Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1) pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. gegužės mėnesio (tikslios datos neatsimena) bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose ir beveik visą laiką jam nėra užtikrinama minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma tenkanti vienam asmeniui, į kurią neturėtų būti įskaičiuojami baldai, sanitariniai mazgai. Paaiškina, kad ploto norma buvo pažeista I korpuso gyvenamosiose patalpose Nr. 301, 303, 309, 20, taip pat drausmės grupės ir baudos izoliatoriaus pastate (pirmame aukšte kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir 18; antrame aukšte esančiose kamerose Nr. 2, 10, 11, 12). Be to, drausmės grupės kamerų sienos plonesnės (storis apie 15 cm), nei nustatyta Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, o tai pažeidė pareiškėjo teises. Kameros nebuvo pritaikytos nuobaudų atlikimui, nes nebuvo iškvietimo mygtuko, nepakankamas dirbtinis apšvietimas, trūkdavo veidrodžių. Dėl nurodytų priežasčių patyrė nepatogumų, jausdavosi pavargęs, kildavo konfliktai tarp nuteistųjų. Patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 EUR.

Valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 7- 14) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 vai. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas D. M. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus pataisos namų bausmės atlikimo režimo pažeidimų šiose baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose - Nr. 2K, Nr. 3K, Nr. 15K, Nr. 18K, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose - Nr. 10D, Nr. 12D. Tiek bausmės izoliatoriaus kamerose, tiek drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovė pažymi, kad pareiškėjas baudos izoliatoriuose ir drausmės grupės kamerose atliko jam paskirtas nuobaudas už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus.

Paaiškina, kad pagal projektą drausmės grupės gyvenamosiose kambariuose vidinės sienos (ir tarp kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82, 13.1 punktą, gelžbetonio sienos tarp gyvenamųjų patalpų sienų turi būti ne plonesnės kaip 8 cm storio. Vilniaus pataisos namų drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (vidinės sienos) pagal projektą yra apie 15 cm storio. Tai visiškai atitinka projektą ir visus saugumo reikalavimus.

Pažymi, kad visose Vilniaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose (bei baudos izoliatoriaus kamerose) įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus pataisos namų patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas.

Visose Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus pataisos namų administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pažymi, jog kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, galinčiam potencialiai kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant į tai reaguoja.

Pareiškėjas į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, vietą ir laiką informuotos tinkamai (b. l. 105, 109). Pareiškėjas pageidavo bylą nagrinėti jam nedalyvaujat (b. l. 106-107). Šalims į teismo posėdį neatvykus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 111).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui 2013-08-30 atvykus į Vilniaus pataisos namus jis buvo laikomas karantino patalpoje, o 2013 m. rugsėjo 10 d. perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 301 (b. l. 21). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat gyveno gyvenamosiose patalpose Nr. 201, 303, 309 (b. l. 22, 27, 28, 38). Dėl pataisos įstaigos režimo pažeidimų pareiškėjas taip pat buvo laikomas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, 10D, 12D (b. l. 29, 30-31, 34-38, 41-44), taip pat bausmės izoliatorių kamerose Nr. 2K, 3K 15 K, 18 K (b. l. 23-26, 30, 32-33, 39-40, 45-48).

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.1-11¹.2 punktuose nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 201 plotas - 34,99 kv. m., joje įrengta 11 miegamų vietų (vienam asmeniui tenka 3,18 kv. m.), gyvenamosios patalpos Nr. 301 plotas - 35,26 kv. m., joje taip pat įrengta 11 miegamų vietų (vienam asmeniui tenka 3,20 kv. m. ploto), gyvenamosios patalpos Nr. 303 plotas - 32,02 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų (vienam asmeniui tenka 3,20 kv. m. ploto), gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas - 19,11 kv. m., joje įrengta 6 miegamos vietos (vienam asmeniui tenka 3,18 kv. m.) (b. l. 8, 51-52).

Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 1D plotas - 12,69 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos (pagal patalpų planą, b. l. 50) (vienam nuteistajam tenka 4,23 kv. m. ploto), drausmės grupės gyvenamųjų patalpų Nr. 10D plotas - 14,66 kv. m., o Nr.12 D plotas – 14,89 kv. m., minėtose kamerose įrengta po 4 miegamąsias vietas (vienam asmeniui tenka 3,66 kv. m., ir atitinkamai 3, 72 kv. m. (b. l. 8, 50).

Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2K plotas - 14,35 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenka 4,78 kv. m. ploto), baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3K plotas - 13,64 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenka 4,54 kv. m.), baudos izoliatoriaus kameros Nr. 15 K plotas - 14 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenka 4,66 kv. m.), baudos izoliatoriaus kameros Nr. 18K plotas - 30,47 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenka 4,35 kv. m. ploto) (b. l. 9-10, 49).

Pareiškėjas teigia, kad į nustatytą ploto normą neturėtų būti įskaičiuojami baldai, sanitarinis mazgas. Vertinant šio pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m. ploto, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šis reikalavimas nustatytas Taisyklėse, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų, įskaitant ir kamerų tipo, ploto norma nebuvo pažeista. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (išskyrus nuobaudų atlikimą kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) laikytas bendrabučio tipo patalpose, jo judėjimas nebuvo apribotas, todėl galėjo laisvai judėti savo būrio ir lokalinio sektoriaus patalpose, lankyti organizuojamus renginius, sportuoti ir užsiimti kita leistina veikla, tokiu būdu kompensuoti nedidelės asmeninės erdvės plotą.

Skunde pareiškėjas teigia, kad bausmės izoliatoriuose buvo trūkumų, nepakankamas dirbtinis apšvietimas, trūkdavo veidrodžių, nebuvo įrengto iškvietimo mygtuko. Be to, drausmės grupės kamerų sienos buvo plonesnės nei nustatyta Eksploatavimo taisyklėse.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), 22-23 punktuose buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o naktinė dirbtinė apšvieta ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) naktinio gyvenamųjų patalpų apšvietimo rodikliai atskirai nereglamentuojami, nustatant, kad bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad bausmės izoliatoriuose ginčo laikotarpiu keletą kartų buvo nustatyti dirbtinės apšvietos rodiklių pažeidimai (b. l. 61-67, 72-74, 78-80, 91-93, 94-96). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose ne visada buvo užtikrintas pakankamas dirbtinis apšvietimas.

Duomenų, kad patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras būtų nustatęs, jog bausmės izoliatoriuose (kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nebuvo veidrodžių, byloje nėra. Pareiškėjas taip pat konkrečiai nenurodė, kuriuose baudos izoliatoriuose ir kada nebuvo veidrodžių, prašymų ir skundų dėl to Vilniaus pataisos namų administracijai nereiškė (b. l. 54), todėl šie pareiškėjo argumentai laikyti deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose (baudos izoliatoriuose) nebuvo įrengta iškvietimo sistema ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriuose vertė pasinaudoti iškvietimu sistemos mygtuku. Pareiškėjas dėl iškvietimo sistemos galimo neveikimo į pataisos namų administraciją nesikreipė (b. l. 34). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (baudos izoliatoriuose) nebuvo iškvietimo mygtuko vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo įsitikinimu, drausmės grupės sienos per plonos, vietoje 25 cm, yra tik 15 cm. Atsakovės atstovas paaiškino, kad pagal projektą drausmės grupės gyvenamosiose kambariuose vidinės sienos (ir tarp kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus (b. l. 53). Pagal Eksploatavimo taisyklių 13.1 punktą, gelžbetonio sienos tarp gyvenamųjų patalpų sienų turi būti ne plonesnės kaip 8 cm storio, o Vilniaus pataisos namų drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (vidinės sienos) pagal projektą yra apie 15 cm storio. Pastatas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė neturtinė žala dėl jo manymu per plonų drausmės grupės sienų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sienų pločio atmestini kaip nepagrįsti.

Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kitų konkrečių pažeidimų, iš kurių kildina reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nenurodė. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą yra saistomas administracinio ginčo ribų ir negali priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas nebuvo pareiškęs, t. y. negali vertinti atsakovės atstovo galimai buvusių neteisėtų veiksmų dėl nenurodytų ar nekonkretizuotų, aiškiai neapibrėžtų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, teismas dėl kitų aplinkybių, nei aiškiai įvardinta skunde, nevertina ir dėl to nepasisako.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus pataisos namų kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (bausmės izoliatoriuose) ne visada buvo užtikrintas pakankamas dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas ne nuolat, o tik nuobaudų dėl režimo pažeidimų atlikimo laikotarpiais (daugiausiai 15 parų). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad vien tik nepakankamo dirbtinio apšvietimo neužtikrinimas, sąlyginai trumpą laikotarpį, nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas šioje byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad nepakankamas dirbtinis apšvietimas būtų sukėlęs jam sveikatos sutrikimus. Jokių kitų duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl minėto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei intensyvumą, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių ar sveikatos sutrikimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pripažintina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog galėtų būti įvertinti pinigais. Šiuo atveju teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsniu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. M. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.