sudaryti pareiškėjai sąlygas mokytis pagal numatytas programas, o kita šalis – pareiškėja – įsipareigojo gerai studijuoti ir vykdyti kitas kariūno pareigas, taip pat, tam tikrais atvejais grąžinti mokymosi išlaidas, t.y. Sutarties šalys yra paslaugų teikėjas ir paslaugos gavėjas.
Prašyme nurodė, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai paaiškintas Sutarties 3.4 punktas, nes nebuvo paaiškinta kaip bus apskaičiuojamos mokymosi išlaidos, koks jų dydis, t.y. pareiškėja šiuo klausimu negavo jokios informacijos, ši informacija nuo pareiškėjos buvo nuslėpta. Žinodama mokymosi kainą, pareiškėja tokios sutarties nebūtų sudariusi, be to, jai ir prašymo pateikimo metu nebuvo aišku, kaip apskaičiuota mokymosi kaina. Sutarties 3.4 p. pareiškėjai buvo primestas, todėl ši sutarties sąlyga yra nesąžininga. Prašyme iš esmės ginčijama mokymosi išlaidų apskaičiavimo tvarka, nurodoma, kad norminis teisės aktas, kuriuo remiantis tos išlaidos apskaičiuojamos buvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės nutarimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-12-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-20/2007). Tuo tarpu sudarant Sutartį, su pareiškėja 3.4 p. nebuvo derinamas jį patikslinant ar pripažįstant negaliojančiu.
Pareiškėja Tarnybos prašė įvertinti Sutarties sąlygas, įskaitant 3.4 p. sąlygą, nustačius, kad šios sąlygos atitinka CK nustatytus sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kriterijus, prašė pasiūlyti Akademijai pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti tokių sutarties sąlygų. Kartu su prašymu atsakovui pateikta Sutartis ir kiti vėliau sudaryti dokumentai, susiję su profesine karo tarnyba bei išlaidų apskaičiavimo lentelė.
Tarnyba 2016-06-02 raštu pranešė pareiškėjai, kad pagal Tarnybos kompetenciją, nustatytą Įstatymo 12 straipsnyje, atsižvelgiant į CK nuostatas, į Lietuvos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymo nuostatas, pateikta Sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, pareiškėja nelaikytina vartotoja, todėl Tarnyba teisės aktais neįgaliota Kariūno mokymosi sutarties vertinti nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
Tame pačiame rašte pareiškėjai paaiškinta, kokia tvarka ji galėtų skųsti priimtą sprendimą dėl išlaidų atlyginimo.
Pareiškėja skundė teismui įsakymą dėl jos išleidimo į atsargą, kuriame buvo nurodymas padengti mokymosi išlaidas, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimais: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministro 2016-04-08 įsakymą Nr.P-481 „Dėl vyr. ltn. I. J. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo tarnybinį atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Šioje byloje 2016-11-21 priimtas sprendimas (administracinės bylos Nr. I-7436-821/2016) pareiškėjos skundą atmesti. Sprendimas dar neįsiteisėjo, dėl jo paduotas apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Sprendžiant keliamą ginčą svarbu yra nustatyti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo laikotarpiu) 12 straipsnyje nustatytos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos Tarnybos funkcijos: užtikrina vartotojų teisių apsaugą, prižiūri ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus; 2 punkte nurodyta, kad tarnyba koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje ir kt.; 3 punkte – priima ir derina teisės aktus, susijusius su vartotojų teisių apsauga; 5 punkte nustatyta, kad ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus; 6 punkte nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas; ir t.t. Taigi, sprendžiant dėl Tarnybos kompetencijos, svarbiausia yra tai, kad Tarnybos kompetencijai priklauso tirti vartojimo sutartis, tame tarpe ir jų standartines bei nesąžiningas sąlygas. Ginčas ir kilo dėl to, kad Tarnyba nepripažino, jog pareiškėjos pateikta sutartis yra vartojimo sutartis. Teismas su šia Tarnybos išvada sutinka ir pritaria, kad Kariūno mokymosi sutartis nagrinėjamu atveju jokiu būdu negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnyje yra aiškinamos sąvokos. Šio straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste negalima pripažinti, kad pareiškėja Sutartį sudarė vartojimo tikslais, kaip jie suprantami šiame Įstatyme. