- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-01-04
- Bylos Nr.
- 1A-29-312/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27247-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Julija Asovskaja
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. J. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant J. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, užsiregistruoti darbo biržoje ir/arba pradėti dirbti, nevartoti alkoholio, taip pat įpareigojant J. S. per dešimt mėnesių, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 1 656,03 eurų turtinę žalą, kas mėnesį atlyginant po 166 eurus. Iš dalies tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš J. S. priteista 1 656,03 eurų Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. S. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 2 d. apie 18.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu sudavė peiliu A. J., tokiu būdu padarydamas pastarajam kiauryminę durtinę pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės (VIII tarpšonkaulio srities ties vidurine pažastine linija) žaizdą su kiauriniu perdangos skliauto kairės pusės sužalojimu ir 100 ml kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę ir tokiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė A. J. sveikatą, t. y. padarė BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
I. A. skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį - J. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
3. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką, neįvykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti turimus įrodymus, susiejant juos į vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, taip iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl nuosprendis dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 328 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo reikalavimais ir be jokių motyvų nevertino dalies byloje neginčijamai užfiksuotų duomenų, o kitiems duomenims nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę.
4. Skunde pažymima, jog teismas išskirtinį dėmesį skyrė J. S. išsakytai pozicijai, kad jis nenorėjo žaloti draugo, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į kitas nusikalstamai veikai tinkamai kvalifikuoti reikšmės turinčias aplinkybes, taip sudarydamas prielaidą teigti, jog asmens kaltė priklauso ne nuo objektyvių duomenų, o nuo paties nuteistojo nuomonės. Pirmosios instancijos teismas, teikdamas prioritetą gynybinei pozicijai, neskyrė pakankamo dėmesio aplinkybei, jog nuteistasis J. S. praeityje yra teistas dėl smurtinį pobūdį turinčių nusikaltimų padarymo (iš septynių teistumų keturis kartus buvo nuteistas už plėšimą), kas rodo, jog jis yra ne tik abejingas visuomenėje galiojančioms elgesio normoms ir ankstesni teistumai įtakos nuteistojo elgesiui ir požiūriui į vertybinę sistemą nepadarė, bet jis yra ir agresyvus, linkęs naudoti fizinę jėgą.
5. Antra, teismas neįvertino aplinkybės, kad J. S. kasdieniame gyvenime laikosi pataisos įstaigose būdingos subkultūros elgesio taisyklių, dėl ko A. A. pavadintas negražiu žodžiu - „gaidys“, turėjo pakankamą pagrindą pykti, nes pagal nusikaltėlių pasaulio terminiją žodis „gaidys“ turi žeminančią, įžeidžiančią reikšmę. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis į tai, kad buvo pavadintas „gaidžiu“, reagavo neadekvačiai. Pats J. S. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu parodė, kad yra ankščiau teistas, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, todėl supyko, kai buvo įžeidžiančiai pavadintas „gaidžiu”.
6. Trečia, teismas nevertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, jog nuteistasis smurtavo dar prieš sužalojant A. A.. A. A. parodė, kad J. S. bandė jam suduoti rankos kumščiu į veidą, tačiau jis pasitraukė. D. K. parodė, jog J. S. bandė jam suduoti, tačiau jis pabėgo. Taigi, tai reiškia, kad nuteistasis yra linkęs į konfliktines situacijas reaguoti impulsyviai ir jas spręsti smurtiniu būdu. A. J., užstodamas A. A., iš esmės J. S. parodė, jog prieštarauja jo veiksmams, dėl ko gavo tikslingą smūgį. Jei J. S. būtų norėjęs tik pagąsdinti, gąsdinti nebebuvo ką, nes A. A. jau buvo atsitraukęs nuo nuteistojo, siekdamas išvengti bakstelėjimo peiliu. Smūgį į šoną A. J. gavo J. S. pykstant už tai, kad nukentėjusysis bandė jį sulaikyti ir tokiais veiksmais galimai pažemino J. S. autoritetą. Atsižvelgiant į tai, prokuroro teigimu, J. S. sudavė smūgį sąmoningai. Ir pats smūgio pobūdis parodo J. S. tyčią, kadangi buvo suduota į krūtinės ląstos kairę pusę, t. y. į vietą kur yra gyvybiškai svarbus žmogaus organas - širdis.