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 24 dalį verslininkas yra fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai, juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Pagal minėto straipsnio 7 dalį – paslauga yra atlygintina veikla arba (ir) jos rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis; pagal 8 dalį – paslaugų teikėjas – verslininkas, kuris siūlo ir atlygintinai suteikia paslaugas vartotojui. Taigi, visais atvejais Įstatyme kalbama apie vartotoją ir vartojimo sutartis, o pareiškėjos sudaryta sutartis vadovaujantis KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalimi, pareiškėja įsipareigojo ne tik gerai studijuoti, kaip teigia prašyme Tarnybai, bet ir po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu po studijų baigimo būtų į ją pakviesta. Taigi, Sutartis sudaryta dėl to, kad ji susijusi su pareiškėjos profesijos įgijimu ir tolimesne tarnyba krašto apsaugos sistemoje, o ne su vartojimu. Karo tarnybos statuto, patvirtinto Krašto apsaugos ministro 2008-02-29 įsakymu Nr. V-163, 4.1 punkte nurodyta, kad krašto apsaugos sistemą sudaro be kitų institucijų ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kas reiškia, kad pareiškėja, sudariusi Kariūno mokymosi sutartį, mokėsi ne kokioje nors viešojoje įstaigoje ar privačioje mokslo įstaigoje, bet buvo priimta į krašto apsaugos sistemą, kurioje galioja statutiniai santykiai, kaip jie sureglamentuoti Karo tarnybos statute, taip pat KASOKTĮ nuostatos. KASOKTĮ 44 straipsnyje reglamentuojamas kariūno mokymasis karo mokymo įstaigoje, tame tarpe ir sąlygos, kada iš kario išieškomos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta, kokia maksimali išlaidų suma gali būti išieškoma (ne daugiau kaip už 3 paskutinių metų laikotarpį), kaip ji apskaičiuojama (Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), kokios gali būti išimtys. Taigi, pareiškėjos sudaryta ir prašyta ištirti sutartis dalyje dėl išieškomos sumos visa apimtimi gali būti patikrinta taikant minėtas KASOKTĮ nuostatas ir minėtus kitus teisės aktus.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, dar papildomai galima įvertinti pareiškėjos teiginius taikant CK 6.228¹ straipsnio „Vartojimo sutarties samprata ir kitos sąvokos“ nuostatas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ir paslaugas ir sumokėti jų kainą; šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Nurodytos straipsnio 2 dalyje pateikiama vartotojo sąvoka visiškai atitinka sąvokai, kuri pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatyme; 3 dalyje pateikta verslininko sąvoka taip pat atitinka minėto įstatymo nuostatas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tarp pareiškėjos ir Akademijos sudaryta sutartis negali būti priskirta prie vartojimo sutarčių nei pagal tai, ko siekė pareiškėja šia sutartimi, o ji ir pasiekė, jog po mokslų su ja buvo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis (profesinis tikslas), o Akademija negali būti laikoma verslininku, nes ji yra krašto apsaugos sistemos dalis, kurios veiklos tikslai apibrėžiami specialiuose, krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Pareiškėjos nurodomas teismų praktikos pavyzdis, kai savivaldybė veikė ne kaip savivaldos institucija, o kaip ūkinės veiklos subjektas, šiuo atveju netinka, nes nagrinėjamu atveju Akademija veikė ne komerciniais tikslais, ne kaip ūkio subjektas, o kaip krašto apsaugos sistemos dalis. Vien skundžiamo dokumento pavadinimas – sutartis – nereiškia, kad jai gali būti taikomos CK nuostatos, skirtos vartojimo sutarčių reglamentavimui. Ginčo sutartis priskirtina prie administracinių sutarčių, sudaromų vadovaujantis administracinės teisės nuostatomis, o ne Civiliniu kodeksu, šios sutartys ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tas įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja tokių sutarčių sudarymą ir vykdymą.
Atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teistas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir kitą skundo reikalavimą įpareigoti tarnybą ištirti pareiškėjos nurodomą Sutartį ir įvertinti galimai nesąžiningų šios sutarties sąlygų buvimą bei panaikinti tokias sutarties sąlygas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.