7. Ketvirta, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad po to, kai J. S. bandė suduoti rankos kumščiu į veidą A. A., iš savo vietos pašoko A. J., patraukė J. S., pradėjo jį raminti (A. A. parodymai), R. B. nurodė, kad visi labai daug gėrė, buvo kažkoks sąmyšis, žodinis konfliktas, tada visi pašoko, apramino, po to vėl kilo konfliktas. Šie parodymai prieštarauja teismo padarytai išvadai, jog A. J. veiksmai - staigus atsistojimas tarp J. S. ir A. A. - J. S. buvo neprognozuojami. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nukentėjusysis išgertuvių metu ne kartą ėmėsi aktyvių veiksmų kylančiam konfliktui tarp J. S. ir A. A. numalšinti. Taigi, vidutinių gebėjimų asmuo ne tik galėjo, bet ir turėjo numatyti, kad kartu išgertuvėse dalyvavę asmenys gali imtis aktyvių veiksmų pakartotiniam konfliktui numalšinti, juo labiau, kad J. S. peiliu švaistėsi būdamas tarp trečiųjų asmenų, t. y. turėjo atsižvelgti, jog savo veiksmais gali išgąsdinti tokius asmenis. Prokuroro teigimu, teismas nevertino ir A. A. parodymų, jog po pirminio konflikto jie toliau vartojo alkoholinius gėrimus, J. S. išėjo iš kambario, uždaręs duris. Po to atsidarė durys ir pro duris užėjęs J. S. laikė vieną ranką už nugaros, šioje rankoje jis laikė peilį.
8. Penkta, teismas tinkamai neįvertino specialistų išvadų, kuriose nurodytas A. A. ir A. J. sužalojimų pobūdis. Nustatyti sužalojimai, anot prokuroro, iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog jis norėjo tiesiog pagąsdinti - laikė peilį rankoje prieš save ir susinervinęs mostelėjo ranka į priekį. Kaip matyti iš sužalojimo, padaryto A. J., pobūdžio, toks sužalojimas nuo nervinio mostelėjimo peiliu atsirasti negalėjo, nes kiauryminės durtinės žaizdos padarymas reikalauja pakankamai didelės fizinės jėgos panaudojimo, o tokie „pagąsdinimo“ veiksmai, turint omenyje tai, kad tarp gąsdinamo asmens ir gąsdinančiojo yra itin mažas atstumas bei tretieji asmenys, negali būti vertinami kaip neatsargūs. Tuo metu, kai peiliu buvo sužalotas A. J., J. S. tiesiog stovėjo, todėl jis negalėjo peiliu kito asmens sužaloti neatsargiai eidamas ir užkliūdamas už kliūties, griūdamas dėl girtumo.
9. Šešta, teismas neįvertino aplinkybės, kad po tokių J. S. veiksmų R. B. laikė J. S., o vyresnis asmuo, kurį vadino tėvu, atėmė jam iš rankos peilį. Šios aplinkybės patvirtina, jog J. S. ir po dūrio elgėsi agresyviai. Taip pat teismas nevertino ir A. V. parodymų, kuri teigė, jog vienas iš vaikinų svarstė, ką jie sakys ligoninėje, po ko kitas pasakė, kad paminės, jog „nukentėjusysis pats nukrito ant peilio“, kas iš esmės rodo, jog iš karto po veikos padarymo buvo derinami parodymai, siekiant nuslėpti reikšmingas įvykio aplinkybes.
10. Prokuroro teigimu, liudytojų parodymai, paties nuteistojo parodymai ir kita bylos nagrinėjimo metu ištirta medžiaga leidžia daryti išvadą, jog J. S. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad smūgiuodamas peiliu A. J. į krūtinės sritį, atlieka pavojingą pobūdį turinčius veiksmus, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
12. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
14. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, nagrinėjamu atveju ginčo dėl A. J. sužalojimo fakto nekyla, taip pat nekyla ginčo ir dėl jį sužalojusio asmens -byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent J. S.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo esminį klausimą, į kurį turi būti atsakyta šio baudžiamojo proceso metu, t. y. ar kaltinime nurodyti J. S. veiksmai buvo padaryti tyčia ar dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nepritaria padarytoms išvadoms dėl nuteistojo kaltės rūšies ir laiko, kad J. S. sunkiai sutrikdė A. J. sveikatą, veikdamas netiesiogine tyčia.
15. Atsižvelgiant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo teistumų, kitų prokuroro nurodomų nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių (gyvena laikydamasis įkalinimo įstaigose būdingų subkultūros taisyklių, yra impulsyvus ir agresyvus, linkęs naudoti jėgą), pažymėtina, kad tokie duomenys patys savaime negali būti laikomi asmens kaltę pagrindžiančiais duomenimis. Šiuo atveju J. S. gyvenimo būdas ar jo asmeninės savybės neturi reikšmingos įtakos atskleidžiant jo tyčios turinį, šios aplinkybės turi reikšmės skiriant bausmę.
16. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėta, kad tokiu atveju kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais - sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).
17. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, 2017 m. birželio 2 d. pagrindinis konfliktas buvo kilęs tarp J. S. ir A. A.. Nuteistasis A. A. bandė suduoti kumščiu, tačiau konfliktą nuramino įsikišęs A. J.. Vis dėlto A. A. vėl pasakė J. S. nepatikusias frazes, dėl ko pastarasis, supykęs ir įsižeidęs, ėmė mosikuoti rankoje turimu peiliu, taip kliudydamas A. A. krūtinę. Matydamas tokią konflikto eigą, iš savo vietos staiga pašoko nukentėjusysis ir tuo metu J. S. rankoje turimu peiliu dūrė jam į kairįjį šoną. Sutiktina, kad įvykio metu konflikto tarp J. S. ir A. J. nebuvo ir nuteistasis sąmoningai nesiekė jo sužaloti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kalbėti apie J. S. tiesioginę tyčią nėra teisinio pagrindo. Vis dėlto, vertinant aplinką, kurioje vyko konfliktas (kambarys, kuriame buvo šeši stipriai nuo alkoholio apsvaigę asmenys, buvę arti nuteistojo - aplink tą patį stalą), laikytina, kad J. S. suvokė, jog jam pavojingai mosikuojant rankoje turimu peiliu gali kilti sunkūs padariniai, t. y. gali būti sužaloti šalia esantys asmenys, turint omenyje ir tai, kad pats nuteistasis buvo apsvaigęs. Vakarėlio dalyviai judėjo kambaryje, nuteistasis matė, kad ne vienas iš jų imasi aktyvių veiksmų kylantiems konfliktams malšinti, todėl turėjo įvertinti, kad jo veiksmai su peiliu yra itin pavojingi. Nepaisant to, nuteistasis savo elgesio nekeitė, nesiėmė jokių veiksmų, kad padarinių nekiltų. Nors norėjo tik pagąsdinti, nuteistasis peiliu kliudė A. A., vis dėlto ir po to peilio nenumetė, toliau jį laikė rankoje ir sudavė staiga pašokusiam A. J.. Kaip pagrįstai nurodo prokuroras, sužalojimo, padaryto A. J., pobūdis, vertinant jį visumoje su jau aptartomis aplinkybėmis, negalėjo atsirasti nuo neatsargaus mostelėjimo peiliu. Kiauryminės durtinės pjautinės žaizdos krūtinės ląstoje padarymas reikalauja fizinės jėgos panaudojimo, o tokie, kaip nurodo nuteistasis, gąsdinimo veiksmai, turint omenyje tai, kad tarp asmenų buvo itin mažas atstumas, negali būti vertinami kaip neatsargūs.
18. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, jog J. S., veikdamas neapibrėžta tyčia, sudavė peiliu A. J. ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
19. Teismas, skirdamas bausmę J. S., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (smurtinis nusikaltimas), pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė netiesiogine tyčia), asmenybę (praeityje septynis kartus teistas, taip pat ir smurtinio pobūdžio nusikaltimus (plėšimus), iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2015 m. spalio 8 d. ir iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, įsidarbino tik vykstant baudžiamajam procesui), baustas administracine tvarka. Nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nukentėjusysis pretenzijų nuteistajam neturi, su juo susitaikė. Šių J. S. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį pakeisti.
J. S. (J. S.) pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.